VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05.09. “Svetimi dievai netiko jo šaliai” V. Panumis

Regina Jasukaitienė

 “Didžiausias jo gyvenimo tikslas buvo graži, klestinti Lietuva.Lietuva, kurią pažintų ir pamiltų visi joje gyvenantys žmonės, nes tai gražiausia šalis ne tik Žemėje, bet ir Visatoje. Jis artėjo prie pasaulėžiūros, kurios šaknys skverbiasi į tolimiausių mūsų protėvių pasaulio suvokimą. Svetimi tolimų kraštų Dievai netiko jo šaliai. Lietuva buvo jo gyvenimo esmė. Jis bandė ją suprasti, rasti raktą ir duris, kurios paaiškintų- iš kur tas grožis, iš kur ta trauka. Jo Šalis, jo Lietuva privalo turėti savo antgamtines jėgas, savo Dievus, viską savo. Deja, gal tos durys yra, gal yra ir raktas, bet kas tai beatras“, - taip apie savo draugą, bendramintį Rimantą Krupicką, 2009-aisiais iškeliavusį pas savuosius Dievus, rašo Vaclovas Panumis.

Pasiekiau jūrą...

2009 m.

2003 m. liepa. Tėtei – 60 m.

Lakstausko Alberto Strėvos įgriuvoje

 Irenos Kubilienės mažvydiečiai

Ketindama papasakoti apie Tautos Atgimimo Ąžuolyno sumanytojus, pateikiau jiems orientacinius klausimus, ką norėčiau sužinoti, kas galbūt būtų 

įdomu ąžuolų gerbėjams, būsimiems knygos skaitytojams. Drąsus buvo sumanymas pasiūlyti a.a. Rimanto Krupicko dukrai Dovilei Krupickaitei, geriausiai pažinojusiai šią ypatingą asmenybę, pabandyti atsakyti į duotus klausimus vietoj Tėvo...

Klausimai

1.Anot etnologo Norberto Vėliaus, ąžuolas yra ne tik medis, bet ir stiprybės simbolis, susiformavęs per šimtmečius, stebint gamtą ir išreiškiant savotišką archetipinį tautos patyrimą. O kas Jums yra ąžuolas? Ką jums simbolizavo ąžuolyno idėja? Su kokiais įvykiais ir nuotaikomis anuomet ji buvo susijusi? Kokį tikslą turėjote, skelbdami šią ąžuolyno sodinimo idėją?

Labai sunki užduotis teko - atskleisti tokį subtilų dalyką kaip Tėčio santykį su Ąžuolynu. Tuo laiku, kai ąžuolynas kūrėsi, aš studijavau, vėliau ir gyventi ėmiau kitur, tad mes bendravome mažiau. Todėl galiu daugiau rašyti savo pastebėjimus nei tikslesnius faktus. Mane papildė, pataisė mama Dalia Krupickienė ir seserys Giedrė Jurkėnienė, Živilė ir Viltautė Krupickaitės. Šiek tiek daugiau atskleidė Tėčio draugų ir bičiulių tekstai rengiamai knygai apie Tėtį.

Ąžuolas – vienas ryškiausių lietuvybės simbolių. Lietuviams šventas medis. Ąžuolų giraitė – šventovė. Tikiu, kad ąžuolų giraitės – Tautos šventovės – sodinimo idėja sklandė Nepriklausomybės atkūrimo laiku Lietuvoje. Labai svarbu, kad atsirado žmonių, kurie ėmėsi ją įgyvendinti. Tėtis neabejotinai suvokė tokios šventovės įkūrimo reikšmę, todėl visa širdimi ir darbais ėmėsi jos įgyvendinimo. Jam teko rimtas uždavinys – rasti tokiai šventovei vietą. Vienas iš Ąžuolyno kūrėjų, Vygandas Čaplikas apie Tėtį rašė: "Retas geografas turėjo tokį gerą erdvinį ir platų žvilgsnį kaip Rimantas. Jis labai padėjo ir Atgimimo ąžuolyno iniciatyvinei grupei, kai tuomet pasiūlė vieną geriausių sprendimų – sodinti ąžuolus Jono Basanavičiaus sodyboje Ožkabaliuose." Iš tiesų, kaip rašė V. Panumis, "jo galvoje buvo visa Lietuva", tad vietą rinko su didele meile, atsakomybe ir naudodamasis gilia patirtimi, svariu, plačiu geografo žvilgsniu.

