VISUOMENĖ
10 15. Utenos krašto Garbės pilietis Antanas Vilūnas (2): visuomeninė, mecenatoriška veikla, apdovanojimo šventė
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Vilūnas galėjo įgyvendinti savo troškimus–gimtajam kraštui, jo žmonėms kartu su savo širdies dalele aukoti ir taip reikalingų finansų...
Visuomeninė veikla
Antanas Vilūnas žinomas ne tik daugailiškiams, Utenos krašto žmonėms, Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Rusijos Federacijoje, Ukrainoje. Žvilgterėsime į keletą visuomeninės – mecenatoriškos veiklos krypčių.
Daugailių mokyklos bičiulių draugija
A.Vilūnas yra vienas Daugailių mokyklos bičiulių draugijos įkūrimo 2000 m. gruodžio 5 d. iniciatorių.
Antanas Vilūnas (dešinėje) prie Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios su tuometiniu parapijos klebonu Kęstučiu Palepšiu (kairėje)
2001 m. balandžio 1 d. draugija vienijo 36 narius. Jai vadovauti išrinkta 11 asmenų taryba. A. Vilūnas nuo pat įkūrimo – draugijos pirmininkas, energingai vadovaujantis jau antrą dešimtmetį. Pavaduotojas – Daugailių pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Dervinis, antrojo pavaduotojo – ryšiams su užsieniu pareigas iki mirties ėjo kitas Daugailių mokyklos bičiulių draugijos kūrimo iniciatorius buvęs Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, dirbęs konsulate Čikagoje dr. Rimgaudas Mališauskas (1938 04 13–2009 04 24).
A. Vilūnas daug širdies šilumos, energijos, laiko ir finansų skiria Daugailių mokyklos bičiulių veiklai, aktyviai dalyvaudamas Daugailių pagrindinės mokyklos renginiuose, bet ir remdamas materialiai. Kiekvienų metų rugsėjo pirmąją, šv. Kalėdų proga bei mokslo metų pabaigos šventei į Daugailių pagrindinę mokyklą atvyksta A. Vilūno mašina, prikrauta mokymosi reikmenų, saldumynų, kitokių dovanėlių. Mecenatas dalyvauja ir kitų mokyklų šventėse.
Draugijos vardu pirmininkas A. Vilūnas remia Daugailių sportininkus, kurie atstovauja Utenos slidinėjimo sporto klubąne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
2010 m. spalio 2 d., minint mokyklos 110-ąjį ir Daugailių mokyklos bičiulių 10-ąjį jubiliejų, mokyklai buvo padovanoti modernūs vargonėliai, įsigyti Vokietijoje. A. Vilūnas ne tik surado Vokietijoje šiuos vargonėlius, nupirko, bet ir pats parvežė į Daugailius (1860 km į vieną pusę).
Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje prie pakabinto Dievo tarno M. Reinio portreto. Iš kairės: Antanas Vilūnas, tuometinis Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Antanas Vinkus, dr. Aldona Vasiliauskienė, mons. Kęstutis Latoža
Be to, A. Vilūnas ir Daugailių mokyklos bičiulių draugija mokyklos dailės klasę aprūpina reikiamomis priemonėmis, kopijavimo aparatusužpildo kasetėmis.
Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, miestelis
Svarbi Antano Vilūno parama Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai, kuriai Draugijos vardu pirmininkas kasmet perveda nemažą piniginę sumą.
Be finansinės paramos, A. Vilūnas talkino bendraamžiui mons. Petrui Baltuškai (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13), kuris rūpinosi šventoriaus medžių pjovimu bei kitais tvarkymo darbais.
Antano Vilūno dėka Daugailių miestelio centre restauruotas paminklas ,,Dievui ir Tėvynei”.
Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pavasarininkams buvo pastatytas paminklas , kurį teko atkurti atgavus nepriklausomybę. Tačiau paminklą netrukus prisireikė remontuoti, jis apaugo sąmanomis. Šis statinys pavasarininkų garbei labai rūpėjo monsinjorui P. Baltuškai, tad jis, žinodamas A. Vilūno geranoriškumą, kreipėsi į mecenatą, prašydamas paminklą atnaujinti, nudažyti.
