VISUOMENĖ
02 25. Kai realizmas buvo socialistinis
Vladas Motiejūnas
Pradėsiu senu anekdotu.
Valdovas Tamerlanas bekariaudamas buvo praradęs kairę koją, kairę ranką ir kairę akį. Didysis karvedys panoro įsiamžinti ir portretu. Pasišaukė dailininką: piešk. Tas pataikaudamas nupiešė gražuolį herojų be jokių fizinių trūkumų. Valdovas pasižiūrėjo: čia ne aš! Piešėjui nukirto galvą. Bet Šaukiamas kitas dailininkas. Žinodamas pirmojo likimą, viską piešė itin stropiai, neslėpdamas raukšlių veide, luošumo. Tamerlanas supyko dar labiau: nejaugi aš toks bjaurus?! Taukšt – nusirito galva ir šiam. Tokia kaina gimė meno realizmas.
Kaip elgtis trečiajam piešėjui? Tasai sumojo greit: valdove, stokite šonu! Sveikąją pusę nupiešė kaip reikiant, o blogosios nematyti. Autorius tapo socialistinio realizmo pradininku.
Apie vargšą socialistinį realizmą, kreivų veidrodžių karalystę, jau prirašyta tomų tomai. Vis dėlto ryžtuos savo triskatikį kyštelėti ir pats, su ne vienu tokios meno srovės perlu susidūręs šimtus kartų. Kas labiausiai akis badė, kas labiausiai įstrigo atmintin? Ne pro šalį dar kartą pabraidyti po tas džiungles.
Aiktelėjau kartą, išgirdęs Konrado Kavecko kūrinį vargonams „Drąsiai, draugai, koja kojon“. Tai bent simbiozė: revoliucinė proletariato daina ir Bacho vargonai! Aštrialiežuviai lietuvių tarybiniai kompozitoriai vieną įsiėdusį muzikinį motyvą vadino „partakordu“. Apoteozių kūrėjai juo naudojosi nuolat.
Dailėje socialistinio realizmo etalonu laikytinas Vinco Dilkos „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“. „Sąmoningų“ valstiečių akyse – ryžtas, apsisprendimas „susikolektyvinti“, tačiau dar esama ir abejojančių.
Bet aš įsidėmėjau kitą etaloną. Petras Kalpokas prieš pat mirtį dar suspėjo nupiešti „Marytė Melnikaitė kovoja su fašistais“. Herojė, vilkinti tiems laikams įprasta „gimnastiorka“, plačiai išsižergusi, o iškeltoje rankoje – granata. Fašistai, nupiešti Kukryniksų karikatūrų maniera, kaip kirmėlės išvirtę jai po kojomis. Nesusilaikiau ir parodos salėje ėmiau garsiai kvatotis. Net kiti lankytojai sužiuro.
Iš poezijos pavyzdžių kiekvienas pirmiausia prisimins Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną“. Pompastika, ir tiek. Satyriko akiai kur kas daugiau atspalvių viename Antano Jonyno ir Juozo Macevičiaus eilėraštyje. Pavadinimo jau neatsimenu, negaliu nurodyti, iš kurio rinkinio, bet siužetą įsiminiau tvirtai.
Pagyvenusiai kaimietei vakare kažko neramu. Ji mato, kad partinio sekretoriaus lange dar dega žiburys, ir tiesiai per laukus patraukia ten. Esmė – toks punktelis:
O kai jinai iš sekretoriaus grįžo,
Reikėjo jai pažvelgti į akis:
Oij daug kam tąnakt pasiryžo
Ši paprasta kaimietė moteris.
Pašiurpote? Ramiau, ramiau. Čia kaip toje dainoje „nemanykit nieko blogo“. Moteriškė parašė pareiškimą į partiją.
Tie patys autoriai yra sueiliavę net:
Jau pavasaris žengė arimais
Ir beldė į langus spurgais.
Iš CK ir Ministrų Tarybos svarbus nutarimas
Nuskambėjo Tėvynės laukais.
Ką gi, kaip sakoma, nei pridėti, nei atimti.