Tėtis džiaugėsi ir kitų ąžuolų giraičių sodinimo iniciatyvomis, pats prisidėjo prie Lietuvos 1000-mečio ąžuolyno Lietuvos geografiniame centre įgyvendinimo.

Ąžuoliukus Tėtis kartu su mama (žmona Dalia) augino ir Gilučių kaime (Elektrėnų sav.) esančioje sodyboje (čia mamos tėviškė, čia tėvai atkūrė mamos senelių sodybą, planavo kartu gyventi). Be ąžuolų, kurių čia iki melioracijos buvo nemažai, sunku buvo įsivaizduoti sodybą. Čia auga ir Tėčio atminimui pasodintas ąžuoliukas.

Ne vieną ąžuoliuką Tėčiui atminti pasodino ir jo draugai, bičiuliai – ant Aukštojo, Lietuvos tūkstantmečio giraitėje.

2.Prieš sodinant Tautos Atgimimo ąžuolyną, buvo numatytas planas: jis sudarytas iš atskirų giraičių. Kokios buvo numatytos giraitės, kam jos skirtos? Kaip vertinate šią ąžuolyno sandarą šiandienos požiūriu?

Tėtis, kaip geografas, juolab geomorfologas ir dirvožemininkas, giliai pažino reljefą, dirvožemį, jų sąsajas ir tinkamumą augti vieniems ar kitiems augalams, apskritai gamtinę aplinką ir jos išsidėstymo ypatumus, todėl negalėjo likti nuošaly priimant sprendimus, planuojant ąžuolyno teritorijos vidinę struktūrą. Kaip rašo Irena Kubilienė, "1989 m. balandį knygnešių ainiai pasodino 144 vardinius ąžuolus Tautinio atgimimo ąžuolyne. Vietą Knygnešių giraitei parinko Rimantas Krupickas (ir pats talkino ją sodinant)." (yra I. Kubilienės duota nuotrauka iš to laiko: "Nuotraukoje jis stovi dešiniajame krašte. Tąsyk jis mums parodė ir savo tėvui pasodintą ąžuolėlį.")

3.Koks Jūsų asmeniškas vaidmuo, sodinant ir puoselėjant Tautos Atgimimo ąžuolyną? Koks Jūsų ryšys su ąžuolynu dabar? Ar dažnai jį aplankote?

Nuo pat pirmųjų Ąžuolyno kūrimo dienų Tėtis labai aktyviai įsitraukė į šią veiklą (kitaip nemokėjo), derindamas ją su daugybe kitų įsipareigojimų. Konkrečių pavyzdžių pateikti sunku, likusios tik atsiminimų nuobiros: negali neprisiminti jo nuoširdžiu užsidegimu spindinčių akių, kuomet jis pasakodavo apie savo darbus ir idėjas, skirtas Lietuvai. Neabejoju, kad jos taip pat spindėjo, kai Tėtis pasakojo, kad susipažino su ypatingu žmogumi – architektu Vitaliumi Stepuliu, su kuriuo planuoja kurti Ąžuolyną (man atrodo, bet nesu įsitikinusi, kad ir savo artimą bičiulį parkotyrininką Kęstutį Labanauską jis pakvietė dalyvauti įkūrėjų grupėje – o gal buvo atvirkščiai?), apie jo projektą, apie sodinimo talkas. Vėlesnį džiaugsmą Ąžuolynui plečiantis ar malonų pasididžiavimą augančiais ąžuolais ir vis labiau žaliuojančia giria.

