VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04 01. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje

Istorikas, enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius

Karaliaučius (Königsberg) XVI a. – XIX a. I pusėje buvo svarbus lietuvių kultūros centras ne tik Mažosios (Prūsų) Lietuvos, bet ir Didžiosios Lietuvos . 1524 – 1940 m. iš apie 190 Karaliaučiuje veikusių spaustuvių 23 spausdino produkciją Mažosios Lietuvos lietuviams (savivardis lietuvininkai): išspausdino apie 600 knygų ir 6 periodinius leidinius. Čia 1832 – 1915 m. ėjo vienas pirmųjų periodinių lietuviškų leidinių – protestantų laikraštis Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų. Šiais metais minime 500 metų jubiliejų nuo Reformacijos Prūsijoje pradžios (1517 - 2017). Dėka jos Renesanso epochoje kūrėsi ir plėtojosi Prūsijos tautų kalbomis raštija, apskritai kultūra. Tai europinės reikšmės fenomenas. Vietoj Vokiečių ordino įvestos katalikybės Prūsijos kunigaikštystės valstybine religija paskelbta liuteronybė, evangelikų bažnyčiose pamokslus sakyti, giedoti privaloma buvo gyventojų gimtosiomis kalbomis. Tai skatino pamaldų knygų ir religinių raštų lietuvių kalba leidyba. Mokančių lietuviškai kunigų, kurių Mažajai Lietuvai reikėjo daug, rengė Karaliaučiaus universitetas (įkurtas 1544 m.)

Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pradžios sukomplektavo beveik pilną Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją. Jos pagrindu XIX a. pradėti tarptautiniai lituanistikos tyrimai. Universiteto biblioteka iki II pasaulinio karo buvo viena svarbiausių XVI – XVIII a. lietuvių raštijos paminklų šedevrų saugyklų. Tėviškės muziejuje (Heimat Museum) buvo lietuviškas skyrius. Tik XIX a. II pusėje, lietuvių teritorijos pietinei ribai sparčiai traukiantis į šiaurę, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos centru tapo Tilžė (Tilsit), to lietuvininkų krašto vadinamoji sostinė. Karaliaučiuje XVI a., manoma, gyventojų buvo iki 20 proc. lietuvių ir prūsų. Daugelis baigusių universitetą ir dirbdami Mažojoje Lietuvoje nusipelnė lietuvių raštijai ir bendrai lietuvybei. Iš studentų sąrašų tomų teko daug ir ilgai tirti , suskaičiuoti , kiek lietuvių ar suvokietėjusių mišriataučių, o t. p. vokiečių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jame studijavo. Karaliaučiaus universitetas Albertina (1544 – 1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose. Iki 1632 m. įsteigto Tartu (Dorpat) universiteto šis universitetas buvo toliausiai į šiaurės rytus nutolęs Europos universitetas. Prasidėjus Reformacijai, jau 1534 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido ediktą, kuriuo uždraudė jaunuoliams vykti mokytis į protestantiškus Vokietijos universitetus. 1541 m. jis buvo pritaikytas Lietuvai. Jo nepaisyta. 1543 m. ediktu draudimas atšauktas, be to, nurodoma, kad išvykus į ten mokytis nevalia priimti protestantų mokymą, skleisti jį grįžus namo. Tačiau daugelis absolventų grįždavo protestantais. Anksčiausiai Lietuvos jaunuoliai studijavo, be Prahos ir Krokuvos universitetų, Leipcige (įkurtas 1409 m.). XVI a. II pusėje – XVII a. I pusėje čia mokėsi beveik visų žymiausių Lietuvos didikų sūnūs.

 Prūsijos hercogas (kunigaikštis) Albrechtas Branderburgietis

Senasis Karaliaučiaus universitetas (įkurtas 1544)

Martyno Mažvydo perengta pirmoji lietuviška knyga Katekizmas (1547). Nuotrauka Jono Česnavičiaus

Jono Bretkūno į lietuvių kalbą išversta Biblija (1590)

Pilypo Ruigio veikalas Betrachtung Sprache, in ihren Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745) Nuotrauka Jono Česnavičiaus

Gottfriedo Ostermeerio Naujosios lietuvių kalbos gramatikos  69-as puslapis  Nuotrauka Jono Česnaviačiaus

Poeto ir kunigo Kristijono Donelaičio paminklinės skulptūros Vilniaus universitete fragmentas (skulptorius Konstantinas Bagdonas, 1954). Nuotrauka Jono Česnavičiaus

 Martyno Liudviko Gedimino Rėzos paminklas Karaliaučiuje (Kaliningrade; skulpt Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištopavičius, 2005).Nuotrauka Jono Česnavičiaus

Karaliaučiaus universiteto profesorius, daktaras kunigas Fridrychas Kuršaitis

Tautybę nustatyti, ypač jei studentas nėra būsimasis lietuvių raštijos veikėjas, sunku. Jau nuo XVI a. į Europos universitetus atvykusieji iš Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) neretai būdavo įrašomi lenkais, lot. Polonus. Tautybę dažnai lėmė gyventojo pavaldinystė Lenkijos karaliui. Kartais užrašoma kilimo vieta, kartais – tik pavardė. Tik nuo XVIII a. pabaigos daugelis universitetų įvedė pastovią įrašų formą: pažymima amžius, tautybė, kilimo vieta arba diecezija, tėvų užsiėmimas. Tik Karaliaučiuje apie LDK bei Didžiąją Lietuvą daugiau žinota. Stojantieji į šį universitetą buvo užrašomi pagal tautybę arba pagal kilimo vietą (Lithuanus, Polonus, Rutenus).

