VISUOMENĖ
03 14. Įdomu: anglų kalbos šmėkla gąsdina prancūzus, o mes jos visai nebijome...
Aldona Paulauskienė
Prancūzija ir Lietuva visais atžvilgiais skirtingos šalys: skirtingas plotas, gyventojų skaičius, kultūra, kalbos išplitimas po pasaulį, istorija, nepalyginti ilgesnė prancūzų rašto tradicija ir kt. Tik pirmųjų gramatikų pasirodymo laikas sutampa (XVII a. vidurys). Lyginu dramblį su maža darbščia bitele, nešusia į savo avilį nepakartojamo skonio kalbos medaus lašelius ne iš raštų, o iš žmonių lūpų. Dar negimęs Donelaitis, o jau bendrinė prancūzų kalba, susiformavusi XV a. Paryžiaus apylinkių tarmių pagrindu, 1539 m. paskelbta valstybine.
Viduramžiais oficialiai Europoje vartota lotynų kalba, o Naujaisiais amžiais jau susirūpinta ir nacionalinėmis kalbomis. Todėl ir pirmoji prancūzų kalbos gramatika pasirodė tik 1647 m. (Vaugelas Claude Favre de. Remarque sur la langue français), jos autorius Vožla galėjo rūpintis ne tik gramatinės sistemos aprašu, bet ir dailiuoju prancūzų kalbos stiliumi, nes prancūzai jau turėjo įvairaus pobūdžio kūrinių – nuo tautosakos iki filosofijos, grožinės literatūros, eseistikos. Be to, pats Vožla buvo rašytojas, o prancūzų rašytojai visada kreipė dėmesį į puikųjį stilių. Tad ir Vožlos lingvistiniame darbe gramatinių sąvokų sistema buvo parodyta kaip priklausoma nuo stilistikos.
1660 m. prancūzai parašė visiškai naujovišką universaliąją gramatiką, paremtą visiems žmonėms būdingu pasaulio pažinimu ir loginiu mąstymu. Nors vėliau ir neišvengė ši gramatika kritikos, bet XVII a. antrojoje pusėje ir per visą XVIII a. ji buvo labai reikšminga. Pagaliau ji pelnytai ir iki šiol minima Europos gramatikų istorijoje. Ją rašė du autoriai – logikos ir gramatikos specialistai (Antoine Arnauld et Claude Lancelot. Grammaire générale et raisonée, contenant les fondaments de ľart de parler expliquer ďune manière claire et naturelle, les raissons de ce qui est commun à toutes les langues et des principales différences qui s'y rencontrent).
Įdomumo dėlei skliaustuose užrašiau visą gramatikos pavadinimą, sakantį, kad tai yra Bendroji racionalioji gramatika, teikianti aiškaus ir natūralaus kalbėjimo meno pagrindus, taisykles, bendras visoms kalboms, ir pagrindinius jų skirtumus. Toks ilgas pavadinimas, atskleidžiantis visą gramatikos turinį, nepatogus, todėl ji paprastai vadinama tik pagal leidimo vietą - Port-Royalio gramatika. Rašyta ji logikos ir gramatikos specialistų siekiant parodyti kalbos ir mąstymo ryšį.
Dabartinė Lietuva savo istoriją pradeda nuo 1009 metų, kai pirmąkart jos vardas atrastas rašytiniuose šaltiniuose, bet lietuviai, ir jokiuose šaltiniuose neminimi, galėjo ilgai gyventi savo žemės plotelyje ir labai sėkmingai tobulinti kalbą, kurti papročius, religiją ir kultūrą. Kalba rodo, kad lietuviai buvę labai padori ir kultūringa tauta, nes daug dievų ją globojo ir saugojo.
Pats kalbėdamas nesuvoksi gimtosios kalbos vertės, kaip ir kvėpuodamas nesužinosi cheminės oro sudėties, bet kitataučiams lietuvių kalbos grožis ir vertė buvo matoma. Amerikietis Teodoras S. Trustonas (Theodore S. Truston) rašė: „Lietuvių kalba, būdama labai sena yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų kalbą ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi, negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis <...>. Nėra jokių abejonių, kad jokia kita kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai, išrutuliojusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara“ (cituojama iš Pikčilingis J. Žodžio interviu. Vilnius, 1982, p. 31 – 32).
