VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03 14. Iš Tėvynės pažinimo praeities

Juozas Brazauskas, istorikas, mokytojas ekspertas

Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais, kuriant Lietuvos tautinę mokyklą, pradėtas aplinkotyros ir tautotyros mokymas. 1923 metų Kauno universiteto lituanistų kreipimesi į mokytojus akcentuojama, kad auklėjimas ir mokymas prasideda nuo savo krašto pažinimo. Pagal 1925 metais Švietimo ministerijos patvirtintą mokymo programą visi pradinių klasių dalykai pradėti sieti su aplinkotyra. Nuo 1936 metų, įgyvendinant mokyklų reformą, pirmose klasėse pažinti aplinką buvo mokoma gimtosios kalbos ir gamtos pamokose, o nuo trečios klasės- Tėvynės pažinimo pamokose. Gyvenamosios aplinkos ir krašto pažinimas kaip mokinių auklėjimo priemonė Nepriklausomybės metais peraugo į kraštotyros sąjūdį. Tuomet buvo organizuojamos ekskursijos, užrašinėjama tautosaka, papročiai, renkami eksponatai, steigiami mokykliniai muziejai, rengiami vakarėliai panaudojant kraštotyros medžiagą. Mokiniai buvo skatinami pažinti tautosaką ir tautodailę, ja remtis savo kūryboje. Ekskursijos ir kelionės buvo vertinamos kaip „būtina patriotinio įsisąmoninimo priemonė“(A. Maceina. Tautinis auklėjimas. K; 1991, p. 260).

Kraštotyros sąjūdis mokyklose buvo humanitarinės krypties, o veiklos apimtis ir tematika daugiausia priklausė nuo to, kaip mokytojai suvokė kraštotyros reikšmę vaiko ugdymui. Mokytojo kraštotyrininko darbas turėjo dvejopą paskirtį: pirma, padėti vietos gyventojams pažinti gimtinę, antra, palengvino mokytojo darbą, nes mokydamas vaikus jis rėmėsi aplinkos pažinimu.

Tautinio auklėjimo koncepcijos kūrėjai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teoriškai pagrindė kraštotyros auklėjamąją reikšmę. Stasys Šalkauskis skyrė svarbiausius tautinio auklėjimo elementus: kalbos, tautos praeities ir dabarties, jos kultūrinių tradicijų, etninių savybių, krašto geografijos ypatybių pažinimą. Antanas Maceina kraštotyrą apibūdino kaip tėviškės mokslą, iškeldamas jos reikšmę patriotiniam auklėjimui ir sudarydamas argumentuotą kraštotyros mokymo koncentrais programą.

Vadovaudamiesi teorinėmis nuostatomis ir praktine patirtimi, Lietuvos žymūs pedagogai M. Mačernis, V. Čižiūnas, V. Ruzgas ir kt. savo pedagoginiuose darbuose analizavo kraštotyros kaip kompleksinio mokymo privalumus, sudarė dviejų koncentrų mokymo metodiką, aptarė popamokinės veiklos būdus, sprendė kraštotyros muziejų įrengimo ir tvarkymo klausimus.

Kartu su A. Vireliūno, P. Šinkūno, M. Vasiliausko ir kitų autorių vadovėliais, parengtais pagal kompleksinio mokymo principą, tuo laiku pasirodė ir atitinkama metodinė literatūra. Joje gimtosios kalbos, geografijos, gamtos, istorijos pažinimo pradmenys siejami su tautos kultūros reiškiniais: tautosaka, tautodaile, papročiais ir kt. Visa pažinimo medžiaga imama iš gyvenamosios aplinkos, kurią suvokdamas vaikas tampa svarbiausiu pažinimo proceso veikėju.

Aplinkos tyrimas turi būti sistemingas didaktiniu ir materialiu atžvilgiu. Didaktika reikalauja, kad būtų einama nuo konkrečių vaizdų prie abstrakčių sąvokų, nuo individualių sprendimų prie bendrų. Materialiu požiūriu reikalaujama, kad vaikas nuo faktų eitų prie priežasties, kad tirdamas jis rastų tai, ko dar nebuvo pastebėjęs. Be to, vaikas turi pratintis įžiūrėti ir surasti atskirus objektus ir jų tarpusavio ryšius. Vadinasi, analizė ir sintezė turi būti greta.

Tėvynės pažinime išryškinamos trys pagrindinės žinių sritys: gamtotyra, tautotyra ir žemėtyra. Tautotyroje išskiriama tokia problematika: žmogus ir jo padėtis gamtoje ir visuomenėje, žmogaus prievolės ir pareigos supratimas, dabartis ir praeitis, darbas ir papročiai.

Remdamasis aplinkos mokymo ir auklėjimo uždaviniais, M. Mačernis siūlė visą mokymą koncentruoti apie keturias pagrindines pažinimo sritis: sveikata, gamta, visuomenę, darbą. Mokymo procesas, pasak M. Mačernio turi tris etapus: pirma, jutiminį stebėjimą, tyrimą, antra, apibendrinimą, sisteminimą, įvertinimą ir trečia, mėginimą, pritaikymą, išreiškimą, realizavimą ( M. Mačernis. Aplinkos ir tėvynės pažinimo medžiagos perteikimas. Tautos mokykla. 1937, Nr. 7).

Kalbėdamas apie mokymo metodus, M. Mačernis pasisakė prieš židinių metodų vyravimą. Pažymima, kad turi vyrauti nauji santykiai tarp mokytojo ir mokinių. Mokytojas turėtų būti bendro darboku mokiniais dalyvis, mokytojo ir mokinių santykiuose reikia siekti didesnio atvirumo, žmoniškumo, daugiau samprotauti, kad mokiniai gautų ne gatavas žinias, bet, mokytojo vedami, jas patys įgytų. Taigi žodinį metodą reika ne paneigti, bet racionalizuoti.