Apie Karaliaučiaus universiteto studentus iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, juolab lietuvius, parašyta nedaug. Specialią studiją, talkinamas brolio Mykolo, parašė Amerikoje išeivis iš Lietuvos Vaclovas Biržiška. Jis paskelbė 1544 – 1828 m. studentų iš LDK matrikulus (sąrašus). Pilnesnį sąrašą gauname panaudoję lenkų kultūros istoriko Stanisławo Koto publikaciją. Joje sužymėtos 77 LDK didikų šeimos, kurių sūnūs nuo XVI a. iki 1664 m. lankė užsienio universitetus, tame tarpe ir Karaliaučiaus. Pateiktos tik studentų pavardės. Albertinos matrikulus XX a. pradžioje publikavo ir vokietis Georgas Erleris. (Jis paskelbė iš įvairių Europos kraštų 1544 – 1829 metais apie 50 000 studijavusiųjų pavardžių sąrašą ir atskirus sąrašus apie jų imatrikuliavimą, kilimo vietas: Karaliaučiaus Alberto universiteto Prūsijoje matrikulos (Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg in Preussen, 3 tomai, 1908-1917). Tarp studentų randame šimtus jaunuolių iš Mažosios Lietuvos, dešimtys lietuviškomis ar prūsiškomis pavardėmis; vien Donelaičių 9. Išsamiai apie studentus iš Lenkijos ir Lietuvos valstybių, rašo dabartinė lenkų istorikė iš Olštyno (vok. Allenstein, liet. Alnaštynas) Danuta Bogdan. Ji pabrėžia, kad daugelis jų rektoriaus specialia privilegija būdavo atleidžiami nuo stojamojo mokesčio. Tai valstiečių, amatininkų, kaimo mokytojų sūnūs. Universitete bajorų (šlėktų) vaikų daugiausia buvo iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės. 1544 – 1600 m. iš Prūsijos kraštų į Karaliaučių studijuoti buvo atvykę, Danutos Bogdan skaičiavimu, iki 2000 jaunuolių. Norėčiau atkreipti dėmesį į pirmųjų studentų iš Lietuvos skaičių. 1544/45 mokslo metais buvo 8, 1546/47 – 15. Remiantis literatūrologu Vaclovu Biržiška ir jį papildžiusiu lietuvių istoriku Adolfu Šapoka, t. p. Danuta Bogdan, kiek daugiau kaip 200 jaunuolių studijavo vien 1544 – 1600 metais. J. Bukowskis ir J. Lukaszewiczius, rašydami apie Lenkijos karalystės studentus, mokyklas, Reformaciją, pateikė duomenų ir apie LDK studentus. Apie Didžiosios Lietuvos studentus ir ypač jo pirmuosius profesorius lietuvius truputį rašė garsus XX a. vokiečių istorikas, Prūsijos kultūros tyrėjas Kurtas Forstreuteris monografijos apie Prūsiją skyrelyje Königsbergo studentai iš Lietuvos. Jis pažymi, kad studentų iš to krašto, t. p. ir vokiečių protestantų, buvo gausu. Daugėjo, XVI a. pabaigoje Didžiojoje Lietuvoje įsigalėjus kontrreformacijai. Mažėjo nuo XIX a. pradžios dėl politinių ir religinių priežasčių, Lietuvą 1795 m. prijungus prie Rusijos imperijos. Kitas žymus XX a. Prūsijos ir skyrium Mažosios Lietuvos istorikas Walteris Hubatschas (Hubačas) Karaliaučiaus universitetui paskyrė specialią studiją. Anot jo, 1744 m. (200-aisiais metais nuo universiteto įkūrimo) studijavo 62 lietuviai, 136 lenkai, 12 skandinavų, 6 rusai, 4 prancūzai, 3 vengrai, po 1 olandą, šveicarą ir italą. Iš viso 364 nevokiečiai sudarė 36 proc. visų studijuojančių. Iš 1032 studentų šiek tiek daugiau pusės buvo iš Rytų ir Vakarų Prūsijos. Apskritai, iš užsieniečių daugiausia studijavo lietuvių ir lenkų.

Nuo XVIII a. pabaigos Karaliaučiaus universitete studentų ėmė mažėti. Tai ir dėl to, kad 1784 m. universitetas buvo įkurtas Lvove (Lemberg), 1819 m. – Sankt Peterburge, 1802 m. atkurtas Tartu (Dorpat). W. Hubatschas pateikia Göttingeno universiteto žinomo profesoriaus Georgo Christopho Lichtenbergo 1798 m. rašyto laiško į Karaliaučių lietuvių kilmės filosofui profesoriui Imanueliui Kantui reikšmingą mintį: į Rytų Prūsijos universitetą reikia siųsti patriotus ir filosofus, idant „azijiečiai neperžengtų Kurlando [Kuršo – A. M.] sienos. W. Hubatschas jau XX a. II pusėje apgailestauja: „Kur šiandien šitos Vakarų Europos siena? Kur dingo Adalberto Bezzenbergerio Königsbergo universitete įkurta baltų filologijos, netgi slavistikos, katedros? Kas galėjo numatyti katastrofą?“ Karaliaučiaus universiteto istoriją nagrinėjo XVIII a. kultūros tyrėjai Danielius Heinrichas Arnoldtas, Johannas Friedrichas Goldbeckas, XIX a. – Maxas Toeppenas, XX a. – Goetzas von Selle (Zelė). Christopas Hartknochas (XVII a.). H. Arnoldtas, F. Pastenazzis (XVIII a.), A. Harnochas , P. Tschackertas (Čakertas; XIX a,), Th. Wotschke (Vočkė), J. Bertuleitis (XX a.) ir kiti, tirdami Prūsijos Evangelikų bažnyčios, Reformacijos istoriją, paskelbdami kunigų (tarp jų baigusių Karaliaučiaus universitetą) sąrašus ir jų pastoracijos vietas, kartu pateikė duomenų ir apie to universiteto auklėtinius lietuvius ir vokiečius. Dauguma baigusių universitetą vokiečių kunigų mokėjo lietuviškai, Mažojoje Lietuvoje sakė pamokslus lietuviškai ir pasireiškė lietuvių raštijoje. Tokių duomenų yra ir XVII, XVIII, XIX a. skelbiamuose bažnyčių bei parapijų vizitacijų pranešimuose, Gottfriedo Ostermejerio , Martyno Liudviko Gedimino Rėzos (Rheza), Viktoro Falkenhanno veikaluose apie lietuvių raštijos darbuotojus. Vaclovas Biržiška 3 tomų kapitaliniame veikale (spaudai parengė brolis Mykolas:Aleksandrynas, 1960 – 1965, antras leidimas Vilniuje 1990) pateikė senųjų lietuvių raštijos darbuotojų, rašiusių nuo XVI a. iki 1865 m. (iki Rusijos valdžios įvesto lietuviškos spaudos draudimo ir vykdomo kultūros etnocido) biografijas su bibliografijomis. Vytautas Vanagas sudarė XVI – XX a. tokių raštijos ugdytojų Sąvadą. Stefanas Hartmannas savo studijoje (1994 m.) apžvelgė šio universiteto veiklą XVI – XVIII a. remdamasis iki tol nežinomais istorijos šaltiniais iš Prūsijos slaptojo valstybinio archyvo Berlyne.

