VISUOMENĖ
07.08. Stovykla, kurioje esi svarbiausias
Danutė Valentukevičienė
„Norint išauginti vaiką, reikia viso kaimo,“ – teigia dr. Onutė Grigaitė, birželio viduryje kartu su marcinkoniške Rasa Budnikiene ir Socialinės partnerystės centru iš Vilniaus surengusios vaikų vasaros stovyklą Marcinkonių kaimo vaikams.
„Idėja, kad reikia kažką padaryti dėl Marcinkonių vaikų, brendo seniai. Tai pareigos ir asmeninės atsakomybės klausimas. Aš taip pat jaučiuosi atsakinga už tuos vaikus ir jų ugdymą,“ – pasakojo O. Grigaitė. Įgyvendinti svajonę padėjo atsitiktinis susitikimas su Socialinės partnerystės darbuotoja, kuri atvažiavo į Marcinkonis norėdama bendradarbiauti. „Pagalvojome, kad būtų gražu parašyti projektą Varėnos rajono savivaldybei, socialinių įgūdžių stovyklai. Ieškojome partnerių. Marcinkonių mokykla mielai sutiko bendradarbiauti. Socialinės partnerystės centras ir mokykla pasirašė sutartį, o Varėnos rajono savivaldybė finansavo projektą, skyrusi 300 eurų. Iš pradžių buvo sumanyta, kad stovykloje dalyvaus Vilniaus vaikai – dešimt ir Marcinkonių vaikai – dešimt, bet Varėnos savivaldybė galėjo finansuoti tik marcinkoniškių veiklas,“ – pasakojo O. Grigaitė.
Organizatoriai prisipažįsta, kad, rengiant 4 dienų vaikų vasaros dieninę stovyklą, labai pagelbėjo Marcinkonių pagrindinės mokyklos mokytojai. Direktoriaus pavaduotoja Irena Ciūnienė mokiniams pristatė O. Grigaitės sukurtą stovyklos programą, kuri, R. Budnikienės teigimu, buvo labai konstruktyvi ir apgalvota. Pirmas dvi dienas siūloma vaikams nagrinėti gamtos temas, o likusias – skirti socialinių įgūdžių ugdymui. Kartu su mokytojais buvo sutarta, kad stovykloje galės dalyvauti visi norintys mokiniai – nuo 5 iki 8 klasės.
Prie klebonijos. Nuotr.Rimanto Kisieliaus
Viešnagėje pas keramiką. Nuotr.Rasos Budnikienės
Klaidi kelionė. Nuotr. R.Budnikienės
Organizuoti vaikams stovyklą – nelengvas išbandymas. Nors O.Grigaitė turi didelę mokslinio ir socialinio darbo patirtį (7 m. dirbo su gatvės vaikais Vilniuje), bet stovyklos rengimas kėlė daug nerimo: buvo baisu, kad vaikai neužsirašys, neateis, pabėgs, baisu ir dėl amžiaus skirtumo, dėl naujos erdvės ir vietos pasirinkimo (klebonijos) ir kt. dalykų. Nežinia, kaip vaikai priims vadoves – O. Grigaitę ir R. Budnikienę, ilgamečių Marcinkonių mokyklos mokytojų Joanos ir Petro Serenčikų dukrą. Onutė džiaugėsi, kad „visa tai buvo paneigta, sugriauta. Ir tada matai, kad nereikia bijoti“.
Keturias dienas vaikai rinkosi į daugiau nei prieš 100 m. kun. Jono Šoblicko statytą kleboniją, kuri visą 20 a. buvo lietuvybės židinys ir intelektualų susibūrimo vieta. Kadaise čia lankėsi rašytojas Vincas Krėvė, kalbininkai Juozas Balčikonis, Kazimieras Pakalka (kun. Nikodemo Pakalkos sūnėnas) ir kt. Dabar šį seną pastatą tyrinėjo vaikai, landžiodami po visus užkaborius, rodydami vieni kitiems slapčiausias klebonijos kerteles, kurdami savo paslaptis.
Pirmąją stovyklos dieną buvo kalbama apie žemę ir ugnį. Dalyviai per mikroskopą žiūrėjo į smėlio grūdelius, juos pūtė. Paskui su Romu Norkūnu mokėsi įkurti ugnį su titnagu, bandė lupa pagauti saulės spindulį. Po pietų stovyklautojai išvyko į Merkinę: užlipo į apžvalgos bokštą, piliakalnį, viešėjo pas keramiką Džiugą Petraitį, kur vaikai galėjo prisiliesti prie molio, palyginti smėlio ir molio struktūrą. Onutė pasakojo, kad keramikos užsiėmimuose „buvo labai stiprių momentų, kai Džiugas Petraitis žiedžia staklėmis, ir staiga iš to molio gabalo iškyla toks puodas. Ir tokia tyla!.. Spengianti tyla... Visi nuščiūva, ir toks stebuklo dvelksmas...“ Jau pirmąją dieną stovyklos tikslas – ne tik pažinti, bet ir kartu įtraukti vaikus, siekiant sužadinti žingeidumą, pajusti atradimo džiaugsmą – buvo iš dalies pasiektas. Vaikai jautėsi lygiaverčiai su suaugusiais.