Susitikimas su ukrainiečiais Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinėje mokykloje. Iš kairės sėdi mokyklos direktorius Rimantas Gorys, už jo – Šiaulių universiteto rektorius Donatas Jurgaitis, Antanas Vilūnas, Sabina Gorienė, Ukrainos Nacionalinės Mokslų akademijos profesorė Galina Bondarenko
Jiedu kartu važinėjo po Tauragnų karjerus netoli Salako, rinko tinkamus akmenis takui ir krovė į mašiną. Dirbo, kol kol pririnko pakankamai akmenų. Antanas pakvietė ir atvežė į Daugailius akmenų skaldymo ir tako klojimo – betonavimo specialistą. Darbus užbaigė Kęstas Pakalnis su talkininku. Viskas buvo suderinta su Daugailių seniūnija, mokyklos direktoriumi, klebonu, mokyklos meno mokytoja...
Monsinjoro P. Baltuškos idėjos – paminklo ir tako sutvarkymas – įgyvendinimas realizuotas kartu su A. Vilūnu.
Daugailiškis A. Vilūnas ne tik aktyvus miestelio tradicinių renginių dalyvis. Jis ne tik materialiai rėmė, bet ir daug nuveikė išleidžiant knygą ,,Daugailių kraštas“ (UAB ,,Utenos Indra“, 2008, 688 p.). Tik jis vienas žino, kiek reikėjo pastangų ir finansų straipsnių autoriams suvežti į pasitarimus Vilniuje ar Daugailiuose, kiek kartų teko bendrauti ir derinti laiką su beveik kiekvienu rašusiuoju.
Antanas Vilūnas parėmė ir monografijos ,,Monsinjoras Petras Baltuška“ išleidimą (UAB “Utenos Indra”, 2011, 659 p.), dalyvavo jos pristatymuose Daugailiuose, Utenoje, Vilniuje...
A. Vilūnas – darbštus, nuoširdus, labai mylintis savo gimtinę ir visada norintis prisidėti ne tik prie Daugailių, bet ir Utenos miesto bei rajono gerų darbų ir iniciatyvų. Aktyviai dalyvauja Utenos kraštiečių klubo ,,Indraja’’ veikloje, remia jos renginius, finansuoja uteniškių kraštiečių choro ,,Indraja” keliones į įvairias Utenos krašto šventes. Visuomet prisideda savo lėšomis rengiant Utenos miesto šventes.
Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas.
A. Vilūnas aktyviai įsijungęs į monsinjoro Petro Baltuškos vykdytą Daugailių krašto žymių žmonių ir ypač Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimą, šį darbą tęsia ir monsinjorui iškeliavus į Amžinybę. A. Vilūnas dalyvauja arkivyskupui M. Reiniui organizuotuose renginiuose: konferencijose, jubiliejinėse šventėse Daugailiuose, Utenoje, Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Dalyvavo ir atidengiant paminklinę lentą Kaune.
Siekiant įamžinti arkivyskupo M. Reinio atminimą, A. Vilūnas nemažai lėšų skyrė kelionei į Vladimiro (prie Kliazmos) centralą (ypatingo griežtumo kalėjimą) arhyvinių dokumentų paieškai. Dar 2010 m. jo meceantoriškos paramos dėka Vladimire, kur arkivyskupas M. Reinys kalėjo ir mirė, ir nežinia, kur kapinėse pakasti jo palaikai, galėjo apsilankyti Arkivyskupo atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos nariai – Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė ir istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė.
Į Vladimirą tąkart nuvežti M. Reinio portretai iškilmingai įteikti ir priimti: vienas pakabintas Vladimiro lotynų apeigų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, kitas – padovanotas Vladimiro centralo muziejui.
Antano Vilūno apdovanojimu džiaugiasi (iš dešinės) Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė, kun. Saulius Kalvaitis ir Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas
2010 m. spalio 30 d. senosiose Vladimiro miesto kapinėse (prie Vladimiro centralo) Paminkliniame memoriale atidengtos dvi atminimo lentos (lietuviui Mečislovui Reiniui ir ukrainiečiui Klementijui Šeptyckiui) užpildė ir užbaigė kankinių memorialą. Atvykę lietuviai ne tik uždegė mons. P. Baltuškos Lietuvoje pašventintas žvakes, bet pabėrė ir iš Daugailių atvežtų žemių saują.
Delegacija iš Lietuvos dalyvavo kankinių atminimui skirtose konferencijose Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje ir Vladimiro miesto muziejuje.
Į Vladimirą atvykusių lietuvių bendravimas su Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebonu t. Sergiejumi Zujevu bei parapijiečiais tapo gražiu stimulu plėsti M. Reinio vardo garsinimą. Pažymėtinas prasmingas rezultatas: 2012 m. spalio 6 d. Vladimiro bažnyčioje atidengta arkivyskupui M. Reiniui skirta memorialinė lenta.
Kad M. Reinio vardo garsinimas ir įamžinimas nusikėlė į jo mirties vietą – Vladimirą, nemažas ir A. Vilūno nuopelnas. Už dėmesį Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės klebonui bei parapijiečiams A. Vilūnui buvo įteikta klebono Sergiejaus Zujevo padėka.