Karaliaučiaus universitete XVI – XVIII a. nebuvo metų, kada nebūtų įmatrikuliuota nors kelių studentų lietuvių ar kitų tautybių iš Didžiosios Lietuvos bei visos kunigaikštystės. Ypač daug atvykdavo iš gretimų Prūsijai Lietuvos vakarinių sričių – iš Žemaitijos ar Sūduvos (Suvalkijos). Daugiausia vyko, suprantama, protestantai. Artimiausią Lietuvai protestantišką Karaliaučiaus universitetą daugiausia lankė vidutiniai bei neturtingi bajorai, protestantų kunigų ir miestiečių sūnūs, kurie neišgalėjo mokytis tolimesniuose Vakarų Europos universitetuose. Pagal šio universiteto nuostatus kiekvienas studentas turėjo sumokėti 10, turtingieji – 20 grašių. 1622 m. mokestis buvo padvigubintas, vėliau dar pakeltas. Tačiau buvo daroma išimčių. Antai, 1546 m. įsirašęs žemaitis Martynas Mažvydas (lot. Martinus Mosvidius) sumokėjo tik 1 grašį. Jam ir kitiems katalikų hierarchų ir pačios Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bonos Sforzos persekiojamiems ir iš Lietuvos į Prūsiją atvykusiems reformatams buvo daroma nuolaida. Kitas žemaitis, Simonas Vaišnoras (1568 m. įrašas Simon Wosnarus Lituanus) sumokėjo 10 grašių. 1555 m. įrašytas Mažosios Lietuvos lietuvininkas Jonas Bretkūnas (Johannes Bretke Friedlandensis ... pauper pupilus) kaip neturtingas ir našlaitis (motina mirė) sumokėjo 5 grašius. 1573 m. matrikuluose įrašyta visa šeimyna: Nicolus, Zacharias, Johannes Blotno, visi trys sumokėjo po 5 grašius. 10 grašių sumokėjo Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega (Stephanus Telega, Kiedano, Litwanus), 1648 m. pradėjęs studijuoti teisę. Karaliaučiaus universitete studijavo daugelis Lietuvos protestantų kunigų – lietuviškų raštų autorių bei vertėjų. Kunigai ir jų sūnūs dažniausiai būdavo priimami be mokesčio. Yra vienuolių. Kadangi šis universitetas buvo grynai protestantiškas, kitų tikybų išpažinėjai į jį patekdavo retai. Matrikuluose yra pastabų apie protestantizman perėjusius katalikus. Dėl to Lietuvos didikų sūnų buvo lankomas tol, kol jie dar buvo protestantai arba svyravo.

Jau nuo pirmųjų Karaliaučiaus universiteto veiklos metų jame, lietuvių kultūros istoriko Vaclovo Biržiškos ir istoriko Adolfo Šapokos (jie po karo lankėsi Vokietijos ir kitų šalių archyvuose) duomenimis, pradėjo mokytis: didikai 1544 m. Jonas Zaviša (lot. Joannes Zaphischa Lituanus), 1547 m. Mikalojus ir Jonas Sapiegos (Sapieha), 1549 m. Jokūbas Sapiega, 1551 m. Merkelis ir Kasparas Giedraičiai, XVI a. II pusėje – Martynas Giedraitis, Jeronimas Chodkevičius, Jonas Valavičius, Jonas, Kristupas ir Povilas Naruševičiai, Jonas Albertas Bilevičius, Adomas Tolvaišas, Jurgis ir Lukas Masalskiai, Dmitras ir Aleksandras Oginskiai (Oginski) ir kiti, XVII a. pradžioje – A. ir J. Naruševičiai, Jonas Zenkevičius, Jonas ir Povilas Puzinai ir kiti. Nuo XVII a. II pusės prie Karaliaučiaus universiteto veikė galingiausių ir įtakingiausių LDK didikų Radvilų (Radziwill) įsteigta bursa (bendrabutis). Joje gyveno daugiausia Radvilų protestantiškų mokyklų Kėdainiuose, Biržuose, Slucke (šis miestas Baltarusijoje, kuris įėjo į LDK) absolventai. Tačiau iš matrikulų knygų sunku nustatyti, kiek kuriuo metu šioje bursoje studentų iš Lietuvos ar visos kunigaikštystės gyveno. Lengviausiai į universitetą būdavo priimami liuteronai. Net kalvinams įstoti buvo nelengva. Bet dėl Prūsijos valstybės palankios politikos kaimynės Lietuvos atžvilgiu jų Karaliaučiuje mokėsi nemažai. Tikybų skirtumai išnyko XVIII a., tuomet pradėta priiminėti įvairių konfesijų jaunuolius, netgi žydus.

Tarp Karaliaučiaus universiteto steigėjų buvo ir du lietuviai reformatoriai iš Lietuvos, vieni iš lietuvių raštijos pradininkų Abraomas Kulvietis (Kulviet, Culvensis) ir Stanislovas Rapolionis (Rapagellanus)*. Pakvietė Prūsijos hercogas (kunigaikštis) Albrechtas Brandenburgietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pusbrolis. A. Kulvietis 1528 – 1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Wittenbergo, Leipzigo, Sienos universitetuose. Klausėsi Roterdamuso, M. Lutherio (Liuteris), P. Melanchtono paskaitų. 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 m. jai vadovavo. Už Reformacijos idėjų skelbimą katalikų persekiojamas, Kulvietis 1542 m. atvyko į Karaliaučių. Buvo Prūsijos valdovo Albrechto Brandenburgiečio patarėjas, partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vedėjas. Partikuliarą 1544 m. perorganizavus į universitetą, Kulvietis ėmė vadovauti Graikų kalbos katedrai, dėstyti graikų ir hebrajų kalbas, tapo profesoriumi. S. Rapolionis, 1544 m. baigęs Wittenbergo universitetą ir įgijęs teologijos daktaro laipsnį, 1544 m. tapo pirmuoju Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi. Jis rengė kunigo darbui Mažojoje Lietuvoje ir jaunuolius iš Didžiosios Lietuvos. S. Rapolionis palaidotas Karaliaučiaus Katedroje, greta savo globėjo Albrechto. Teigiama, kad marmure iškaltas toks įrašas: Čia ilsis didis vyras, lietuvių tautos garbė.