M. Mačernio mokymo metodų traktavimas glaudžiai susietas su didaktikos principais. Iš jų autorius pabrėžia: a) veiklos, b) vaizdumo bei vaizdumo santykio su abstrakčiu mąstymu. Jis nurodo, kad mokymo procesą reikia organizuoti taip, kad mokytojo vadovaujami mokiniai parodytų savo iniciatyvą ir veiklumą. Pedagogas pateikė daug būdų, kaip tai pasiekti: neteikti mokiniams išbaigtos medžiagos, kelti problemas, uždavinius, patiems mokiniams leisti aktyviai ieškoti šių uždavinių sprendimo būdų, veikti ne vien mokinių atmintį, bet ir jų gebėjimus, orientaciją, valią, jausmus, ugdyti mokinių pasitikėjimą savo jėgomis. Taigi M. Mačernis pateikė sistemingus nurodymus aplinkos ir tėvynės pažinimui mokyti.

Paskutiniais Lietuvos Nepriklausomybės metais šios mintys buvo papildytos ir konkretintos „Naujosios mokyklos“ III tome (J. Laužikas, V. Ruzgas, A, Vokietaitis, V, Čižiūnas). Čia analizuojamos vaiko aktyvumo ir kūrybingumo ugdymas per aplinkos ir tėvynės pažinimo pamokas, plačiau aptariami kai kurie metodiniai kraštotyros dalykų klausimai, bandoma apžvelgti ir įvertinti aplinkos ir tėvynės pažinimo mokymą atsižvelgiant į naujus didaktikos reikalavimus.

Tarp lietuviškos mokyklos kūrėjų - nemažai su Panevėžiu miestu ir rajonu susijusių žymių pedagogų. Dr., doc. T. Bukauskienė pedagoginės minties raidoje pirmiausia išskyrė prigimties ir aplinkos poveikio kryptį. Šios krypties pedagogai vadovavosi žmogaus prigimties auklėjimo teorija, kurios esmė - žmogų veikia prigimtis ir aplinka. Pedagogė, rašytoja, visuomenės veikėja G. Petkevičaitė- Bitė savo veiklą grindė pozytyvizmo filosofinės krypties iškeltu altruizmu ir filantropija. Pedagogė pagrindiniu didaktikos principu laikė - svarbiausia pažinti vaiką ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualias ypatybes. Jos manymu, mokinio prigimtį atitinka tik mokymas ir auklėjimas gimtąja kalba. Rašytoja ir pedagogė kėlė mintį, kad kultūra turi ugdyti žmogų visuomenei ir žmonijai. Žmogus, kaip asmenybė, turi pasižymėti didele dora, labai tvirtu charakteriu, visas jėgas skirti tautinei kultūrai ir tautos gerovei. Nepriklausomybės metais buvo skelbiama idėja: išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė. Julijonas Lindė- Dobilas, rašytojas, kunigas, filosofas skelbė: reikia ugdyti mokinius pasitelkiant kultūros vertybes, skatinti kūrybinius sugebėjimus. Jam labiausiai rūpėjo tautinė kultūra ir asmenybės kultūra. Rašytojas ir pedagogas gerai suprato savo švietėjiškos misijos svarbą. Jis apmąstydavo, kaip atrodo mūsų tautinė kultūra tarp kitų Europos tautų kultūrų. Dažniausiai jis pastebėdavo mūsų kultūrinio gyvenimo lėkštumą. “Paviršutiniškumas yra, be abejo, vienas iš charakteringiausių mūsų dvasinio gyvenimo bruožų,<....> viena didžiausių nelaimių. Juo serga mūsų senoji karta, bet užsikrėtusi ir jaunuomenė.“ Eksperimentinės pedagogikos krypties atstovas Jonas Laužikas, mokęsis Panevėžio berniukų gimnazijoje, knygoje „Švietimo integracijos pagrindai“ teigė: švietimas- kultūros dalis. Svarbus asmenybės ugdymas kultūros kontekste. Matas Grigonis, pedagogas, rašytojas didžiausią dėmesį skyrė jausmų, intelekto ir valios ugdymui. Jurgis Elisonas, mokslo darbų, vadovėlių autorius, vienas Panevėžio kraštotyros muziejaus steigėjų, įkūrė Gimtajam kraštui tirti draugiją. Kartu su mokiniais rinko tautosaką, etnografinę, archeologinę medžiagą, puikiai suprato ekskursijų po gimtąjį kraštą svarbą auklėjant mokinius. Jo pedagoginės veiklos kertinis tikslas- meilės bei pareigos Tėvynei ir tautai ugdymas bei puoselėjimas. Gimnazijos metus su didele meile mena jos auklėtiniai. Anot prof. V. Zaborskaitės, gimnazija buvo toji dvasinė erdvė, kurioje buvo saugu ir laisva augančiam žmogui formuotis, tvirtėti, pasiryžti dirbti savo tautos ir valstybės labui.

Naujai kuriant Lietuvos mokyklą, bandoma iš naujo gaivinti jau pradinėje mokykloje kompleksinio mokymo pradus, daugiau kaip šimtą metų aktyviai propaguojamus Vakarų Europoje. Taigi turime iš ko pasimokyti. Pirmiausia, iš savo tautotyros pedagoginio palikimo, kuriame slypi tautos išmintis.

Atgal