VISUOMENĖ
04 01. Kovo 11-osios akto signataro Algirdo Ražausko pėdsakus ženklinantys tikri ir menami akmenys
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Pakruojo rajono Žvirblonių gyvenvietės centre prie įėjimo į nemažai metų jau puoselėjamą parką neseniai buvo pastatytas didžiulis Šiaurės Lietuvos laukų akmuo. Jo atsiradimas susijęs su rajono savivaldybės kvietimo turiniu: „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui Ražauskui būtų sukakę 65 metai. 2017 m. kovo 22 d. kviečiame paminėti šią sukaktį ir pagerbti Algirdo Ražausko atminimą“.
„Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto Signataro, žemdirbių gynėjo ir lyderio, principingos bei tolerantiškos asmenybės Algirdo Ražausko 65-ojo gimtadienio proga suvažiavo daug mūsų krašto ir Lietuvos žmonių“, – informuoja žurnalistas Algis Padora (Žvirbloniuose įamžintas Signataro atminimas,„Auksinė varpa“, 2017-03-27).
Ir dar truputis informacijos: Seime buvo eksponuota fotografijų paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Ražausko 65-osioms gimimo metinėms paminėti, o „Tauragės žiniose“ (2017-03-10) išspausdintas Eglės Červinskienės straipsnis „Signataras A. Ražauskas – nuo Tauragės iki viršūnių).
Rozalimo kapinėse
Išlakių pušų fone šiek tiek priekin pasvirusi Lietuvos trispalvė, laikoma tautiniu kostiumu apsirengusio Rozalimo skyriaus meno vadovo Jono Zinkevičiaus rankose. Iš abiejų kapo pusių garbės sargyboje stovi savo apranga priklausomybę Šiaurės Lietuvai liudijančios moterys. Smuikininko Rolando Sereikos instrumentas kapinių erdvę pripildo F. Šuberto „Ave Marija“ melodija... Ne vien melodija! Taip ir girdi virpančių stygų balsu tariamas mintis: „Ave Marija, Tau meldžiuos, / Išgirski tyrą maldą“, „Nebėr kas nuramina širdį“, „Ave Marija, iš dangaus / Atsiųski Tu palaimą šventą“...
Linkuvos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aelita Garalevičienė kviečia visus tylos minute pagerbti vieną iškiliausių Pakruojo krašto asmenybių – žemdirbio, sąjūdiečio, signataro, Agrarinio komiteto nario, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento, Pakruojo rajono tarybos nario atminimą. „Iškilmingai skamba „Lietuva, Tėvyne mūsų“...
Žodžiui tarti pakviestas Pakruojo rajono savivaldybės narys Emilijus Junevičius prisipažįsta, kad, važiuodamas pro Žvirblonius, norėtų sukti vairą link buvusios kontoros, tarsi čia, kaip ir prieš devynerius ar daugiau metų, susitiks su Pirmininku. Priminė, kad anuomet pokalbiai su A. Ražausku nebuvo tik pasibėdojimai. Tai buvo išeičių iš ekstremalių situacijų ieškojimai. Svarstyta, ką ir kaip daryti. Juk ir Žvirblonių „persikrikštijimai“ iš tarybinio ūkio į kolūkį, po to – į bendrovę buvo apgalvotas laviravimas, saugant kaimo žmonių uždirbtą turtą nuo atsiradusių jo tąsytojų į šalis, nuo privatizuotojų... „Analizuoti jis kaip retas mokėjo“, – sakė E. Junevičius.
