VISUOMENĖ
05.09. Žodis – kalbos turtas
Aleksandras Šidlauskas
Kalbėti – tai reikšti mintis žodžiais, bendrauti su žmonėmis, gilintis į savo prigimtinę kalbą, ieškoti atitikmens norimai minčiai pasakyti. Pastebėtina, kad ištobulinta lietuvių kalba yra pakankamas pagrindas šnekėtis ir buitiškai, ir būtiškai, ir filosofiškai. Tai pripažino ne tiktai kalbos žinovai, bet ir mokytojai lituanistai ir plačiau kalbą vartojantys asmenys. Dabartinė lietuvių literatūrinė kalba formavosi per ilga, per amžių amžius. Lietuviai kalbėdamiesi, ieškojo ir rado savo žodį, kebliausiu atveju jį skolinosi iš slavų ar germanų. Netgi „stalas“ ir „knyga“, absoliučiai sulietuvėję daikto pavadinimai, turi slavišką prigimtį. Tiktai mūsų raštijos aušroje imta kurtis savus žodžius – naujadarus, nes didieji mūsų raštininkai M.Daukša, J.Bretkūnas ir K.Sirvydas suvokė, kad kalbą dera tobulinti ir atsisakyti svetimybių. Jų tikslai buvo itin pasėkmingi ir aktualūs. Seniai pastebėta, kad mažųjų tautų kalbas pateršia didžiosios kaimynės, šiuo atveju trys didžiūnės – vokiečių, lenkų ir rusų kalbos, nuo kurių neigiamos įtakos iki galo dar neišsivaduota. Tik devynioliktas amžius išjudino vokiečių ir rusų kalbininkus atkreipti akis į tąją senąją baltiškąją kalbą, kurios fonetinės ir morfologinės formos siekia sanskrito laikus. O didysis amžiaus švietėjas S.Daukantas mūsų kalbą pavadino „žaliąja bruknele“, kurią nuo šalnų reikia visokeriopai saugoti. Pamažėliais artėjama prie kalbos norminimo, tai yra prie visiško gramatikos įsavinimo, žodžių surinkimo ir paskelbimo. Tam pritarė ir lietuvius skatino tai daryti žymusis vokiečių kalbininkas A.Šleicheris, suvokęs unikalią lietuvių kalbos vertę, ir kaip mokslo objektą, ir kaip daugiausia tarmių ir šnektų turinčią kalbą Europoje. Lietuvių kalbos didžiavyriai K.Jaunius, A.Baranauskas, K.Būga ir J.Jablonskis buvo tieji tautos ir kalbos genijai, kurie gilinosi į gimtosios kalbos istoriją, tyrinėjo tarmes ir jas aprašė bei susistemino, ir pradėjo patį didžiausią darbą – rašyti lietuvių kalbos žodyną, kurio dvidešimtas tomas pasirodė tiktai prieš dešimtmetį. Lietuvių kalba sustiprėjo, išskleidė sparnus, įgijo tarptautinį statusą, tapo šių dienų pasaulio kalbininkų dėmesio centre.
Daug padėkos buvo pasakyta Lietuvos kaimui, tam, kuris vienintelis tausojo šneką, išsaugojo žodyną, sukūrė daugialypę tautosaką, suformavo etnines tradicijas ir šventes. O pats didžiausias kaimo žmogaus nuopelnas – kalba. Savita ir įvairiaprasmė, nepaprastai žodinga. Dar iki didžiųjų kalbininkų veiklos eros kaimas kalbėjo ir susikalbėjo, savaime kūrėsi jam reikiamus žodžius, būtinus kasdieninėje vartosenoje kaip savaimingą ir stilingą tarpusavį bendravimą. Kadangi netoliese gyveno latviai, žydai ir čigonai, baltarusiai, totoriai ir karaimai, tai ir jie išmoko lietuvių kalbos, o jų nė vienas žodis buvo „įmontuotas“ lietuvių kalbon tarsi koks vabzdžio inkliuzas gintare.