Šviežesnis pavyzdys būtų vieno Justino Marcinkevičiaus lyrinio herojaus likimo posūkis. Jam motina vis primindavo: „Na, sūnau, ar viską padarei?“ Motinai mirus, atsirado „Deus ex machina“: „Tai partorgas prie manęs priėjo: „Na, sūnau, ar viską padarei?“
Tai laikais labai dažnai susidurdavau su tautosaka, buvau kraštotyrininkas. Tardomas Saugumo komitete, išgirsdavau: „Dainuojate feodalines dainas!” Iš mūsų reikalaudavo „socialinių akcentų“. Apsidžiaugdavome, radę posmą apie baudžiavą: „Ė pristovas prisilojojo, prisikarksėjo“.
Vyravo teorija: tautosaka kuriama ir dabar - ir tai yra tarybinė, teisinga tautosaka, šlovinanti ką reikia. Ne vienas tyrinėtojas buvo tokių teoretikų išprievartautas. Varčiau Jadvygos Čiurlionytės pokario metais sudarytą tautosakos rinkinį. Radau daug puikių senoviškų dainų, bet gale buvo ir privaloma šiukšliadėžė – neva tarybinių žmonių sukurta tarybinių žmonių tautosaka. Žodis žodin atsimenu:
Visi žmonės geros valios
Deda parašus savus
Po Stokholmo atsišaukimu,
Kurs visiems yra brangus.
Jau nedaug kas turbūt atsimena, kas tas „Stokholmo atsišaukimas“. Tai buvo Maskvos diriguojamų taikos šalininkų (neva taikos šalininkų) dokumentas.
Sesuo 1955 metais važiavo į Dainų šventę. Ten irgi privalėjo dainuoti ką nors iš „tarybinės tautosakos“. Klasika buvo:
Ar jūs žinot, mergužėlės,
Apie mūsų laimę,
Kaip kolūkis susitvarkė
Mūsų Diržų kaime?
Gaigalienė sąskaitninkė,
Leimons padėjėjas,
Draugas Jakšts, Justo Justs –
Kolūkio vedėjas.
Dzūko liežuviui sunkiausia ištarti būdavo tas žiemgališkas santrumpas: Justs, Jakšts.
Itin populiarus buvo šokis „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Tame vidurėly atsidurdavo ne tik vadovas, bet ir „darbo liaudis“, ypač pirmūnai. Poetiškiausiai šoko kiaulių šėrėja:
Mūs kolūkio kiaulininkė
Vidury ratelio,
Išaugino ji iš kiaulės
Dvidešimt paršelių.
Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Čia labiausiai tiktų rusiškas posakis „dalše niekuda“ – toliau nėra kur eiti.
„Komjaunimo tiesoje“ (redaktorius Vilius Chadzevičius perfrazuodavo: „Kam jaunimui tiesa“) teko skaityti bulgarų liaudies dainą (aišku, vertimą).
Prie Dobrudžos palaukių
Šalia melsvo Dunojaus
Sušvito aušrelė ir auksinis rytojus.
Tas auksinis rytojus
Aušružėlę paklausė:
Pasakyk, kas brangesnis
Užu saulę padangės?
Ir aušrelė atsakė:
Saulė vakarą gęsta,
Saulė slepias į rūką
Ir kalnuose paskęsta.
Dieną naktį virš žemės,
Virš tarybinės žemės,
Viršum slaviškos žemės,
Šviesi saulė ta – Stalinas.
Pabaigai – „razina“ iš Jono Januičio laikų Lietuvos radijuje. Rytinio koncerto pavadinimas skambėjo: „Eisim darbelio dirbti“.
Kai klestėjo „suomiškų pirčių kultūra“, šios „kultūros“ himnas buvo: „Apynėlis prie vantelės dera“. Gėrė. Pėrė. Gyvenome Sovietijoje, apibarstyti dirbtiniais socialistinio realizmo perlais.
Ilgai tas pabiras nešiojausi galvoje. Kartais papasakodavau draugams ar pažįstamiems. Patarė: užrašyk. Užrašiau.
Atgal
.jpg)
(1).png)