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Ražauskas
Prie signataro A. Ražausko kapo (skulptorius Lietuvos dailės akademijos doc. Mindaugas Šnipas) stovi Sigutė Malinauskienė (Pakruojo kultūros centro šokių grupės „Reketys“ vadovė) ir rozalimietė Rasa Petravičienė (Rozalimo seniūno pavaduotoja, „Rekečio“ grupės šokėja).Vėliavą laiko Rozalimo skyriaus meno vadovas Jonas Zinkevičius
A. Ražausko paminėjimui Rozalimo kapinėse vadovavo Linkuvos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aelita Garalevičienė
Bibliotekininkė Aušra Kasparienė ir gitaristė Julija Petrauskaitė (muzikantė, meniškų rankdarbių kūrėja)
Knygos „...pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ (2012) autorė Pranutė Kvedarienė su autografų prašytojais – žurnaliste, Pakruojo rajono savivaldybės mero patarėja Rūta Sausiene, Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataru Jonu Liaučiumi ir jo žmona Kristina
Žvirblonių gyvenvietė. Nuo Atminimo parko link kultūros namų žengia (iš kairės į dešinę) Jonas Liaučius, Pakruojo rajono meras Saulius Gegieckas, Kristina Liaučienė ir Pakruojo administracijos direktorė Erika Kižienė
Susikaupimo minutės, atidengus Atminimo lentą. Iš kairės į dešinę Rozalimo skyriaus meno vadovas Jonas Zinkevičius, Sigutė Malinauskienė (Pakruojo kultūros centro šokių grupės „Reketys“ vadovė) ir rozalimietė Rasa Petravičienė (Rozalimo seniūno pavaduotoja, „Rekečio“ grupės šokėja), Pakruojo rajono meras Saulius Gegieckas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausiosios tarybos - Atkuriamojo Seimo narys Jonas Liaučius
Nuotraukos Nijolės Padorienės.
A. Ražausko artimieji. Renatos Budrienes nuotrauka
Prie atminimo lentos stovi Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas ir Signataras Jonas Liaučius. Renatos Budrienes nuotrauka
LR Seimo narys Stasys Tumėnas, kilęs iš Linkuvos, prie Seime eksponuojamos fotografijų parodos, skirtos signataro Algirdo Ražausko 65-osioms gimimo metinėms paminėti (Nuotr. iš asmeninio S. Tumėno archyvo)
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis, atvykęs iš Šakių rajono, dėkojo likimui, kad teko bendrauti su A. Ražausku – darbščiu, nuoširdžiu, pareigingu, visada atsakingu už sprendimus Vadovu. Priminė, kaip Algis giliai širdin ėmė skleidžiamas privatizavimo – kaimo griovimo ir naikinimo – idėjas bei veiksmus, kad daug jo įžvalgų, nuogąstavimų išsipildė, kad pildosi ir dar pildysis.
„Jis nemokėjo gyventi sau, gyveno visų pirma kitiems“, – minėjimo pradžioje sakė A. Garalevičienė. Neturėjo laiko Pirmininkas sau nei pirmaisiais darbo metais Žvirbloniuose, kol šie atsikratė šlykščiai pašaipaus pravardžiavimo –„beždžionių žemė“, nei vėliau, kai Šiaurės Lietuvos žmonės, ir ne tik jie, tą žemę didžiuodamiesi ėmė vadinti „Ražausko laukais“. Deja, visa pasiekta poilsio ir sveikatos kaina. O kur matomos neteisybės!Kur regimos pastangos valstybės mastu trūks plyš strigalviais prastumti agrarinę reformą Lietuvoje!Kur siekis aštria kritika menkinti ūkinius ir kultūrinius Pirmininko pasiekimus bei programines nuostatas!.. Kur dar 1990–1992 m. revoliucinis fermų ar kitų gamybinių pastatų vertimas griuvėsiais... „Nežinojom, kaip elgtis, kai sąjūdininkai prie mūsų namų rengė piketus, atvykę su palapinėmis, apkabinėtomis visokiais transparantais. Vaikai klausė, kodėl ant mūsų tėčio taip negražiai parašyta...“ (Dolinos Ražauskienės prisiminimai).
„Gydytojai nesiryžo iškart nugąsdinti orą gaudančio ir išbalusio signataro, nors į ligoninę atskubėjusiai dukrai pasakė visą tiesą – plyšo aorta.“ Atsibudęs po operacijos, pasak žmonos Dolinos, pirmą ir vienintelį sykį nebekalbėjo apie darbus, tik delne suspaudęs laikė artimiausių žmonių rankas, tarsi prašydamas suteikti stiprybės, užmiršti visa, kas buvo negera... Po to nugrimzdo į komą... Išaušo 2008 m. vasario 3-oji. Paskutinės gyvenimo žemėje valandos...