Lietuvių ir iš pradžių prūsų studentų rengimu protestantų kunigais Mažojoje Lietuvoje pirmiausia rūpinosi pats Prūsijos valdovas. Stodami būsimi studentai turėdavo prisiekti, kad baigę mokslus tarp lietuvių skelbs protestantizmą. 1545. V. 1 protestantų vyskupas Paulius Speratus laiškuose iš Karaliaučiaus A. Kulviečiui ir S. Rapolioniui ragino juos jo siunčiamus 6 lietuvius jaunuolius parengti protestantų kunigais Mažosios Lietuvos lietuviškoms parapijoms. Tai tikriausiai M. Mažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, J. Zaviša Lituanus, Joanes Adamus Lithuanus. Tuo klausimu Albrechtas 1546. V. 8 iš Vilniaus rašė Žemaitijos vietininkui Jonui Bilevičiui. Po mėnesio Albrechtas jau asmeniškai pakvietė Mažvydą; šis gavo lietuvišką stipendiją. Mažvydas yra pirmasis lietuvis studentas 1548 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą. Studijuodamas Mažvydas parengė spaudai pirmąją lietuvišką knygą Katekizmą, kuri 1547 m. išspausdinta Karaliaučiuje Weinreicho spaustuvėje. 1549- 1563 m. (iki mirties) kunigavo Ragainėje prie Nemuno, sakė lietuviškus pamokslus. Po Martyno Mažvydo ir Augustino Jomanto Ragainėje 1576 – 1600 m. kunigavo t. p. Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Simonas Vaišnoras. Kaip ir pirmtakai, jis dirbo oficialiu vietos valdžios įsakų iš vokiečių kalbos vertėju. Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas, 1549 ar 1550 m. baigęs universitetą (Villentatius), iki mirties 1587 m. buvo vienas svarbiausių Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos Sakaimio rajone (Sackheim) kunigu. Jis išleido Mažvydo parengtą giesmyną Giesmės krikščioniškos (1566 – 1570, 2 d.), į lietuvių kalbą išvertė M. Lutherio Mažąjį katekizmą Enchiridionas, 1575; 2-asis leid. 1579), vertė evangelijas. Jomis naudojosi lietuvių raštijos kūrėjai mažlietuvis Jonas Bretkūnas, didžlietuviai Mikalojus Daukša, Jonas Jaknavičius, t. y., naudotasi abiejuose lietuvių kraštuose. B. Vilento (Willentas) 1579 m. išleistomis Evangelias bei Epistolas buvo naudojamasi visose Mažosios Lietuvos, o ir dalyje Didžiosios Lietuvos bažnyčių iki tol, kol buvo išverstas Naujasis Testamentas (1727). Lietuvių raštijoje pasireiškė ir Kulviečio, Rapalionio, Mažvydo, Vaišnoro, Vilento bendradarbis iš Lietuvos (nuo Varenavo apylinkių, Gardino srities) Jurgis Zablockis. Jis t. p. studijavo Krokuvos, Wittenbergo, Karaliaučiaus universitetuose (Georgius Zablocius). J. Zablockis turėjo poveikio katalikybės Žemaitijoje atgaivintojui, lietuviškos literatūros Didžiojoje Lietuvoje pradininkui kunigaikščiui Merkeliui Giedraičiui (1551 m. Karaliaučiaus universitete įsimatrikuliavo Melchior Gedrotius, vėliau WittenbergeMelchior Gederitz Lituanus Nobilis, kituose – panašiai). Iš tos lietuvių raštijoje pasižymėjusių Karaliaučiaus universiteto absolventų didžlietuvių būrio buvo Aleksandras Rodūnionis vyresnysis (Radunianis, Rodanius, Radonius). Visi jie mokėjo lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, o vokiškai išmoko kunigaudami Mažojoje Lietuvoje. Prūsijos hercogas Albrechtas ir kurį laiką jo įpėdiniai labai rūpinosi jų materialiniu gyvenimu, buitimi: buvo stengiamasi kuo daugiau prikviesti iš LDK inteligentų, protestantizmo skleidėjų. Kai kurie tų lietuviškų parapijų kunigų drauge buvo ir oficialūs Prūsijos valdžios ediktų, potvarkių, paliepimų vertėjai į lietuvių kalbą.

Paskelbtuose studentų sąrašuose iš 1544 – 1600 m., t. y. per XVI a. 56 metų laikotarpį, yra 202 studentai iš Lietuvos. Kiek užsirašė lietuviais arba lenkais nurodysime studijos pabaigoje. Jų proporcingai daugėjo, daugiausia paskutiniame XVI a. dešimtmetyje (daugiau kaip 50). Tarp jų 17 žymesnių lietuvių, iš kurių ne mažiau 9 nusipelnė lietuvininkų (mažlietuvių) kultūrai. Dar keli nusipelniusieji neaiškios tautybės, kurie t. p. dirbo Mažojoje Lietuvoje. Apskritai, iš 20 žymesniųjų 7 buvo didikų sūnūs, 11 pasižymėjo lietuvių raštijoje. Iš jų Mikalojus Blotnas (Blotno), iki 1557 m. pirmasis Klaipėdos lietuvių evangelikų bažnyčios kunigas.

Karaliaučiaus universiteto studentus Mažosios Lietuvos lietuvininkus, kaip ir vokiečius, registravau tuos, kurie pasireiškė lietuvių raštijoje; įskaičiau ir jų giminaičius, studijavusius, bet nedirbusius lietuvių kultūros labui. Lietuvininkų studentų nedaug, nes absoliuti dauguma jų Prūsijoje buvo baudžiauninkai. O ir lietuvininkų kulmiškių (turėjo žemės nuosavybės teisę) buvo palyginti nedaug. Mažosios Lietuvos valstiečių (būrų) poetas Kristijonas Donelaitis (Christian Donalitius, Donaleitis) galėjo studijuoti: jo senelis Hansas (Ansas) Donelaitis pagal Kulmo teisę gavo prie Gumbinės laisvos nuo baudžiavos prievolių žemės. Čia su dviem lietuvininkais įkūrė Lazdynėlių kaimą. Vokiečius suregistravau palyginimui, kadangi daugelis absolventų irgi tapo kunigais Mažojoje Lietuvoje ir daugiau ar mažiau dirbo lietuvių raštijoje. Be to, kai kurie jų sulietuvėjo (ypač XVI – XVII a.), vesdami lietuvaites, labai susigyvenę su vietos gyventojais. Pravartu prisiminti, kad Mažosios Lietuvos 5 apskrityse (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos) XVI a. – XVIII a. pradžioje – iki Didžiojo maro ir po jo sekusios Didžiosios vokiškosios kolonizacijos – absoliuti gyventojų dauguma buvo lietuvininkai. Vokiečių valstiečių buvo labai mažai. Prie lietuvininkų priskaičiuoju ir gimusius Mažojoje Lietuvoje ir tapusiais lietuvininkais didžlietuvių sūnus studentus. Taip skaičiuojant, XVI a. gauname apytikriai 25 lietuvininkus bei lietuvių kilmės arba mišriataučius Albertinos absolventus. Iš jų lietuvių raštijoje pasireiškė 15. Hercogo Albrechto laikais Mažojoje Lietuvoje atsikėlusių iš Didžiosios Lietuvos bei vietinių lietuvių kunigų ir vokiečių kunigų buvo maždaug po lygiai. Lietuvių raštijoje dirbo , pvz., Jonas Gedkantas, žemaičio Tomo Gedkanto sūnus. Gimė Širvintoje, prie Didžiosios Lietuvos sienos. Baigęs universitetą (Johannes Gedkantus Schirwintensis) savo tėviškės lietuviškoje parapijoje 1580 – 1618 m. kunigavo. Jonas Rėza (Rehsa, Rhesa: įsimatrikuliavo Joannes Rhesa Tilsensis)tobulai mokėjo lietuviškai, 1600-1621 m. buvo Tolminkiemio, 1621 – 1629 m. Karaliaučiaus klebonas. Stanislovas Virčinskis (Stanislaus Wirtzinski Insterburgensis) 1595 – 1612 m. buvo Žabynų (Mažosios Lietuvos pasienyje su Mozūrija) klebonas, iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė giesmę. Michaelis Willis (gal būt suvokietėjas prūsas) dar iki Vokiečių ordino sekuliarizacijos buvo Pabėtų (Semboje, į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) katalikų kunigas. 1525 m. susikūrus Prūsijos kunigaikštystei virto vienu pirmųjų protestantų kunigų Mažojoje Lietuvoje. XVI a. viduryje Karaliaučiuje studijavo keletas prūsiškai mokančių jaunuolių. Kunigas Abelis Willis, pasitelkęs prūsiškai, lietuviškai ir kuršiškai mokantį baudžiauninką (!) prūsą Paulių Megotę (Megotte), kuris Pabėtų bažnyčioje buvo vertėju, sukūrė prūsų kalbos paminklą: išvertė į prūsų kalbą III-ąjį Katekizmą. Lietuvių raštijai ypač nusipelnė Bambliuose prie Frydlando gimęs Jonas Brekūnas (Bretkius, Bretke; pats lietuviškai pasirašinėjo Bretkunas), veikiausiai prūsės motinos iš prūsų Notangos žemės ir vokiečio (?) tėvo sūnus. Iš mažens gerai mokėjo lietuviškai ir vėliau sulietuvėjo (kaip ir apskritai didesnioji dalis šiaurinių prūsų). Po studijų Karaliaučiuje (1555 – 1556) ir Wittenberge, 1562 – 1587 m. klebonavo Labguvos (prie Kuršmarių ir Deimenos upės žiočių) ir 1587 – 1602 m. Karaliaučiaus lietuviškoje Steindamo parapijoje; šioje bažnyčioje pamaldos vydavo ir lenkams. Lietuviškas ir lenkiškas žodis čia skambėjo iki 1915 m. J. Bretkūnas pirmasis iš lietuvių rašė Mažosios Lietuvos istoriją (vokiškai; išlikę fragmentai išspausdinti 1983 m.). Parašė pirmąją lietuvišką maldaknygę, pamokslų rinkinį Postilė (1591 m., 2 dalys). Svarbiausias jo daugelio metų darbas – Biblija lietuvių kalba, kurią pirmasis išvertė iš vokiečių kalbos.

