VISUOMENĖ
04 11. Sugebame
Dr. Algirdas Kavaliauskas
žodžio jėgą: žodis glosto ir žodis peša, gydo ir žeidžia. Žodis daug gali. Negerai, kai žodžiai supainioja, sujaukia mintis. Žmonės susijaukia mintyse. Tada viešoje erdvėje girdime: pas mus prekė kainuoja tik 66 eurus, o pas juos lygiai ta pati prekė kainuoja net 22 eurus! Galvoji, kas gi atsitiko su žodeliais tik ir net? Arba su žmonėmis, juos vartojančius. Nieko nepadarysi. Anksčiau lietuviai sakydavo: ateisiu po 5 minučių, atjosiu po dviejų valandų, po mėnesio atskrisiu... Dabar po keičiamas už: ateisiu už 5 minučių ir t. t. Anksčiau čiužiniai, čiužinukai buvo įvairaus storio, dabar jie įvairaus aukščio. O jau su gyvaisiais ir mirusiais, tesiilsi ramybėje, viena painiava. Moterys klausė per televiziją transliuojamą gyvo garso koncertą. Gražūs mergaičiukių veidai, šaunūs vyriokai. O akordeonistas iš jų namo. Gal po savaitės, kai jie visi nuo kažko buvo mirę, parodė juos nebegyvus su nebegyvu garsu. Tikrai, jau nebepasakė, apie gyvumą nieko nebepaminėjo. Aiškiai matėsi kad nebegyvi, vienų veidai pamėlę, kitų ištįsę, o akordeonistas suvis pageltęs. Moterys nupirko gėlių, žvakelių ir uždegė mirusio muzikanto buto palangėje. Ir stebuklas, lange pasirodė akordeonisto šmėkla! Tai, žinote, kai kurios moterėlės nualpo, kitos net iš miestelio pabėgo! Kai vyrioko rankose pravirko akordeonas, moterėlės suprato, kad televizija jas apgavo. Dabar žino, jog nesvarbu, kaip garsinasi – ar gyvai, ar negyvai rodo, vienas ir tas pats ir su muzikos garsais, ir su girdima kalba.
Didelę įtaką ypač jaunimo kalbai daro sporto komentatoriai. Jaunimas mėgsta sportą. Tiesa, komentatorius nelygus komentatoriui. Galime pasidžiaugti, kad biatlono varžybų komentatoriai vis dėlto sugebėjo suskaičiuoti, jog trasoje ne keturios šaudyklos, kaip teigė, o tik viena. Boksininkai jau nebesmūgiuoja iš rankos ar iš galvos, futbolininkai nebespiria iš kojos, jau skiriame užgautą kelį nuo duobėto kelio (kelis, kelias)... Tai jau gerai. Būtų dar geriau, kad pamestų kalbos perliukų kiti nesurankiotų.
Kitatautis pažįstamas, besimokantis lietuvių kalbos, per televiziją išgirdo: vyras gavo iš bato. Dosnusis batas mylimos moters. Besimokančiam svarbu žinoti, ką tas mylimosios batas davė. Nesupranta. Paaiškinau, kad mylinčių moterų batai, bateliai, batukai yra ypatingi ir jie gali šį bei tą ypatingo padovanoti. Šį tą įsimintino! Vyras abiem kumščiais atsirėmė į stalą: čia tai bent – jūsų ir moterys ypatingos, ir jų batai ypatingi! O kaipgi!
Ir mūsų kalba ypatinga! Bus dar ypatingesnė, jai tik reikia naujumo. Kalbai naujumas kaip gaivus oras. Taip tvirtina kai kurie kalbininkai Net buitinė kalba be naujumo neapseis. Suprantame: neapseisime, todėl ją naujinsime. Tik va nutyli, kaip tai darysime. Atrodo, aš numanau. Žinau kaip buityje suprantamas naujumas. Žmona: brangusis, aš nebeturiu kuo apsirengti! Suprask: nebeturi naujos suknelės, duok pinigų naujam pirkiniui. Vyras: brangioji, aš nebeturiu kuo apsirengti! Suprask: nebeturi švarių baltinių. Begėdis, trukdo brangiąją dėl menkniekio, lyg pats negalėtų jų išsiskalbti.