Ferdinandas de Sosiuras teigė, kad kalba puikiausiai galinti išsilaikyti ir be rašto: „Lietuvių kalba, dar ir šiandien vartojama Rytų Prūsijoje bei dalyje Rusijos, iš rašytinių šaltinių žinoma tik nuo 1540 m. Bet iš tokio vėlyvo laikotarpio lietuvių kalbos apie indoeuropiečių prokalbę galima susidaryti tikslesnį vaizdą nei iš III a. pr. Kr. lotynų kalbos. To pakanka, kad įsitikintume, kaip kalba menkai priklauso nuo rašto“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, 2014, p. 55). Pagaliau po šimtmečio ir mes išsivertėme šį genialų veikalą, išleistą Sosiuro mokinių 1916 m., lietuviškojo teksto rengėjas spaudai ir redaktorius Bonifacas Stundžia įvade rašė, kad jau įprasta Sosiūro reikšmę kalbotyrai lyginti su Alberto Einšteino nuopelnais to paties amžiaus fizikai (p. 13). Dar pasaulis Lietuvos nelaikė valstybe, o kalba garsėjo. Sosiuras tegė: „Tautos papročiai atsispindi jos kalboje ir, kita vertus, būtent kalba didžia dalimi formuoja tautą“ (p. 51).
Pirmoji lietuviškai parašyta knyga (1547 m.) yra katekizmas, kurio pratarmėje raginama atsisakyti savųjų dievų ir įtikėti vieną Dievą. Nelengva atsiklaupti prieš svetimą Dievą, bet reikšminga, kad ši knyga parašyta lietuviškai ir iš Mažosios Lietuvos ėjo į Didžiąją Lietuvą, kurioje kartu su krikščionybe slinko ir krašto polonizacija.
Motiejus Giedraitis, savo giminę kildinęs iš Lietuvos kunigaikščių, kaip Trakų apskrities bajorų atstovas 1569 m. prievarta turėjo pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos unijos sutartį, bet, ir pasirašęs ją, kartu su pažangiaisiais savo krašto žmonėmis drąsiai gynė Lietuvos teises ir reikalus prieš lenkus. O jo sūnus žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis buvo aktyvus lietuvybės gynėjas. Vyskupas Giedraitis ėmėsi globoti Motiejų Strijkovskį (Strijkowski), kad parašytų Lietuvos istoriją, nes Strijkovskis kurį laiką tarnavo LDK kariuomenėje, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Giedraičio laikui priklauso ir M. Daukšos Postilė.
1926 m. fotografuotinio Postilės leidinio prakalboje rašoma: „Giedraičiui tenka apimti vyskupija sunkaus jos krizio metu. Lietuvoje prasidėjus reformacijos judėjimui, Žemaičiuose kuone visa bajorija išsižadėjo katalikybės, atkrito ir daugelis kunigų; belikę, sako Kojelavičius <…>, vos septyni kunigai, o daugelis sodiečių net grįžo į savo senovės tikybą, Vyskupas buvo priverstas šauktis talkon jėzuitus (1587 m. ).
Jis juto lietuviškojo rašto trūkumą: tebuvo tik lotyniškieji ir lenkiškieji raštai, kurių žemaičiai nesuprato. Tuo tarpu protestantų raštai lietuvių kalba jau 40 – 50 metų ėjo iš Karaliaučiaus ne tiktai į Mažąją, bet ir į Didžiąją Lietuvą, juo lengviau, jog dauguma rašytojų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. Ėjo į žmones Mažvydo, Vilento, Vaišnoro, Bretkūno ir kitų katekizmai, giesmynai, postilės. Keliui užkirsti protestantų raštams platintis tarp Lietuvos katalikų, vyskupas sukursto kan. Daukšą, ir šis verčia į lietuvių kalbą katekizmą ir postilę <…>. Savo Postilę 1599 m. pasirašo Varniuose“. (p. 4 – 5 ).