Tėtis grįždavo iš Ąžuolų sodinimo pakylėtas. Labai džiaugėsi neįtikėtinu žmonių entuziazmu – daugybė žmonių iš visos Lietuvos važiavo ąžuolų sodinti! Visi vežėsi po ąžuoliuką.

Tėčiui buvo svarbu, kad būtų pasodinti ąžuolai labiausiai nusipelniusiems žmonėms. Į asmeninių ąžuolų sodinimą jis žiūrėjo labai atsakingai ir tuo pačiu kukliai. Jam buvo labai svarbu pasodinti ąžuoliuką savo tėčiui, jis džiaugėsi, kad jis gražiai auga. Daugiau asmeninių ąžuolų nesodino.

Po Tėčio mirties (2009 m. spalio 23 d.) atėjusį pavasarį, kartu su jubiliejiniu Ąžuolyno įkūrimo pažymėjimu 2010 m. balandžio 24 d., vykome sodinti ąžuoliuko Tėtei. Ąžuoliuką kartu su mama iškasėme Gilučių kaimo miške. Sodinant ąžuoliuką prisijungė ir dalis Ąžuolyno įkūrėjų, bendraminčių. Įkūrėjų giraitei palikta kukli vieta pačiame Ąžuolyno pakraštyje (pietrytiniame kampe). Tėčio ąžuoliukas joje pirmasis. Parinkome vietą ant kalvelės. Pasodinus diktorė Irena Plaušinaitytė paskaitė eilių, tyliai prisiminėme Tėtį.

Deja, ąžuoliukas neatlaikė ganiavos pavojų (pievoje greta esančios sodybos gyventojai gano karves, ji yra šienaujama), o gal to, kad buvo iš miško atkeltas į sausą pievą, augo vienišas, atokiau nuo kitų ąžuolų, nunyko, tad 2015 m. pavasarį važiavome ąžuoliuko atsodinti (šį kartą ąžuoliuką parūpino Kėdainių miškininkai, atvežę ąžuoliukus tuokart sodintai Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio giraitei). Jau pradėjus sodinti vaikaičiai aptiko ir pirmojo ąžuoliuko atžalas, abu gerai aptvėrėme, abu žaliuoja.

4.Su kokiais sunkumais susidūrėte, įgyvendindami savo idėją - Ąžuolyno sodinimą?

Pradėjus sodinti ąžuolyną žmonės ąžuoliukus atsiveždavo savo – kokius kas turėjo, iškasę ir vežę kaip išmanė, todėl nemažai ąžuoliukų neprigydavo. Vėliau buvo sutarta su Kėdainių miškų urėdija, kuri parūpindavo stiprių, gerai paruoštų ąžuolų sodinukų.

(Daugiau informacijos neturiu, gal tik galima būtų paminėti, kad tai buvo žymiai prastesnių komunikacijos galimybių laikai, jau nekalbant apie blokadą – Tėtis neabejodamas dardėjo savo "Zaporožiečiu" tuos šimtus kilometrų į Ąžuolyną ir atgal.)

5.Kas Jus džiugina, o kas galbūt liūdina, žvelgiant į suaugusį ąžuolyną? Kokią informaciją jis neša ateinančioms kartoms? Kokį matote Tautos Atgimimo ąžuolyną ateityje, sakykim, po 100 ar daugiau metų?

Tėtį labai džiugino, kad ir pasodinus medelius kasmet – ne tik pavasarį, kuomet vyksta tradicinis Ąžuolyno lankymas, bet ir visais metų laikais, o ypač vasarą – Ąžuolynas gausiai lankomas, žmonės džiaugiasi šia vieta.