XVI a. studijavusių Mažosios Lietuvos lietuvių arba suvokietėjusių lietuvių ir dirbusių lietuvių raštijos darbą randame 16, beveik visi kunigai. Su jų giminaičiais studentais (nedirbusiais to darbo) – 29. Pridėjus 11 Mažojoje Lietuvoje dirbusių lietuvių raštijoje didžlietuvių ir 5 vokiečius, gauname 32 abiejų kraštų Karaliaučiaus universiteto absolventus, lietuvybės labui veikusius Mažojoje Lietuvoje. O iš viso XVI a. studijavo ne mažiau 231 abiejų kraštų lietuvių kilmės, t. p. lenkų, vokiečių arba mišriataučių.

XVII a. iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK studijavo 230 žmonių. Daugiausia (62) pirmajame dešimtmetyje, mažiausiai – aštuntajame ir devintajame (po 14). Iš Mažosios Lietuvos studijavo apie 19 lietuvių (keletas) bei lietuvių kilmės arba mišriataučių jaunuolių, pasireiškusių lietuvių raštijoje. Su jų giminaičiais studentais – apie 48. Iš viso iš abiejų kraštų 278. Buvo numatyta, kad Tilžės gimnazijos precentorius, gerai mokąs lietuviškai, parengtų 20 – 30 berniukų. Jie, baigę gimnaziją, su stipendija būtų nusiųsti studijuoti į Karaliaučių. Nes, pavyzdžiui, XVII a. Įsruties apskrityje iš parapijų mokytojų buvo tik 4 lankę universitetą, tarp jų 1 lietuvis. Iš Mažosios Lietuvos vokiečių lietuvių raštijoje XVII a. pasireiškė net 33 universiteto absolventai. Su jų giminaičiais studijavo 77 jaunuoliai.

XVIII a. iš mažlietuvių lietuvių raštijai nusipelnė Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig), universitete studijavęs 1692 – 1695 m., 1708-1749 m. kunigavęs Valtarkiemyje (į pietus nuo Gumbinės). Taip pat dirbo Lietuvių kalbos seminaro docentu. Vykstant polemikai dėl lietuvių kalbos apvalymo nuo germanizmų, jis palaikė Gumbinės lietuvių ir vokiečių kunigą Michaelį Moerliną ir parašė svarbų veikalą Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (1708 m. rankraštis lotynų kalba; 1745 m. išleistas vokiečių, 1986 m. Vilniuje – lietuvių kalba). Jo paskelbtomis lietuvių liaudies dainomis žavėjosi vokiečių rašytojai humanistai G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. W. Goethe. 1747 m. P. Ruigys parašė Lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodyną, su kitais 1727 m. parengė lietuvių kalba Naująjį Testamentą, 1732 m. Giesmyną, 1735 m. Bibliją. Jo darbais rėmėsi abiejų kraštų lietuvių raštijos veikėjai. Iš vokiečių ir lietuvių nusipelnė tilžiškis Danielius Kleinas, klaipėdiškis Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius; J. Bretkūno provaikaitis) ir daug kitų. D. Kleinas nuo 1636 m. iki mirties 1666 m. kunigavo Tilžės Lietuvininkų bažnyčioje. Sulietuvėjo. Parašė ir 1653 m. išleido lotynų kalba pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (1654 m. santrauka vokiškai). Jo gramatikomis sekė visi XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos gramatikų autoriai. M. Pretorijus pasirašinėjo Memelensis Borussus; 1661 m. Karaliučiaus universitete apgynė filosofijos magistro laipsnį, 1664 – 1684 m. Nybudžių lietuviškos parapijos kunigas. XVII a. pabaigoje parašė daugiatomį įvairių mokslo šakų (enciklopedinį!) veikalą iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos praeities. Tai žymiausias visų laikų etnografas bei etnologas. Būdviečių kunigas ir etnografas Theodoras Lepneris taip pat parašė veikalą apie lietuvininkus. Įdomu, kad Danielius Gaidys rašėsi lotyniškai Gallus, o jo sūnus virto Hahn (vertimas į vokiečių kalbą).