Kas gyveno ar gyvena kaime, šimtus kartų klausėsi kaimiečių postringavimų, pasakojimų, anekdotų ir visokių atsitikimų, kas nepaprastai klausytoją ar pašnekovą žavėjo, o kalbėjimo aistra, tikra frazė, raiškus gestas, gili mintis, gyvenimo patirtis, šnekos maniera, pilna palyginimų, patarlių ir priežodžių, intarpų. Kiekvienas kaimas turėjo savo šnekovą, dainininką, piršlį, audėją, siuvėją, rimorių, dailidę, kurių kalbą praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje masiškai ėmė užrašinėti ir kaupti kaimo šviesuomenė, daugiausia mokytojai. Šieji kalbos turtai keliavo Kaunan pas profesorių Joną Balčikonį, kuriam buvo pavesta rengti pirmąjį Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomą. Sąjūdžio būta intensyvaus ir nepamirštamo. Menu studijų metus, kai mūsų senstelėjęs profesorius, dėstydamas dabartinės lietuvių kalbos kursą, kiekvieną laisvesnę paskaitos valandėlę prisimindavo savo jaunystės darbus ir vislab ragino rinkti žodžius iš savo gimtaviečių, atidžiai klausytis tėvų, giminių ir kaimynų kalbos ir lasioti žodį po žodžio. Jo įskaitai ir egzaminui būtinai reikėjo atsinešti tą surinktų žodžių kraitelę. J.Balčikonis nepaprastai vertino sodiečių, anot jo pasakymo, kalbą kaip svarbiausiąjį dvasinį tautos turtą, kuriame išsaugota ir pasaulėžiūra, ir pasaulėjauta, ir pasaulėmata. Kaimas jam buvo šventovė.
Kalbos populiarinimas, kalbos klaidų ar netikslumų taisyba – svarbus kalbininkų praktikų darbas, reikalaujantis nemažai istorinių žinių, nuovokos, kasdieninės patirties. Bene vienas pirmųjų, daugelį metų vedęs radijo kalbos valandėles, buvo kėdainietis kalbininkas „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorius Kazys Ulvydas. Jo buvo atidžiai klausomasi, jis taisė kirčio klaidas (ne „dócentai“, o „doceñtai“), gujo lauk buitinius svetimžodžius, nes apie kompiuterį, reitingą, internetą, dizainą praėjusio amžiaus viduryje dar neeturėta supratimo. Kalbininkas pastoviai ugdė stiliaus suvokimą, normino literatūrinę kalbą, daug dėmesio skyrė sintaksei, nes pats buvo žymus sintaksės mokovas. Po kiek laiko jo mokinys kazlųrudietis Aldonas Pupkis tarsi pakeitė savo mokytoją ir taip pat gražiai akcentuota suvalkiečių tarme daug metų buvo svarbiausias lietuvių kalbos taislius. Keletos laidų susilaukė jo parengta taisytinų klaidų žinynas. „Kalbos praktikos patarimai“. Tai, be jokios abejonės, parankinė redaktoriaus lituanisto, stilisto knyga, kelių šimtų puslapių vadovėlis. Ir daugiau būta jo straipsnių periodinėje spaudoje.
Tuolaik suaktyvėjo vertėjų darbas, nes vis daugiau imta versti užsienio klasikinę grožinę literatūrą. Minėtini vertėjai D.Urbas, R.Ramunienė, E.Astramskas, P.Povilaitis, M.Miškinis, J.Kabelka, V.Petrauskas. Ypatingai dideliais kalbos tyrinėjimais pasižymėjo ukmergietis kalbininkas Zigmas Zinkevičius, gimtosios kalbos žinovas, apibendrintojas, istorikas. Tai knygos istorinės gramatikos ir dialektologijos temomis. O pats didžiausias visų laikų kalbotyros darbas – jo šešiatomė knyga „Lietuvių kalbos istorija“. Tai pasaulinės svarbos veikalas, labai teigiamai įvertintas vokiečių, švedų, suomių, italų, lenkų, rusų kalbininkų. Tai tikra kalbos enciklopedija, pilna duomenų, kalbos pavyzdžių, teorinių išvadų ir samprotavimų, lietuvių kalbininkų darbų analizių ir vertinimų. Knyga parašyta ir išleista kone per dešimtmetį. Dar ilgai ji ne-nepraras savo mokslinės vertės ir sklandaus pasakojimo įtaigos.