6.Papasakokite apie save: kur gimėte, kokioje šeimoje augote, kur mokėtės, kokius darbus nuveikėte...Kokių pomėgių dar turite? (Ateities kartoms svarbu žinoti, kokios asmenybės buvo Tautos Atgimimo ąžuolyno sumanytojai)

 (tekstas rengtas Birutės Vaitkienės rengtam leidiniui apie Mažvydo klubą, žr. p. 101-102 http://knyga.lietuvai.lt)

R. Krupickas gimė 1943 m. liepos 9 d. Vilniuje. Jo tėvai – Monika Krišmantaitė-Krupickienė, kilusi iš Mažeikių, geležinkelių darbuotojo šeimos, medicinos sesuo, akušerė, baigusi mokslus Kaune, ir Aleksandras Krupickas – iš Panevėžio, baigė Panevėžio pedagoginę mokyklą, tarpukariu mokėsi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje (baigė jau sovietmečiu). Jis po karo buvo siunčiamas steigti žemės ūkio technikumų ar gaivinti buvusių žemės ūkio mokyklų, todėl R. Krupicko vaikystė ir mokykliniai metai prabėgo įvairiuose Lietuvos miesteliuose (Klaipėdoje, Aukštadvaryje, Smalininkuose, Vabalninke). 1960-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos, bet suviliojo kelionės, todėl po metų matematikos mokslus iškeitė į geografiją. 1962–1965 m. tarnavo desantininku sovietinėje armijoje Azerbaidžane Kirovobado apylinkėse. Grįžęs toliau studijavo, daug keliavo, 1966–1967 m. vadovavo susibūrusiam Vilniaus universiteto žygeivių klubui. 1966-aisiais su bendraminčiais pasirašė Punios aktą, kuriuo pasižadėta siekti tautinio kultūrinio atgimimo.

1969-aisiais baigė studijas ir kurį laiką dirbo Melioracijos ir vandens ūkio ministerijai pavaldžioje Respublikinėje vandens ūkio inspekcijoje (1969–1971), vėliau – Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu (1971–1978). Nuo 1978-ųjų – Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos katedros dėstytojas, 1993–2003 m. – Geografinių informacinių sistemų laboratorijos vadovas. 1983-aisiais apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją (1993 m. nostrifikuotas gamtos mokslų daktaro laipsnis): "Geomorfologinis veiksnys, kaip kalvoto moreninio reljefo funkcijų lėmėjas (Švenčionių aukštumos pavyzdžiu)", 1980 m. jam suteiktas turizmo eksperto, 1986-aisiais – docento vardas. Paskutinioji darbovietė – Vilniaus pedagoginis universitetas, čia dirbo iki pat mirties.

Viena svarbių jo veiklos sričių – mokyklinės geografijos puoselėjimas. Rūpinosi šio dalyko dėstymą ir sklaidą reglamentuojančių dokumentų rengimu, recenzavo mokymo priemonių rankraščius, konsultavo vadovėlių autorius, skaitė paskaitas geografijos mokytojams, vadovavo geografinėms išvykoms po Lietuvą ir Europos šalis. 1985-aisiais įsteigė Jaunųjų geografų mokyklą ir ilgus metus vadovavo jai. Rengė moksleivių geografijos olimpiadas ir joms vadovavo. Sukūrė geografijos mokomųjų kompiuterinių programų, buvo geografijos mokytojams skirto laikraščio "Geografijos aidai" leidimo iniciatorius ir beveik dešimt metų vyr. redaktorius. Nuo 2000 m. – Lietuvos geografų draugijos viceprezidentas.

