VISUOMENĖ
05.13. Ar senas Lietuvos istorinis miestas nugrims į nežinią? Atviras LAIŠKAS KALVARIJIEČIAMS, šiek tiek ir MARIJAMPOLIEČIAMS…
Leonas Stepanauskas, Berlynas - Marijampolė
Poeto Maironio ir kompozitoriaus Sasnausko daina Kur bėga Šešupė pamalonintų vietų gyventojai savo mieste (tai Marijampolė) arba savo miestelyje (tai Kalvarija) tikriausiai retkarčiais mato jiems lyg ir matytą, lyg ir nematytą ateivį, net ir ateivius, kurį ar kuriuos visgi sunku pavadinti svetimais. Juk tokie svečiai aplink save dairosi labai jau žinoviškai. Netgi godžiai. Geidžiamas vietas lengvai susiranda... Net jei tai būtų nuošali ir visai neišvaizdi gatvelė... O ką kalbėti apie visų pripažintas žavias vietas Šešupės pakrantėje. Taipgi vieną ar kitą istorinį pastatą. Ir jau beveik visuomet... mokyklą!
Tenka prisipažinti jogei vienas iš tokių „ateivių“ yra ir šį laišką rašantysis...
Taip, mokykla bene svarbiausia. Visa tai, kas brangiausia gyvenime, - bent jau šiuo atveju, - čia aptikta, čia prasidėjo... O mokyklų šioje padangėje turėta net ne viena, - ir miestelyje, ir mieste. Mat Suvalkų Kalvarija (taip pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės metais ji buvo vadinama) turėjo tik pusę gimnazijos, taip vadinamą progimnaziją... Toliau tęsti mokslą reikėjo jau apskrities mieste Marijampolėje, nuo seno Lietuvoje jau gilią istorijos vagą turinčioje Rygiškių Jono (J. Jablonskio) gimnazijoje. Gi dabar iki čia kelias „ateiviui“, tai yra šį laišką rašančiajam, jau tolimas. Iš Vokietijos, iš Berlyno... Taigi beveik tūkstantis kilometrų! O šventojo Laiko nuotolis dar įspūdingesnis, - daugiau kaip pusamžis... Todėl ir atpažinti vieniems kitus nelengva... Juolab įspėti, ką „ateivis“ savo širdyje ir atmintyje iš savo ilgo gyvenimo kelio atsineša...
1912 m. Kalvarijos bažnyčia, fotografas Višnevskis
Kalvarijos viešajai bibliotekai padovanotas paveikslas, 2016 m. Nuotr.: Dailininkė Filomena Linčiūtė - Vaitiekūnienė ir laiško autorius Leonas Stepanauskas
Apie tai čia ir kalba. Prisimenant jogei po „miestelio“ ir „miesto“, dar ir po studijų Vilniaus universitete, netgi sėkmingai gimtoje šalyje pradėjus radijo ir TV žurnalisto darbą, tai tęsti, gyvenimo aplinkybėms susiklosčius, teko jau svetur, taigi Vokietijoje... Tos pačios žurnalisto profesijos darbo kelyje. Su įžvalgomis jau ne vien naujoje aplinkoje, bet dar ir kitose šalyse...
O kokie jausmai, kokios mintys lydėjo tuomet, kai gimtoji žemė tapo tik tolima žvaigždele?
Ne tik mintys... Norėjosi perduoti, pamėtėti į Lietuvą visa tai, kas žurnalisto darbo kelyje maloniai stebino... Juk be Vokietijos minėtinos dar kitos dvi šalys, giliai strigę į atmintį. Tai Šveicarija ir nuostabi sala Šiaurės Atlante - Islandija. Juk jų pradiniai ištekliai taipgi ne aukso kasyklos. O keliauji, susipažįsti, dirbi ir... nustembi! Tai kur gi jų gyvenimo (visais atžvilgiais) sėkmės paslaptis? Gi įsikibimas ir ištikimybė jau seniau pradėtai versti vagai. Visai aiškiais žodžiais: stiprus geros pilietinės atsakomybės jausmas. Stipri, stipri meilė paveldėtai praeičiai, kuriai turimas aiškus ir paprastas žodis – istorija. Argi Lietuvoje tatai nebuvo prisiminta? Taip, buvo... Net labai ankstyvais atgimimo metais. Dar J. Basanavičiaus „Aušroje“, pačiame pirmajame laikraščio numeryje. Tatai buvo pateikta kaip senųjų romėnų išmintis. Todėl lotynų kalba:
Homines historiarum ignari semper sunt pueri.