Ir jaunimas be naujumo ne jaunimas. Naujumas tapo motyvacija naujoviškai rašyti: ir trumpinimai, ir svetimybės, ir jokių diakritinių ženklų! Na, pasakykite, kam reikalingos svetimos ženkluotos raidės, kai tokią savąją teturime tik vieną – raidę Ė,ė. Negi dabar suksi galvą dėl nesavų ženklų. Kalbos žinovai tvirtina, kad lietuvių raštingumas sumenko ir dar menkėja. Kam taip banaliai, ar ne gražiau: mūsų jaunimo raštingumas naujėja.
Viename užsienio universitete teko sutikti studentą poliglotą su lietuviška pavarde. Jis žino lietuvių kalbą tik, gaila, jos nemoka. Studijuoja berberų, bušmėnų ir beduinų kalbas, ir tvirtina, kad kai kurių šių kalbų žodžių negalima išversti, pavyzdžiui, į slavų kalbas, nesą atitikčių, todėl būtina naudoti svetimybes, o originaliausia – versti kaip papuola: atspėjamasis vertimas! Žinau minimą nilotų grupės tautą, bet nei jos, nei kitų minėtų kalbų nemoku. Prisiminiau, kad kai kurie krepšinio komentatoriai tikriausiai moka, toks įspūdis susidaro, kai girdi jų vartojamą veiksmažodžių būtąjį dažninį laiką. Su jais ar atskirai, savarankiškai pasiūliau pašnekovui mokytis sanskrito ir lietuvių kalbos. Suprato pasiūlymą tik dėl kalbų, nes paklausė: jos panašios? Pažadėjo pagalvoti. Gerai.
Lietuviukai ne tokie originalūs – tokiu atveju, kai nėra, o ne kai nerandame, atitikčių, orientuojasi į svetimybes, o gal reikia kurti naujadarus, vieni prigys, kiti ne. Gal kas iš vyresniųjų žaidėte kojaspyrį? Ne bėda, jei koks nors naujadaras neprigis, kiti sukurs kitą, irgi lietuvišką arba pasiskolins... futbolą. Daug kalbų mes žinome, tikrai labai daug kalbų žinome, tik mažai jų mokame. Jaunųjų poliglotų vakarėlyje įsitikini, kad jie tikrai moka daugeliu kalbų... keiktis. Sako, nuo to prasideda kalbos naujinimas.
Kokį naujumą patirs gimtoji lietuvių kalba sunku pasakyti, laikas parodys. Gal jau patiria. Pasitaiko, kad išgirdęs sporto komentatorių, suabejoji – kokį žaidimą komentuoja: iš viršaus ir iš viršaus. Vyrai žino, kas daroma iš viršaus, bet ką tas komentatorius tose aukštumose veikia? Kodėl ne iš apačios, o gal iš šono?
Nebe retenybė kai žiūrėdama krepšinio rungtynes, šeima išjungia garsą, kad vaikams ir vaikaičiams nedarkytų lietuvių kalbos. Teko svečiuose girdėti, kai mergaitė, padėdama mamai prie stalo, paklausė: pone, ar jums įpilti kavos iš viršaus? Puodukas tuščias. Kaip dar galėtų kitaip įpilti? Klausiu šeimininkės, kodėl taip kalba dukrelė. Atsakymas suprantamas: su broliu žiūri krepšinio rungtynes!
Į krepšinio rungtynių komentavimą atkreipiau dėmesį per pasaulio čempionatą Turkijoje, kai komentatorius sušuko: meta tritaškį iš viršaus. Reikia gi: tritaškis metimas iš viršaus! Suklusau, gal jau galima mesti iš apačios, o kiek tada taškų bus įskaityta? Kitą kartą mūsų krepšininkas mėtė iš viršaus baudas. Nepadėjo laimėti svarbių rungtynių. Gaila, kad komentatorius nesusiprato pasufleruoti, jog į pergales veda ir kitokie į krepšį pataikymo būdai. Tada mūsiškiai tikrai būtų medalius laimėję.
Neseniai išgirdau, kad ir dvitaškį įmeta iš viršaus. Gal kas manė, kad įridena iš šono...O jau iš po krepšio tai tik krauna iš viršaus, iš viršaus tik deda, ir tik iš viršaus, ir ne kitaip. Kodėl? Juk tikrai būtų lengviau kamuolį į krepšį įkišti, įsprausti, įmesti, įdėti, įgrūsti (dar kone dvi dešimtys yra šiam veiksmui nusakyti žodžių, mūsų sėkmingai skurdinama gimtąja kalba). Jeigu krepšininkai nemoka, nesugeba ar nenori, tai komentatoriai patys galėtų pademonstruoti, kaip tai daroma iš šono ar dar kokiu nors kitu jiems žinomu būdu.