Jo moksliniai tyrimai susiję su daugeliu geografijos ir gamtos mokslų sričių: geomorfologija, aplinkosauga, geografine aplinkotyra, geografine edukologija, geografijos mokymo kompiuterizacija, geobiolaukų geografija (yra šios krypties pradininkas, sukūręs terminą virgasfera), siekė praplėsti geografijos tyrimų sferą ir į kitas planetas, populiarino planetosferų sąvoką. Jis – "Geografinės aplinkotyros metodikos" (2003) autorius, su kolegomis išleido nemažai kitų metodinių leidinių mokytojams ir studentams sudarytojas ir vienas autorių. Parengė ne vieną straipsnį Visuotinei lietuvių enciklopedijai, išleido knygas: "Lietuvos draustiniai" (su kitais /E. Gudavičiumi ir P. Kavaliausku, 1989), "Apie Lietuvos žemę" (su Č. Kudaba, 1992), "Pažinkime Lietuvą" (su kitais, 1995), "Profesorius Česlovas Kudaba" (su kitais, 1996), "Lietuvos žemė" (su Č. Kudaba, 2000), "Kviečiame eiti toliau" (su kitais, 2008). Pastarųjų metų siekius, deja, iki galo nerealizuotus, apkeliauti Lietuvą ir parodyti mažiau žinomas, bet ne mažiau įdomias jos vietas, paskatinant ir kitus pažinti savo kraštą, atskleidė jo kelionių dienoraštis "Paskui rasos lašą" (2007). Paskutinė knyga "Sistemų teorija ir geografija" (2010) išėjo jau po mirties.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais pradėjo kelionę (nuėjo 500 km) pėsčiomis nuo Nordkapo palei dienovidį iki piečiausio Europos taško, taip pat aplink Lietuvą nuo Aukštojo. Šios kelionės nebuvo savitikslės – jose jis vedė smulkius dienoraščius, kuriuose profesionaliai aprašė pakeliui kintančią gamtą ir žmonių gyvenimo ypatumus. Planavo juos išleisti kaip pasaulį pažinti skatinančias knygas (panašias į didelio populiarumo sulaukusią "Paskui rasos lašą").

Buvo labai darbštus, kūrybingas, brangino savo ir kitų laiką, kiekvieną valandėlę išnaudodavo gimtosios žemės pažinimui, labai daug skaitė, rašė ne tik gerai apmąstęs, bet ir išjautęs, į rūpimą problemą stengėsi įsigilinti ir ištirti kuo nuodugniau, paliko labai daug mokslo populiarinimo straipsnių, akademinių įžvalgų, studijų.

Nemažiau svarbu jam buvo ir visuomeninė veikla, bet taip pat dažniausiai susijusi su savo krašto, jo gamtos, žemės pažinimu, geografija. Kartu su kolegomis pasirūpino išmatuoti aukščiausią Lietuvos tašką, jį pažymėti – iš pradžių tai buvo Juozapynė, vėliau šalia jo intuicijos dėka buvo atrastas Aukštojas. Jis rūpinosi Europos centro pažymėjimu, dar sovietmečiu dalyvavimo Mažvydo klubo veikloje, o kur daugybė kelionių, pėsčiųjų maratonų organizavimas, siekis pažinti protėvių tikėjimą...

Niekada nekalbėjo tuščiai, pasverdavo kiekvieną žodį, mokėjo uždegti, sudominti, vertino viską, ką nuveikdavo kiti Lietuvos, jos kultūros, istorijos, gamtos, geografijos paminklų išsaugojimo labui.

Prasidėjus Sąjūdžiui buvo vienas pirmųjų, sąjūdžio grupės steigėjų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, buvo išrinktas atstovu į Sąjūdžio suvažiavimą. 1997 m. apdovanotas Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.

Mirė 2009 m. spalio 23 d., palaidotas Elektrėnų savivaldybės, Gilučių kaimo kapinėse.

Iš draugų prisiminimų

Vygandas Čaplikas: "Retas geografas turėjo tokį gerą erdvinį ir platų žvilgsnį kaip Rimantas. Jis labai padėjo ir Atgimimo ąžuolyno iniciatyvinei grupei, kai tuomet pasiūlė vieną geriausių sprendimų – sodinti ąžuolus Jono Basanavičiaus sodyboje Ožkabaliuose. Čia ir įvyko mūsų paskutinis susitikimas švenčiant šio Ąžuolyno dvidešimtmetį 2009 m. balandį. Jam padovanojau tai progai išleistą ir čia pristatomą savo knygą „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“. Užrašiau su linkėjimu, kad ir jis ką nors parengtų ir išleistų apie šį unikalų Lietuvos žmonių ir gamtos kūrinį, kuris amžiams primins Didįjį Atgimimą, tautos išsiveržimą į laisvę.