1990 m. Arnoldas Piročkinas sudarė Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbas ir parašė komentarus, kuriuos turėtume visi perskaityti, o pirmiausia profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris vadovauja vasaros ekspedicijoms, aiškina, kokios kultūros esame netekę, ir labai gailisi, kad pramiegojome Lietuvos istoriją. O kokią istoriją pramiegojome, XVI a. negrįžtamai praradę savo senąją religiją, palaikiusią tautinę savimonę? Daukšos laikais lietuvių tauta ją jau buvo praradusi. Valdantysis sluoksnis buvo atsiskyręs nuo tautos ir atsisukęs į spindinčią Vakarų kultūrą, nepaisydamas bendrų tautos interesų ir palikdamas valstiečius izoliacijoje. „Kalbėti apie gimtąją kalbą kaip išimtinai svarbų tautos jungiamąjį ryšį M. Daukšą skatino ne tik Lietuvos tautinių santykių pažinimas, bet ir pasaulio tautų istorijos patirtis. <…>. Taigi Daukša yra pateikęs nuoseklią tautiškumo kriterijų sistemą, kurios trys pagrindiniai elementai – kalbos, teritorijos ir kultūros vieningumas – sudaro XIX a. suformuluotą nacijos teorijų pagrindą. Šiandien tik stebėtis reikia M. Daukšos minčių teisingumu ir originalumu“ (Mikalojus Daukša. Postilės prakalbos. Vilnius, 1990, 46 p. cit. p. 41, 42).
Daukšos nustatytieji tautiškumo kriterijai universalūs, nes jie tinka ir dabarčiai, ir ateičiai (Plg. Bronislovas Kuzmickas. Tautų istoriškumas ir savikūra. Logos 38, p. 6 – 13; Jonas Balčius. Tautos ir tautiškumo išsaugojimo problema Stasio Šalkauskio filosofinėje kūryboje; ten pat – p. 14 – 21). Balčius Lietuvos filosofų mintis apie tautiškumą apibendrina taip: „Vadinasi, tiek A. Jakštas, tiek S. Šalkauskis, tiek ir A. Maceina puikiausiai suvokė, kad tautiškumui išlaikyti, jį kurti ir puoselėti reikalinga ir teritorija, ir religija, irkalba, ir galiausiai kaip viso to rezultatas – tautinė kultūra (p. 18). Paklauskime savęs, ar dabar nepriklausomoje Lietuvoje kuriame tautinę kultūrą, ar saugome kalbą? Pagalvokime ir susirūpinkime, nes mums gresia ne tik fizinis pavojus iš rytų šalelės, bet ir tautos kultūrą keičiantys veiksniai, kurie menkina gimtosios kalbos prestižą ir pajėgūs net numarinti kalbą (David Crystal. Kalbos mirtis. p. 73 – 94). Šią Krystalo knygą reikia kaip kokį katekizmą išmokti atmintinai, nes joje surašytos neginčytinos tiesos.
Nepriklausomos Lietuvos kalbininkai kažkodėl įsitikinę, kad ir neprižiūrimai lietuvių kalbai nieko neatsitiksią, nors daug kas jau negrįžtamai prarasta. Ir tokio sąjūdžio, koks buvo sukeltas labai sunkiomis okupacijos sąlygomis XX a. antrojoje pusėje (Pupkis A. Lietuvių kalbos sąjūdis. 1986 – 1988 m. Vilnius, 2016, 495 p.), dabar tikriausiai nebeįmanoma tikėtis, o verkiant reikėtų, nes ketvirtį amžiaus paliktoje likimo valiai lietuvių kalboje atgijo ne tik tai, kuo okupacijos metais ją „turtino“ rusų kalba, bet ir anglų kalbos šmėkla jau gerokai yra pakeitusi ne vieno mąstymą, sakinio struktūrą, gramatinių formų vartojimą. Atrodo, kad kalbame lietuviškai, o nesugebame pamatyti, kad daugeliu atvejų jau įsigalėjusios svetimos gramatinės formos ir sintaksinės konstrukcijos. Trumpame straipsnyje visų pakitimų neįmanoma parodyti, tad tuo tarpu teks pasitenkinti tik keliais pavyzdžiais. Lietuviškai galima sakyti dvejopai: Dabar aš dirbu //Dabar dirbu. Romanųir germanų kalbose asmeninis įvardis prie veiksmažodžių, neturinčių asmens galūnių, būtinas, todėl ir mes, paveikti šių kalbų, imame neskirti, kur asmeninis įvardis būtinas, o kur galima jį praleisti. Tariniu einantį būdvardį vartojame ir su jungtimi, ir be jos: Vaikinas yra aukštas ir gražus // Vaikinas aukštas ir gražus, o anglų, prancūzų ir vokiečių kalbose tokio tarinio jungtis būtina, tai ir mes dažniau vartojame jungtį, plinta analitinis laipsniavimas, nors laipsniams žymėti turime priesagas, dėl svetimųjų kalbų įtakos stabarėja sakinys – veiksnys įsitvirtina pirmojoje sakinio pozicijoje ir t. t.
