VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

05.16.Jų pasėtos sėklos sudygo, ir šiandien matome puikų derlių

Vytautas Paliukaitis

Balandžio 25-osios „Lietuvos aide“ radau net dviejų autorių straipsniuose mano metų metais galvoje susiformavusias, bet iki šiol neišsakytas mintis. Skaitydamas A.Šidlausko straipsnį „Šimtmetis jau prasidėjo“ mąsčiau, jog tikriausiai ne visiems skaitytojams yra žinoma, kaip šviesuoliams rūpėjo neleisti svetimųjų idėjų skelbėjams sunaikinti archyvus,  iškraipyti mūsų istoriją ir pan.  Šiandien jau aiškiai suprantame, kaip toliaregiai dvasininkai nušvietė tautai išlikimo kelius. Apie tai aš išgirdau dar paauglystėje, ir įsidėmėjau. Vyriausiasis brolis papasakojo. Maždaug 1938-1942 metais tėvas  sekmadieniais, grįžęs iš Zapyškio bažnyčios, pasidalindavo mintimis su namiškiais. Parapijos klebonas pamokslų metu raginęs tikinčiuosius šeimose užauginti ne po du, vietoj motinos ir tėvo, bet po keturis, penkis vaikus.  Štai ir perskaitęs A.Šidlausko straipsnį apie nuostatas, kai Smetonos laikais buvo augintos keturvaikės šeimos, sužinojau, kad visa tauta bažnyčiose buvo girdėjusi tokį raginimą.

Prieš pereidamas prie antrojo autoriaus, noriu trumpai priminti, kaip gerb. A.Šidlauskas, man dirbant  Kultūros paveldo centre V.Spudo poskyryje Vilniuje, padėjo išsaugoti svarbią Žemaitijos švietimo istorijai vadinamą Žaliąją mokyklą.  Prieš 12 metų būtent iš šio mokslininko gavau atsakingų tos vietovės darbuotojų telefonus, susisiekęs išsiaiškinau, kur saugomi pastato projektai ir galutinis rezultatas pasiektas – mokykla įtraukta į Valstybės saugomų paminklų sąrašą. O vietos valdžia jau tikėjosi čia pradėti statyti keletą gyvenamųjų namų. Valstybei plauktų mokesčiai, juk tai irgi svarbu, bet  regionų kultūra jau ir taip buvo suniokota iki atkuriant mūsų Nepriklausomybę. Europos centre gyvenanti tauta, kasmet stiprėjanti valstybė, mokyklose bus mokoma tobula, sanskrito bendraamže, o ne artimos Rytų valstybės kalba.

Prof. O.Voverienės ištraukoje iš ruošiamos knygos apie nepralenkiamo, drąsiausio valstybės laikraščio 100-metį ne tik mane vieną įtikina, kad jo redaktorius ir leidėjas Algirdas Pilvelis atliko savotišką lietuvių patriotizmo istorijai žygdarbį. Nors autorė nurodo, aukštas pareigas anksčiau užėmusio asmens pavardę, taip pat redaktoriaus dalykišką kritiką ir grįžimo prie ankstesnės santvarkos norą, etika man neleidžia minėti vienintelės valdžiusios partijos aktyviausių pareigūnų vardų.  Tai, kad esminiais klausimais mūsų mintys buvo panašios, įsitikinau nunešdamas trumpus savo straipsnelius į redakciją – iš pradžių įsikūrusią Gedimino pr. pradžioje,  vėliau persikėlusią į B.Radvilaitės ir Maironio gatvių kampinį pastatą – žymiai ankštesnes patalpas, o šeimai ir darbščiajam mūsų patriotui išsikrausčius į Odminių g., kur sunku buvo ne tik įeiti, bet, svarbiausia, įsitikinau, kiek kliūčių iškilo, ir leidyba gali būti sustabdyta, vieną dieną A.Pilvelio kaimynui, radusiam mane prie lauko durų, pasakiau atnešęs straipsnį, palauksiu, kol sugrįš. Sukrėtė jo atsakymas: „Jau  nesulauksite, mirė...“ Būtent  šiek tiek anksčiau šiame bute aš jam patariau pabandyti skaudamus sąnarius gydyti  Pietų Korėjos keramika, iškasta iš geologinių sluoksnių, nes pora kartų iš redaktoriaus lūpų esu girdėjęs apie sudilusius  jo kelių sąnarius, mat yra ilgokai bėgiojęs net po 50 kilometrų nuotolius. Grįždamas troleibusu į namus svarsčiau: juk aš, taupydamas brangų laiką, eilę metų gerai jaučiuosi, kasdien sparčiai eidamas ar toliau nuo transporto užterštų magistralių nubėgdamas kasdien 10-13 kilometrų.

Nesigirsiu, bet vilniečiai dažnai mane mato į aplanką kažką vis užsirašantį. Daugiau nei dvidešimt metų darbuojuosi prie atsiminimų gausa pagrįstos būsimos knygelės. Trečioji jos dalis skiriama Vilniaus periodui. Išsitraukiu dienoraščių fragmentus, kuriuose šio šviesuolio išmintis tik pasitvirtindavo, palyginus su mano apmąstomais įvykiais, nors skyrėsi subtilumu.

Šiandien norisi tikėti, kad ateity net ir vidurinių mokyklų knygose jaunoji karta ras paminėtą A.Pilvelį, savo veikla „rovusį piktžoles“ iš tautos žemės.

Atgal