Rimantas padėkojęs pasakė, kad jam labai malonu matyti šioje knygoje Ąžuolyno vaizdus ir mėgstamos dailininkės Gražinos Didelytės kūrinius, skirtus ąžuolams. Apie savo planus tepasakė, kad galvoja apie ką nors panašaus, tik atideda vėlesniam laikui. Gaila, kad jau neteks to sulaukti, nes Rimantas turėjo savitą požiūrį ne tik į Atgimimo ąžuolyną, bet ir į daugelį kitų svarbių sričių mūsų gyvenime. Jų originalumą iš dalies lėmė tai, kad jis buvo gamtatikis, gerbė senąjį protėvių tikėjimą, naudojosi jo sukaupta išmintimi ir dvasiniais lobiais. Belieka tik pasidžiaugti tais jo artimaisiais, bičiuliais ir buvusiais studentais, kurie sumanė surinkti ir išleisti prisiminimų apie Rimantą knygą, nes tai ir bus jo įdomaus, prasmingo ir įvairiapusio gyvenimo atvėrimas mūsų visuomenei, įamžinimas dabartinio ir ateities laiko tėkmėje."

Kęstutis Labanauskas (1 sk): "Beje, lietuvių (kartu ir latvių) giminaičių likimai ir jų tautovardžių įamžinimas buvo viena paskutinių problemų, kuria teko diskutuoti su R. Krupicku. Tai buvo jau ligoninėje jį lankant. Pokalbis išsirutuliojo iš temos apie mūsų septyniese sumanyto ir visos tautos talkomis pasodinto Ožkabaliuose, prie Tautos patriarcho, Dr. Jono Basanavičiaus gimtinės, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno tolesnę perspektyvą. Svarstėme, jog ne už kalnų 2018 m., kada visa lietuvių tauta ir jos bičiuliai minės 100 metų sukaktį nuo Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto. Paliktas Ąžuolyne dar neapželdintas plotas aukštumėlėje gal iki 100 ąžuolų – klausimas, kokiu išdėstymu juos sodintume ir kam paskirdami. Aš Rimo ir paklausiau, ar neturėtume, kai švęsime tą tiesiog stebuklingą mūsų tautos, kaimynų jau „nurašytos ir išbrauktos“ iš istorijos puslapių, atgimimo aktą, prisiminti ir kokiu nors būdu pažymėti ąžuolais mūsų gentainius, iš tiesų jau dingusius iš istorijos. Argi ne mūsų, istorijoje išlikusiųjų, tai moralinė pareiga? Tik kiek ir kaip sodintume – juk šalia stambesnių, gana gerai žinomų prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, latgalių, galindų – turime daug smulkesnių, sritinių tautovardžių; dėl kai kurių abejojama – ypač minėto Herodoto pateiktųjų – ar baltai jie buvo, o gal keltai, germanai, slavai, ugrosuomiai ar dar kas nors, Didžiojo tautų kraustymosi maišaties atblokšti?.. Bet Rimas, intensyvaus pokalbio išvargintas, atsiduso: „Žinai įdomu būtų, bet kažkaip nuvargau, gal kitą kartą pakalbėsim, kai geresnė bus savijauta...“ Deja, to kito karto jau nebebuvo; pasiekė žinios iš kitų apsilankiusių, kad Rimas vis silpnėja, klastingos ligos slopinamas...

Ir 2009 m. dar bendradarbiavome su Rimu Ąžuolyno sumanytojų rate, rengdami bendrą leidinį „Tautos ąžuolynas“ apie patirtį ir idėjas, atvedusias į Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimą, pažymint jo 20 metų sukaktį. Rimą slėgė susirūpinimas, kaip dėl leidinio sudarymo ir sunkumų – ypač kylant nesutarimų tarp Ąžuolyno sumanytojų. Tuo rūpesčiu pasidalijo 2009 m. sausio 28 d., pavėžindamas mane namo iš draugijos tarybos posėdžio; dar susitikome rugsėjo 23 d. Ąžuolyno posėdyje, bet jau ryškus buvo ligos prislėgtumas Rimui, juoba tęsiantis minėtiems nesutarimams... O dar po mėnesio iškankinusi liga jo gyvastį užgesino ir paliko visiems pažinojusiems didelės netekties jausmą – ir sunkų įpareigojimą likti vertiems tos pažinties. Kad įamžintume jo atminimą bei tęstume pradėtuosius ir įgyvendintume sumanytuosius darbus, kurių naštos taip daug buvo apsiėmęs šviesaus atminimo bičiulis, vienmintis ir bendražygis Rimantas Krupickas."