Visokie a la linai atsikirs: sakinys taisyklingas! Gal taisyklingas, gal neteisingas, gal alogiškas, o gal... Tiek to, jeigu jau tokie komentatoriai dirba ir darbdavį tenkina, bet žiūrovai tai nevisi patenkinti. Net nemirktelėjęs galiu pasakyti: lietuviai supranta šį žaidimą ir juo žavisi, gėrisi, džiaugiasi, kartais nuliūsta ir keikiasi. Įdomu, ką tie nuliūdeliai keikia – krepšininkus ar komentatorius?! Man atrodo, kad žaisti yra lengviau, negu žaidimą komentuoti. Nelengva pasakyti, ant kurių galvų žiūrovų rūstybė pakimba...
Girdėjau, kaip studentai, truputį pramokę lotynų, graikų ar persų kalbų ir, žinoma, anglų – turėdami gerą laiką (trijų paskutinių žodžių junginį galėtų ir lietuviškai pasakyti), dalijosi sukaupta išmintimi: ak, kodėl tokia skurdi lietuvių kalba... Praeidamas pro šalį pogarsiai tariau: ak, kodėl mes tokie lietuvių kalbos skurdintojai.
Išgirdo. Pasikalbame. Jie remiasi mūsų kai kuriais kalbininkais. Argi ne skurdi kalba, jeigu skolinamės slavizmus. Skolinamės ne tik slavizmus. Ir ne tik mes vieni. Esmė trumputėliuką kitur. Gal yra skirtumas, kai migruoja svetimžodžiai į kalbą, kuria kalba dešimt ar net trisdešimt ir daugiau kartų (!) žmonių negu Lietuvoje yra gyventojų. Sakoma, vis tiek bus paisoma daugumos. O pas mus, žinote, kitaip. Ne taip seniai kai kurie Lenkijos kalbininkai ir politikai mokė lietuvius rašyti svetimtaučių pavardes pagal tam tikras taisykles, kurių, pasirodo, patys lenkai nepaiso! Buvo pateiktas klasikinis pavyzdys su JAV prezidento vardo ir pavardės rašymu. Amerikiečiai, žinoma, neprotestavo ir lenkų nemokė, kaip jie turi rašyti, tačiau pastarieji, patys nesilaikydami to, ką kitiems perša, ir toliau tiesiogiai ar ne, bet mus moko. Ir svarbiausias dalykas – mes pradedame mokytis! Bet ar to mums reikia mokytis? Va, šito pasirodo, net su mokslo vardais ir laipsniais kai kurie mūsų akademinės visuomenės veikėjai nežino. Gal ko prisikvėpavo? Ką gali žinoti. Jeigu mes, kaip dabar madinga sakyti, neišmokstame atlikti namų darbų, nemokame ir nemokėsime savo kieme patys tvarkytis, tai tada lyg ir nebedera stebėtis. Iš istorijos žinome, kad, pavyzdžiui, lenkai vakarinių kaimynų mokyti vengė, gal bijo, o tai vokiečiai gali pareikalauti Dancigo (dabar Gdanskas) ir dar kitų teritorijų. Jie buvo atsargūs kai tautos sprendė Prancūzijos Vokietijos teritorinius klausimus dėl Elzaso ir Lotaringijos... O štai rytiniai kaimynai, kitaip tariant mes... Leiskite bjauriai, bet teisingai pasakyti: vienas juokas... Kai tarpvalstybiniai santykiai, mano įsitikinimu, negrindžiami pariteto pagrindu, tada... tada vienas juokas... tik ne visiems.
Lietuvos televizijos kanalas parodė žmogų, kovojantį už savo teises Lietuvos Respublikoje, labai suvaržytas jo teises. Žmogus pareiškė, kad visą gyvenimą būsiąs lenkas ir be dvigubos w negalės normaliai gyventi. Argi nebaisu: viena raidė, galima sakyti ta nenaudėlė (gal todėl lietuviai jos ir neįsileido), ji, bjaurybė, suluošins jauno žmogaus gyvenimą, jeigu ji, ta raidė, iš Lenkijos nebus perkelta į Lietuvą! Pagrasino, labai rūsčiai pagrasino, priešingu atveju apskųsti Lietuvą Strasbūrui! Ir ne kitaip!