Lietuvos tarmiė atsirado labai seniai. Toli viena bendruomenė gyvendama nuo kitos pamažu pradėjo šnekėti savičiau, įvairiau. Jotvingių, sėlių, kuršių, žiemgalių gentys taip pat turėjo savo originalų etninį paveldą, tačiau ilgainiui jis įsimetė į žemaičių, dzūkų, aukštaičių žemes, ir tiktai vienas kitas faktas liudija išnykusių genčių esiniją. Kalbininkai tarmėse rado ne tiktai daug žodžių, bet įvairiausių fonetinių, morfologinių ir sintaksinių ypatumų: kalns (kalnas), nums (namas), runka (ranka), orklys (arklys). Nepaprastai daug tarmių žodžių apinkame dvidešimttomiame lietuvių kalbos žodyne. Neaprėpiama milijoninių žodžių taupykla yra Lietuvių kalbos instituto saugykloje. Jos pagrindu išleisti sinonimų, antonimų ir frazeologijos žodynai. Juolab, kad kiekvienas žodis renkamas ne tiktai kaip domuo, bet greta užrašomas ir sakinys su tuo žodžiu, kad išryškėtų stilistinė, poetinė žodžio prasmė. Tegul kalba pora pavyzdžių. Žodžiai „akis“ ir „žiedas“ turi keletą ar keliolika prasmių: mezgimo akis, akivaro akis, riebalo akis sriuboje; gėlės žiedas, šulinio betono žiedas, visuomenės žiedas. Tokių daugiaprasmių žodžių yra ne vienas tūkstantis. Pastebėtina tai, kad savo maloniniais ir mažybiniais daiktavardžiais mūsų gimtakalbė pasaulyje neturėjo ir neturi panašių analogų. Vien žodis „mama“ turi dešimtį švelnybių: mamytė, mamutė, motulytė, mamytukas, mamelė, mamytulytė, mamaitė, mamačiukas – be krašto ir be galo apibūdiname savo brangiausią žmogų pasaulyje.
Kalbininkai pergyvena, kad tarmės nebegali iki galo išlaikyti savo savitumų, jos niveliuojasi, nusitrina, literatūrėja. To priežastys: žmonių maišymasis po kraštą, žiniasklaidos įtaka, senųjų žmonių, kurie buvo puikiai išsaugoję savo šneką, išėjimas iš gyvenimo. Modernumais apsikrėtęs jaunimas nebenori saugoti šį senolių dvasinį kraitį. Prieš civilizaciją ir globalizaciją priešnuodžių niekas neišranda ir vargu ar išras, tad tarmių laukia sudėtinga lemtis.
Geros iniciatyvos ėmėsi Lietuvių kalbos institutas kas dveji metai ėmęs rengti kalbos konkursą „Mano žodynas“. Anykščiuose, Zarasuose ir Žagarėje jau vykę konkursai parodė ir suaugusiųjų, ir moksleivių susidomėjimą. Konkursantai surinko daug tarmės duomenų, išklausinėję tėvus, gimtojo kaimo žmones, rinko rašytojų kalbos faktus, aprašė naujažodžius, studijavo savo gimtąją tarmę. Kai kurių šiandieninių rašytojų kalba taip pat pasižymi stilistine įvairove. Prozininkai Kazys Saja, Romualdas Sadauskas, Pranas Treinys rašo vaizdžiai, pasinaudoja sukauptais tėvų, ir giminės kalbos turtais, sukuria naujažodžių, stilistiškai, sukuria įtaigius veikėjų paveikslus, įsijaučia į gamtos ypatumus. Poetai Vladas Braziūnas, Regina Lumpickienė, Mykolas Karčiauskas mokamai į savo eilėraščius įpina tarmybes, o nesyk ir visas kūrinys parašomas gimtąja tarme. Taip rašyti bandoma ir žemaičiuose.
