VISUOMENĖ
02 12. Yra tokia šalis...
Vanda Vasiliauskienė
Ūksmingų miškų kraštas paklotas žaliu pievų kilimu, skalaujamas ežerų, upelių, upių, sutekančių į mūsų upių tėvą – Nemuną. Padangių paukščiai savo giesmėmis šlovina šią šalį. Čia rytais ir vakarais bažnyčių varpai skelbia rytą ir dienos pabaigą. Po sunkių dienos darbų žmogus gula į patalą, kad atgautų jėgų kitos dienos triūsui. Yra tokia šalis. Dievo dovana žmogui, kad gyventų ir dėkingai ja naudotųsi. Kartais užmirštame, kokioje šalyje gyvename, matome žemę, užmiršdami, kad ji – mylima Tėvynė Lietuva.
Gamta harmoninga, graži, o žmogus nepanašus į ją. Vaikšto paniuręs, piktas, širsta ir be gailesčio ją naikina, lyg būtų jo darbo kūrinys.
Mūsų senoliams gamta buvo dievybė – Žemę arė, akėjo, sodino, darbščiomis rankomis glostė, o ji atsilygino gausiu derliumi. Mylėjo lietuvis gamtą ir Tėvynę, savo šventovę. Suvokė, kad Lietuva – jo jaukieji namai. Ją narsiai gynė, drąsiai ėjo į mirtį, kovojo už laisvę, nesitaikstė su vergyste.
Amžiai nepagailėjo mūsų Tėvynei smūgių. Pusę amžiaus kentėjo Rusijos priespaudą, bet gyveno viltim ir nepalūžo. Už užvertų namų langinių blausioje švieselėje godžiai skaitė lietuviškas knygas, gautas iš knygnešių. Maitinosi lietuvišku žodžiu, kaip kasdienine duona.
Žiaurūs laikai, ištverta lietuvių tautai negailestinga lemtis – mūsų tautos garbė, kurią baigiame prarasti. 1918 m. vasario 16-ąją narsūs signatarai (16) paskelbė pasauliui tautos apsisprendimą: Lietuva laisva, nesaistoma su svetimomis valstybėmis... Šią tautos šventę esame kviečiami švęsti džiaugsmingai. Linksminkimės, bet nepaskęskime džiaugsme, žinokime, kieno dėka šiandien visa tai turime. Jei ne Jie – mūsų Tėvynės žiburiai – seniai nebūtų Tėvynės, mūsų tautos, o gimtoji žemė būtų trypiama svetimų batų...
Ilga kelionė į Vasario 16-ąją. 226-erius metus truko unija su Lenkija. 120 metų Lietuva vilko Rusijos jungą. Stebuklas įvyko, nes Dievas ir Tėvynė buvo lietuvių tautos šventovė. Nepriklausomybė iškovota, bet turėtume būti dėkingi užsienio lietuviams, kurie nepaliko Lietuvos vienos, kuriems rūpėjo ir rūpi Tėvynės likimas, jos ateitis.
Pats sujudimas siekio prasidėjo 1916 m. Rusijos lietuvių draugija, vadovaujama M.Yčo, veikusi Peterburge, vėliau Voroneže, reikalavo Lietuvai nepriklausomybės. 1916 m. Šveicarijos lietuviai sušaukė konferenciją ir priėmė rezoliuciją: „Lietuva daug amžių buvo nepriklausoma valstybė, nebuvo nustojusi reikalauti savo nepriklausomybės grąžinimo, ji turi originalinę amžių kultūrą, vokiečių valdžia savo kanclerio lūpomis pareiškė reichstage, jog Lietuva tapo laisva“. Pareikalavo grąžinti Lietuvai visišką laisvę ir nepriklausomybę. Šiuos nutarimus paskelbė užsienio spaudoje. Tuojau pat piktai sukruto Rusijos spauda, pasmerkė nutarimus, o šveicarui pagrasino baudžiamąja byla už Tėvynės išdavimą.
Ar suvokia šiandien mūsų valdžia, kad užsienio lietuviai skaičiumi prilygsta antrai Lietuvai? Jie – mūsų Tėvynės užnugaris, jos tvirtovė. Skolingi jiems esame...
Kai Lietuvos atstovai Rusijoje – jos Dūmoje, pareikalavo Lietuvai nepriklausomybės ir mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos, sukruto ir mažlietuviai, gyvenę 630 metų vokiečių valstybėje. Dabar artėja netoli tūkstantmečio. Apie ją reiktų rašyti atskirai.
Mažoji Lietuva buvo, yra ir bus Nemuno sietuvos žemė. Dabar aneksuota Rusijos, jos gubernija.
Džiaugtis visi mokame, bet prisiminkime vyrus, kišusius galvas į liūto nasrus. Kiek mumyse yra vyriškumo, dvasinės narsos žygiuose už tikrą laisvę, už kurią dar kovojame? Galingos Lietuvos – Ąžuolo – šakos retėja... Silpnosios svyra ir neturi jėgų atsitiesti, prisiglausti prie dar sveikų tvirtų šakų. Kur ir kas mes būsime, jeigu neatsiremsime į galingą Ąžuolą?
(Istoriniais faktais naudotasi - V.Šilo kn. „Tilžės akto šviesa“).
Atgal
.jpg)
(1).png)