Vertimas:
Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikais.
O dabar paėjėkime kartu su „ateiviu“ jam taip gerai pažįstamo „miestelio“ (taip, net kalvarijiečiai prie tokio žodžio priprato) gatvėmis ir gatvelėmis. Jos švarios, patraukliai atrodančios. Tik kodėl niekur nepaženklinta jogei tataisenas istorinis Lietuvos miestas. Tik dviejų pasaulinių karų sunkiai sužalotas. Čia, buvusiame dideliame Užnemunės apskrities centre (dar caro Rusijos priespaudos laikais) daug Lietuvos istorijai labai svarbių pėdų įminta. Pavyzdžiui, jau tik mažą pėdsaką (vos apčiuopiamus pamatus) palikusiame „tvirtovės kalėjime“ buvo kalinami 1863 m. sukilėliai, o vėliau ir beveik visi šio krašto švietėjai - knygnešiai. Čia buvo kalinamas Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Vėliau nemaža ir kitų Lietuvos patriotų, pavyzdžiui vienas iš būsimųjų laisvos Lietuvos prezidentų K. Grinius. Dar ir su savo žmona... Taip, baisaus kalėjimo pamatai apčiuopiami, bet... visai netyrinėti. Net ir vieta nepaženklinta.
Ne kiekviena Lietuvos vietovė gali didžiuotis tokia gausa istorijai svarbių vietų ir vardų kaip Kalvarija, įsikūrusi Šešupės lanke. Štai artėja šimtosios Lietuvos valstybės atgimimo metinės, - gi vienas Vasario 16 - osios akto signatarų taipgi kalvarijiškis. Tai Petras Klimas... Jau eilė miesto valdžių „planavo“ savo krašto sūnų pagerbti paminklu. Bet pakol kas tam tik vieta parinkta...
Net iš tolimesnių vietų Kalvarija susilaukia paskatų. Štai Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejaus tyrėjai patvirtina jogei turimi visai Lietuvai mielo „Anykščių šilelio“ kūrėjo, vėliau jau kaip Katalikų bažnyčios Seinų vyskupo apsilankymai Kalvarijoje, o ir apskrities parapijose (tuomet Seinų kurijos žinioje) pilnai paremti. Pateiktas amžininko paliudijimas, kaip atrodė netgi patsai pirmasis (1898 metais) vyskupo susitikimas su Kalvarija, o ypač gražiais žodžiais jo pašlovinta šimtamete (per abu karus mažai nukentėjusia) balta gražuole gulbe - bažnyčia. Joje vyskupas Antanas Baranauskas aukojo šv. Mišias, sakė pamokslus, po to širdingai bendravo su parapijiečiais, jų tarpe net su pačiais vargingiausiais. Argi neverta tokią vietą pagerbti bent memorialine lenta?!.
