VISUOMENĖ
11 29. Gyvenimas informacinių patyčių maiše
Jonas Kaziškis, Jonas A.Patriubavičius
Pradedame spausdinti naują, tikimės, reguliariai, LA, kaip valstybės laikraščio, straipsnių ciklą, kuriuose dėmesio centre bus mus visus varginančios (aktualios) ir Lietuvos politinei tautai egzistencinę grėsmę keliančios problemos, o ne tas problemas sukėlusios asmenybės. Be patyčių.
Kaip kiti rašo, kad informuotų, kas, kur ir kaip
Praeitą savaitę BBC, pasaulinis anglų radijas, perdavė reportažą ir Jungtinių Valstijų, kur, kaip žinoma, tvyro pasimetimas į valdžią einant nestandartiniam (ne sistemos) prezidentui. Iki tol JAV ir Europos spauda pašaipiai žvelgė į rinkimų komediją. Tai ką gi padarė BBC? BBC pažiūrėjo į rinkimus kitu kampu: rimtai. Prieš aštuonerius metus, kai į Baltuosius rūmus ėjo juodaodis Obbama, tos BBC autobusėlis, kuriame įrengta radijo studija, nuvažiavo į JAV provinciją, kažkur prie Misisipės. Ten sutiko žvitrų penkiolikos metų juodaodį berniuką ir paklausė, kuo jis nori būti. Berniukas pasakė, kad nori būti policininku. BBC tokį optimistinį reportažą perdavė į pasaulinį eterį.
Dabar, praėjus aštuoneriems metams, ta pati BBC reporterė vėl išsirengė į kelionę tuo pačiu maršrutu. Ir anglų radijas, kad informuotų ir pasakytų tiesą, leidosi į dideles išlaidas: ne juokas keliauti Misisipės pakrante. Iš pradžių berniuko paieškos nedavė rezultatų. Nepavyko nustatyti, ar jis tapo policininku. Po kelių peripetijų paaiškėjo, kad berniukas suaugo, jam dabar 23 metai, bet likimo geometrija nepavydėtina. Barako Obamos prezidentavimo metais Misisipe nustojo plaukioti laivai (berniuko tėvas buvo upeivis), tėvas neteko darbo. Berniukas, matyt, be visa ko, paveiktas ir asmeninės hormonų revoliucijos, įniko į narkotikus ir dabar sėdi kalėjime.
BBC nenusipjovė rasistiškai į nevykėlio pusę, traktavo jo svajonių sudužimą kaip žmogaus teisių pažeidimą. Laisviausioje Žemės šalyje berniukui atimta laisvė valdant humaniškam ir padoriam prezidentui.
Taip, be patyčių, BBC per vieno žmogaus, vaiko, likimą informavo pasaulį, kad Amerikoje ne viskas gerai. Ir dėl to ji turi naują prezidentą, kuris turi keturis metus ir dar vieną kadenciją pataisyti padėtį. Prie Atlanto (kur Niujorkas) ir Ramiojo vandenyno (kur Kalifornija) - lyg ir geriau: kas nori tarnauti tėvynei, gali tapti policininku. Bet šalies viduje, provincijoje, žmonės nelaisvi. Nes jų lūkesčiai paminti, nes ant tų lūkesčių įgyvendinimo galimybių vartų stovi Kitas, kuris ir paskyrė tam juodaodžiui berniukui juodą likimą.
Kas nutiko Pakruojyje?
Kaip žinoma, Pakruojyje nuskendo berniukas, važiuodamas dviratuku per platų tiltelį (tiesa, neaptvertą), įkrito į Kruoją ir nuskendo. Kaip sakė televizija, tuo metu tėvai buvo girti. Dar kartą likimas rodo pirštu: verkiant reikia imtis veiksmų, kad alkoholis nebūtų taip prieinamas (dabar Lietuvoje 20 tūkstančių pardavimo taškų, Švedijoje – 471). Reikia gelbėti vaikus. Rodos tokią programą nauja valdžia turi, bet daug Seimo narių balsavo prieš. Matyt, tokia padėtis jiems priimtina. Nežinome, gyvename informaciniame maiše.