2013 m. birželio 29 – gegužės 3 d. Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo vietomis Lietuvoje keliavo aštuoni piligrimai (vadovas kun. S. Zujevas) iš Vladimiro. Planingą ir sėkmingą piligrimystę lėmė A. Vilūno geranoriška pagalba, organizuojant ekskursijas po Vilnių ir keliones po Lietuvą (transportas, kuras, vairuotojai).
Padėką už pagalbą piligrimystei A. Vilūnui įteikė LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. Skapiškyje (Kupiškio r.) specialias padėkas Piligrimystės mecenatams, tarp jų ir A. Vilūnui, įteikė piligrimystės organizatoriai.
Antanas Vilūnas su artimaisiais ir grupele šventės dalyvių prie Daugailių pagrindinės mokyklos
Mecenatoriško dosnumo dėka A. Vilūno veikla, išsiplėtusi į Rusijos Federaciją, skatina kiekvieną kuo gausiai darbuotis, garsinant arkivyskupo M. Reinio vardą.
Ryšiai su ukrainiečiais.
A. Vilūnas labai dėmesingas ukrainiečiams. Tiek jų mokslininkai, tiek dvasininkai (ypač vienuoliai bazilijonai) A. Vilūno dėka ne sykį lankėsi Daugailiuose pas šviesios atminties monsinjorą Petrą Baltušką, pabuvojo Dievo tarno M. Reinio gimtajame Madagaskare, apsilankė Bazilionuose (Šiaulių r.), kur prasmingai įamžintas vienuolių bazilijonų vardas. Tad kita, geografiniu aspektu, A. Vilūno mecenatoriškos veiklos plotmė – Ukraina.
Be jokios abejonės, Utenos krašto tautodailininkų klubo „Svirnas“ ryšiai su Ukraina užsimezgė irgi A. Vilūno dėka. 2011 m. spalio 4–9 d. jis sudarė galimybę į Lvovo Religijų istorijos muziejų nuvežti 26 uteniškių tautodailininkų darbus (paroda tęsėsi beveik pusmetį). O iš Lucko į Lietuvą pirmąsyk buvo atvežta retų ikonų, tapytų ant stiklo, paroda. Jos atidarymo proga A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pirmąsyk į Uteną atvyko Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenka. Užsimezgę tarptautiniai ryšiai tapo svarbiu pagrindu tolesniam bendradarbiavimui.
Įvertinimas
A.Vilūnas – jautrios sielos asmenybė, gebanti įžvelgti šalia esančiųjų rūpesčius ir altruistiškai skubanti į pagalbą. Apie A. Vilūno mecenatorišką veiklą plačiai rašyta ne tik „Utenyje“, „Utenos apskrities žiniose“, bet ir „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „Vorutoje“ ir kitoje spaudoje.
Antanas Vilūnas Aušros Vartų gatvėje viduryje tarp ukrainiečių kunigų. Dešinėje arka į Vilniaus Švč. Trejybės Rytų (graikų) apeigų katalikų bažnyčią. Nuotraukos kairėje – t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM, dešinėje – t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM
Jau minėtas retas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus Garbės vardo (1989 m.) suteikimas A. Vilūnui sovietmečiu, padėkos, gautos už M. Reinio vardo garsinimą, mecenatorišką veiklą.
2016 m. liepos 18 d. A. Vilūnas buvo apdovanotas Daugailių krašto Padėkos ženklu ,,Už nuopelnus Daugailių kraštui“.
A.Vilūno veikla, išplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Rusijos Federacijoje, palikdama ryškų pėdsaką, nusipelnė aukščiausio Utenos savivaldybės apdovanojimo – Utenos krašto Garbės piliečio vardo suteikimo.
Utenos krašto garbės piliečio vardą Antanui Vilūnui suteikė Utenos savivaldybės taryba 2016 m. birželio 30 d. sprendimu TS – 179 už mecenatorišką, visuomeninę, aktyvią, ilgametę veiklą uteniškių kraštiečių klube „Indraja“, Utenos krašte, Daugailių seniūnijoje bei Utenos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje. Antanas Vilūnas – 31-oji ryškių teigiamų bruožų asmenybė įrašyta „Utenos krašto Garbės piliečių knygoje“.
Utenos krašto garbės piliečio vardo regalijų įteikimo šventė.
Šventėje išsiskyrė kelios jos dalys: šv. Mišios, regalijų įteikimas, bendravimas prie vaišių stalo.