Ir dar, ir dar, jei leisimės į dar gilesnę istorijos gelmę. Seną istorinį miestą Kalvariją kerpa buvusi šimtametė kelio trasa - plentas Peterburgas - Kaunas – Marijampolė – Suvalkai – Varšuva... Ilgai skendęs užmarštyje, sunykęs (tai demarkacijos siena su prieškarine Lenkija, tai sovietų spygliuota mirties užtvara)... O juk tai kelių amžių net ir Europos kultūros istorijos dalis. Kalvarijoje išlikę (retenybė) senojo kelio, taip vadinamo Arklių pašto pastatai. Čia buvo keičiami arkliai, o pašto, taipgi savose karietose važiavę keleiviai ir atsikvėpdavo... Jų tarpe buvo labai daug žymių žmonių. Tai išlikę jų laiškuose, net ir memuarų knygose. Tereikia susemti. Gal ir į noveles sudėti... O ką daryti su Kalvarijoje išlikusiais senojo pašto pastatais? Vietos gimnazijos istorijos mokytojas Alvydas Totoris (jau į užtarnautą poilsį išėjęs, tačiau likęs Kalvarijoje gyventi) nuolat visa tai primena... Juk bent vieną iš trijų pastatų, dabar jau visai kitiems reikalams naudojamų, galima būtų paversti Miesto muziejumi. Pagrindas turimas, - tai to paties pedagogo ir jo kolegų gimnazijoje įkurtas mokyklos (įskaitant buvusią progimnaziją) muziejus. Nemaža dalimi tai ir viso miesto bei „miestelio“ praeities veidrodis. Bet pedagogo istoriko balsas dar vis lieka skambėti tyruose...
O kaip visa tai Kalvarijai priminti, kaip tokias mintis gaivinti?..
Štai tokia gera proga atsirado į istorijos puslapius nesenai nuriedėjusiais 2016 metais. Gražią, saulėtą gegužės mėnesio 20 dieną... Atrodo jogei iniciatyva geram ir įdomiam pasitarimui kilo iš neblogai Kalvarijoje dirbančių įstaigų (jei taip galima jas vadinti) pusės. Tai Bibliotekos ir vadinamojo Trečiojo amžiaus universiteto... Jų valia panorėta pradėti susitikimus su buvusiais miesto mokyklų mokiniais. Aišku, turėta omenyje jau senokai Šešupės mieste veikianti gimnazija. Nežinia kieno valia buvo prisimintas dar ir anų dienų mažos progimnazijos mokinukas. Taigi čia rašantysis, kurio amžius siekia ir tolimus, jau paskutiniuosius laisvos Lietuvos, labai darbščios valstybės metus...
Jeigu jau taip, tai panorėta pateikti ir savo pageidavimus, - visų pirma „susitikimą“ geriau laikyti pasidalinimu mintimis... Turbūt šio atviro laiško skaitytojui visai aišku apie ką... Ir dar pageidauta jogei tą siūlomą pavasario dieną pasimatymo pradžia būtų gilus vidurdienis. Žurnalistui norėjosi, kad ir iš toliau atvažiavusių draugų bei kolegų mintys paremtų. Gi kviestiems iš įvairių Lietuvos vietų svečiams reikėjo tą pačią dieną ir į namus sugrįžti...
Ir taip mes visi laiku susirinkome. Kalvarija pasitiko labai draugiškai... Miesto bibliotekos salėje pasveikino ir neseniai miesto gyventojų išrinktas meras (jo iniciatyva dėl susirinkusiųjų gausos buvome perkelti į talpesnę savivaldybės salę). Dar ir gimnazijos mokytojai, dar ir gerbiamas bei nemažą istorijos naštą ant savo pečių turinčios bažnyčios klebonas (šio atviro laiško gale paaiškės kodėl tai pabrėžiama)...
Taip, džiugu jogei pečiais, tai yra savo dalyvavimu pagrindines susitikimo mintis parėmė ir kviestieji... Ir papildė. Tai Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Verbickas (šiandien galima pridurti, jog tai Lietuvos Kultūros ministerijos 2017 metų Kultūros premijos laureatas). Tai žymi dailininkė (kilme žemaitukė) Filomena Linčiūtė - Vaitiekūnienė. Pastaroji į čia atkeliavo netgi su dovana Kalvarijos bibliotekai, - tai jos sukurtas caro laikų Kalvarijos tvirtovės kalėjimo kalinio Vinco Kudirkos portretas... Na, kartu atkeliavo dar ir tolimos Ispanijos dukra filologijos daktarė Carmen Karo. Šiuo metu dirbanti Vilniaus universiteto romanų kalbų katedroje. Ši talentinga ispanų poetė jau ir Lietuvos kultūrai nusipelniusi. Ji į ispanų kalbą išvertė K. Donelaičio poemą „Metai“ (išleista Madride). Poetės rankinukyje buvo nemaža dalis jau jos į ispanų kalbą išversto ir A. Baranausko „Anykščių šilelio“. Tai susitikimo eigoje su dideliu pasisekimu ji mums ir paskaitė...