O prieš kelerius metus Pakruojyje vyko privatizavimo komisijos posėdis. Buvo svarstoma, kam ir kada parduoti Buitinių paslaugų kombinatą su visa įranga ir rinka. Vienas komisijos narys prieštaravo tokiam žingsniui. Mes nežinome jo motyvų ir kas ten toliau atsitiko. Ir kažin ar sužinosime, nes tas ponas tą vakarą neparėjo namo ir kitą dieną buvo rastas prigėręs (ar prigirdytas) Pakruojo miesto tvenkinyje. Ar tai tas atvejis, kai nėra žmogaus, nėra problemos?
Mūsų spauda šituo incidentu nesusidomėjo, neišaiškino, kiek vandens tame tvenkinyje.
Ir mes, skaitytojai ir šios Lietuvos gyventojai, pasijutome lyg būtume įkišti į informacinį maišą, kur yra tamsu. Susidaro įspūdis, kad ir mus nori tokia tamsa pagąsdinti.
Informacinė tamsa globali
Kaip jau sakyta, Amerika ir visas pasaulis nustėro, kad prezidentu išrinktas ne tas žmogus, iš kurios šaipėsi visa galinga Amerikos spauda. Visokie ten New York Times, Wall Street Journal ir Washington Post. Visa ta spauda rungtyniavo, kas šmaikščiau įgels naujam gelbėtojui. Visi demokratai ir pusė respublikonų, susirietę peikė būsimą prezidentą. Ir atrodė, kad visi patikėjo patyčiomis, net ir galingieji, ir dabar dedasi nesuprantą, kas čia atsitiko. O atsitiko tai, kad atsirado žmogus, kuris atsigręžė į nereikalingus žmones, besikapanojančius skurde kažkur prie Misisipės.
Lietuvoje atsitiko tas pats, vienas prie vieno. Beskaitydami savo „so vsiemi patrochami“ (rus. „su visais viduriais“) nupirktą spaudą, kuri iš rinkimų daro biznį, mūsų politinė klasė, patikėjusi nusipirktais reitingais, labai prašovė, labai susikompromitavo. O mūsų mieli rinkėjai, bene pirmą kartą pajutę, kad ir jie kažką reiškia: politikos (angl. politics) gal ir nepakeis (ir toliau dominuos „policy“), bet iš Seimo gali pavaryti. Net Ministrą pirmininką traumavo. Pralaimėjusieji dar mėgina burti naują politinio futbolo komandą, toliau su niekuo nesitarti (taip pat su savo smegenimis ir morale), toliau organizuoti tarpusavio kovą ir problemų nespręsti. Žinoma, sunku pasakyti, ar nauja valdžia bus rimta ir ar rimčiau dirbs, susitars nevogti (kurį laiką) ir t.t.
Jeigu Lietuvoje iššvaistyta 1,5 mlrd. eurų investicijų patvorio objektams statyti, jeigu per viešuosius pirkimus (pavyzdžiui, perkant šakutes kariams) permokėta milijardas eurų, o mokyklos uždarinėjamos, tai tik rodo politinės klasės moralę, atsineštą iš tų laikų, kai Lietuva buvo kolonija. Šiuo atveju, kai sukasi tokie pinigai, kuriuos valdantieji laiko savais, tai labai sunku ką nors pakeisti. Nes kaip sakė Nicolo Machiavelli, žmogus greičiau atleis savo tėvo ar motinos žudikui, negu tam, kuris atėmė ar nori atimti iš jo teisėtą arba neteisėtą turtą. Kaip žinoma, teisėtas turtas yra nuosavybė, už kurią mokami mokesčiai. Iš to fakto, kad mokesčių (biudžeto) surenkama daug mažiau negu pas kaimynus, galima daryti išvadą, kad mokesčių mokėtojų pinigai seniai privatizuoti. Ar tikrai (ir kaip) čia yra, turėtų žmonėms paaiškinti spauda.
Dabar visi, kas netingi, tik skelbiasi, kad informacijos daug, informacija – jėga, ginklas, ir t.t. Deja, ne Lietuvoje.
Kas darosi mūsų mokyklose
Mes nežinome. Ir ši nežinia globalinė.
