VISUOMENĖ
06 07. Lenkija visais frontais veikia prieš Lietuvą
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadys
Vieną rytą atsibudę pamatytume, kad mūsų teritorija mums jau nepriklauso ir būtų aišku, kad atsidūrėme globalizacijos baudžiavoje, kai susidaro iliuzija, kad laisvės daug, nes viskas perkama ir parduodama, iš nieko, taip pat iš visų kūno dalių, daromi nešvarūs pinigai.
Individualios veiklos firmelės nusikalstamu būdu supirkinėja didelius Lietuvos teritorijos plotus. Laikraščiuose pilna skelbimų: “Perku žemės grąžinimo dokumentus. Moku grynais, iš karto.” Ir mobilusis telefonas, nieko daugiau, nei firmos pavadinimo, nei adreso. Manoma, kad šias firmeles finansuoja su Rusija ir Lenkija susiję bankai. Tai reiškia, kad mūsų kaimai netrukus atsidurs užsienio bankų nuosavybėje.
Politinių komplikacijų būtų tada, jeigu dideli teritorijos plotai atitektų lenkams ir rusams. Tada tai būtų baudžiava. Ir dabar Lenkija visais frontais veikia prieš Lietuvą tarptautinėse institucijose. Mūsų strateginę partnerę siutina, kad mokyklose su dėstomąja lenkų kalba kai kurie dalykai bus dėstomi lietuviškai. Taip, tokios mokyklos yra visose šalyse, čia nėra jokios diskriminacijos. Bet Lenkijos vadovai sako, kad pablogins vadinamųjų Lietuvos lenkų padėtį. Kaip pablogins, neaišku. Daug daugiau lenkų gyvena, sakysime, Londone, bet Lenkija nesiunčia notų Jungtinei Karalystei, kad įsteigtų du šimtus mokyklų dėstomąja lenkų kalba. Dar daugiau lenkų gyvena JAV ir Kanadoje, bet tų kraštų vyriausybėms Lenkija irgi demaršų nedaro. Šį klausimą Lenkija gali kelti ir Jungtinėse Tautose, tegu visame pasaulyje įsteigia lenkiškas mokyklas. Bet nekelia. Kodėl?
Iš esmės Lenkija nesusitaikė, kad Lietuva atgavo sostinę ir Vilniaus kraštą ir siekia jį vėl pasiimti (Į Lietuvą žvelgia iš imperialistės pozicijų – kaip prieš karą, kai ją palaikė didžiosios Vakarų valstybės, kurstę slinkti į Rytus, ten įsitvirtinti, užimant ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių žemes - ir būti bastionu prieš bolševizmą). Tai buvo ir yra labai netoliaregiška politika valstybės, kuri iš dalies įsikūrusi buvusiose vokiečių žemėse (tai nereiškia, kad neteisėtai, nes ir Vokietija savo veiksmais susikūrė karmą, už kurią paskui teko brangiai sumokėti).
Bet jeigu žiopsosime, tai pasiims ir Vilnių, ir kraštą, kaip anuomet, kai Ambasadorių konferencija okupuotą Lietuvos sostinę pripažino Lenkijai. Štai koks buvo Europos teisingumo triumfas.
Mūsų demokratinės valdžios, visos, nuolaidžiavo ir nuolaidžiauja Lenkijai. Štai prieš kelerius metus Lenkija save vadinantiems lenkais Vilniaus krašto Lietuvos piliečiams išdalijo lenko kortas. Tai įžūlus kišimasis į suverenios valstybės, kuri, tiesa, neturi daug galių savo suverenitetui apginti, vidaus reikalus.
Precedentas yra ir jis turės tęsinį. Taip elgėsi Rusija Abchazijoje ir Osetijoje. Paskui šias teritorijas, išprovokavusi konfliktą su Gruzija, Rusija užėmė. Tokį scenarijų Lenkija tikisi įgyvendinti ir Lietuvoje. Vadinasi, nėra garantijų, kad Lenkija neužims Vilniaus net ir tuo atveju, jeigu nežiopsosime. Tokių atvejų apstu: štai Turkija, NATO narė, karine jėga 1974 m. užėmė Kiprą, padalino jį pusiau, ir ten dabar sėdi. Sako, gina savo tėvynainių turkų interesus.