Gal teko skaityti ir atkreipėte dėmesį į vieno vyro kovą dėl jo varžomų teisių su aplinkiniais ir valdžia, rimtą kovą, persimetusią net į teisėtvarkos institucijas. Ir sukėlusią visuomenės diskusijas. Ne menkas diskusijas. Vyras kovojo už savo teisę... smirdėti! Smirdėti! Kaimynai priešinosi, o jis visomis išgalėmis gynė savo teisę! Ne todėl, kad jam kitaip neišeina, gal kokią problemą turi, na, maža kas. Ne, o todėl, kad jis to nori! Nori, kad kiti žinotų su kuo turi reikalą! Na ir kas, kad su smirdaliumi?! Radosi gynėjų: lyg kiti nesmirdėtų...
Ko tik nebūna šioje ašarų ir humoro pakalnėje. Vieniems pakišama panosėn špyga, kitų panosėn paleidžiama dujų! Dujų, špygų ir pretenzijų ataka! Ataka tai kaip volas. Bet šis, tai ne šviežio šieno volas, kvapniose lietuviškose pievose. Yra skirtumas. O ką jūs sau galvojate?! Va šitaip! Man pasirodė, kad tokios galimos atakos, ne šieno volo, mūsų valdžia labai nusigando ir parodytam ekrane žmogui labai žemai nusilenkė. Bet to neužteko, žmogus vis tiek Strasbūru grasina! Lenkui nusilenkimo, net ir labai žemo, neužtenka! Čia jums ne zuikių juokai! Ir ką tu, žemele brangi, padarysi? Prisimenate, žmogus kovojo už teisę smirdėti... Taip. Nežinau, jeigu neužtenka nusilenkimo, gal jam pavyks mūsų geraširdžius pareigūnus paklupdyti?! Man tai truputį nejauku, kai šokamas pareigūnų kadrilis, kam tik panorėjus. O jeigu panorės kepurinės, ar dar ko? Gal ir nieko, būsime įvardinti kaip šokėjų tauta.
Tik ar liausis pretenzijos? Ar nusiramins taip labai nuskriaustasis? O gal atsiras daugiau su didesnėmis pretenzijomis? Galime tik užjausti kai kuriuos mūsų politikus ir akademinės visuomenės atstovus – kaip jiems besilankstant (ir kiekvieną kartą vis žemiau!) įskaus nugaros! Ir jau tada viskas nurims? Girdžiu kieme vaiką traukiant: ne tau, lietuvi, ramybė! Na, gal tas išdykėlis dainavo kiek kitaip: ne tau, Martynai, mėlynas dangus... Išdykėlis. Bet kai aplinkui suaugę išdykauja...
Ramybė tik sapnuojasi. Nenusiramins. Kaip klasikiniame trileryje: padavei pirštą, pagriebė delną, pastvėrė riešą, pasiekė petį, pareikalaus galvos... Dėl vienos lotyniškos raidės. O dar vienas – dėl diakritinio ženklo. Va! Tai gyvybės ar mirties klausimas. Ar ne? Žinau žmogų dėl tokio absurdo emigravusį iš Lietuvos. Anot jo, tai niekada nesibaigs, kaimynų, kaip ir tėvų, nepasirinksi. Man jau baisoka: niekada nesibaigs! Jei kurį laiką koks lenkas aprims, tai jo darbą tęs už jo ištekėjusi lietuvė! Geruoju nesibaigs ir ne kitaip! Negi krikščionys jau užmiršo Dekalogą?! Gal... Ar neatrodo keista, kad panašūs klausimai iškyla vienoje Europos valstybių – būtent Lietuvoje?! Apžvelgę mūsų istorinę praeitį, lyg ir nematome kiek ilgesnio laikotarpio, kada lenkai būtų nereiškę kokių nors pretenzijų lietuviams. Aš nesakau, kad kaimyniniai santykiai turi būti kone idealūs, sakykime, kaip mūsų su mūsų braliukais, bet vis dėlto ir mūsų valstybės pietvakariuose jie turi būti padorūs, pasakykime kiek kitaip, normalūs...
O ar mūsų geroji valdžia žino, kad sostinėje gyvena graikas? Manau, jis turi pilną teisę pareikalauti savo pavardę Lietuvoje išduodamuose dokumentuose rašyti gražia graikų kalba! Žiū, jau eilėje laukia kirilica...