Antrąją dieną vaikai prie klebonijos susirinko pusvalandžiu anksčiau, laukdami eksperimentų su vandeniu. Klausimas, kas yra vanduo, nebuvo paprastas. Vaikus nustebino japonų mokslininko Masaru Emoto vandens kristalų, paveiktų žmogaus mintimis, nuotraukos. Pasak M. Emoto, vanduo sugeba priimti, kopijuoti, saugoti ir perduoti informaciją – net tokią subtilią, kaip žmogaus mintis, žodis ar emocija. Teigiami jausmai, maldos sukuria taisyklingos formos kristalus, o neigiami – formuoja netvarkią struktūrą. Imituodami matytas nuotraukas, galvodami apie meilę, gėrį ir viltį, vaikai karpė kristalus primenančias snaiges. Vėliau stovyklautojai atliko vandens įtempimo bandymą, kuriam naudojami kiminai ir rašalas. Eksperimentas atskleidė dar vieną vandens paslaptį – rašalas kyla į viršų, nes vandens molekulės yra sukibusios.
Tądien dienotvarkėje numatyta išvyka prie Grūdos ir Trikampio ežero nebuvo sklandi – reikėjo išbandyti tarpusavio santykius ir įveikti baimes, iš arčiau pažinti stovyklos draugus. Paleidę Grūdos upėje skiedrinius laivelius, stovyklautojai nutarė pereiti upę nuvirtusiu medžiu. Visi sėkmingai pasiekė kitą krantą, o vadovei Rasai tai buvo tikras išbandymas. „Aš neperėjau. Vaikai man patarė, kaip tai padaryti. Pasiūlė eiti sėdom, parodė, kaip reikia ant medžio joti. Aš labai bijojau. Nevaidinau – nė kiek! Mane ištiko vos ne panikos priepuolis. Paprašiau, kad visi eitų, o mane paliktų... Vienas berniukas, vardu Renaldas, liko su manimi. Davė atramai kartį, bet aš vis tiek bijojau, o jis laukė, kol aš perjosiu tą medį, ranką tiesė... Tas kliūties įveikimas nepaprastas – su kito pagalba. Perėjusi medį sulaukiau sveikinimų. Morta įteikė gėlių,“– šypsodamasi pasakoja Rasa.
Vieną išbandymą sekė kitas. Žaisdami ir ieškodami trumpiausio kelio ežero link, niekas nepastebėjo, kaip stovyklautojai pasuko ne tuo keliu ir paklydo. Vaikai bėgo nuo vienos smėlio kalvos ant kitos, horizonte ieškodami ežero, o jo vis nesimatė ir nesimatė... Tik išmaniojo telefono, kuriuo gerai mokėjo naudotis viena mergaitė, pagalba pavyko nustatyti buvimo vietą ir toliau tęsti kelionę ir pasiekti tikslą. Rasa teigia, kad visi išbandymai buvo reikalingi, jie ne tik nuvargino, bet ir suartino stovyklautojus.
Trečią ir ketvirtą dieną į stovyklos veiklą įsitraukė vilnietės vadovės iš Socialinio partnerystės centro – Staselė ir Justina. Jos daug dėmesio skyrė vaikų savivertės kėlimui per įvairius žaidimus, piešimą, filmų žiūrėjimą ir bendravimą. Svarbiausias dalykas, kurio išmokė Staselė ir Justina, – suprasti, kad kiekvienas vaikas yra pats svarbiausias. Tam jos pasitelkė žaidimą, kai laukiama atvykstant labai garsaus žmogaus, o vaikai po vieną kviečiami prieiti prie vadovės ir, žiūrėdami į dėžutę su nuotrauka, turėjo tą žmogų apibūdinti. Vadovės nuolat kartodavo, kad tai pats svarbiausias, garsiausias žmogus. Apibūdinimų būdavo įvairių: sportiškas, draugiškas, muzikalus ir t. t. Pamatyti patį svarbiausią žmogų buvo labai įdomu, nes iš pasisakymų galima buvo spręsti, kad tai labai įdomi asmenybė. Ką vaikai matė toje nuotraukoje? Ar jie sulaukė garsaus svečio? Be abejo. Pats svarbiausias žmogus stovykloje buvo kiekvienas asmuo, kuris žvelgė ne į nuotrauką, o į veidrodėlį, ir negailėjo sau pačiam gražių žodžių...
Marcinkoniškis Domas Dorelis, dalyvavęs stovykloje, prisipažino, kad jam labiausiai patiko išvyka į Čepkelių rezervatą, kartu su vaikais tyrinėti augalus, gaudyti smėlio liūtus, ieškoti reto grybo – juodaausio. Reikia pripažinti, kad dr. Onutė Grigaitė savo nuoširdžia meile raistui užkrečia visus, kurie tik įkelia koją į pelkę.
Paskutinę dieną, sekmadienį, stovyklautojai dalyvavo kunigo Povilo Paukštės aukojamose Mišiose. Vieni skaitė skaitinius, kiti giedojo giesmes. Visa bažnyčia šnibždėjosi, kieno čia vaikai, iš kur jie? Kai tikintieji atpažino marcinkoniškius, labai nustebo. „Kaimui tai buvo staigmena,“ – pasakojo Onutė. Derėtų perfrazuoti O.Grigaitės mintis: norint išauginti vaiką, gal pirmiausia reikia, kad kaimas (at)pažintų savo vaikus? O juk vaikas, kaip sako Rasa ir Onutė, kaip daigas, kurį palaistai, o jis paima ir išsiskleidžia...
Atgal
.jpg)