„Sudiev tau, sūneli“, – nuo pradingusio smiltyse karsto negalėjo atplėšti akių velionio motina, savo antragimio, 56-erių metų Algirdo netekusi per 86-ąjį savo gimtadienį.Ir dar truputis informacijos: Seime buvo eksponuota fotografijų paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Ražausko 65-osioms gimimo metinėms paminėti, o „Tauragės žiniose“ (2017-03-10) išspausdintas Eglės Červinskienės straipsnis „Signataras A. Ražauskas – nuo Tauragės iki viršūnių).
Žvirblonių kaime
„A. Ražausko gimimo sukakčiai įamžinti Žvirblonių kaime, kuriame signataras daugelį metų gyveno ir vadovavo vietos kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei, buvo atidengta atminimo lenta. Ji iškalta didžiuliame lauko riedulyje, stovinčiame prie parko. Jį A. Ražauskas kūrė ir puoselėjo siekdamas gražinti kaimą“ („Pakruojo kraštas“, 2017-03-24).
Toje lentoje žodžiai: „ATMINIMO PARKAS Aukščiausios tarybos-Atkuriamojo Seimo nario, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro ALGIRDO RAŽAUSKO atminimui. 2017“.
Signataro sūnus Ramūnas su tik vienerių metukų Jonuku ant rankų, stovėdamas prie to akmens, dėkojo rajono savivaldybei ir Rozalimo seniūnijai už originalų atminimo įamžinimą ir sakė, kad jų šeimai čia „bus Tėčio ir Senelio parkas“.
Atminimo lentai atidengti pakviestas rajono meras Saulius Gegieckas ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo narys Jonas Liaučius, savo kalboje prisiminęs istorinį Kovo 11-osios vakarą, kai kartu su A. Ražausku, kaip vaikai, susikibę virš galvų iškeltomis rankomis, ilgai skandavę: „LIE-TU-VA, LIE-TU-VA...“ Šis pasakojimas tarsi papildė ką tik išklausytos dainos „Mano Lietuva“ (aut. I Starošaitė, Ž, Žvagulis, E. Jakštytė ir kt.) frazes: „ Mes širdį padėjom ir žodį mylėjom, / Iškėlėm mes tavo vardą, Lietuva“, „Te nesibaigs daina krūtinėj, atidaviau save Tėvynei, / Kur mėlynas dangus, kur Lietuva laisva“...
Žvelgiant į atminimo lentos akmenį, įstrigo mero S. Gegiecko žodžiai, charakterizavę A. Ražausko asmenybę ir gyvenimo būdą: darbštumas, atkaklus tikslo siekimas, nenusakoma meilė gamtai. Taigi, šiame iškilmių etape, matyt, ne vienam kilo mintis, kad tarp akmens ypatybių, jo atsiradimo aplinkybių ir asmens, kurio atminimui tas riedulys čia padėtas, esama nemažai panašumų.
Tokie pastebėjimai ir pamąstymai pamažu anuliavo sutrikimą, pirmą kartą pamačius Kovo 11-osios Akto signataro, įėjusio į mūsų valstybės istoriją, amžinojo poilsio vietą: ant šlifuotos granito plokštės užridentas gana didokas, paprastų paprasčiausias Lietuvos laukų akmuo su prie jo pritvirtinta pasvirusia Kristaus kančia, primenančia nešamo kryžiaus padėtį (skulptorius Dailės akademijos doc. Mindaugas Šnipas). Šalia svyruoja berželis... Kodėl berželis?
Sprendžiant iš mūsų poezijos, jis gali reikšti išsiskyrimo liūdesį. Remiantis pagonybės laikų tikėjimu, beržas, jo šakos – nemirtingumo, gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simbolis. Anot mūsų padavimų, legendų ir pasakų, beržas glaudžiai susijęs su žemės ūkio darbais. Pagal beržą senovės lietuviai žinodavę, kada reikia avižas sėti, bulves sodinti, spręsdavę, kokia bus vasara ar žiema... Galima įžvelgti visų trijų prasmių sąsajų su beržo atsiradimu ant kapo.