Kaip ir baudžiavos laikais, Lietuvai pretenzijas reiškia Lenkija. Susidaro įspūdis, kad nori naujos unijos. Jau išdalijo kai kurių rajonų gyventojams lenkų kortas. Europos institucijose varoma pašėlusi kompanija prieš Lietuvą. Taip būna prieš invaziją.
Visos Lietuvos valdžios Lenkijai nuolaidžiavo, ypač Valdas Adamkus (dėl to jį žmonės vadino Adamkiewicz, gal iš tikrųjų toks ir yra). Mūsų valstybės elitą, pripratusį svaigintis pūvančios pelkės ramybe, matyt, iš pusiausvyros išvedė (ir paleido pataikavimo mechanizmą) incidentas, kai save vadinantis lenku išprotėjęs lietuvis Zavistonovičius Vasario 16-osios proga iššaudė visą lietuvišką Draučių kaimą. Mes net vėliavų su juodu kaspinu neiškėlėm. O dabar įžeidinėjame tų aukų atminimą visokiomis nuolaidomis Lenkijai.
Atrodo, kad Lenkiją jau kelis kartus Dievas perspėjo. Ji kelis kartus per savo elito kvailumą prarado valstybę, bet nesupranta kitų tautų, kai joms grasinama tuo pačiu. Ar ne Dievo pirštas, kad NKVD iššaudė 20 tūkstančių Lenkijos kariuomenės karininkų? Kam kaltinti dėl to nusikaltimo Rusiją, jeigu tas NKVD galbūt buvo tik instrumentas Dievo rankose? Mes juk termometro nekaltiname dėl šalčio, jeigu šalta.
Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, kurdama savo imperiją, matyt, pridarė dar nusikaltimų. Susidaro įspūdis, kad atsirado pikta karma, kurią vieną dieną reikėjo išpirkti mokant žmonių gyvybėmis. Susidaro įspūdis, kad Lenkiją likimas kelis kartus už tokią karmą baudė. Gaila mūsų strateginės partnerės Lenkijos ir jos tuščių pastangų tvertis į praeities šmėklų padalas („andaroką“).
Tačiau tai nereiškia, kad Lenkija negali imtis pastangų pasinaudoti globalizacijos baudžiavos mums primetamomis taisyklėmis ir vėl pradėti kryžiaus žygį prie Lietuvą. Jeigu supirks, gal jau supirko, dideles Lietuvos žemių teritorijas pagal Europos Sąjungos įsakymą, tai turės jau ne popierinę kortą, o daug svaresnę.
Susidaro įspūdis, kad Europos Sąjunga, Vakarų didžiosios valstybės, kaip ir prieš karą, stumia Lenkiją į bėdą.
Emigracija ir evakuacija. Išmaldos gerovė
Dar vienas globalizacijos baudžiavos mums primetama nelaimė: emigracija. Mes išsižioję įsiklausome į kiekvieną Europos Sąjungos kaprizą, nes mums teikia paramas iš savo fondų, savo išteklių nevystome, iš dalies tai tik žaidimas, kaip sako rusai, “fantikais”: mums duoda popierėlių ir pasako, ką pirkti. Darbo jėga irgi pasidarė mobili prekė - kaip mėsa. Kažkodėl Europa bijo, kad egiptiečiai ir libiečiai į jų teritorijas neužplūstų, o mūsų piliečius vilioja tariama išmaldos gerove. Importuoja mūsų skurdą, o savo gerovės neeksportuoja. Rinką čia užgrobė tarptautinės monopolijos, bet neinvestuoja, tokiu būdu primeta mums tikrą baudžiavą.
Europos Sąjunga vykdo nešvarią politiką pakraščių atžvilgiu, į juos žvelgia ekonomikos patrankų mėsos rezervą. Propaguojama dviejų greičių Europa. Pinigais, kurie ateina iš Europos, gyventojų nepasiekia. Daug jų išvagia biurokratai, pinigai vėl sugrįžta Europai. Pažiūrėkite, kokie Lietuvos kaimų stogai, kokį vandenį kaimiečiai geria.