XVIII a. iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK studijavo 201 jaunuolis. Taigi truputį mažiau nei XVII a. Daugiausia (34) pirmajame dešimtmetyje, mažiausiai septintajame (14) ir paskutiniajame (15). Iš Mažosios Lietuvos studijavo apie 10 lietuvių bei lietuvių kilmės (Donelaičiai, Ruigiai, M. L. Rėza ir kiti) arba mišriataučių jaunuolių, pasireiškusių lietuvių raštijoje. Su jų giminaičiais studentais buvo apie 22. Iš viso iš abiejų kraštų mažiausiai 223. Apskritai, 1744 m. iš 1032 Karaliaučiaus universiteto studentų tik 62 buvo laikomi lietuviais. Mažosios Lietuvos vokiečių studentų XVIII a. buvo atitinkamai apie 46, o su giminaičiais nedirbusiais lietuvių raštijoje – 118. Iš visų laikų vokiečių studentų (ir iš jų dirbusių lietuvių raštijoje; beveik visi kunigai) buvo daugiausia XVIII a. Tai dėl vokiškosios kolonizacijos Mažojoje Lietuvoje. Po 1709 – 1711 m. Didžiojo maro ir bado į Mažosios Lietuvos Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis atsikėlė daugiau kaip 20 000 vokiečių kolonistų (manoma, keli tūkstančiai išsilakstė). Suprantama, daugėjo vokiečių inteligentų ir ypač kunigų, o lietuvininkų absoliuti dauguma buvo baudžiauninkai, jie negalėjo išsiugdyti gausesnio inteligentijos sluoksnio. Nepaisant to, 1726 m. iš Filosofijos fakulteto 116 studentų Lituanus užsirašė 8, Prussus – net 112; tai jaunuoliai iš Mažosios Lietuvos bei visos Prūsijos. Tačiau jau 1765 m. Prūsijos vyriausybės įstatymu valstiečių vaikams buvo uždrausta mokytis Karaliaučiaus universitete.

Lietuvių literatūrai, istorijai daug nuveikė lenkai Davidas Gottfriedas Zudnachowskis, arba Čudnachowskis (Czudnachowski, lot. Zudnachovius; universitete įsimatrikuliavo1753 m., mirė 1781 m.); Vaclovas Biržiška jį laiko lietuviu; tėvas, t. p. studentas – Jan Czudnachowski, arba Čudnachovskis) ir Liudwigas Adolfas Franzas Bačka (Baczko). D. G. Zudnachowskis maždaug iki 1764 m. buvo Lietuvių kalbos seminaro prie Karaliaučiaus universiteto docentas, valdžios potvarkių į lietuvių kalbą vertėjas. Nuo 1764 m. Karvaičių parapijos kunigas. Iš lietuvninkų labai žymus minėtas Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis, imatrikuliuotas 1736 m. kaip Christian Donelaitis, Gumbinnen Borussus; naudojosi dar Prūsijos valdovo Albrechto nuo XVI a. skirta lietuviams viena iš 6 stipendijų. Taip pat Pilypo Ruigio (Ruhig) sūnus Povilas (Paulius) Friedrichas ir Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (Rheza). P. F. Ruigys buvo Lietuvių kalbos seminaro dėstytojas, parengė lietuvių kalbos gramatiką (1747 m. vokiškai). K. Donelaičio poema Metai yra svarus įnašas į XVIII a. Europos švietimo epochos literatūrą, poezijos šedevras. Tai tarytum liaudies buities metraštis. K. Donelaičio kūrinį pirmasis 1818 m. išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius, filos. ir teol. daktaras M. L. G. Rėza. 1818 – 1840 m. jis buvo Lietuvių kalbos seminaro vedėjas (tuomet seminaras virto lituanistikos studijų centru). Kelis kartus M. L. G. Rėza buvo universiteto rektorius ir Teologijos fakulteto dekanas, 1800 – 1816 m. – Karaliaučiaus karinės įgulos kapelionas, 1813 – 1814 m. dalyvavo karo žygiuose prieš Napoleono I armiją (parašė atsiminimų); lietuvių pulko kariams Įgulos bažnyčioje sakė ir lietuviškus pamokslus. Parašė lietuviškos Biblijos istoriją (1816). Parengė ir 1825 m. išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį Dainos. Iš vokiečių lietuvių kultūrai daug nusipelnė Gottfriedas ir sūnus Siegfriedas Ostermejeriai. Gottfriedas 1752 - 1800 m. kunigavo Trempų (į pietus nuo Įsruties) lietuviškoje parapijoje. Šeimoje kalbėjo lietuviškai. Tyrė ir veikaluose aprašė prūsų, Mažosios Lietuvos lietuvininkų mitologiją, etnografiją, etnogenezę, istoriją, kalbą ir kitus dalykus. Smerkė Prūsijos valdžios germanizacinę politiką ir gynė lietuvininkų teises. Šiomis ir kitomis temomis (apie germanus, baltus, finougrus, slavus ir kt.) aštriai polemizavo su Halle‘s universiteto profesoriumi Johannu Eriku Thunmannu. Šio teiginiai ir išvados neretai yra nemokšiški. G. Ostermejeris pirmasis toje epochoje taip plačiai nagrinėjo Europos tautų, tautelių, genčių etnogenezę, skirtumus ir giminystės ryšius. Jo Rinktiniai raštai 1966 m . išleisti lietuvių kalba Vilniuje. Sūnus Siegfriedas taip pat kunigavo lietuviškose parapijose ir savo knygelėje užtarė lietuvius ir jų vertingą Europos kultūrai kalbą. Pilkalnio mokytojas ir kantorius Kristijonas Gotlybas Milkus (Milkė, Melkus; vok. Christian Gottlieb Mielcke) 1800 m. parengė Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną ir lietuvių kalbos gramatiką. Pratarmes žodynui parašė įžymusis filosofas I. Kantas (Kultūros istoriko dr. Juozo Tumelio manymu, jiedu giminiavosi), Prūsijos karaliaus patarėjas C. Heilsbergas ir Berlyno universiteto profesorius D. Jenischas. Jie aukštino lietuvių kalbą ir siūlė ją, germanizacijos sąlygomis, palikti funkcionuoti viešajame gyvenime. K. G. Milkus parašė pirmąją istorinę poemėlę Pilkainis (išspausdinta 1931 m.). G. Ostermejerio ir K. G. Milkaus aštri polemika skatino lietuvių literatūros raidą, plėtojo jos istoriografiją. Valtarkiemio (prie Romintės upės) kunigas Johannesas Gottfriedas Jordanas susibičiuliavo su Kristijonu Donelaičiu ir lietuviškai su juo korespondavo, lankėsi vienas pas kitą. Jis gavo iš Donelaičio našlės Annos Reginos Ohlefant (po vyro mirties gyveno Tolminkiemio našlių namuose) rašytojo rankraščius ir perdavė Karaliaučiaus universiteto profesoriui M. L. G. Rėzai. O šis K. Donelaičio literatūrinį palikimą publikavo. Dar keli žymesni Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai. Pilkalnio kunigas (1734 – 1754) Friedrichas Wilhelmas Haackas (Hakas) sudarė ir Halle‘je 1730 m. išspausdino dvikalbį lietuvių ir vokiečių kalbų žodyną su lietuvių kalbos gramatika. Tai pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje. Skirtas ir lietuvių kalbos seminaro prie Halles universiteto klausytojams. Papelkių (į šiaurės vakarus nuo Įsruties) lietuviškos parapijos kunigas (1726-1763) Adomas Friedrichas Šimelpenigis (Schimmelpfennig) yra pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Gabrielis Engelis, Žilių (į pietus nuo Tilžės) kunigas (1710 – 1731), stojo vadovauti Mažosios Lietuvos kunigų vokiečių opozicijai prieš mokyklų inspektoriaus prof. dr. Heinricho Lysiaus (Lizijus) švietimo reformą. Jąja buvo planuojama suvokietinti mokyklą: lietuvių vaikai turėtų mokytis iš vokiškų vadovėlių. G. Engeliui pavyko įtikinti Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą I, kad H. Lysiaus politika lietuvių atžvilgiu kenksminga valstybei. Lysius buvo pašalintas, lietuviškų mokyklų statybą karalius pavedė pačiam G. Engeliui, Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui daktarui J. Quandtui (Kvantas) ir K. Sahmei (Zamė).