Atidžiau pasidairius po atminimo parką, kuriam kurti pats Pirmininkas davė pradžią (vykdytojas kraštotvarkos specialistas, žvirbloniškis Stasys Gylys), išvysi gana daug įvairaus dydžio ir formų tų kietauolių gabalų. Juos simboliškai vadinčiau A. Ražausko, kaip pirmininko, sudėtingo, be galo sunkaus gyvenimo kelio ženklais, plg. frazeologinius junginius su biografijos faktais: kertinis akmuo, akmens nelieka ant akmens, akmenys pravirktų, akmenį išmokyti plaukti, akmuo slegia, akmenį mesti...
Žvirblonių kultūros namuose
Čia vyko atminimo popietė. Vos įėjus į tuos kadaise Pirmininko rūpesčiu pastatytus, nė kiek neperdedant, didingus rūmus, akį patraukė fotografijų paroda (sudarytoja bibliotekininkė Aušra Kasparienė), atskleidžianti signataro A. Ražausko politinės ir visuomeninės veiklos bei asmeninio gyvenimo akimirkas.
Pagrindinė scenos siena išpuošta baltais žiedais, gražiai papildančiais Valerijos Jankauskienės, 23 metus dirbusios kartu su A. Ražausku, skaitomo eilėraščio mintis ir amžinybėn išėjusiajam skirtus padėkos žodžius „už tai, kad kaimo žmonės galėjo aplankyti Vladivostoką ir Murmanską, Smolenską ir Kijevą, Rygą ir Taliną, plaukti laivais Volga ir Amūru, gėrėtis pasaulinio garso operos ir baleto žvaigždžių pasirodymais, žiūrėti dramos teatrų spektaklius, klausytis šimtus meno kolektyvų koncertų“, o svarbiausia, kad „Žvirbloniai nebuvo sunaikinti reformų audrų“.
Kaimo žmonėms tas baisingas „audras“ priminė ir Žvirblonių ŽŪB (joje darbuojasi 110 žemdirbių, per 3000 ha žemės, 1500 galvijų) valdybos pirmininkė Violeta Kraujutienė kartu su A. Ražausku dirbusi nuo 1985 m. ir mačiusi jo pastangas gelbėti, išsaugoti tai, kas visų sukurta. Priminė ir A. Ražausko straipsnio, 1990 m. spausdinto „Auksinėje varpoje“, pavadinimą – „Be kaimo nėra valstybės“.
Kalbėjo Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius, artimas Algirdo draugas. Pasakojo, kaip A. Ražauskui buvo siūlomi šilti postai ministerijoje, net buvo įkalbinėjamas sėsti į pačią ministro kėdę, bet jis atsisakydavęs – negalėjo palikti kaimo, patiko jame dirbti.
Atminty įstrigo frazės: „komisija Ražausko nepatvirtino jo reorganizuojamo Žvirblonių ūkio vadovu“, „paliuosavimą už akių Ražauskas prilygino garsiųjų ano laikmečio „troikai“, „ginti savo pirmininko į Vilnių važiavo pilnas žmonių autobusas su peticijomis“, „apie pirmininką jiems pasakyta, kad – nelojalus valdžiai“...
A. Ražausko kurso draugas Adolfas Damanskis ne tik prisiminė studijų laikus, bet ir atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į salės scenoje išdėstytą nuotraukų „galeriją“, kaip Pirmininko, visą gyvenimą dirbusio ne sau, gyvą veiklos liudytoją.
Mintį apie „darbą ne sau“ „iš tribūnos“ papildė A. Ražausko sesuo Danutė Valuckienė (Adakavas, Tauragės raj.) „Dabar daugiau laiko skirsiu sau“, – pakartojo ji brolio žodžius, išgirstus 2007 m. lapkričio 1-ąją lankant senelių ir tėvo kapus. „Deja, nebespėjo. Mirtis buvo bėglesnė“, – minoriškai ištarė Danutė.