Bumblausko Lietuva man nepriimtina, nes ji būtų vakarietiškos kultūros valstybė be lietuvių kalbos ir pačių lietuvių. Štai jis, kaip praneša Agnė Grinevičiūtė (naujienos.vu.lt), šių laikų įtakingiausias Lietuvos istorikas, dalijasi savo įžvalgomis paskaitoje „Kokią Lietuvos istoriją ir kodėl pramiegojome“, skaitytoje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos“ (2017 02 04). Paklaustas, kodėl užmigome, labai tiesmukai atsako: „Todėl, kad mūsų tėvynės patriarchai Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius ir Maironis taip norėjo. Jie sukūrė „užmigimo – atbudimo“ koncepciją, kuria siekta atsiriboti nuo lenkiškos kultūros“. Na, jei jau taip, tai griebk, brangusis, nuo dar ankstesnių laikų, nuo bajorų Giedraičių, kurie, kaip teigia lenkai, buvo prasti politikai ir dar tebesapnavo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos nepriklausomybę.
Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos parašytos ir išleistos Mažojoje Lietuvoje tuo pačiu metu kaip ir prancūzų: Danieliaus Kleino gramatika pasirodė 1653 m. Jos trumpesnis variantas – 1654 m. Bet manoma, kad lietuvių kalbos gramatiką dar prieš Kleiną (apie 1643 m.) buvo parašęs Kristupas Sapūnas, tik dėl neaiškių priežasčių palikęs ją nespausdintą, kurią paredagavęs ir kur ne kur papildęs iš Kleino gramatikos, 1673 m. savo vardu išleido Teofilis Šulcas. Tačiau vienoje iš pratarmių, sveikindamas skaitytojus, aiškiai pasako, kad tai Sapūno darbas ir kad dėl piktavalių pavydo, laikų kaitos ir visokių skriaudų jis ilgai slypėjęs. Dabar ši gramatika laikoma dviejų autorių – Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco. Kaip matome, lyginant su kitų Europos kalbų pirmosiomis gramatikomis, lietuvių kalbos gramatikos nevėlavo, bet jų tikslas dar negalėjo būti stilistika ir kalbos taisyklingumas, dar reikėjo kalbos kaip sistemos aprašo.
Prancūzijos teritorijos niekada ištisai nebuvo užklojusi jokia kita kalba, jai nereikėjo kentėti nei lenkinimo, nei rusinimo, nei pusės šimto metų spaudos draudimo. Jos natūrali raida leidžia skirti kelis laikotarpius: senoji prancūzų kalba (IX – XIII a.), vidurinioji (XIV – XVI a,), naujoji (XVII a.) ir dabartinė (nuo XIX a.), labai nutolusi nuo pirminio kilmės šaltinio - lotynų kalbos: fonetinė sistema turi atvirų, uždarų ir nosinių balsių, gramatinė sandara turi fleksines formas pakeitusias analitines konstrukcijas, yra trijų rūšių artikelių, dvi daiktavardžių ir būdvardžių giminės, dvejopos asmeninių įvardžių formos, kirtis žodžio gale, o tartis labai nutolusi nuo rašybos: vienaip rašoma, o kitaip tariama. Ir leksika ne vien iš lotynų kalbos: gausu joje bendrų žodžių su kitomis romanų ir germanų kalbomis.
XX a. pabaigoje Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (François Mitterrand) išleido svetimųjų firmų ir prekių ženklų rašybos potvarkį, kad jie negožtų prancūzų kalbos. O mūsų mažoje šalyje atvirkščiai – tvirtinama, kad verslas nepasiduos kalbininkų dalgiui. Net gimnazijos mokiniai, mokomi verslo, įsteigė bendrovę ir pavadino ją Smolchop. Prancūzai elgiasi visai kitaip. Štai pavasarį laukiama Prancūzijos prezidento rinkimų. Prezidento posto ketina siekti ne tik Marin (Marine) le Pen, bet ir išvaizdus 39 metų vyras Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Marin le Pen baisiai pasipiktino: „Kandidatas į prezidento postą, nuvykęs į Berlyną, kalba angliškai! Pauvre le France! [Vargšė Prancūzija!]”, žurnalistai, žinoma, šaiposi, kad M. le Pen užsipuola Makroną todėl, nes pati prastai kalba angliškai. Bet, antra vertus, prastas anglų kalbos mokėjimas nebuvo kliuvinys nė vienam į Eliziejaus rūmus įžengusiam Prancūzijos vadovui. Tačiau žinoma ir tai, kad kalbos pasirinkimas Prancūzijoje – labai svarbus dalykas. „Prancūzai jau nuo seno būgštauja, kad gimtąją kalbą, kuria rašė tokie klasikai kaip Moljeras (Mollière), Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) vieną dieną užgoš anglų kalba. Tai juk grėsmė ne tik kalbai, bet ir visai tautai“ (Delfi. 2017 01 24).
