VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

09 24. Humanitarinė krizė ir jos padariniai

Aldona Paulauskienė

1.Kalba  ir kalbėjimas

Kai 1953 metų rugpjūčio mėnesį parvažiavau iš Vilniaus įstojusi į universitetą, dėdienė Viktė, mokėjusi vietoj parašo tik tris kryželius „padėti“, paklausė, ką studijuosiu. Kai pasakiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą, nuostabai nebuvo galo. Kam studijuoti tai, ką iš mažų dienų be jokių mokslų moki? Nelengva buvo paaiškinti, bet aiškinau taip: Jei kurį laiką visi tylėtume, tai ar mūsų kalbos nebūtų? Būtų, nes tylime kiekvienas turėdamas po kalbą. O jau kai imame kalbėti, tai visi mūsų talentai atsiskleidžia: vienas kalba prasčiau, kitas geriau, o kitas  ištobulinęs savo kalbėjimą iki meno, iki eilėraščio ir dainos. Tu, dėdiene, visos mūsų apylinkės geriausia kalbėtoja. Kiek pasakų, dainų, mįslių moki, visus mirusius apvérkauji. O jeigu su kuo nors susiginčiji, tai jau niekas tavęs apkalbėti negali.Tai aš ir studijuosiu visas tas mūsų kalbos išgales, lyginsiu su kitomis kalbomis, nes lietuvių kalba yra gražiausia pasaulyje. Gal ir knygas rašysiu, gal ir mokytoja būsiu. Nušvito pagirtos dėdienės veidas. Tais pirmaisiais kolūkių kūrimo metais, kai kaimas badavo, tai ir pradžios mokyklos mokytojo darbas buvo geras: mokytojas gauna algą, o ne 200 gramų  pašarinių grūdų už darbadienį.

Mano dėdienė buvo beraštė, betgi nesunku patirti, kad ir dabar, XXI amžiuje, net labai mokyti žmonės nesuvokia humanitarinių mokslų (tarp jų ir kalbotyros) reikšmės, nesupranta,  kad be humanitarinės kultūros neįmanoma pasiekti ir materialinės gerovės, be išugdytos tėvynės meilės, be pasiryžimo aukotis savo kraštui, jo žmonėms, vien tik truputį padidinus minimalų atlyginimą, neįmanoma sustabdyti emigracijos. Girdėjau KTU universiteto rektorių kalbant, kad tik jo vadovaujamam universitetui reikia gabių studentų ir daugiau lėšų, o jau humanitarams gali būti ir kiti reikalavimai, ir mažesnis finansavimas. Bet ar nebaisu, kai filmavimo kamera pagauna ir parodo Seimo narį per posėdį pirštu krapštantį nosį ar rakinėjantį tarpdančius, o žurnalisto pakalbintą dėl mažų kultūros darbuotojų algų, nenutuokiantį, ką veikia orkestro dirigentas su savo lazdele. Apima siaubas patyrus, kad tokio išsilavinimo žmonės valdo Lietuvą.

Negera, kai etiketo žinovas, aiškinantis, kaip turėtų atrodyti Seimo nario drabužiai, manieros, sutrinka paklaustas, ar Seimo narys galėtų kalbėti tarmiškai. Jis turėtų atsakyti, kad namie, arba susitikęs su savo tarmės žmonėmis, gali  kalbėti tarmiškai, netgi pagirtina, kad dar neužmiršęs tarmės, bet iš Seimo tribūnos reikia kalbėti tik labai taisyklinga bendrine kalba, neleistina teisingumo ministrui nemokėti kirčiuoti savo specialybės pagrindinio termino: jis turėtų sakyti nete, o téisė, premjeras turėtų kalbėti ne apie biùdžetą, o apie biudžètą, ne apie artėjančius rinkmus, oapie rinkimùs. Tačiau ir visi kiti neturėtų daryti ne tik kirčiavimo, bet ir kitokių klaidų.  Etiketo žinovo kalba tąsyk nederėjo prie kostiumo. Jis patarė smulkius šonkauliukus valgyti rankų pagalba. To dar nebuvau girdėjusi, nes normalūs žmonės valgo šaukštais, o ne šaukštų pagalba, kai ką iš lėkštės pasiima ir pirštais, o ne pirštų pagalba.