Irena Kubiliene: "1989 m. balandį knygnešių ainiai pasodino 144 vardinius ąžuolus Tautinio atgimimo ąžuolyne. Vietą Knygnešių giraitei parinko Rimantas Krupickas (ir pats talkino ją sodinant). Nuotraukoje jis stovi dešiniajame krašte. Tąsyk jis mums parodė ir savo tėvui pasodintą ąžuolėlį"

Libertas Klimka: "Rimantas – ir Tautinio atgimimo ąžuolyno sodintojų iniciatyvinės grupės narys. Kartu su Vygandu Čapliku, Algimantu Kepežėnu, Kęstučiu Labanausku, Vladu Markausku, Romualdu Survila (Vitaliaus Stepulio suburti labai skirtingų specialybių ir užsiėmimų žmonės: inžinieriai, ekonomistai, dėstytojai) sumanė pasodinti Ąžuolyną. Paskleidė šią idėją visuomenėje, ėmėsi pirmųjų įgyvendinimo žygių.

Tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo patirtį Rimantas perteikė Tūkstantmečio ąžuolyno sodintojams. Kėdainių rajone Pašiliuose išaugs ąžuolų giraitė, menanti dar vieną gražią pilietiškumo apraišką, – ji pasodinta iš lėšų, surinktų platinant Mariaus Jovaišos skrydžių albumą „Neregėta Lietuva 2009“. O tarp šio reprezentatyvaus albumo konsultantų atrenkant geografines vietoves ir kultūros paveldo objektus – ir R. Krupicko pavardė. Šiame Ąžuolyne šiandien lapoja jau apie 20 tūkstančių medelių."

Vitalius Stepulis: "1988 m., kai keletui bendraminčių kilo idėja įprasminti Tautos atgimimą sodinant ąžuolus, ieškojome bendražygių, galinčių ir norinčių prisidėti įgyvendinti sumanymą. Juk pradedant klausimų ir neaiškumų būna apstu.

Sužinojome, kad tuometiniame Pedagoginiame institute dirba geografas doc. Rimantas Krupickas – originalios mąstysenos, aktyvus žygeivis, kraštotyrininkas, gamtos saugotojas. Kai susitikome ir jam pasiūliau dalyvauti, įgyvendinant Ąžuolyno kūrimo idėją, Rimantas sutiko noriai. Daugiau kaip dvidešimt metų ėjome kartu – visi kurdami Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną.

2009 m. rugsėjo 23 d. ilgai sėdėjome dviese mūsų namuose. Nepaisant Rimanto negalios, kalbėjomės įvairiais mums rūpimais klausimais, pasidžiaugėme, kad nugyventi metai leido pajusti tą gėrį, kurį gyvenimas suteikia, priartėjus prie jo teikiamos išminties. Kai 2012 m. lapkričio 4 d., tuoj po Vėlinių, ant baigiamo tvarkyti Aukštojo kalno specialiai susirinkusi visa iniciatyvinė grupė sodino Ąžuolą Rimantui – vyrų veidai bylojo tai, apie ką nekalbama, bet jaučiama... Tie jausmai – tai geriausias paminklas žmogui, kuris sujungė savyje dideles idėjas ir joms įgyvendinti reikalingas dvasines ir fizines savybes. Jos buvo aukščiausios prabos."

