VISUOMENĖ
02 21. Pagerbtas ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos atminimas
Lidija Veličkaitė
„Mačiau gyvybingą asmenybę, stačiai žmogų fontaną, trykštantį energija, entuziazmu ir įkvepiančia charizma, rafinuotu sąmoju, angliška elegancija. Tai visiems matomas paviršius. Po juo, arčiau pažinęs žmogų, netrunki pajusti gilesnį klodą: turtinga patirtimi ataustą gyvenimo išmintį, nepajudinamą ištikimybę principams ir vertybėms, besąlygišką įsipareigojimą savo šaliai, o kartu ir dėmesingumą, jautrumą, meilę žmogui,“ – taip apibūdina legendinį Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatą, žurnalistą ir rezistentą Vytautą Antaną Dambravą (1920–2016) žurnalistas, publicistas, redaktorius, politikos ir kultūros apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis 2016 m. išleistoje savo knygoje „Lietuvos byla – mano byla. Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje.“
Knygos viršelis
Paminint ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos pirmąsias mirties metines, 2017 m. vasario 5 d. Šv. Ignoto bažnyčioje aukotos šv. Mišios, joms pasibaigus Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengta ambasadoriui pagerbti atminimo popietė ir jau minėtos knygos pristatymas. Paminėjimo metines surengė Lietuvai pagražinti draugija (pirmininkas Juozas Dingelis), žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir leidykla „Žara“ (vadovė Ramutė Žandarienė). Renginį vedęs žurnalistas Valdas Vasiliauskas pristatė į paminėjimą atvykusius V. A. Dambravos gimines, draugus ir bendraminčius.
Pirmasis pakviestas kalbėti ambasadorius, dabartinis Lietuvos Respublikos (LR) Seimo narys dr. Žygimantas Pavilionis pasidalijo mintimis apie Vytauto Dambravos svarbą ateities diplomatų kartoms pabrėždamas keturis dalykus, kurie nėra įprasti dabarties diplomatijoje ir, jo nuomone, pamažu gęsta. Pirma – tai tikėjimas Lietuva, jos ateitimi. Daug ekspertų sako, kad Baltijos šalių išsivadavimas iš priespaudos – tikėjimo rezultatas. Antra, ambasadorius V. A. Dambrava visada jautė, kad tai yra jo misija, pašaukimas. Pasaulis, kuriame gyvename, nėra chaotiškas, jis yra tvarkingas. Kiekvienas žmogus, jei atranda savo pašaukimą, jis atranda sau deramą vietą, atranda harmoniją, draugų, kur bebūtų nublokštas pasaulyje. Jis supranta, kad kova visame pasaulyje yra ta pati. Trečias dalykas – gėris. Ambasadorius V. A. Dambrava visą laiką kovojo gėrio tarnyboje. Tai nėra įprasta šiuolaikiniame pasaulyje, kur sąvokos gėris ir blogis yra išnykę. Kiekvieną dieną reikia rinktis tarp gėrio ir blogio, nes nieko nedarant blogis ateina savaime. Ir ketvirtasis, įstrigęs dr. Ž. Pavilioniui, dalykas – ambasadoriaus žmogiškumas, jo išmintis, paprastumas, kuklumas. Žmogaus orumas – tai sąvoka iki šiol Lietuvoje nesuprasta ir neįvertinta. Dr. Ž. Pavilionis pabrėžia, kad V. Valiušaičio knygą apie ambasadorių V. A. Dambravą būtina pristatyti Užsienio reikalų ministerijoje, kad su ja susipažintų jaunoji diplomatų karta.
Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis džiaugėsi šiuo renginiu, kuris išreiškia pagarbą šviesaus atminimo ambasadoriaus V. A. Dambravos atminimui. Jo dabar pristatoma knyga jau buvo parašyta minint V. A. Dambravos 80-metį ir, ją papildžius, pakartotinai išleista 2016 m. jau po ambasadoriaus mirties. Ruošdamas knygą V. Valiušaitis perskaitė šimtus amerikiečių ataskaitų puslapių apie V. A. Dambravos darbą, iš kur matyti jo karjeros raida. Ir tas ambasadoriaus kilimas nebuvo šiaip sau atsitiktinis dalykas, jis tą pasiekė dėl išskirtinių savo žmogiškų savybių. V. A. Dambrava buvo nepaprastai plataus išsilavinimo – baigė Vilniaus universiteto teisės mokslų fakultetą, gavęs teisės mokslų diplomą, Leopoldo ir Franso universitete (Austrija, Insbrukas) apgynė teisė mokslų daktaro laipsnį, Zalcburgo Muzikos akademijoje Mozarteum (Austrija) studijavo muziką, gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke baigė Tarptautinės teisės studijas Kolumbijos universitete. Su ambasadoriumi galima buvo kalbėtis įvairiomis temomis: politika, diplomatija, literatūra, muzika. „Jis niekada nebuvo lengvabūdiškas kokia tema bekalbėtų, visada žvelgė rimtai, giliai ir išmintingai,“ – pabrėžė V. Valiušaitis. Jis dėkoja likimui, kad turėjo progos gerus du dešimtmečius bendrauti su V. A. Dambrava, kuris paliko ryškų pėdsaką jo sieloje. Tačiau svarbiausia, kad ambasadoriaus idėjos pasiliktų tarp gyvųjų, sugebėtume jas įvertinti ir savo gyvenimo raiška tas vertybes liudyti.