Nėra tiksliųjų ir netiksliųjų mokslų. Filosofija – visų mokslų motina. Tad abstraktaus mąstymo lygmenyje  mokslai  tarsi susisiekiantys indai, o gramatika ir matematika -  abstraktaus mąstymo viršūnė, stipraus proto darbas. Pavyzdžiui, enciklopedinio proto antikos mąstytojas Aristotelis logikos kategorijas nustatė iš kalbos. Girdėjau, kad 2017 metus rengiamasi paskelbtigarsaus mūsų tėvynainio semiotiko Algirdo Juliaus Greimo metais. Vilniaus universitete yra jo vardo centras. Keista, kad tame centre tik literatai ir filosofai, bet, kiek man žinoma, nėra nė vieno kalbininko, nors Greimo semiotikos mokslas kilęs iš jo garsiojo kalbotyros seminaro.

  Viduramžiais bendrame mokslų sąraše po tikybos ėjo gramatika, ir tik po jos matematika, nes žmogaus galėjimas kalbėti ir mąstyti buvo laikomas Dievo dovana, leidžiančia tobulinti save ir  valdyti pasaulį. Be kalbos neįmanoma įsivaizduoti, kad būtų galima ką nors pažinti ar sukurti. Žmogus – bendruomenės narys. Taigi svarbios ir jo gyvenimo aplinkybės, kultūra, menas, visas socialinis kontekstas, netgi karai, kultūrų kaita – istorijos tiriamasis objektas. Historia est magistra vitae ( „Istorija yra gyvenimo mokytoja“).

 Gamtos mokslams priklauso ne tik išorinis pasaulis, bet ir žmogaus kūnas. Tiriant išorės  pasaulį, kalba yra jo aprašymo priemonė. Tačiau labai sudėtinga kalba aprašyti kalbą. Dar sunkiau parodyti kalbos pažinimo ir gramatinio mąstymo praktinę reikšmę. Nors matematinis mąstymas labai abstraktus ir ne kiekvienam protui prieinamas, bet žmonės pirmiausia ėmė skaičiuoti, sverti ir matuoti buityje, naudodamiesi tuo, ką turi arčiausiai - pirštais. Tai rodo visų mums pažįstamų kalbų skaitvardžių dešimtainė sistema. Matematikoje skaičius atsietas nuo daikto ir pats virtęs daiktu, o jį reiškiantis žodis – daiktavardžiu  (pvz.: Du obuoliai – buitinis skaičiavimas; Du ir du bus keturi – matematinis skaičiavimas).  Kai matematika ima operuoti dideliais skaičiais, jai neužtenka jokios kalbos žodžių ir pereinama prie universaliosios skaičių, simbolių ir formulių kalbos. Tai, kad nieko nepadarysi neskaičiuodamas, visiems aišku, bet retam aiški gramatikos nauda.

Galima pasakyti, kad kalbų mokėjimas naudingas, nes jis padeda pažinti pasaulį, kitas kultūras,  bet nenorintiems mokytis gali kilti klausimas, kam reikalinga tokia didelė jų įvairovė?  Išmokai vieną kalbą ir keliauk sau sveikas po pasaulį arba imk statyti Babelio bokštą, kad pas Dievą į svečius galėtum nukakti. Biblijoje rašoma, jog kartą  buvo mėginta tai padaryti, bet tąsyk Dievas žmones apsaugojęs nuo kvailystės, nes jis žinojęs, kad su mirštančia kalba miršta ir kultūrinis ta kalba kalbėjusių žmonių palikimas. O tai jau didelis nuostolis visai žmonijai: „Kiekviena kalba yra tam tikras visatos modelis, semiotinė pasaulio suvokimo sistema, todėl esame turtingi, jei turime 4000 skirtingų jo vaizdavimo būdų. Kalbų išsaugojimu turėtume rūpintis ne mažiau nei ekologija“ (David Crystal. Kalbos mirtis. Vilnius, 2005).

F. Sosiūras (Ferdinand de Saussure), Paryžiaus ir Ženevos universitetų profesorius, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kalbėjo taip: „Tai kam gi reikalinga kalbotyra? Aiškią nuomonę šiuo klausimu turi labai nedaug žmonių (…). Tačiau, pavyzdžiui, akivaizdu, kad kalbiniai klausimai domina visus, kurie dirba su tekstais – istorikus, filologus ir kt. Dar akivaizdesnė kalbotyros reikšmė bendrajai kultūrai: žmonių ir  visuomenių gyvenime kalba yra svarbesnis veiksnys už visus kitus (paryškinta mano – A. P.). Būtų nepriimtina, jeigu jos tyrimai domintų tik keletą specialistų. Iš tikrųjų jais daugiau ar mažiau užsiima visi, tačiau šiam dalykui skiriamas dėmesys turi paradoksalių padarinių: jokioje kitoje srityje neveša tiek daug absurdiškų idėjų, prietarų, miražų, fikcijų. Psichologiniu požiūriu tos klaidos nėra visai nereikšmingos, o svarbiausias lingvisto uždavinys – jas nurodyti ir, kiek įmanoma, galutinai pašalinti“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, 2014, p. 38).