Gali kilti klausimas, kiek ir kaip kinta lietuvių literatūrinė kalba, kurias normas maksimaliai stengiasi išsaugoti rašytojai, žurnalistai, mokytojai, humanitarinė profesūra. Didžia dalimi kalbama ar bandoma kalbėti taisyklingai, nes tam mokykla padeda rimtus pagrindus. Išsaugoti mūsų kalbą be teršalų, be svetimžodžių, be pertarų, be barbarizmų ar stiliaus riktų praktiškai neįmanoma, nes tam kiekvienas kalbantysis turėtų daug mokytis ir tobulintis. Tegu tai padaro bent žiniasklaidininkai ir mokytojai, kurių kalba turi būti pavyzdinė, beklaidė. Tiesą tariant, visko pasitaiko. Dažnas telelaidos vedėjas, radijo pašnekovas ir diktorius neišsiverčia be jau įkyrėjusių „projektų“, „iššūkių“, „viešųjų erdvių“, „problemų“. Pertarai „ta prasme“, „viena vertus“, „vadinasi“, „reiškia“, „taip sakant“, „vienu žodžiu“ kalbos nepuošia. Jeigu pašnekovas per penkias minutes penkiolika kartų pavartoja frazę „iš tikrųjų“, tai jo klausytis darosi visai neįmanoma, net atgrasu.
Laikas nuo laiko mūsų rašyboje atsiranda naujovių, formų suvienodinimo, pataisų ir ištaisų. Jau ne pirmas dešimtmetis rašome „pjauti“, „spjauti“, „turbūt“, „galbūt“, „daugiausia“ (daug), bet „plačiausiai“ (platus, plačiau). O mūsų kalbos šokinėjantis kirčiuotas skiemuo teikia kalbai skambumo, tam tikro grakštumo, įvairumo. Dėl tos priežasties svetimšaliams lietuvių kalbos mokymasis – kietas riešutėlis. Kaip žinia, latviai kirčiuoja kiekvieno žodžio tik pirmą skiemenį, lenkai – tik priešpaskutinį, tuotarp mūsų kirčiavimas itin įvairuoja. Kartais būna sunkesnių atvejų, kai tame pačiame skiemenyje gali būti skirtinga priegaidė „mãno“ ir „màno“, „šáuk“ ir „šaũk“, „gáudė“ ir „gaũdė“, „aũkštas“ ir „áukštas“. Prisiminta, kad kirčio mokslo pagrindus padėjo mūsų kalbos žinovai ir praktikai A.Baranauskas ir K.Jaunius. Taipojėg prisimintina, kad ikiaušrinėje gadynėje vartotus lenkiškuosius garsus „sz“, „cz“ ir „rz“ Jonas Basanavičius, nusižiūrėjęs į čekų raidyno ypatybes, supaprastino iki priebalsių „š“, „č“ ir „ž“. Kalbininkų nuopelnas paminėtinas ir dar vienoje srityje. Tai žodžio kėlimas į kitą eilutę, jis labai išlaisvėjo ir rašantiems ar spausdinantiems tekstus labai palengvėjo. Sakykime žodį „mokslas“ prieš trisdešimtį metų būtinai turėjome kelti tiktai „moks-las“, o dabar galimi ir kitokie atvejai: “mo-kslas“, „mok-slas“ priklausomai nuo raidžių talpos eilutėje. Tokių supaprastinimų ir palengvinimų ateityje turėtų rastis ir daugiau. Kalbėti apie tarptautinių žodžių sulietuvinimą yra labai sudėtinga. Tai labiau tautos žmonių noras rasti savą, sklandų ir tikslų atitikmenį negu šnekėti keistu svetimtautišku žodžiu. Deja, kalbininkai šia prasme dar yra abejingi. Prieš porą dešimtmečių žurnalas „Gimtoji kalba“ buvo paskalbęs konkursą naujažodžiams kurti, bet ilgainiui tai prislopo ir jo buvo atsisakyta. Amerikos (JAV) lietuviai savo spaudoje ėmė vartoti pakankamai gerą žodį „žiniasklaida“, kas atitiko „masinės informacijos priemones“, taip Lietuvoje prigijusi. Šis žodis įsigaliojo mūsų kalboje tarsi savastis. Tačiau kažkokiems laikraštistams ar žurnalistams tas žodis nepatiko ir iš kažkokių palėpių ištraukė keistuolę „mediją“. Tas žodis lietuvių kalboje reiškia „miškija“, „daug medžių“. Nejaugi šių dalykų negalima iš anksto aprobuoti. Dėmesio! Kalbininkai, jūs jau esate pavojaus zonoje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