Buvęs užsienio reikalų ministras ir buvęs LR Seimo narys Povilas Gylys savo ir tikisi daugelio Lietuvos žmonių atmintyje nešiojasi ambasadoriaus V. A. Dambravos atminimą, kaip profesionalaus, gal net stipriausio diplomatijos atstovo pasaulyje, tarnavusio įvairiuose Lotynų Amerikos ir Azijos regionuose. Kai 1992 m. P. Gylys tapo užsienio reikalų ministru, kontaktai su ambasadoriumi prasidėjo 1993 m. jam nuvykus į Venesuelą (Lotynų Amerika). Jam labai įsiminė jų bendra kelionė po šalį, kai buvo ruošiamasi LR prezidento A. M. Brazausko vizitui į Lotynų Ameriką. Nors abu buvo iš skirtingų flangų – P. Gylys, laimėjus rinkimus tuometinei Lietuvos demokratų darbo partijai, – iš kairiojo, tuo tarpu V. A. Dambrava, kurio tėvus, tris brolius ir seserį iš N. Vilnios išvežė į Sibirą, buvo iš dešiniojo, tačiau tai nesukliudė užmegzti politinius ryšius. Kita misija buvo užmegzti santykius su gana stipria tuo laikotarpiu Lotynų Amerikos lietuvių bendruomene. Ambasadorius V. A. Dambrava Lietuvos prezidento vizitui buvo paruošęs abi dalis – ir politinę ir visuomeninę. „Giliamintis, ilgas distancijas bėgantis žmogus. Jo kova už lietuvybę užsienyje iš tikrųjų buvo ilgųjų distancijų bėgimas,“ – taip apibūdino V. A. Dambravą buvęs užsienio reikalų ministras. Jo įvairiapusis talentas traukė jaunus žmones, jo išminties mokėsi būsimi diplomatai. Dabartinio egoizmo sąlygomis diegiama, kad kiekvienas žmogus turi užsiimti tik savimi, bendri reikalai – tautos, valstybės – išsispręs savaime. Ambasadoriaus filosofija buvo kita – tarnavimas bendrajam gėriui, aukojant nemažu laipsniu savąjį individualų egoistinį požiūrį į pasaulį. P. Gylys tikisi, kad šiuo metu esanti labai sudėtinga globalinė situacija keisis, kad nuo kraštutinio individualizmo ir egoizmo grįšime prie bendrų žmogiškų vertybių ir suprasime, kas yra bendrasis gėris tuo įprasmindami ambasadoriaus V. A. Dambravos atminimą.
Ambasadorius V. A. Dambrava buvo Lietuvai pagražinti draugijos Garbės narys. Draugijos pirmininkas Juozas Dingelis priminė prieš pusantrų metų vykusį V. A. Dambravos 95 m. jubiliejaus minėjimą ambasadoriaus draugo sodyboje Vilniuje. Buvusi graži diena, susirinko ambasadoriui artimi draugai, buvę bendradarbiai ir bendraminčiai. J. Dingelis pasirūpino, kad šios šventės įamžinimo nuotraukas ekrane pamatytų visi susirinkusieji. Ne kartą su Lietuvai pagražinti draugijos pirmininku ambasadorius lankėsi įvairiuose renginiuose Veliuonoje, Svėdasuose. Pasidžiaugęs savo tėvyne ir jos žmonėmis, V. A. Dambrava yra pasakęs: „Duokim priesaiką savo Tėvynei Lietuvai, neišduokime jos, neišvykime iš jos, o puoškime, gražinkime ir būkime jai ištikimi.“
Kęstutis Dambrava padėkojo visiems, atėjusiems pagerbti prieš metus išėjusio amžinybėn savo brolio, taip pat dalyvavusiems atsisveikinimo ceremonijoje Vilniuje ir laidotuvėse Vilkaviškyje. Jų šeimai teko patirti daug išmėginimų. 1941 m. birželio 14 d. jų šeima iš N. Vilnios buvo išvežta į Sibirą, Vytautas pasiliko Lietuvoje. 1942 m. sausio 9 d. tėvas mirė lageryje. Šeima grįžo į Lietuvą 1957 m. be teisės apsigyventi savo tėviškėje, tad su širdgėla įsikūrė Vilkaviškyje. Brolis Vytautas mokėsi Utenoje, vėliau Vilniuje, tačiau jis panoro būti palaidotas Vilkaviškyje šalia savo mamos. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę su užsienyje gyvenančiu broliu Kęstutis galėjo susitikti. Daug jam teko su broliu bendrauti, važinėti po Lietuvos kaimus ir miestelius. Vytautas norėjo pajusti, kuo gyvena Lietuvos žmonės. Daugiausia jis pasigedo iki karo Lietuvoje visuose namuose skambančių dainų. Brolis Kęstutis džiaugiasi reikšminga Vytauto veikla Lietuvai, ko jis pats nieko panašaus nebūtų sugebėjęs padaryti.