XIX a. studentų iš Didžiosios Lietuvos bei visos kunigaikštystės žinome tik iš1801 – 1828 m. sąrašo. Jų tik 53. Tuo būdu, 1544 – 1828 m. Karaliaučiaus universitete iš tos valstybės studijavo, remiantis sąrašais ir kitais dokumentais, apie 686 studentus. Prileidus apie 10 žmonių paklaidą, gauname 695. Palyginkime su kitais universitetais. Krokuvos universitete (įsteigtas 1364 m.) iš Lietuvos bei visos kunigaikštystės XVI a. studijavo 168, Wittenbergo 1536 – 1590 m. – 30, Frankfurto prie Oderio 1513 – 1597 m. – 16. XVII a.: Wittenbergo 1606 – 1634 m. – 6, Leideno 1603-1700 m. – 92 (1701 – 1764 m. – 53). Frankfurto prie Oderio 1605 - 1700 m. – 37 (1705-1800 m. – 66), Braunsbergo (Varmijoje, kuri 1466 – 1772 m. priklausė Lenkijai) 1580-1593 m. – 3, 1601 – 1700 m. – 44, 1702 – 1797 m. – 40 (iš jų apie 10 pasisakė mokantys lietuviškai). Karaliaučiaus universitete XVI – XVIII a. studijavo apie 650, Leideno – apie 147, Frankfurto prie Oderio – apie 120, Braunsbergo – 87, Ingolstadto – 109, o XV-XVI a. Krokuvos – net 356. Studentų gausumu Karaliaučiaus universitetas buvo antras tarp vokiškų protestantiškų universitetų. Apskritai, įvairiuose Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose iš Lietuvos bei visos kunigaikštystės studijavo iki 2 000 jaunuolių (XV a. 205, XVI a. 630, XVII a. 760, XVIII a. 400). Karaliaučiaus universitete 1544-1799 m. daugiausia studijavo iš Vilniaus (82), Kauno (67), iš Kėdainių ir Slucko (28 ir 29), iš Naugarduko (10), iš Nesvyžiaus (pastarosios 3 gyvenvietės dab. Baltarusijoje) ir Ukmergės (po 5). Taigi, daugiausia iš etninės Lietuvos. Tačiau 362 įsirašiusieji nurodė tik pavardę. Daugelio kauniečių ir vilniečių pavardės, kaip nustatė istorikas Kurtas Forstreuteris, vokiškos. Kaip minėta, nuo XVIII a. pabaigos studentų iš Didžiosios Lietuvos sumažėjo dėl politinių ir religinių priežasčių.

Nobilių (didikai; dauguma užsirašė Lituanus) 1544 – 1799 m. buvo 104. Lituanus (Lithuanus, Lithwanius, Litvanus) tuo laikotarpiu užsirašė 387, Lithuano-Polonus 1715 – 1799 m. – 49, Polono-Lituanus 1735 – 1799 m. – 4, Polonus 1557 – 1799 m. – 38. Vienas 1702 m. užsirašė Lituanus Prussus, kitas (Theodoras Mikuliczius 1706 m. – Lithuanus Borussus. Keli užsirašė prūsais (Borussus), rutenais (prutenais; jie iš DLK rusiškų žemių) – 10. Likusieji nurodė tik kilimo vietą. Yra vokiškom pavardėm – tai Lietuvos protestantai vokiečiai.

Grįžtame prie XIX a. Karaliaučiaus universiteto absolventų. Vokiečių, pasižymėjusių lietuvių raštijoje, priskaičiuojama 20, o su studentais giminaičiais – 37. Iš Mažosios Lietuvos lietuvių jos raštijoje, politiniame ir visuomeninime gyvenime iškilo 7. Fridrikas Kuršaitis (Kurszatis, Kurschat) 1841 – 1883 m. buvo Lietuvių kalbos seminaro minėtame universitete vedėjas, profesorius (1865), filosofijos garbės daktaras (1875). 1848 – 1880 m. redagavo ir leido Prūsijos lietuviams skirtą laikraštį Keleivis. Seminaro klausytojams parengė Lietuvių kalbos tyrinėjimus (1843 – 1849 m., 2 dalys, vokiškai), visuomenei – Lietuvių kalbos žodyną (1870 – 1874 m., 2 t.), Lietuvių kalbos gramatiką (1876). Perredagavo Biblijos lietuvišką vertimą (1865), atliktą XVI a. minėto J. Bretkūno. Jo giminaitis profesorius Aleksandras Teodoras Kuršaitis t. p. buvo žymus baltistas. 1882 – 1922 m. mokytojavo Tilžės gimnazijoje, vadovavo lietuvių kalbos fakultatyvui. 1898-1923 m. buvo Litauische literarische Gesellschaft (Lietuvių literatūros draugija) Tilžėje paskutinis pirmininkas, 1899-1912 m. jos tęstinio leidinio Mitteilungen der Litauischen literarischen Gessellschaft (Lietuvių literatūros draugijos pranešimai) redaktorius. Parengė kapitalinį 4 tomų Lietuviškai-vokišką žodyną (1968 – 1973). Lietuviams moksleiviams parengė lietuviškų vadovėlių. Filosofijos daktaras, profesorius teologas Vilius Gaigalaitis (Gaigalat) 1901 – 1918 m. buvo Prūsijos Landtago deputatas. Steigė Mažojoje Lietuvoje įvairias draugijas, knygynus, bibliotekas. 1907 – 1914 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. 1925 – 1933 m. Klaipėdos krašto Evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas. 1925 – 1941 m. dėstė Kauno universiteto Evangelikų teologijos fakultete. Kunigas Endrikis Endrulaitis 1901 – 1906 m. redagavo 2-ąjį lietuvišką periodinį leidinį Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų (1832 – 1834, 1837 – 1914, 1921 m.). Medicinos mokslų daktaras Vilius Bruožis buvo pirmasis Mažosios Lietuvos inteligentas su pasaulietiniu aukštuoju išsilavinimu. Lietuvybei labai nusipelnė suvokietėjęs mozūras Eduardas Gisevius (Gizevijus), 1846 – 1876 m. Tilžės gimnazijoje dėstęs lietuvių kalbą. Vienas Litauische literarische Gesellschaft steigėjų (1879). E. Gizevijus buvo žymiausias XIX a. Mažosios Lietuvos etnografas, tyrė lietuvių materialinę ir dvasinę kultūrą, labai nusipelnė lietuvybei. Apskritai, karaliaučiaus universitete XVII a. studijavo 4 lenkai pavarde Giszycki-Gisevius (Gižyckiai-Gizevijai), o XVIII a. – net 18.