Ar ne gera pridurti jogei mus parėmė ir Lietuvos K. Donelaičio draugija. Jos naujasis pirmininkas G. Skamaročius tą saulėtą pavasario dieną buvo su mumis. Gi Draugijos Marijampolės skyriaus vadovė V.Mickuvienė gražiai atstovavo ir artimiausius kaimynus. Lygiai kaip ir regiono Archyvų direktorius R. Urbonavičius...
Nebūtina tęsti 2016 metų saulėtos gegužės mėnesio 20 dienos susitikimo - pasitarimo aprašymą, nes tai iš savo akiračio neišleido ir svarbiausias šio krašto laikraštis „Suvalkietis“. Užtat dabar, jau nemaža vandens Šešupe nutekėjus, maga pasidomėti ir visų minėtų impulsų sėkme... Deja, net visai priartėjus prie Nepriklausomybės Šimtųjų metinių Kalvarijoje maža kuo pasidžiaugsi. Pavyzdžiai... Vasario 16 akto signataras Petras Klimas „planuojamo“ paminklo vis dar tebelaukia... Sunku iš miesto vadovo apie ką nors aiškesnio išgirsti. Mat jis vis posėdžiauja... Panaši dalia ir kitų impulsų...
O vis dėlto į Laikmečio vartus pasibelsta. It visai Lietuvai pažįstamo „Anykščių šilelio“ kūrėjo poeto Antano Baranausko ranka! Laiko atžvilgiu jau tolimas Antano Baranausko buvusiose Kalvarijos apskrities žemėse dvasinių pareigų perėmėjas, taigi šiandieninis Vilkaviškio kurijos vadovas vyskupas Rimantas Norvila savo 2016 metų rugsėjo mėn. 30 dienos laiške čia rašančiajam pranešė:
Pritariu gražiai Jūsų iniciatyvai įamžinti vyskupo Antano Baranausko atminimą Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje... Kaip žadėjau, paprašiau mūsų vyskupijos istoriką prof. teol. dr. kan. Kęstutį Žemaitį paieškoti daugiau istorinių faktų, kurie sietų vysk. Antaną Baranauską ir Kalvariją...
Gera jogei vis naujų užmojų kelyje nesijauti vienišas. Taigi dar kartą ir apie „ateivio“ tiek iš toli, tiek ir iš arti tartus bei rašytus žodžius parėmusį spaudos organą „Suvalkietį“. Laikraščio redaktorius Gintaras Kandrotas, patsai įsimylėjęs kraštą su kurio žmonėmis per spausdintą žodį nuolat kalbasi, pasiūlė... baranauskiškai bylojant... kartu važiuoti ir pamatyti savuosius šilelius bei kitas grožybes. Ir taip mes riedėjome net iki žavaus Vištyčio ežero pačiame Lietuvos pakraštyje... Ak, kaip tatai laukia ne vien tik savų poetų plunksnos...
Vis tiktai čia rašančiajam pro dvasios akis tebeslysta ir nuostabi Helvetų žemė su Viliumi Taliu, su savo net visai mažuose kaimuose bei miesteliuose paženklintomis istorinėmis vietomis. Panašiai tuo atžvilgiu ir mirgėte mirgančioje Vokietijoje... O ir ugnikalniais nusagstytoje Šiaurės Atlanto salos valstybėje Islandijoje... Argi Lietuva mažiau to verta?!.
Tai tiek norėta pasakyti Šešupės vingių juosiamose vietose gyvenantiems kalvarijiečiams, o šiek tiek ir marijampoliečiams.
Iki sekančio pasimatymo!..
Atgal
.jpg)
(1).png)