Bet  kaip pašalinti  pačių  lingvistų padarytas ir tebedaromas klaidas?  Išbėgom iš TSRS kaip iš degančio namo visiškai nuogi, nepasiėmę ne tik to, ką buvome gavę iš didžiosios rusų literatūros, kalbos, mokslo ir kultūros, bet ir to, ką patys kruvinu darbu buvome sukūrę. Jeigu   per ilgą okupaciją humanitarai nebūtų nieko sukūrę, jei žmonės nebūtų  išlaikę patriotizmo, sunku būtų buvę išsivaduoti. O dabar ką reikėtų padaryti, kad pakiltų mūsų  humanitarinė kultūra ir gyventume pagal teisingiausią konstituciją, kuri reikalauja gerbti savo tėvus, nevogti, nemeluoti, nežudyti, mylėti artimą, saugoti šeimą ir kad, netardami Viešpaties vardo be reikalo, būtume laimingi?  Labai mes maži: „Eina ir eina/ per mūsų rugius,/ per mūsų kalbą - /maži, mes maži,/ o koks didelis noras išlikti!“ (Just. Marcinkevičius). Taip buvo anksčiau, o dabar turbūt didesnis noras išnykti, integruotis į svetimas kultūras. 

Vincas Urbutis antrojo  knygos Lietuvių kalbos išdavystė (2007 m.) leidimo paskutiniame puslapyje pateikia 45 originalia rašyba užrašytus asmenvardžius ir siūlo juos perskaityti. Jis įsitikinęs, kad „Šio sąrašiuko skaitymo malonumus ypač turėtų prisiminti tie, kurie Kalbos komisijoje ar jos prieangyje vis kibs svarstyti aną nutarimą – juodžiausią dokumentą per visą dabartinės lietuvių kalbos norminimo šimtmetį“. O juk kimba ir dar kaip: ima „gramatinti“ neperskaitomus vardus, visai nesuprasdami, kas yra gramatika.Į kabutes paimtas žodis – tai jau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naujadaras, jo nerasite nei lietuvių, nei jokios kitos kalbos žodynuose, nes nėra kalbų be gramatikos ir kuriose reikėtų ką nors gramatinti.  Dabar reikia  ne sugramatinti neperskaitomus žodžius, po apostrofo prirašant lietuvių kalbos linksnių galūnes, o leisti lietuviams juos perskaityti. Atsipeikėkime ir prisiminkime, kad lietuvių kalbai nekenkia neturintys linksnių galūnių bendriniai daiktavardžiai (žiuri, fojė, ragu, taksi ir kt.), moterų vardai ir pavardės, prie kurių  dėl tam tikrų lingvistinių priežasčių nedera lietuviškosios galūnės (Kovalik, Hilary Klinton), vyrų pavardės, kurios baigiasi kirčiuotu balsiu (Defo, Ruso, Sarkozy). Svarbu, kad būtų perskaitoma, o linksnis išaiškėja iš derinamųjų žodžių  (erdvi fojė, erdvios fojė, erdviai fojė...; kartais padeda kaitomi vardai:Kristina Kovalik, Kristinos Kovalik, Kristinai Kovalik…; Klara Cetkin, Klaros Cetkin, Klarai Cetkin…; Pjeras Žanas Beranžė, Pjero Žano Beranžė, Pjerui Žanui Beranžė…) ir iš pozicijos sakinyje. Bendriniai daiktavardžiai turi reikšmę, tai ilgainiui prisitaiko prie mūsų kalbos formų savaime: radio, kakao virto linksniuojamais radijas, kakava. Kitomis kalbomis ir be linksnių galūnių atsakoma į klausimus –kas?, ko?, kam?, ką?, kuo?, kur?, kame? Tai vadinamieji „gilumos“ linksniai. Jeigu šių linksnių nebūtų, negalėtume lietuvių kalbos teksto išversti į anglų kalbą.

Baisiausia, kad ši komisija, pasitelkusi net 135 konsultantus ekspertus, nesupranta, jog reikia  ne gramatinti, o nedelsiant ištaisyti didžiausią klaidą – supainiotą istorinę ir fonetinę rašybą. Su Urbučiu kartą prie kavos puodelio sprendėme, kodėl toks neprotingas kalbininkų žingsnis apskritai buvo žengtas ir kodėl nepadėjo išvengti klaidos jokie argumentai, kodėl Seimas nekreipė dėmesio į raštus su daugybe kvalifikuotų kalbininkų, rašytojų ir kitų žinomų Lietuvos šviesuolių parašų. Urbučiui atrodė, kad tokią žalą lietuvių kalbai galėję padaryti tik KGB liekanos. Tai panašu į  kenkimą, bet manau, kad buvę paprasčiau – norėta greičiau pasižymėti. Praeities nesugrąžinsi, bet neprotinga klaidoje pasilikti. 