O mes visiškai nebijom! Lietuviškiausios šeimos sūnus Andrius Tapinas, aplankęs rajonuose apie šimtą Lietuvos vidurinių mokyklų, stebisi, kad jų mokiniai dar laisvai nekalba angliškai, ir visai nesistebi, kad visi Lietuvos abiturientai išlaiko anglų kalbos egzaminą, bet kas dešimtas neišlaiko gimtosios kalbos egzamino. Dabartiniai kalbininkai niekina savo dėstytojus, saugojusius lietuvių kalbą sovietų okupacijos metais, ir nesupranta, kad tai, kas nesvarbu kitoms kalboms, labai svarbu lietuvių kalbai.
Lietuvoje prancūzų kalbos mokomasi mažiau negu anglų. Kadaise iš Prancūzijos į Lietuvą buvo importuota kažkokia kosmetikos prekė, pavadinta jojoba. Prancūzų kalbos j yra garso ž ženklas, o daugelį kartų ji buvo reklamuota skaitant paraidžiui lietuviškai. Vargšas dabartinis Prancūzijos prezidentas: jo vardas Fransua (François), o mes visą jo kadencijos laiką televizijos ekranuose rašėme Francois (Frankua), o tarėme Fransua. Žinoma, yra pozicijų, kur prancūzų c tariama kaip lietuvių s (cette, celui, cimetière, ciel, cinéma, cing), bet prieš a, o, ô, u, r tariama k (camarade, corset, côtelette, cuir, croquet, croix). Su gramatine klaida apkarūnuotas didelio viešbučio su SPA patarnavimais pavadinimas Europa royale. Jeigu šį viešbutį norime vadinti tik prancūziškai, būtina taisyti rašybos klaidą: Europe royale [Karališkoji Europa]. Be to, prancūzų kalbos žodžių negalima skaityti paraidžiui, o lietuviškai užrašyto žodžio Europà negalima kirčiuoti Euròpa.
Vasario 18 d. laidoje „Lietuva mūsų lūpose“ Irena Smetonienė apgailestavo, kad iki šiol Seime dar nepriimtas pūdomas valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Jeigu jis nebus perrašytas iš naujo ir nedraus lietuvių kalbos fonetinės rašybos tekste vartoti svetimųjų nekaitomų istorinės rašybos asmenvardžių ir kitokių pavadinimų, tai tegul ir būna supūdytas iki galo, nes pasiryžimas nurašinėti nesulietuvintus svetimus asmenvardžius sprogdina mūsų valstybę ir iš išorės, ir iš vidaus (turiu galvoje Lietuvos santykius su Lenkija ir su savaisiais lenkais).
Šiuo metu Lietuvoje atsirado poeto Adomo Mickevičius genealoginio medžio šaka ar šakelė, reikalaujanti lenkiškai išrašyto tapatybės dokumento. Mums jau atrodė, kad Adomą Mickevičių esame su lenkais pasidalinę po lygiai – kaip lenkų ir lietuvių poetą, nes jis rašė lenkiškai (tai svarbu) apie tėvynę Lietuvą: Litwo! Ojczyzno moje! Ty jesteś jak zdrowie <...>. O kas gi gali būti brangiau už sveikatą? Nors Adomas Mickevičius kilęs iš senosios lietuviškos bajorų Rimvydų – Mickevičių giminės (gyvenusios etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse), kuri XVII a. išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Jie, kaip ir visa senoji Lietuvos bajorija, kalbėjo lenkiškai, bet pagal tradiciją laikė save Lietuvos bajorais. Mickevičius gyveno ne tik Lietuvoje, bet ir po pasaulį pasiblaškė (Lenkijoje net negyveno). Kilus Krymo karui, nuvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten ir mirė. Ir lenkai, ir lietuviai gerbia poeto atminimą: Krokuva priglaudė jo palaikus, yra paminklas su užrašu lenkiškai, o Vilniuje, Pilies skersgatvyje, turime atminimo lenta pažymėtą jo butą, paminklą su užrašu lietuviškai, Arnoldo Piročkino veikalą Devyneri Adomo Mickevičiaus metai (Vilnius, 1995, 396 p.), išverstą ir į lenkų kalbą. Tai ar reikia dabar eiti per teismus dėl originaliosios tos pavardės įrašo Lietuvos piliečio pase? Nežinau, gal dvigubą pilietybę turintis žmogus galėtų gauti ir du atskirus dokumentus, išrašytus pagal juos išdavusių valstybių įstatymus. Na, bet tai ne lingvistinis, o teisinis reikalas.