Visi nepaprastai įdėmiai klausėsi Pranutės Kvedarienės – rašytinio paminklo „...pažintas ir nepažintas AlgirdasRažauskas“ autorės – minčių. Pasak jos, daug žmonių šį paminklą statė: vieni rašė, kiti žodžiu pasakojo prisiminimus... „Šiąknygą planuota išleisti už valstybės lėšas, kaip buvo nutarta Kovo 11-osios Akto signatarų 2002 m. kovo 10 d. visuotiniame susirinkime. Taip, kaip prieš tai dienos šviesą išvydo devynios knygos, skirtos mirusiems signatarams“. Deja, komisijai pasirodė, kad būsimos knygos turinys neatitinka standartų. Recenzentai argumentavo: „politinės priešpriešos, konfrontacijos perkėlimas į signatarų pomirtinio atminimo leidinius ne tik žalingas, bet ir amoralus“... Bet tai dar ne viskas: suabejota ir paties Ražausko pasišventimu dirbti savo kaimo, savo rajono, Lietuvos žmonių naudai... Signatarų komisija atsisakė finansuoti knygos leidybą. „Atsiminimų apie A. Ražauską knygą vis tiek turime jo artimųjų – žmonos ir vaikų, bendraminčių ir bendražygių dėka, atsirado daug žmonių, materialiai ir dvasiškai parėmusių ir palaikiusių, kai nusvirdavo rankos“, – sakė Pranutė.
Šios knygos turinio įtaigumą trumpai apibūdino Angelė Narbutienė, Lietuvos ŽŪB asociacijos prezidiumo narė: „Skaičiau knygą, pamačiau „nepažinto“ Ražausko gyvenimą, braukiau ašarą. Pažinojau Ražauską tik kaip agronomą, politiką, signatarą. Likimas jam lėmė gyventi sudėtingu laiku, pilnu daugybės prieštaringų nutarimų žemės ūkio klausimais“.
„Algis ypač mėgo patriotines dainas, – sakė V. Jankauskienė. – Kaimo vakaronėse pritardavo dainuojantiems“. Prisiminiau knygos „...pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ pristatymą Žvirblonių kultūros namų salėje ir savo pasvarstymus: „...atrodo, kad A. Bražinsko ir A. Baltakio sukurtos „Ilgesio dainos“ žodžius, nuspalvintus trapiai graudulinga melodija, Julija Petrauskaitė, užaugusi A. Ražausko akyse, siunčia pačiam Signatarui, sėdinčiam ant vėlių suolelio. Susirinkusieji žino, kad ši daina – viena labiausiai Pirmininko mėgtų“ („Auksinė varpa“, 2012-09-08).
Šioje popietėje meniškos prigimties Julija, akomponuodama sau gitara, be minėtos dainos, atliko keletą kitų A. Ražausko širdžiai buvusių mielų dainų. Viena jų – „Šiam pasauly visko būna“, pasakojanti apie gyvenime vykstančius keistus dalykus („Atsimerki – o ne auksas, / Kas labiausiai auksu tviska,/ Atsimerki, o ant kalno / Tavo namo pamatai“) ir apie tai, kad „Šiam pasauly visko būna, / Šiam pasauly bus dar visko“. Ir atrodė, kad Julija dainos „Tu vėjo paklausk“ žodžiais kartoja galimą A. Ražausko dialogą su klausytoju: „Klausei manęs, kiek žmonių sutikau / Ar daug aš suradau draugų“, „Klausei, kiek laiko nueina žmogus, / Kol tampa tikru žmogumi“ ir ... „Tu vėjo paklausk, / Tau vėjas atsakys“. Cituotos frazės be komentarų pasufleruoja, kodėl, būtent, šias dainas mėgo Pirmininkas.
„Niekada nemaniau kada nors dalyvausianti viešame iškilmingame Algio gimtadienyje, – kalbėjo Dolina Ražauskienė. – Kai jis Žvirblonių valgykloje šventė savo 55-metį, kvietė dalyvauti ir mane. Pasakiau tada, kad į šešiasdešimtmetį tikrai ateisiu. O jis man kažkodėl ištarė: „Gal nebus 60-mečio?“ Atsimenu, paprieštaravau, bet nesureikšminau tokio jo pasakymo... Labai gaila, bet jo žodžiai išsipildė... Duotą žodį – dalyvauti Algio 60-metyje ištesėjau. Apie Seime rengiamą Signataro pagerbimo ceremoniją (2012) man buvo pranešta vos ne išvakarėse – tik prieš dvi dienas. Niekaip per tokį trumpą laiką į tą iškilmę nebūčiau galėjusi pakviesti giminaičių, žvirbloniečių atstovų, kitų Algiui artimų žmonių... Pavyko pakeisti Algio 60-mečio jubiliejaus iškilmingo minėjimo Seimo posėdžių salėje datą. Ištesėjau, kad ir ne visai rimtai duotą prižadą“.