Dabartinė Valstybinės lietuvių kalbos komisija su tokiu būriu konsultantų ir ekspertų turėtų būti pajėgi ištaisyti didelę klaidą, bet ji kažkodėl specialiuoju nutarimu ryžosi ją įteisinti kaip normą. Su tuo nutarimu susipažinau Komisijos svetainėje, bet neskaičiau paskelbto Gimtojoje kalboje su Albino Drukteinio komentaru. Tačiau kad ir koks komentaras būtų, jis nekeistų mano nuomonės. Raštas eina paskui tarimą: svarbiau taisyklingai ištarti negu originaliai parašyti. To latvius išmokė Janis Endzelynas, taip jie ir susitvarkė, ir neturi tokio mėšlo, kokiame kapanojamės mes. Pagaliau ir mes turime 2016 metais  leidyklos Alma litera išleistą Algimanto Čekuolio knygą Apie jūreivius: jų meilės ir kitos tikros istorijos. Ši knyga parašyta televizijos laidų pagrindu. Tad pirmiausia svetimieji asmenvardžiai buvo ištarti, o paskui, rengiant knygą, ir autoriui, ir leidyklai  užteko sveiko proto padaryti taip, kad juos būtų galima perskaityti: Hilary Klinton (Hillary Clinton), Barakas (Barack) Obama, Mateo Renzis (Matteo Renzi), Serdžijus Matarela (Sergio Mattarella), Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre), Manuelis Vaskesas Montelbanas ( Manuel Vázquez Montelbán) ir kt.

Žiauriai atrodo Komisijos siūlymai: 1) vardininką rašyti dvejopai Billas irBill'as, Ivanovas ir Ivanov'as, o linksniuoti tik Bill'o, Bill'ui, Bill'ą… ir Ivanov'o, Ivanov'ui, Ivanov'ą… (Iš to atrodo, kad  ir rusų pavardes nuo Puškino iki Putino reikės linksniuoti pridedant po apostrofo lietuvių kalbos linksnių galūnes; tai nesąmonė, bet jau yra knyga – Nikolaj Starikov. Stalin: prisimename kartu (2016);neturėjau jos rankose, nemačiau, kaip tas Stalinas tekste „vartosi“ su lietuviškomis linksnių galūnėmis; 2) negarbė lituanistams nemokėti latvių kalbos ir nežinoti, kad esame išdygę iš to paties baltų prokalbės kelmo, kad turime bendras (truputį pakitusias) linksnių galūnes ir todėl negalima prie latvių kalbos vardininko dėlioti lietuvių kalbos linksnių galūnių (Pauls'o, Pauls'ui, Pauls'ą…, Ulmanis'o, Ulmanis'ui, Ulmanis'ą…; tai tokia pati nesąmonė, jeigu ir prie lietuvių kalbos vardininko imtume dėlioti kitų linksnių galūnes; beje, latvių vardininko galūnė -s turi nulinį balsį, kuris pasirodo linksniuojant (plg. latvių ir lietuvių linksniavimą: V. Pauls – Paulas, K. Paula – Paulo, N. Paulam (įvardinė  galūnė, kaip ir jam) –Paului, G. Paulu – Paulą, Įn. (ar) Paulu – (su) Paulu); čia išlinksniuotas tik a kamieno žodis, bet toks pat ir kitų kamienų linksniavimas; 3) galų gale siūlymas negramatinti autentiškų asmenvardžių ne kontekste leidžia Lietuvos piliečiams reikalauti dokumentų, išrašytų nevalstybine kalba.

Sprendžiant Lietuvos santykius su Lenkija ar net  dekoratyvinių užrašų kabinimą Vilniaus gatvėse, kalbininkai turėtų nesikišti, nes čia ne kalbos reikalai. Politikai, aiškindamiesi dėl savo  netinkamų darbų, paprastai remiasi tuščių galvų kalbininkais, kurie net abėcėlę mano galintys lengvai papildyti svetimomis raidėmis w, x, q. Toks papildymas rodo neišmanymą, kad ir abėcėlės  raidžių skolinamasi tik tada, kai jų reikia savo kalbai. Pavyzdžiui, įprasta sakyti, kad lietuvių abėcėlė turi tris svetimas raides:ch, f, h, bet jų reikia ir lietuviškiems žodžiams – jaustukams ir ištiktukams: fe!, fi! fui! ; cha-cha-cha,  y-ha-ha . Rusai savo kalboje turi tik x[ch] irф[f], bet neturi h. Todėl jie ir svetimuose žodžiuose vietoj h vartoja г [g] : gimn, Genrik („himnas“, „Henrikas).  Alfredas Bumblauskas, keliaudamas Nemunu, savo vadovaujamai kompanijai ir visai Lietuvai rodo knygas, kur kunigaikščio Vytauto vardas užrašytas su W. Istorikas (ir dar profesorius) nežino, kad lietuvių ir latvių kalbos rašyba dabartinėmis abėcėlėmis susiformavo tik XX a. pradžioje. Kažkoks visuotinis protų užtemimas.