Jau minėjau, kad dabar lietuvių kalbą užgulusios dvi šmėklos: kaip feniksas iš pelenų prisikėlė rusų kalbos šmėkla, o prie jos dar prisijungė ir angliškoji. Pavyzdžiui, ne taip seniai vyko LNK „Žvaigždžių duetų“ konkursas. Jį laimėjusiam duetui sudainavus savo dainą, viena iš vertinimo komisijos narių sušuko: Vau! Super! Vienareikšmiškai dešimt! Čia matau tik vieną lietuvišką žodį dešimt. Vau ir super iš anglų kalbos, ovienareikšmiškai – iš rusų (odnoznačno). Lietuvis turėtų stebėtis taip: Puiku! Nuostabu! Tik dešimt! Tačiau ar įmanoma pasakyti, koks gramatinis žodžio super vaidmuo dabartinėjelietuvių kalboje, kas jis – žodis, ar žodžio dalis? Cituotame sakinyje pagal reikšmę jis atitinka lietuvių kalbos negimininę būdvardžio puikus formą puiku, kuri, pavartota emocingoje kalboje,virsta jaustuku. Bet super vartojamas įvairiai: vietoj stiprinamojo kilmininko (super miestas – miestų miestas, super daina – dainų daina); vietoj derinamojo pažyminio (super kinas – geriausias kinas, super kainos – geriausios kainos); nesuprantama, kodėl šis pažyminys neįprastai lietuvių kalbai atsiduria po pažymimojo žodžio (Mano mama super), nors motinos gerumui, mielumui nusakyti lietuvių kalba turi daugybę savų maloninių žodžių; pasitaiko super kaip sudėtinė žodžio dalis (superdokumentika, superfinalas, supertaurė), bet kas pasakys, kokia ta dalis – priešdėlis ar šaknis? Jeigu tai priešdėlis, tai kodėl prie jo jungiasi priesaga -inis ir atsiranda būdvardis superinis „labai geras“. Šaknis negali būti, nes ši sudėtinio žodžio dalis lietuvių kalboje neturi giminiškų žodžių. Štai ką įsigijome nesaugodami savo kalbos nuo svetimųjų įtakų! O ar tokia naujovė lietuvių kalbai reikalinga, būtina?
Važiuoju antrojo maršruto troleibusu ir skaitau ekrano reklamas: 18-ji knygų mugė dalyvių akimis: prognozuojami hitai ir kainų pokyčiai. Kas gi čia skelbiama? Ką reiškia šiame sakinyje hitai? Ir kodėl mugės dalyviai prognozuoja? Prognozuojama tik tai, ko negalima tiksliai pasakyti, betgi mugės dalyviai reklamoje tikriausiai nori pažadėti lankytojams ką nors nepaprasta ir mažesnes knygų kainas. Tai reikėtų taip ir sakyti: 18-sios knygų mugės dalyviai žada lankytojams malonių netikėtumų ir mažesnes knygų kainas. Tame pačiame ekrane muzikantų grupės reklama, žadanti linksmybes moterims kovo aštuntąją: Trise moterims neskaitant orkestro. Čia jau praeities šmėkla. Kam gi neskaityti to orkestro? Jis bus ir neskaitytas. Juk norėta pranešti, kadmoterims koncertuos trise su orkestru. Dar baisesnės kalbos mokosi ateities kūrėjai lietuvaičiai iš visokių „feisbukų“, kur rašoma tiesiog anglų abėcėlės raidėmis, nepaisant nei lietuvių kalbai būdingos rašybos, nei skyrybos. Tačiau XXI a. Lietuvos kalbininkai ramūs, sako, kad mūsų kalbai nieko bloga neatsitiksią. Iš kur tokia drąsa po keliomis šmėklomis?
Atgal
.jpg)
(1).png)