Štai Rusijoje įvyko tragedija, kurią spauda pateisina: tai girdi, Romeo ir Džiuljetos tragedija.
O buvo taip. Vienos Pskovo mokyklos devintokai taip „įsiklepojo“ vienas kitą, kad vaikščiojo susiėmę už rankelių. Na gerai, kol romantika, nieko bloga. Bet, matyt, buvo nueita toliau. Nežinome, kaip Rusijoje, bet Lietuvoje mokyklose propaguojamos seksizmo idėjos: sako, po lytinio ugdymo pamokų dalijamos dovanos (prezervatyvai). Nesubrendėliai vaikai tai suvokia kaip leidimą žaisti suaugusiųjų žaidimus. Nesvarbu, kad dabar jų tikslas – mokytis. Ir ką nors išmokti. Lietuvoje, kaip žinoma, vaikams leista patiems spręsti, kas jie yra: berniukas ar mergaitė ir kada jiems pradėti nepaisyti sakramentų ir gulėti vienoje lovoje.
Taip, matyt, atsitiko ir Pskove. Devintokai taip susipainiojo savo didelėse teisėse, kad pabėgo iš namų. Išvažiavę už 75 km nuo miesto į senelio sodybą, ten pasijuto visai laisvi. Žinoma milicija jų ieškojo ir surado. Apsupo namą, liepė pasiduoti. Vaikai nepasidavė, ėmė šaudyti iš tėvų pagrobtų ginklų. Buvo iškviestas omonas, bet kai šturmavo namą, rado vaikus negyvus: vienas kitą nušovė.
Bet įdomiausia, kad vaikai visą incidentą transliavo internetu. Valandą ir 40 minučių pasaulis girdėjo, kaip įsimylėjusieji, matyt, girti, kvatoja, kaip šaudo ir t.t.
Štai kokia tamsi informacija.
Dar vienas juoda brūkšnys: Vienos Vilniaus mokyklos mokiniai, plaukdami keltu į užsienį, taip pasigėrė, kad mokytojos, pasitelkusios kitus keleivius, laikė už kelnių, kad neįkristų į jūrą. Kai jų paklausiau, ar sumažintas tiems vaikams elgesio pažymys, o gal jie perkelti į kitą mokyklą, mokytojos pažvelgė į mane kaip durnelį, kuris nesusivokia liberalizmo koordinatėse; Mokykla pati nenori, kažkodėl bijo informacijos, kaip gyvenime būna. Geriau tūnoti informacijos maiše ir nieko nedaryti. Ir tai tapo norma.
Nepriklausomybės aktas ir jo likimas
Dar neaišku, ar tas pats neištiks ir pačios Nepriklausomybės.
Dabar mūsų politinei klasei gresia naujas galvos skausmas. Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Kaip žinoma, Nepriklausomybės aktas buvo atspausdintas „Lietuvos aide“. Bet laikraštis, remiamas tik lojalių skaitytojų, kažin ar išsilaikys iki tos didelės šventės. Ir kaip tada pasauliui pažiūrėti į akis, kaip paaiškinti, kodėl taip atsitiko? Ar visos jėgos, kurios turėjo realią valdžią, susitarė šį laikraštį pasmaugti? Tai gal ir dėl nepriklausomybės uždarymo susitars? O gal jau susitarė?
Tiesa, kad iš ideologinių gaurų išlindusi Lietuva manė (taip manė ir kai kurie Vakarų sluoksniai), kad šis LA laikraštis yra profesoriaus Vytauto Landsbergio asmeninis, todėl buvo daroma viskas, kad imtų dominuoti patyčių ir juodų negatyvų spauda. Vakarai profesorių traktavo kaip perdidelį patriotą, kuris trukdytų jungtinių valstijų kūrimui Europoje.