Reziume: 1544 – 1829 m. Albertinoje mokėsi jaunuolių iš maždaug 400 Mažosios Lietuvos vietovių, apie 13 370 studentų, iš jų iki 250 baltiškomis pavardėmis. Vien Gerikų 26, Gedkantų 10, Piečių 29, Donelaičių ir Perkūnų po 9, Liaudynų 13, Mylių10, Milkų 10, Rėzų 5, Tylų 20, Romeikių 15. iš viso Mažojoje Lietuvoje 1544 – 1900 m. lietuvių raštijos darbą dirbo ne mažiau kaip 167 Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai. Jų giminaičių studijavo mažiausiai dar 179. Pridėjus apie 695-is studijuojančiųjų 1544 – 1828 m. iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK, gauname ne mažiau 1040. O 1544 – 1800 m. iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK studijavo daugiau kaip 640, iš Mažosios Lietuvos – daugiau 300 žmonių. Iš viso – daugiau kaip 940 abiejų lietuviškų kraštų jaunuolių.

Tarp Karaliaučiaus universiteto rektorių, be minėtų M. L. G. Rėzos ir klaipėdiškio prof. dr.Simono Dacho, 1934 – 1937 m. buvo suvokietėjęs lietuvininkas, garsus kalbininkas Jurgis Gerulis (Georg Gerull).

Žymių asmenybių, dirbusių Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrinį darbą, parengė minėtas Lietuvių kalbos seminaras prie Karaliaučiaus universiteto. Įsteigtas 1723 m., per Didžiąją vokiškąją kolonizaciją Mažoje Lietuvoje. Veikė iki 1935 m., kol nacionalsocialistai šį ir Lenkų kalbos seminarą uždarė. Abu seminarai priklausė Teologijos fakultetui. Tarp Seminaro klausytojų buvo ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos. Dauguma – vokiečių, būsimų kunigų Mažosios Lietuvos lietuviškoms parapijoms. Jie naudojosi lietuviams skirtomis lengvatomis. Maždaug 1918 – 1922 m. Seminaro vadovu, 1934 – 1937 m. universiteto rektoriumi buvo minėtas prof. dr. J. Gerulis. Prieš II Didįjį (pasaulinį) karą Seminarą lankė Vydūno mokinys, žymus baltistikos ir slavistikos specialistas Viktoras Falkenhahnas. 1935 – 1941 m. Karaliaučiaus universitete jis dėstė lietuvių kalbą. Per 3 mokymosi Seminare metus būsimi dvasininkai turėjo įgyti lietuvių kalbos žinių. Klausytojų vidutiniškai būdavo apie 20. Pvz., 1857/58 mokslo metais iš 19 klausytojų 5 buvo lietuviai, 1858/59 iš 24 – 7, 1860/1861 iš 21 – 6.

Taigi, Karaliaučiaus universitetas iškilo kaip itin žymus lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų, kartu ir lietuvių (XVI a. – ir prūsų) raštijos darbuotojų rengimo židinys. Per Reformaciją iškilo tautinių kalbų ne tik praktinė – tiesas padaryti prieinamas liaudžiai, - bet ir ideologinė reikšmė. Tokios teologinės nuostatos neturėjo Katalikų bažnyčia. Didžiojoje Lietuvoje, skirtingai nuo Mažosios Lietuvos ir visos protestantiškos Prūsijos valstybės, kur susikūrė stipraus valdovo centralizuota valdžia, katalikai ir reformatai liko be efektyvios valdovo (t. y. valstybės) paramos. Ir Didžiosios Lietuvos raštijos raidą stimuliavo būtent lietuvių raštijos, mokslo žinių plėtrą Mažojoje Lietuvoje. Katalikų bažnyčia jau negalėjo apsieiti be rašto gimtąja žmonių kalba. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje lietuviškų knygų leidyba buvo žymiai menkesnė. Bet be lietuvių imigrantų (XVI a.) intelektualinių jėgų ir Mažojoje Lietuvoje vargu ar būtų taip išaugusi mūsų raštija, mokytų žmonių sluoksnis. Prūsijos hercogas Albrechtas Brandenburgietis buvo suinteresuotas liuteronybės idėjinės nuostatos pagrindu įtvirtinti savo Hohenzollernų dinastiją ir kartu daryti poveikį lietuviškoms LDK sritims arba net tapti tos kunigaikštystės valdovu (kaip minėta, buvo Žygimanto Augusto pusbrolis – paskutiniojo valdovo iš lietuviškos Gediminaičių dinastijos).

Deja, XVIII a. 4 dešimtmetyje ėmė keistis pažiūra: vietoj liuteronybės propaguojamo visų kalbų lygiateisiško vartojimo Prūsijos karalystėje kai kurie valdžios pareigūnai ėmė skelbti, kad neprasminga toleruoti mažųjų tautų kalbas. Jas reikią pašalinti iš viešojo gyvenimo, o tas tautas įlieti į vieną vokiečių tautą, vėliau – naciją. Bet tai padaryta Vokietijos imperijos (nuo 1871 m.) laikais – 1872 – 1876 metais.

Jau iš pateiktos apžvalgos galima daryti išvadą, kad Karaliaučiaus universitetas buvo labai svarbus mokslo, švietimo, kultūros židinys ne tik Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai bei LDK.. Vieno lietuviško krašto (Mažosios Lietuvos) studentai tapo daugiausia kunigais ir lietuvių raštijos kūrėjais, kito (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) – labiau valstybės, visuomenės, kultūros veikėjais.

***

*P. S. Šių ir toliau studijoje kitų plačiau pristatomų lietuvių raštijos ugdytojų intelektualų veikla mūsų mokslininkams daugiau ar mažiau žinoma, bet studija skiriama plačiajai visuomenei; be to, vienoje vietoje geriau matosi jų nuopelnų panorama.

Atgal