VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03 14. Gyvendamas Vilniuje daug gero patyriau iš Lietuvos lenkų

Vytautas Paliukaitis

Papildyti duomenimis, faktais gerb. dr. A.Kavaliausko straipsnius, sudominusius nemaža skaitytojų, man kilo idėja papasakoti apie paprastus žmones, kurių ir keliai tiesūs, ir nemoka sadistiškai tyčiotis, kaip mokslininkai...  Iš pirmųjų žingsnių šventa sostinės ir jos apylinkių žeme, laikinai buvau apsigyvenęs Pylimėlių kaime, kai prie jo dar nebuvo tiek priartėjęs Studentų miestelis ir kilo tik pačių svarbiausių mokymo pastatų korpusai.

Namų šeimininkai – vyras, tuomet sukakęs apie 65-erius metus, patyręs tremtį, dalindavosi liūdnais prisiminimais su jaunąja karta. Sunku man buvo patikėti – apie  jį ir kitus, saugotus griežtai, kad nebandytų bėgti į Lietuvą, prižiūrėtojai tarpusavyje garsiai kalbėdavosi, kad šiuos banditus paėmę iš miško. Šeimininkė, matydama, kad  grįžęs valgau sausą maistą, dažnai man pasiūlydavo ir sriubos, užvirindavo  karšto vandens arbatai ir sakydavo, jog tuo momentu aš pajusčiau ją esant mano mama.

Kai pagal sutartis vykdžiau kūrybinius užsakymus – Maišiagalos administracinio pastato interjere, buvusio „Vostok“ kolūkio valdybos su kultūros rūmais, didžiule sale, atlėkdavo pasižiūrėti vaikai. Pirmasis dekoratyvinis reljefo būdu įvykdytas kūrinys pasitikdavo atėjusius teisiškai patvirtinti, užregistruoti Vykdomajame komitete jaunus sutuoktinius.  Kildami į šią garbingą vietą, jie laiptinėje pamatydavo gandrą, nešantį kūdikį. O su motinomis kartais čia ateidavo ir vaikai. Kartą, kai darbas artėjo prie pabaigos, išgirdau linksmą vaiko šūksnį: „Bocianoti!“ (t.y. gandriukas, kurį pavadinti mažybine forma dar nemokėjau), nors, skaitydamas knygas lenkų k., buvau užvedęs nemažą žodyną, kurį kelionėse peržiūrėdavau. Antrasis - dekoratyvinio pobūdžio iš dviejų dalių sukurtas žemdirbystės tema. Keletą savaičių iš Nemenčinės važinėjau į „Rytų“ kolūkį Sužionių autobusu.  Abu minėti, pagal sutartis atlikti mano pano, buvo pasiūlyti malonaus Vilniaus raj. kultūros skyriaus viršininko, o nemažas tūriu prilygęs kino teatrui pastatas buvo nugriautas, kai Kalvarijų gatvės kampe buvo ruošiama teritorija, šiuo metu priartėjanti iš šiaurės pusės prie saikingai modernizuotų Vilniaus savivaldybės rūmų formų. Tarp kitko, prieš pastato griovimą, vos tik darbuotojai su įranga išsikraustė, užsukau į vidų, viename iš kabinetų radęs aliejumi tapyto paveikslo fragmentą su dail. Č.Znamierovsio parašu, apsidžiaugęs jį parsinešiau ir saugoju savo archyvuose. „Juk pirmieji mano „žygiai“, sėkmė, prasidėjo nuo čia dirbusio išmintingo kultūros ateitimi besirūpinusio vadovo“.  Prie panašių apmąstymų grįžtu dažnai, o kas savaitę bent porą kartų čia praeinu.

Atgal