Laima Railienė (geografijos mokytoja-ekspertė iš Kėdainių)

Kai mes, Kėdainių rajono geografijos mokytojai, nutarėme, kad reikėtų inicijuoti Lietuvos geografinio vidurio vietos, jo tikslių geografinių koordinačių nustatymą, pirmiausia kreipėmės pagalbos į doc. dr. R. Krupicką. Jis patarė, kad norint įgyvendinti mūsų sumanymą reikia su oficialiu Kėdainių rajono vadovo, tiksliau – mero, prašymu kreiptis į Lietuvos geografų draugiją, ir visokeriopai padėjo, kad mūsų puoselėjamas tikslas būtų pasiektas. Gavus oficialų Lietuvos geografų draugijos pritarimą, buvo pradėta rūpintis Lietuvos geografinio vidurio pažymėjimu.

Lietuvos geografinio vidurio paskelbimo renginys įvyko 1995 m. spalio mėnesį, jame dalyvavo ir R. Krupickas. Kartu su juo į renginį buvo atvykę žinomi geografai doc. K. Švedas, R. Šalna.

Tą dieną Kėdainių krašto žmonės, svečiai iš kitų Lietuvos vietovių ir užsienio, palaikantys bendradarbiavimo ryšius su mūsų rajono bendruomene, pasodino atminimo ąžuoliukus Lietuvos geografiniame viduryje. 1997 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ Nr. 10 buvo išspausdintas Dėstytojo straipsnis „Iš Lietuvos geografijos abėcėlės“. Be kitų straipsnyje išdėstytų minčių, yra parašyti tokie žodžiai apie Lietuvos geografinį vidurį: „Ten kėdainiečių ir Lietuvos geografų draugijos iniciatyva baigiamas įrengti kuklus, bet prasmingas paminklas. Aplankykime jį. Manau, kad mažai yra vietų, kur galėtum taip gerai pajusti Lietuvą kaip čia“ (R. Krupickas, 1997).

Dar kartą Lietuvos geografiniame viduryje susitikome, kai Dėstytojas keliavo pėsčiomis nuo rytinės Lietuvos sienos iki Baltijos jūros, rinkdamas medžiagą savo geografijos skaitinių knygai „Paskui rasos lašą“. Vieną 2005 m. gegužės dieną mokykloje sulaukiau netikėto Dėstytojo skambučio. Jis pasakė, kad keliauja pėsčiomis Kėdainių link ir norėtų, kad bent keli rajono geografijos mokytojai kartu su kitais Dėstytojo bičiuliais padėtumėme jam nueiti paskutinįjį kilometrą iki Lietuvos geografinio vidurio. Dėstytojo nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje susirinkome būrelis žmonių ir nužingsniavome keliuku, kalbėdamiesi, prisimindami ir nežinantiems pasakodami Lietuvos geografinio vidurio nustatymo ir pažymėjimo istoriją. Pasiekę tikslą, dar pasišnekučiavome ir palinkėjome Dėstytojui sėkmės keliaujant toliau.

Negaliu pamiršti tos pačios dienos ir kito momento. Kalbantis telefonu, kai jau buvome sutarę dėl susitikimo netoli Lietuvos geografinio vidurio, Dėstytojas pasakė, kad pirmiausia norėtų susitikti su manimi viena. Jis žinojo, kad neseniai mane su dukra Agne buvo aplankiusi skaudi netektis – staiga mirė mano vyras, Agnės tėtis. Mums susitikus miesto centre, pirmasis Dėstytojo klausimas buvo: „Kaip laikotės?“ Du paprasti žodžiai, bet jie skambėjo taip nuoširdžiai, kaip ir visi kiti, kuriais Dėstytojas stengėsi padrąsinti ir palaikyti.

Šis kuklus prisiminimų žiupsnelis atskleidžia svarbiausias, pastebimiausias Rimanto Krupicko asmenybės savybes, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožus. Plačiau apie šį žmogų, kuriam, anot V.Panumio, „Lietuva, Tėvynė, lietuvybė buvo šventi dalykai“, bus pasakojama rengiamoje prisiminimų knygoje. Tautos Atgimimo Ąžuolyne žaliuoja ąžuolas, skirtas vieno iš šio ąžuolyno sumanytojų-Rimanto Krupicko-šviesiam atminimui...

Atgal