Lietuvių kalbos inspekcijos darbo rezultatai taip pat nedžiugina. Viešieji užrašai neatlaiko kritikos: juose sumaišyti lietuviški ir angliški (rečiau kitų kalbų) žodžiai; nesuvaldo ji  ir televizijos reklamų. Šiais bibliotekų metais visą vasarą kalama žmonėms į galvas Įjunk atostogas su knyga, kai reikėtų sakyti Atostogauk (geriau Atostogaukime)su knyga. Ant tarnybinio automobilio užrašyta Gatvių statyba, bet lietuviai stato tik namus, tiltus, o gatves, kelius tiesia. Nėra kam išrankioti iš  viešosios kalbos šiai dienai, kai reikia sakyti iki šios dienos, iki šiol, šiandien, dabar ir  žodžio galima, kai reikia sakyti galbūt,  turbūt, tikriausiai, nėra kam pasakyti, kad lietuvių kalba turi daug jaustukų, kad nereikia šaukti váu!, super!vietoj puiku, nuostabu! Tad baigiu šį pasakojimą Romualdo Granausko žodžiais: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti  prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas“ (Trečiasis gyvenimas. Vilnius, 2014, p. 174).

2. Kaip kalba gelbėjo tautą ir dar iki šiol skamba pasaulyje

 Dažnas didžiuojasi, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių gyvųjų Europos kalbų, kad jos mokomasi visuose žymiausiuose pasaulio universitetuose (beje, neseniai gavome žinią, kad vienas privatus Japonijos universitetas patvirtino baltų kalbų ir kultūrų studijų programą, o Tokijo ir Osakos universitetuose jau senokai mokomasi lietuvių kalbos). Tačiau turbūt ne kiekvienas šių dienų lituanistas, pakeitęs į užtarnautą poilsį išėjusius savo dėstytojus ir jau nebelaikantis jų autoritetais, o tik besižvalgantis į anglų kalbą, mokėtų paaiškinti, kuo svarbus lietuvių kalbos senumas. Sunku suprasti ir tai, kodėl antikos filosofijos tyrinėtojui ir vertėjui Seimo nariui Mantui Adomėnui kalbos senumas ir kaimietiškumas trukdo, kodėl jis skundžiasi  negalintis jos pritaikyti savo mąstymo poreikiams ir sukyla prieš kalbininkus, norminusius bendrinę kalbą (plg. Naujasis židinys. Aidai. 2010, 5-6 nr., p. 153; galėčiau nurodyti ir dar ankstesnę jo publikaciją prieš kalbininkus iš „Kultūros barų“, bet tiek to), o filosofas Egidijus Aleksandravičius rugsėjo pradžioje LRT kultūros kanalo laidoje IQ presingas, kalbėdamasis su sociolingviste Loreta Vaicekauskiene, džiaugėsi, kad esme laisvi ir todėl be nurodinėjimų iš šalies galime kalbėti taip, kaip norime, nes kalba esanti mūsų nuosavybė. Ir dar nuostabiau, kad kalbininkė  jam ir žiūrovams nepaaiškino, jog kalba ne individo, o visuomenės nuosavybė, nes jei ji būtų individo nuosavybė, nebūtų žmonių bendravimo priemonė.

Labai keista, kad klasikinių kalbų studijos neparodė Adomėnui, jog  kalbos norminimas – ne  lietuvių kalbininkų išradimas, kad jis prasidėjęs Europos gramatikos lopšyje. Antikinė Graikija buvo nemaža imperija, ir kai tik gramatikos mokslas pasiekė tam tikrą lygį, buvo pastebėta, jog imperijos pakraščiuose graikų kalba patiria barbarų (svetimųjų) kalbų poveikį ir reikalinga apsaugos. Todėl mokslo centrai buvo perkelti iš Atėnų į imperijos pakraščius. Ir Aleksandrijos gramatikos mokslo centras davė visai Europai stiprią tradicinę gramatiką, iki šiol sudarančią mokyklinės gramatikos pamatą. Visokių tų gramatikų būta ir dabar tebėra (universalioji gramatika, loginė gramatika, istorinė-lyginamoji, deskriptyvinė, generatyvinė, funkcinė, Montegiu gramatika, paremta matematine logika ir kt.), tačiau nė viena iš jų neatstojo ir neatstos norminamosios tradicinės gramatikos, nes kultūringai tautai reikalinga ir taisyklinga bendrinė kalba.