Buvusiai LR Seimo narei Vilijai Aleknaitei Abramikienei ambasadoriaus V. A. Dambravos asmenybė paliko gilų pėdsaką jos gyvenime, netgi asmeniniuose apsisprendimuose ir biografijoje. Ji dėkoja likimui, kad susipažino su ambasadoriumi, jo šeima ir gimine. Ambasadoriui kiekvienas žmogus, su kuriuo jis susidurdavo, buvo savaime įdomus ir tai nebuvo apsimestinis bendravimas. Kaip diplomatas šią savybę V. A. Dambrava kūrybiškai panaudodavo kiekviename žmoguje ieškodamas bendraminčio. Tą nepaprastai žmogišką šilumą, temperamentą ir aistrą panaudojo Lietuvos draugų paieškai. Kartą V. Aleknaitei Abramikienei pasakęs: „Negalvok, kad diplomatas turi bendrauti tik su labai didelių, įtakingų ir galingų valstybių atstovais. Tai netiesa. Gali būti pati nereikšmingiausia valstybėlė, bet kai Jungtinėse Tautose tau prireiks balsų, ji tau padės.“
Ambasadoriui Antanui Vinkui girdint įvairias peripetijas, politines intrigas ir sunkumus, norisi daugiau tarpusavio bendradarbiavimo, supratimo, pagarbos. Todėl ne veltui sakoma, kad tauta, kuri moka pagerbti ne tik mirusius, bet ir gyvuosius, suklupusiam žmogui skuba paduoti ranką, tokia tauta klesti. Ambasadorius dėkingas patriarchui, diplomatinio darbo ambasadoriui V. A. Dambravai už pasitikėjimą žmonėmis. A. Vinkus gyvenime įžvelgia tris dalykus – gėrį, blogį ir mirtį. Gėrį ir blogį dažnai galima apgauti, tačiau mirties – niekada. Niekada ne vėlu pradėti mylėti, džiaugtis viskuo ir visada. Tad didžiausias atminimas mūsų mylimam ir gerbiamam ambasadoriui V. A. Dambravai būtų, jei į savo gyvenimą sugrąžintume meilę ir džiaugsmą žmonėms.
„Apie ambasadorių V. A. Dambravą sunku kalbėti jau vien dėl to, kad tai buvo daugiabriaunė, be galo turtingą turinį, neįtikėtinus gyvenimo vingius ir ypač pasiaukojimą savo tėvynei talpinanti asmenybė. Jis spinduliavo ne tik savo dvasia, filosofine išmintimi, bet ir išskirtine fizine energija. Jam buvo būdingas ne tik nuoseklus patriotiškumas, šiltas paperkantis bendravimas, vyriškio žavesys, bet ir gryna kaip deimantas sąžinė,“ – taip kalbėjo akademikas Romualdas Grigas.
Ambasadorius V. A. Dambrava buvo labai mėgiamas ir laukiamas Vytautų klube. Kultūros istorikas, Vilniaus Vytautų klubo narys Vytautas Gocentas pasakė: „Ir kiekvieną kartą su juo susitikęs praturtėdavai ir aš, kaip bibliotekininkas, aišku grįždavau prie jo knygų ir atsiversdavau, ką jisai rašo. Kalba nuosekli, aiškiai dėstomos mintys, visados gali įsitikinti ir pastebėti, kad tai yra aukšto išsilavinimo žmogus.“
Leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė padėkojo visiems susirinkusiems, kalbėjusiems ir pasidalijusiais prisiminimais apie ambasadorių V. A. Dambravą ir gražiai atsiliepusiems apie knygą. Vadovė džiaugėsi, kad ir jų leidykla prisidėjo prie šios iškilios V. A. Dambravos asmenybės, mūsų diplomatijos tėvo, kuris sugebėjo išnaudoti kiekvieną minutę tarnauti Lietuvai ir tikisi, kad tai ne paskutinė knyga apie ambasadoriaus veiklą.
Ambasadoriaus V. A. Dambravos atminimo popietę vainikavo jo mėgiamas lietuviškas dainas atlikęs solistas Arūnas Dingelis ir jam akompanavęs Aleksandras Vizbaras.
Atgal
.jpg)