Vargšė lietuvių kalba, o gal vargšė galva, nesugebanti savo kalbos apginti! Tokiu atveju, drįstu manyti, ir pati nebeapsigins... Šioje vietoje pasakykime, kad, nors ir ne kalbininkai esame, bet suprantame, jog kalba nėra kažkoks uždaras atskiras reiškinys. Kai kurių mokslininkų manymu, skoliniai iš kitų kalbų lietuvių kalbai grėsmės nekelia. Norėtųsi patikslinti: ar mūsų tiek jau daug, kaip, pavyzdžiui, lenkų ar rusų? Gerai, kad mokslininkai žino. Suprantamai paaiškina. Tik neįtikina.
Moteriškaitė motyvuoja: kalboje vartojame svetimžodžius todėl, kad taip mūsiškiai anksčiau kalbėjo! Ak, anksčiau?! Žiūrėk tu man! Be istorijos žinių nebeišsiversime. Kaip galėjo kitaip kalbėti ne laisvi žmonės (žinoma, galėjo nutautėti ir žymi dalis nutautėjo), kai gimtoji kalba iš esmės buvo uždrausta (o draudėjų motyvacija verta dėmesio: apsaugoti lietuvius nuo ekspansyvios polonizacijos! Teisybė, lenkinimas buvo intensyvus. Tai kas toliau? Valio rusifikacija!) ir spausdintas lietuviškas žodis (tiesa, kirilica leista spausdinti) persekiojamas, ir mokykloje lietuviškai kalbėti griežtai draudžiama, gimtąja kalba prakalbę lietuviukai privalėjo ant krūtinės nešioti nacionalinį orumą įžeidžiančias lenteles, už gimtąją kalbą lietuviai buvo grūdami į kalėjimus arba net žudomi... net bažnyčiose nebuvo galima lietuviškai melstis,... Jau iškovotos Nepriklausomybės pradžioje, kai kur Rytų Lietuvoje dar buvo ne juokais reikalaujama kalbėti ne lietuvių, o žmonių /žmoniška/ kalba... Būtum pamėginęs, pavyzdžiui, gatvėje lietuviškai draugą užkalbinti, tada tai jau tikrai būtum sužinojęs visą teisybę apie nacionalistinę (?!) lietuvių kalbą...
Teko bendrauti su Maskvos universiteto studentais. Tikriausiai prisimename, kad lietuvių kalbos grandai su juo susiję. Nors universitete mokosi šiaip jau gana išprusę jauni žmonės iš visos Rusijos, pirmakursiai apie garsius lietuvius, buvusius šioje aukštojoje mokykloje, nieko nežinojo. Kai kurie į mane patį žiūrėjo atsargiai – pribaltas! Baigiantis paskaitai į auditoriją įėjo garbaus amžiaus žilagalvis profesorius. Padėkojau už suteiktą garbę. Jis papasakojo, kad girdėjęs iš savo senelio apie aktyvius Maskvos universiteto lietuvius studentus. Ir paminėjo Jablonskį! Bet daugiau ne ką tegalėjo pasakyti.
Jonas Jablonskis sėkmingai mokėsi Maskvos universiteto Istorijos filologijos fakultete. Tai vienas žymiausių, kitų mokslininkų nuomone – pats žymiausias, lietuvių literatūrinės kalbos normintojas. Profesorius papasakojo, kad lietuviai visur pabrėždavę savo atskirumą nuo lenkų. Nori, kad lietuvis užsipliekstų? Pavadink jį lenku! Atrodo, didesnio įžeidimo lietuviui nebuvo. Profesorius pabrėžė: jūs visada siekėte atsiskirti nuo lenkų (iš rusų kalbos vertė autorius). Aš patvirtinau. Ir pridūriau: mes norime atsiskirti ir nuo rusų. Profesorius krenkštelėjo, kostelėjo, šyptelėjo: blogai girdžiu, atleiskite... Ir atsikėlęs spėriu žingsneliu išėjo iš auditorijos.
J. Jablonskis vartojo įvairius terminus, juos kūrė, ieškojo, ne visada rasdavo, pavyzdžiui, jis vartojo sliedovatelis, načalnikas ir kt., kurių dabar nebevartojame. Bet tada lietuvių kalboje nebuvo šiems žodžiams lietuviškų atitikčių! Kaip dabar reikėtų bent vieno šiuolaikinio anojo Jono!