Ir anos, klasikinės baudžiavos laikais daug Lietuvos gyventojų emigravo, ieškojo laimės, tiksliau duonos, kituose kraštuose. Dabar emigracija pasidarė masinė. Aną savaitę vienas istorikas apibendrino: tai ne emigracija, o evakuacija.
Istorikas paleido žodį, kuris labai tiksliai apibūdina padėtį, bet, užkabinęs labai gilų klodą, rizikuoja netekti darbo, nes galbūt nežino, kas buvo pirmasis ir kokiomis aplinkybėmis panaudojo šį žodį “galutinio sprendimo” žygiui apibūdinti.
Europietiškas Himlerio mąstymas
1943 m. spalio 4 d. Poznanėje antras, pagal galias, trečiojo Vokietijos reicho asmuo Heinrich Himmler pasakė kalbą SS būrių karininkams, kurie praktiškai vykdė, t.y. šaudė, masines žydų žudynes. H.Himmler kalbėjo: “Kas bus su rusais, kas atsitinka čekams, man visiškai nesvarbu, aš esu tam visiškai abejingas. Tokio gero kraujo, kuris cirkuliuoja mūsų gyslomis, yra ir kitose tautose, mes jį pasiimsime, jeigu mums reikės: paimsime jų vaikus ir išauginsime savo tarpe. Ar kiti žmonės gyvena su komfortu, ar miršta nuo bado, mane domina tik tiek, kiek reikia gyvų vergų mūsų kultūrai. Ar dešimt tūkstančių rusių, kasdamos prieštankinius griovius, išgrius nuo išsekimo, mane domina tik tiek, kad tas prieštankinis griovys Vokietijai būtų iškastas. Aišku, kad nebūsime žiaurūs ir beširdžiai, kai to nereikia. Mes, vokiečiai, vienintelė tauta pasaulyje, turinti gailestingą požiūrį į gyvulius, mes pritaikysime šį padorumą ir žmogiškųjų gyvulių atžvilgiu, bet nusikaltimas mūsų kraujui - dėl jų pergyventi ar nerimauti ir duoti jiems kokių nors idealų. (...) Aš čia su jumis kalbėsiu labai atvirai vienu skaudžiu klausimu. Tai kalba tik tarp mūsų, mes apie tai negalime ir nereikia kalbėti viešai. Aš turiu omenyje žydų evakuaciją, žydų tautos sunaikinimą (pabraukta mūsų – J.Š. pastaba)”. Visą šią kalbą, kuri truko dvi ar tris valandas, galima rasti internete, paieškos langelyje surinkus žodžius “Heinrich Himmler, Poznan speech”.
Tai štai kokiomis aplinkybėmis buvo ištartas tas žodis: evakuacija. Dabar, praėjus tiek metų po karų, lietuvių tauta, anot istoriko, pakliuvo į evakuojamųjų sąrašą.
Heinrich Himmler Poznanėje 1943 spalio 4 d.: “Ar kiti žmonės gyvena su komfortu, ar miršta nuo bado, mane domina tik tiek, kiek reikia gyvų vergų mūsų kultūrai. Ar dešimt tūkstančių rusių, kasdamos prieštankinius griovius, išgrius nuo išsekimo, mane domina tik tiek, kad tas prieštankinis griovys Vokietijai būtų iškastas”.
Londonizmas ir kiti izmai
Mus ši kalba seniai žinoma, bet tik dabar, įsiskaičius atidžiau, aišku, kokia ji aktuali dabarties laikams. Štai nacis sako, kad jis gero kraujo vaikus paims ir juos išauklės tarp savųjų, ir jų kraujas bus arijietiškas. Vadinasi, jie pasiims kas reikia savo kultūrai, o tas kraštas, kuris tą kraują pagimdė, tegu vargsta vergovėje, be talentų ir švyturių.
Panašu, kad taip Europos Sąjunga dabar taip ir elgiasi. Štai Londono savaitraštis “The Economist” išspausdino tekstą apie Londono merą (jeigu redaktoriai ar skaitytojai pageidaus, galėsime jį smulkiau atpasakoti). Tas sugalvojo naują filosofiją, kurią vadina londonizmu. Pagal tą filosofiją, reikia iš ne tokių turtingų teritoriją pasiimti talentus ir gabius žmones ir juos apgyvendinti Londone, kad jo potencialas būtų dar didesnis. Įdomu, kodėl anglai neugdo savo vaikų? Nežinia, ar tas Londono meras žino, jog lietuvių tauta jau vieną kartą praturtino anglų kultūrą. Vienas didžiausių visų laikų anglų teatro veikėjų John Gielgud turi lietuviško kraujo. Taip rašoma jo autobiografinėje knygoje.