Žinoma, LA spausdino „Voratinklį“, kuriame negražiai rašė apie taip vadinamus kolaborantus. Šie nesuprato LA misijos ir nuožmiai keršijo. Iš tikrųjų LA tik norėjo gero šiems žmonėms, kuriems jų praeitį atleidome (nes ir jie buvo kolonijos belaisviai), tarsi siekė perspėti juos, kad savo veikloje nesektų buvusio kolonijos režimo prižiūrėtojų elgesiu. Gal ta misija kiek ir pavyko, gal iš vergovės šaltinių stiprybės semiantys įkvėpimo mūsų politikai per daug ir nenuklydo į patvorį, kur dominuoja „political debauchery“. Niekas netrukdė ir netrukdo buvusiems komunistinio režimo veikėjams užimti valstybines tarnybas, kurti ekonomines struktūras, naudotis Vakarų civilizacijos gėrybėmis ir privilegijomis. Ir tai gerai.
Atkuriamuoju laikotarpiu Lietuva ir jos politinės klasės dalis, nuo kurios tai priklausė, pasielgė labai išmintingai, parodė pavyzdį pasauliui. Jeigu JAV Irake būtų elgusis taip kaip Lietuva (nereikėjo ir Sadamo karti) ir suteikusi galimybių Sadamo Huseino režimo veikėjams, gal ne visiems išlikusiems valdžioje, tokio terorizmo ir suirutės kaip dabar Irake ir aplink jį nebūtų. Ir Paryžiuje nebūtų žuvusių žmonių.
Reikia tikėtis, kad Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga atsiras politinė valia atkurti valstybės laikraštį kaip rimtą valstybės, ne valdžios, ramstį. Bent jau šimtmečio jubiliejaus metais galėtų būti valstybės laikraštis (paskui, po metų, valstybė galėtų, suskaičiavusi visas įdėtas lėšas, parduoti). Tokia iniciatyva galėtų būti vienas iš šimtmečio šventinių renginių. Tai būtų ir akibrokštas vadinamiems dešiniesiems, kurie, susitarę su kita puse, atsikratė savo laikraščio ir dabar neturi kur savo idėjų skelbti. Tai įtartina, nes Jungtinės Karalystės konservatoriai tokių priemonių turi. Matyt, skirtumas tarp anų ir šių konservatorių yra tas, kad vieni iš jų neturi jokių idėjų.
O kaip suprasti, kad pas mus plačioji publika nieko nežino apie Seimo ir vyriausybės leidžiamus įstatymus, nes nėra plačiai skaitomo, ir pigaus, laikraščio, kuriame jie būtų skelbiami. Susidaro įspūdis, kad taip daroma tyčia, kad klestėtų korupcija. Šiuo metu Lietuvoje jaučiamas didelis informacijos badas (ir patyčių, plepalų ir apkalbų, dirbtinai organizuojamų skandalų perteklius). Šiuo atžvilgiu mes, kaip ir kitais atžvilgiais, pavyzdžiui, BVP perskirstymu per biudžetą, beviltiškai skiriamės (atsiliekame) nuo kaimynų. Susidaro įspūdis, kad visose informacinėse, politinėse ir ekonominėse arenose ima dominuoti juodos jėgos, kurios savo politinius interesus pateikia kaip komercinius. Mes neturime tokių europinės krypties, turinio ir formato laikraščių, (kurie pirmą puslapį pradeda pasaulio naujienomis), kaip latvių „Diena“, lenkų Gazieta Wyborcza“, rusų. „Komsomolskaja pravda“ ar „Novaja žizn“ Ką jau kalbėti apie tokius anglus, kaip „The Economist“, The Times“ ar Daily Telegraph“.
Kol nebus atkurta rimtos, ne pornografinės, ne patyčių be gailestingumo spaudos institutas, tol Lietuva kapanosis tame jovale, kuris ją dabar ištiko. Tai jokia demokratija, o sutartas pasityčiojimas iš jos (angl. „political debauchery). „Lietuvos aidas“, įėjęs į Nepriklausomybės istoriją, galėtų būti atkurtas (su biurais Taline, Rygoje, Varšuvoje ir Kijeve) kaip Europos laikraštis, kuris tokiu buvo prieš karą: gal jo kai kas ir nemėgo, bet citavo. Nes jis buvo Nepriklausomybės dalis, ne koks nors melo fabrikas (žr. tekstą apie Upton Sincklair‘į).
Kitą savaitę: „Hienų kultūra pasaulyje, Europoje, Lietuvoje“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