Lankiausi sename senų lietuvių kaime. Viena senolė, sužinojusi, jog šį tą išmanau apie krepšinį, prilipo neatplėšiamai: pristatyk jai Jankūną, ir baigta! Ji sumokės, kiek tas prašys, tik, susimildamas, pristatyk! Tikrai nepagailėsianti pinigų, kad tik gerai stogą sutvarkytų. Aš prisipažinau nežinąs ar tas vyras moka tokį darbą. Senolė užtikrino, kad tikrai moka, nes daugelį kartų girdėjo per televiziją: tai jis, tai jam išrašo ir išrašo stogus ir tų stogų išrašo daugybę, jog moteris įsitikinusi, kad jis geras meistras. Tegu tik jam, o ne kitam, išrašo jos namo stogo tvarkymo dokumentus. Ir dar girdėjusi jo darbą giriant. Geresnio stogdengio už jį nežinanti. Tai ne dabartiniai brokdariai, ryte sutvarkė, vakare vėl vanduo laša. Davė savo adresą, kad perduočiau tam, kuris išrašo. Neėmiau, nes nesu tikras, kad išrašys.
Taigi. Išrašom, iššaunam, nupučiam, išraunam, pjaunam ir išspjaunam, o gal ir nupjaunam... ne ką nors kita, o kamuolį, kuris pavirsta lapeliu, kulka, sviediniu ir dar bala žino kuo... Ak, taip komentuoja užsienio komentatoriai? Žinau, todėl ir parašiau. Argi nedera prie mūsų aptariamų minčių apie kalbos skurdumą. Mes taip sugebame, meistriškai, virtuoziškai visokiose plotmėse ir įvairiuose lygmenyse. Neširskite, kad ir aš porą skolinių pavartojau. Esu sutikęs abejingų rašytam žodžiui, gal nepastebės. O kas pastebės, supras: būkim teisingi, kalbame apie svarbiausią galvoskaudį (jeigu yra sudurtinis žodis su jungiamuoju balsiu ne a, bet o, pvz. galvosūkis, tai kodėl negali būti kito žodžio?) – gimtosios kalbos skurdinimą. Išsiaiškinome: skurdi ne gimtoji kalba, o skurdūs jos vartotojai. Dieve gink, neapibendrinu – tik kai kurie. Sudėtinga ir sporte, ir ne sporte. Juo labiau pastarajame be svetimybių neapseisi, jeigu, žinoma, nemoki gimtosios kalbos. Taip ne tik atrodo, bet ir gyvenimas parodo...
Dabar būdami laisvi papildome raidyną svetimybėmis ir kalboje vartojame svetimybes: vnukus, vnukes, dieduškas, diedus ir babuškas, babas bei kt., na, gal truputėlį pakeistus... O gražūs lietuviški žodžiai vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis, močiutė, senelė, senelis ir kt. mums, ko gero, jau per prasti... Per prasti?! Kurkime naujadarus! Lietuviškus! Būkime naujojo amžiaus Jonai. Kodėl gi ne? Siūlykime tautai, gal būt jie, tie naujadarai, prigis, praturtins kalbą, gal būt jie kaip oras reikalingi, tik jau ne svetimybės. Ir neatsisakykime to turto, kurį turime... Lietuviški žodžiai mūsų savastyje sudėti. Saugokime, vertinkime, gerbkime ir gėrėkimės turimais gražiais lietuviškais. Bet ką aš čia kalbu, jeigu net truputį prakiutusiems lietuviukams aišku ir suprantama. O štai suaugusiems dėdėms ir tetoms...
Būtų galima suprasti ir pateisinti jeigu skolinys neturėtų lietuviško atitikmens (atitikties), Dabar gi gražius lietuviškus žodžius paliekame už borto, nes okupantas pripratino prie skolinių.
Sunku suprasti: tauta šimtmečiais kovojo su svetimųjų jungu, su įvairiomis okupacijomis ir dabar mes laisvos šalies laisvi žmonės, rašinyje nagrinėjamo klausimo kontekste, lyg ir spjauname į tėvų protėvių garbingus iškovojimus ir išsaugotą lobį – lietuvių kalbą, laisvanoriškai svetimųjų niekintoje savo gimtojoje kalboje įamžiname okupantų kalbos reliktus.
Taigi. Sako, ne šiaip sau tie literatūriniai atsitikimai, gramatiniai nukrypimai. Kalbiniai nutikimai ne šiaip sau. Ne šiaip?! Ką dabar gali žinoti. Žodžiai... Žodis vaikaičių lūpomis kada nors pats pasakys. Jis neapgaunamas. Tai ne kai kurie patiklūs lietuviai... Gerai nors tai, kad jau nebeduodame almūžnos, kad jau nebeatsiprabočiname.
Atgal
.jpg)
(1).png)