 Adomėnas (palyginti su kitais Seimo nariais) kalba taisyklingai. Todėl nesuprantamas jo   nuolatinis lietuvių kalbos ir kalbininkų niekinimas. Nei lietuvių kalba, nei kalbininkai nekalti, jei vertėjui trūksta gatavų pavadinimų sąvokoms, kurios jau pavadintos anglų ar kokia kita kalba. Reikia pačiam gerai pažinti lietuvių kalbos dėsnius ir jais naudotis, kurti trūkstamus pavadinimus, skolintis ar versti, juk verčiama ne forma, o prasmė. Lietuvių kalba nesutrukdė Arvydui Šliogeriui parašyti ne vieną filosofijos knygą, netrukdo Viktorijai Daujotytei rašyti esė ir filosofinių tekstų, puikiai verčia vokiečių filosofų veikalus į lietuvių kalbą Alfonsas Tekorius. Žmonės ir laikas atsirinks, kurie jų sukurti terminai gyvens kalboje, o kurie ir pasiliks ten, kur pirmąkart pavartoti.

Lietuvių kalbos senumas gelbėjo Lietuvą, kai dar neturėjome rašto, ir vėliau, spaudos draudimo laikais, kai buvo uždrausta ne tik rašyti, bet ir viešai kalbėti lietuviškai. Kai rusai su lenkais dalijosi Lietuvą ir Kauno kunigų seminarijoje buvo uždrausta homiletiką dėstyti lenkiškai, vyskupas Motiejus Valančius paragino Antaną Baranauską šį kursą skaityti lietuviškai.   

Nuo XIX amžiaus vidurio lyginamasis istorinis kalbotyros metodas skatino intensyviau  ieškoti Europos kalbų kilmės šaltinio – indoeuropiečių  prokalbės. Tuomet ir atrasta, kad  šioms paieškoms labai reikšminga lietuvių kalba.  Sosiūras pačioje XX a. pradžioje teigė: „Lietuvių kalba, dar ir šiandien vartojama Rytų Prūsijoje bei dalyje Rusijos, iš rašytinių šaltinių žinoma tik nuo 1540 m. Bet iš tokio vėlyvo laikotarpio lietuvių kalbos apie indoeuropiečių prokalbę galima susidaryti tikslesnį vaizdą nei iš III a. pr. Kr. lotynų kalbos. To pakanka, kad įsitikintume, kaip menkai kalba priklauso nuo rašto“(p. 55), o Antuanas Mejė (Antoine Meillet) norintiems išgirsti indoeuropiečių prokalbę, siūlė pasiklausyti, kaip kalba lietuvis ūkininkas.

Lyginamuoju-istoriniu kalbotyros metodu vaisingiausiai naudojosi vokiečiai, tad jiems labiausiai ir rūpėjo lietuvių kalba, bet ja domėjosi ir kitų šalių kalbininkai (ypač rusų). Tą svetimšalių susidomėjimą lietuvių kalba galima patirti iš įspūdingos Algirdo Sabaliausko trilogijos „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija“  (I d. – iki 1940 m., Vilnius,1979, 254 p.; II d.  - 1940 – 1980 m., Vilnius, 1982, 268 p.; III d.  - 1980 – 2010 m., Vilnius,  2012, 766 p.).

 Lietuvių kalba dar gerokai anksčiau prieš istorinės lyginamosios kalbotyros atsiradimą rūpinosi aukšto rango dvasininkai, puikiai susipažinę su klasikinėmis hebrajų, senovės graikų, lotynų kalbomis ir dar kalbėję bent keletu naujųjų kalbų. Reikėjo tuos gūdžių miškų žmones atversti į tikėjimą vienu Dievu. Todėl ir pirmoji mūsų knyga, Martyno Mažvydo katekizmas, eiliuotoje pratarmėje ragina atsisakyti savo buvusio tikėjimo: „Kaukus, žemepatis ir laukasargus pameskiet/ Visas velnuvas, deives apleiskiet./ Tos deives negal iums neka giera doty,/ bet tur vysus amžinai prapuldinty./ Sveikata, visus daiktus nog to deva turit,/ Kurio prisakimus čia manip regit. Tasai devas dągu, žeme žadžiu venu sutvere,/ Šytu budu žmanes ir visus daiktus padare.“ (Cituojama iš Lituanistinės bibliotekos serijos  leidinio Pirmoji lietuviška knyga. 1974,p.101.).