Bet mūsų, lietuvių, faktas, kad Gielgud kraujas (gal kilęs kur nors nuo Gelgaudiškio – J.Š pastaba) virto geru anglišku krauju ir išgarsino Londoną, negali džiuginti.
Kaip ir daugybė talentų, kurie šiais laikais palieka tėvynę ir didina kitų kraštų potencialą. Beje, šis procesas, pražūtingas ir talentams, visaip skatinamas. Pigus pasididžiavimas, kad dainininkė Urmanavičiūtė susitrumpino savo pavardę ir dainuoja pasaulio scenose. (Taip daro ne visos „dyvos“: štai rusė Anna Netrebko nekeičia savo nemuzikalios pavardės, nesigėdija savo rusiškumo, o dainuoja dar gražiau už tas, kurios susitrumpina pavardes. - J.Š. pastaba). Kaip žinoma, dainininkė Urmanavičiūtė emigravo, gyvena svetur. Mums tai visais atžvilgiais, taip pat ir ekonomiškai, visiškai nenaudinga.
Štai dailininkas Stasys Eidrigevičius gyvena Varšuvoje, o piešia lietuviškai. Vilnius yra neblogesnis už Varšuvą, gal net gražesnis, bet dailininkas čia negrįžta. Jeigu dėl lenkės, tai ir čia gyvenančios lenkės gražios. Mums visais atžvilgiais, taip pat ir ekonomiškai tai visiškai nenaudinga. Jeigu gyventų čia, japonai ištisais etapais važiuotų į Vilnių gėrėtis Stasio Eidrigevičiaus paveikslais, gyventų mūsų viešbučiuose, pamiltų Lietuvą, gal net investuotų. Arba, sakysim, krepšinio legenda Arvydas Sabonis. Čia turi verslų, bet gyvena Ispanijoje, o sūnus jau žaidžia ispaniškoje lygoje. Taip, ten šilčiau, fantastiška Barselonos katedra, bet mums tai visiškai nenaudinga, jeigu čia, Lietuvoje, arba kitur uždirbtus pinigus išveža į Ispaniją ir didina jos ekonominį potencialą. Sabonio legendos jau nebėra, ją sunaikino merkantilizmas, gal tos legendos ir nebuvo.
Europa tyli, Europa nekalba, matydama baudžiavą Lietuvoje. Europai nesvarbu, kiek lietuvių nusižudys, kiek prasigers, kiek praras sąžinę. Europai gerai, kad tokia korumpuota Lietuvos biurokratija, kaip ji negrąžina žmonėms žemių, duodama tik kažkokius popierius. Paskui tie popieriai tampa spekuliacijos objektu, ne Europoje viskas parduodama, including (angl. “taip pat ir”) sąžinę.
Arba, pavyzdžiui, mergaitė iš Palangos, kuri gyvena Italijoje ir ją mato Berlusconi draugijoje. Tai mums visiškai nenaudinga. Va, jeigu Italijos ministras pirmininkas, genamas savo beširdiškų aistrų (gal tai netiesa, vis dėlto Italija, vis dėlto Šventojo Tėvo žemė, negi Dievas gali leisti turėti tokį ministrą pirmininką) ar kokio nors sportinio ar seksualinio kolekcionieriaus intereso, atvyktų į Palangą, bent vienai vasarai, tai ir mums būtų gerai. Dar būtų geriau, jeigu ponas Berlusconi taptų Lietuvos žentu. Gal investuotų į naują dirbtinio pluoštą gamyklą, kuri italams labai trukdė, kai buvo (Kaune) nesubankrutavusi, nes užėmė 35 proc. dirbtinio pluošto rinkos Europoje (dabar tie procentai, kartu su mergaite iš Palangos, atiteko italams).
Atgal
.jpg)
(1).png)