Antanas Vilūnas (dešinėje) senojoje „Lietuvos aido“ redakcijoje su ukrainiečiais kunigais. Kairėje t. Augustinas (Andrijus Zapotočnyj) OSBM ir t. Anastasijus (Andrijus Kabalas) OSBM
A.Vilūnui Utenos krašto Garbės piliečio vardo regalijos buvo įteiktos Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje po Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų iškilmingų šv. Mišių.
Antanas Vilūnas (dešinėje) Vladimiro prie Kliazmos miesto kapinėse prie ukrainiečio – Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio simbolinio kapo. Kairėje – dr. Aldona Vasiliauskienė, toliau stovi Igoris Gerasimovas
Šv. Mišios
Šv. Mišias aukojo Utenos dekanas, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas kun. Henrikas Kalpokas, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos kunigas Juozas Čepėnas, kartu meldėsi ir Daugailių parapijos klebonas kun. Saulius Kalvaitis. Iš Velaikių kilusio kunigo svečio Juozo Čepėno atvykimas į šventę, liudija jo gilią pagarbą Antanui Vilūnui.
Šv. Mišių metu grojo Antalieptės bažnyčios choro vadovė – vargonininkė Loreta Alaunienė, giedojo daugailiškiai.
Pamokslo metu kun. Henrikas Kalpokas kalbėjo:
„Evangelijoje regime dvi seseris Mariją ir Mortą bei Jėzų, dar kartą išgirstame skundą,jog kitas elgiasi neteisingai, o Viešpats nekreipia į tai dėmesio. Prisimename – Adomas skundėsi,kad Ieva sugundžiusi jį, Kainas skundėsi Abeliu – vyresnysis brolis pasipiktino,kad ne jo auka priimta, priekaištavo ilgiau vynuogyne dirbę tarnai... Ir nė vieno priekaištautojo skundas nebuvo išklausytas – Viešpats nemėgsta skundikų.
Morta, o ne Marija, pasikviečia Viešpatį. Ji stengiasi apgaubti svečius jaukumu,rūpesčiu ir dėmesiu. Marija gi sėdi ir klauso.... Jėzus nepriekaištauja Mortai už tai,ką ji daro. Jis savo nuomonę išsako labai švelniai.
Jėzus nelygina dviejų gyvenimų,nerūšiuoja jų. Taip dažniausiai darome mes. Jis nuramina Mortą. Tai nereiškia, kad Mortos dalis nevertinga..... Jėzaus žodžiuose įžvelgiu nevienodus kelius,kuriais paskui Jį sekame, kuriais galime sekti.
Kai skaitau šią istoriją, mane užlieja ramybė. Juk tai pasakojimas apie kiekvieną mūsų, kuriame turi tilpti darbščioji Morta, prakaitu ir ašaromis garbinanti Viešpatį, ir Marija, įsitaisiusi prie Mokytojo kojų ir godžiai gaudanti kiekvieną Jo žodį, neleidžiantį pamiršti, kad visas kasdienybės šurmulys vertingas tiek, kiek yra dedamas ant vienintelio Išganytojo altoriaus. Marija ir Morta labai nevienodos,, tačiau kambaryje taip pat yra Tas, kuris sujungia ir jas, tokias skirtingas ir mus visus, su visomis mūsų keistenybėmis.
Kodėl istorija apie Mortą ir Mariją svarbi šiandienos krikščionims? Nes gyvename šurmulio ir skubėjimo amžiuje, kuris labai nepalankus Marijos keliui. Skundžiamės, jog nelieka laiko maldai, pokalbiui su artimaisiais, paprasčiausiam susitelkimui tyloje. Laiko trūksta viskam. Tačiau pamąstykime „Nelieka laiko ar jo nepaliekame?“
Antuanas de Sent Egziuperi knygoje „Mažasis princas“ (1943 m.) mažojo princo susitikimą su prekiautoju piliulėmis nuo troškulio, kuris apskaičiavęs, kad geriant piliules, o ne vandenį per dieną sutaupomos 53 minutės. Ir kam gi panaudojamos tos sutaupytos minutės?
- Jeigu aš,- tarė sau mažasis princas,- turėčiau penkiasdešimt tris minutes laisvo laiko, tai nueičiau pamažu prie šaltinio..."
O kaip mums su tuo laiku?!.
Kita vertus, šie laikai nepalankūs ir Mortai.