Dvasininkai ėmėsi didelio darbo – versti įvairius religinius raštus. Labai reikšmingi yra Mikalojaus Daukšos vertimai, ypač kunigams skirta Postilė (kiekvieno sekmadienio ir visų metinių švenčių evangelijos), išspausdinta 1599 m. 1926 metų  leidimo pratarmėje Dėl Daukšos Postilės parašyta, kad Daukša priklausė žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio laikui, kai jau buvo įvykusi Lietuvos unija su Lenkija, bet dar buvo užsilikusi nepriklausoma Lietuvos diduomenės dvasia, o lenkai Giedraitį vadinę menku politiku, tebesapnavusiu Vytauto laikų Lietuvos nepriklausomybę (p. 3). Todėl labai suprantamas ir Daukšos teiginys, kad tuomet, kai kitos tautos  iš svetimųjų kalbų verčia į gimtąją kalbą, „ ...mūsų lietuvių tauta, besirūpindama išmokti lenkiškai, savo tikrąją kalbą apleido, paniekino ir beveik pametė – tai aiškiai mato kiekvienas, bet nežinau, ar kas už tai pagirs“ (Daukšos prakalbos; sudarė Arnoldas Piročkinas.Vilnius, 1990, p. 33). Istorija kartojasi! Dabar mūsų tauta, rūpindamasi išmokti angliškai, nesaugo  nuosekliai puoselėtos gimtosios kalbos.

 Sunku įsivaizduoti, kiek pasiryžimo reikėjo Jonui Bretkūnui imtis Biblijos vertimo (1579 – 1590). Nesvarbu, kad ilgą laiką turėjome tik rankraščio kopiją, bet ir ji buvo reikšminga, o dabar Vokietijoje yra ne tik Bretkūno vertimo originalas, bet ir mokslinė jo publikacija. Norintys geriau susipažinti su senaisiais lietuvių raštijos paminklais, turėtų studijuoti Jurgio Lebedžio, Jono Palionio ir kitų kalbos istorikų darbus, o straipsnyje įmanoma tik pažvelgti į kalbos ir jos gramatikos reikšmę sunkiame tautos kelyje. Turėtume pasidžiaugti, kad pirmoji lietuvių kalbos gramatika pasirodė kartu su kitų (laisvųjų) Europos tautų pirmosiomis gramatikomis.

Gramatikos terminas kilęs iš graikiško žodžio gramma „raidė“. Kadangi graikai jau savo atmintyje turėjo nemažai meninės kūrybos, o jos centre hegzametru sukurtą Homero Iliadą ir Odisėją, jiems gramatika buvo rašymo ir skaitymo menas. Iš čia ir rusų kalbos gramotnyj  „raštingas, išsimokslinęs, išprusęs“. Laiko tėkmėje keitėsi Europos kultūros ir gramatikos. Romėnams rūpėjo iškalbos menas, retorika. XVII a. Europos filosofijoje įsigalėjęs racionalizmas veikė ir gramatikų autorius: 1) į gramatikas ateina naujų idėjų ar naujai įprasminamos senosios; 2) naujai įprasminamos kai kurios retorikos sąvokos; 3) vyksta nacionalinių Europos kalbų norminimas; 4) iš naujo įvertinamas klasikinių kalbų vaidmuo; 5) stiprinami kalbų kontaktai. XVII a. Europos gramatikos turėjo vieną filosofinį pamatą, skyrėsi tik metodas, tikslas, žanras. Buvo rašomos tokios gramatikos: a) universaliosios, b) formaliosios, c) nacionalinių kalbų; d) svetimųjų kalbų. Mokyklose atsiranda didaktinė kalbų klasifikacija: a) klasikinės kalbos (svarbiausia iš jų – lotynų), b) gimtoji kalba, c) užsienio kalbos.

Pirmosios Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatikos pasirodė XVII amžiaus viduryje:  Grammatica Litvanica - 1653 m., o jos santrauka Compendium Litvanico-Germanicum - 1654 m. Pirmoji prancūzų kalbos gramatika pasirodė 1647 m., universalioji Port-Royalio gramatika - 1660 m.Jeigu dar prisiminsime, kad Kristupas Sapūnas gramatiką buvo parašęs anksčiau už Kleiną (spėjama, kad apie 1643 metus), tai galima sakyti, kad lietuvių kalbos gramatikos buvo rašomos tuo pačiu nacionalinių Europos kalbų gramatikų rašymo laiku. Ir dar kartoju, kad gimtosios kalbos gramatikos turėjo norminamąjį pobūdį. Tai ne kokios nors vienos tarmės, o bendrinės kalbos gramatikos. Kai Kleinui buvo sakoma, kad neįmanoma parašyti gausybę tarmių turinčios lietuvių kalbos gramatikos, jis šį priekaištą atrėmė argumentu, kad graikų kalba taip pat  susiskaidžiusi į daugelį tarmių, bet gramatiką turi. Galima juk parašyti visiems bendrą gramatiką vienos tinkamiausios, plačiausiai vartojamos tarmės pamatu, o kitų tarmių faktus pateikti šalia norminių taisyklių arba visai atskirai aprašyti.