D. Ražauskienė savo, dukros Aušrinės ir sūnaus Ramūno, giminių, atvykusių į paminėjimą, vardu kuo nuoširdžiausius žodžius tarė Algio gerbtam ir brangintam merui Sauliui Gegieckui, administracijos direktorei, atminimo komisijos pirmininkei Erikai Kižienei ir visiems, kurie dalyvavo įgyvendindami šį gražų sumanymą ir dalyvauja šios dienos iškilmėje. „Ačiū visiems, kad, pagerbdami Algio atminimą, susirinkote čia iš visos Lietuvos. Ačiū žvirbloniečiams, rozalimiečiams ir sigutėniškiams už visada iš jūsų akių sklidusią gerumo, o iš širdies – visokeriopos paramos šilumą Pirmininko ir signataro šeimai.
Daug kartų šiandien tariau gražiausią žodį AČIŪ, bet tikrai žinau, kad dar ne visiems ir ne už viską padėkojau“, – sakė Dolina Ražauskienė.
Ir priduria žiupsnelį pastarųjų dienų įspūdžių: „Šiltai ir gražiai Algis buvo pagerbtas ir šiemet Kovo 11-osios proga. Grįžusi su anūke iš šventinių renginių Pakruojyje, radau telefone žinutę iš ilgametės pirmininko sekretorės Bronytės. Ji sveikino ...su diena, kuri palietė mūsų gyvenimus daugiau nei kitų... To užteko, kad akyse pamatyčiau žvirbloniškius visus – dirbusius ir šventusius kartu.
Tą šventinę dieną buvau maloniai nustebinta Sigutėnų kaimo bendruomenės internetiniu puslapiu, kuriame sudėtos Algio ir šeimos nuotraukos, Nepriklausomybės atkūrimo akto kopija ir ilgas prierašas, kaip jų kaimo„žentas“ Algis pas uošvienę augino bulves, dažnai jas vagojo, kad neapželtų, o pardavęs Rygos turguje nusipirko žalią žiguliuką; kaip su kaimiečiais sveikindavosi iš mašinos pravažiuodamas; kaip jie stebėjosi mūsų balta karve, nes jų visų buvo žalos... Ir dar daug tokių paprastų, bet mielų dalykų parašyta tame feisbuke.
Mano kursiokę Genovaitę iš Biržų krašto toks sigutėniečių sveikinimas sujaudino iki ašarų... Savo komentare emocingai rašė, kad Algis – „mūsų kurso“ žentas buvo...
Tokie iš pirmo žvilgsnio lyg ir maži, nereikšmingi dalykai padeda suvokti, kaip žmogaus atminimas saugomas jį pažinojusių žmonių širdyse ir atmintyje“...
Signataro dukra Aušrinė ir žentas Tadas kaip padėką labiausiai prie popietės ir anksčiau vykusių Algio atminimo paminėjimų – metinių, knygos pristatymo ir kitų ceremonijų organizavimo prisidėjusiai Žvirblonių padalinio bibliotekininkei Aušrai Kasparienei ir Pakruojo savivaldybės kultūros skyriaus vedėjai – šio renginio pagrindinei organizatorei Birutei Vanagienei, surikiavusiai visas tris jubiliejaus dalis, sukvietusiai tokią gausybę svečių, įteikė floristės Aušrinės meniškai sudėtas gyvų gėlių puokštes-kompozicijas.
Tą šventinę popietę organizatorių geru žodžiu minėti ir nuoširdžiausiai, kaip rėmėjams, dėkota Pakruojo savivaldybės tarybos nariui, garbės piliečiui Justinui Macijauskui, Žvirblonių ŽŪB valdybos pirmininkei V. Kraujutienei ir Pakruojo rajono savivaldybės merui S. Gegieckui.
Atminimas stipresnis už mirtį –
Nors dešimtmečiai bėgs it vanduo...
... O teliko, kas buvo skirta:
Pėda žemės ir lauko akmuo...
(P. Kvedarienė)
Atgal
.jpg)
(1).png)
