VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

07.11. Vilniaus rajonas įsiliejo į Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimą

Alfonsas Kairys

Mindaugas sulaukė popiežiaus leidimo vainikuotis Lietuvos karaliumi, ir 1253 metų liepos 6 dieną jis ir kunigaikštienė Morta užsidėjo karūnas.

Lietuvos Respublikos parlamentas 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6 – ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, paskelbė Valstybės švente.

Šiandien, praslinkus beveik aštuoniems amžiams (764 - eriems metams), minime asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga; kartu minime Lietuvos Valstybės dieną.

Minėjimas pradėtas Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija  ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Simono Daukanto aikštėje („Brangūs Lietuvos žmonės, sveikinu visus su Valstybės dienos rytu! Pasitikime šventinę dieną su pasididžiavimo mintimis apie mūsų valstybę. Apie Lietuvos Karaliaus Mindaugo pradėtą kelią į Lietuvos valstybingumą. Į civilizaciją, į krikščionybę, į Europą. Valstybės diena tiesia tiltą nuo tolimų viduramžių – nuo trylikto šimtmečio – iki mūsų dvidešimt pirmojo amžiaus. Šiemet dažnai kalbėdami apie Vasario šešioliktąją, Nepriklausomybės Aktą, visada pabrėžiame, kad tai – valstybės atkūrimo šimtmetis. Valstybė iš mūsų tautos ne kartą buvo atimta, tačiau mes turėjome – visada turėjome – ką atkurti. Savo valstybę, tautinę savimonę ir savigarbą.  Kad ir kaip žiauriai nuniokotoje, nutautintoje Lietuvoje visuomet atsirasdavo nepaprastų žmonių, kurie rasdavo savyje jėgų ir drąsos iš skeveldrų, iš pelenų vėl atkurti laisvą, nepriklausomą valstybę. O atkūrę – saugoti, branginti ir ginti. Tai, ką dabar stengiamės daryti visų mūsų pastangomis. Štai jau dvidešimt septynerius laisvės metus. Pirmajai Respublikai atsilaikyti nepavyko. Bet būtinai pavyks mums – su visa istorine patirtimi, įspėjančia, kaip brangiai gali kainuoti nesėkmės ar klaidos. Su visu palaikymu, kokį Lietuva jaučia šiandien ir kokio neturėjo jokiais kitais laikais.

Mielieji, mūsų ilga ir nuostabi šventė tik prasideda. Dalykimės sveikinimais ir linkėjimais su kiekvienu, kuriam brangi Lietuva, jos istorija ir ateitis. Pasisemkime iš Liepos šeštosios pasitikėjimo savo valstybe ir vienybės jėgos. Tos vienybės, kuri vakare skambės nuo šimto piliakalnių giedant „Tautišką giesmę“, kurią giedosime drauge su mūsų tautiečiais visame pasaulyje.

„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.

Gražios šventės su Lietuva širdyje!“), įvairiais renginiais įvairiuose mūsų miestuose, užsienio lietuvių bendruomenėse.

Vilniaus rajono jaunimas  Valstybės dieną pažymėjo net 8 val. trukusiu 4x4 tinklinio turnyru (rėmėjas LR Seimo narys Andrius Palionis), o visi - ir jaunimas, ir pagyvenę - rinkosi  prie Maišiagalos (Bonos pilies) piliakalnio, menančio mūsų istorijos pradmenis.  Anot lenkų kronikininko, istoriko ir diplomato Jano Dlugošo, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas „buvo sudegintas miške Kokiveithus netoli Maišiagalos pilies ir kaimo (castrum et villa)“.

Prie paminklo Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui Maišiagalos piliakalnio papėdėje

Vilniaus rajono dainoriai

Dabar piliakalnio papėdėje stovi lauko akmenų paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui (skulptorius Domas Čiapas, 2002 m.).

Na, o  susirinkusieji klausėsi nuotaikingų Rudaminos ir Nemenčinės daugiafunkcių centrų dainų apie Lietuvą, jos grožį, nepakartojamus žmones.  Jas  lydėjo renginio vedėjo žodžiai: „Palaiminkit, dievai, šįnarsų vyrą,/Kurį ir jūs, ir mes sau išsirinkom,/ Kad jūsų valią vykdytų...“21 val., liepsnojant laužui, kartu su nuo 100 piliakalnių  skambančia „Tautiška giesme“, ji skambėjo ir nuo Maišiagalos piliakalnio. Ją giedojo   ir renginyje dalyvavę:  LR Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Vilniaus savivaldybės tarybos nariai Robertas Duchnevič, Algis Šatas, kiti oficialūs asmenys,  Karininkų ramovės vyrai bei daugiau nei  300 susirinkusiųjų.

Lietuvos valstybės himną lydėjo K.Vasiliausko daina „Brangiausios spalvos“ ir visų sutartinai  traukiamas jos  priedainis: „Geltona spalva - tai saulė,/Žalia -  tai laukų spalva,/Raudona spalva - tai kraujas, /Kartu jos - tai Lietuva“. Dainas keitė kalbėjusieji: o jų buvo ne vienas ir ne du...

Maišiagalos piliakalnis atsisveikino su Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos dalyviais vėlokai, lyg sakydamas: „Aplankykit mane dažniau, dažniau priminkit man, sau ir Lietuvai jos garbingą istoriją“.

Atgal