Kinai tapę krikščionimis turėjo tradiciją – piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą aplankant Petro kapą. Vienas toks keliauninkas pasakojo: „Kai keliavau per Aziją, ortodoksinius Rytų kraštus durys atsiverdavo visur: priimdavo, priglausdavo, pamaitindavo. Vos įžengė į Europą – padėtis pasikeitė. Žmonės, pravėrę duris, pažiūrėdavo ir pamatę išvargusi, apdulkėjusį keliauninką, palaikydavo elgeta, užtrenkdavo duris. Kai kurie po kiek laiko vėl jas praverdavo ir žmonės, iškišę pinigų, vėl užtrenkdavo duris.....
Krikščionybė vis labiau mūsuose virsta deklaracija, o ne artimo meilės liudijimu. Tačiau juk Viešpats sako: tai, ką padarėte vienam iš mano mažutėlių, man padarėte.
Taigi Mortos ir Marijos kelias neišvengiamai susikerta. Ar tai ir mūsų kelias? Ar sugebame savyje išsaugoti Marijos maldą ir Mortos tarnystę? Tai klausimas ne apie dekorą, bet apie realų gyvenimą, apie kasdienius mūsų apsisprendimus.
Kijoto miestą aplankęs turistas, pasakojo budistų vienuoliui apie įspūdžius patirtus savo kelionėse ir klausė jo kodėl jis niekur neišvykstąs. Budistų vienuolis keliauninkui atsakė: „Aš nesiblaškau iš vietos į vietą, mano laikas skirtas kelionei į žmonių širdis.“
Laikas mums duotas būti, o sustojant išgirsti Viešpatį, save ir savo artimą. Ir darbuojantis kito labui, kad mūsų meilė nebūtų tik graži dekoracija“.
Regalijų įteikimas
Po šv. Mišių klebonas S. Kalvaitis pakvietė Antaną Vilūną – ateiti ir atsisėsti į priekyje pastatytą kėdę, apipintą ąžuolo lapų vainiku.
Žodis buvo suteiktas Daugailių seniūnei Giedrei Eimutienei, pristačiusiai Antaną Vilūną šiam garbingam apdovanojimui. Ji supažindino šventės dalyvius su svarbiausiais nominanto gyvenimo biografiniais faktais.
Dr. A. Vasiliauskienė kalbėjo apie A. Vilūną, kaip svarbų mecenatą, įamžinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą, ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos, tarp Lietuvos ir Rusijos Federacijos stiprinimą.
Utenos rajono meras Alvydas Katinas, pažymėjęs A. Vilūno ypatingus nuopelnus Utenos kraštui, perskaitė Utenos savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 30 d. sprendimą, uždėjo Utenos krašto Garbės piliečio vardo regalijas, kurias per šią svarbią dalį, iškilmingai laikė tautiniais drabužiais apsirengusios mokinės.
Atminimo akmens Lietuvos tūkstantmečiui paminėti atidengimo ceremonija Daugailių miestelyje. Iš kairės: Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, Daugailių seniūnijos seniūnė Giedrė Eimutienė, Daugailių pagrindinės mokyklos mokiniai Elvinas Kolosovas, Rūta Vaičiūnaitė, Rokas Gaidys, kraštietis Pranas Čepėnas, mons. Petras Baltuška, ambasadorius Vygaudas Ušackas, kraštietis Vytautas Bražiulis, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, kun. Juozas Čepėnas, LR Seimo narys Edmundas Pupinis, Daugailių mokyklos bičiulių draugijos pirmininkas Antanas Vilūnas ir kun. Jonas Tamošiūnas. Priekyje pritūpę Daugailių pagrindinės mokyklos mokinės Julija Stunžėnaitė ir Austėja Pilipavičiūtė
Trumpą padėkos žodį tarė naujasis Utenos krašto Garbės pilietis A. Vilūnas: Nuoširdžiai dėkoju už mano kuklios pagalbos gimtajam kraštui aukštą įvertinimą. Dalindamiesi su kitais tampame turtingesni. Man malonu padėti,kuo galiu, nes myliu savo protėvių žemę ir jos žmones. Tai mano sielos ir žemės kampelis,kuris visada nudažytas neblėstančiomis spalvomis. Tad dar kartą nuoširdus ačiū visiems!
Bažnyčioje nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Tai, kad po šv. Mišių niekas neskubėjo į namus, kad visi laukė A. Vilūno pagerbimo, liudija, kad ponas Antanas kraštiečių yra gerbiamas ir mylimas.
Šventė baigta bendryste prie vaišių stalo Daugailių pagrindinės mokyklos valgykloje. Čia giminaičiai bei pažįstami turėjo ką nuoširdaus papasakoti – ne tik rimto, bet ir juokingo – Antano Vilūno asmenybė atsiskleidė naujomis gražiomis spalvomis.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal
.jpg)
(1).png)