Pagal pateiktą  didaktinę klasifikaciją, sunku pasakyti, koks Kleino gramatikų tipas, bet jis pats pirmąją gramatiką paskyrė dvasininkams, nemokantiems ar silpnai mokantiems lietuviškai, kad jie Dievo žodį skelbtų lietuviams jų gimtąja kalba, o antrąją – kolonistams vokiečiams, kad galėtų susikalbėti, tvarkydami valdžios reikalus. Lietuviškai mokėjusių kunigų tuomet Mažojoje Lietuvoje buvo nedaug. Taigi ir skleisti Dievo žodį, bendrauti su lietuviais turėjo kunigai vokiečiai. Kad jie greičiau galėtų pramokti lietuviškai, reikėjo žodyno ir gramatikos. Vadinasi, ir pirmoji Kleino gramatika turėjo būti parašyta kaip svetimos kalbos gramatika, tačiau ji pasirodė kaip pirmasis lietuvių kalbos gramatinės sistemos mokslinis aprašas, nes Kleinui rūpėjo ne tik praktikos reikalas, bet ir lietuvių kalbos teisės; jis stengėsi norminti kalbą, ją ugdyti, kelti religinių raštų kultūrą, tobulinti eiliavimą. „D. Kleino darbus ruošiant spaudai dalyvavo visas būrys geriausių lietuvių kalbos žinovų. Su Kleinu buvo susiję ir religinės literatūros ruošėjai, giesmių vertėjai, rašytojai. Taigi D. Kleinas buvo centrinis asmuo XVII a. viduryje. Jo išsimokslinimas, gabumai, atsidėjimas kalbiniam-literatūriniam darbui, taurus būdas, pažangūs siekimai ir atkakli kova dėl jų įgyvendinimo buvo kitiems patraukiantis pavyzdys ir darė įtaką, kuri reiškėsi ilgą laiką ir po jo mirties ”.(Smulkioji lietuvių tautosaka XVII – XVIII a.; sudarė Jurgis Lebedys. Vilnius, 1956,  p. 8).  

Metodo atžvilgiu Kleino gramatikos santrauka (Compendium) nuo pačios gramatikos nesiskiria, bet pats Kleinas sakosi, kad tai ne paprasta santrauka, nes joje yra ir naujų  gramatikos dalykų. Skaitytojui į akis krinta esminis skirtumas sintaksės skyriuose: gramatikoje daugiau gretinimų su graikų ir lotynų kalbomis, o santraukoje – su vokiečių kalba; gretindamas lietuvių kalbą su graikų, Kleinas nurodo bendrybes, o su vokiečių – skirtumus. Kadangi ši gramatika turėjo didelę įtaką vėlesnėms lietuvių kalbos gramatikoms, tai ir susiformavo nuomonė, kad lietuvių kalba kilusi iš senovės graikų kalbos, o jeigu jau senovės graikų kalba užfiksuota tik raštuose, tai savaime aišku, kad lietuvių kalbą, turinčią tiek daug bendrybių su senąja graikų kalba, reikią kildinti iš graikų kalbos. Be to, dar būtina ją saugoti kaip gyvąją kalbą. Ir Mykolas Merlinas, Gumbinės liuteronų evangelikų kunigas, 1706 m. išleidžia lituanistikai  reikšmingą veikalą Principium primarium in lingva Lithvanica („Pagrindinis lietuvių kalbos principas“), kuriame, kaip ir Danielius Kleinas, ragina su lietuviais kalbėti tik lietuviškai ir dar ne bet kaip, bet vengti svetimybių, atsargiai vartoti naujadarus, o geriausių kalbos pavyzdžių ieškoti gyvojoje kalboje ir tautosakoje.

Pilypas Ruigys, Valtarkiemio evangelikų liuteronų kunigas, veikale Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, kurį parašė 1708 m. lotynų kalba, o išleido 1747 m. vokiečių kalba, ne tik palaikė Merliną, siūliusį gryninti rašomąją kalbą, remiantis gyvąja žmonių kalba ir tautosaka,  o pačią lietuvių kalbą, išlaikiusią daugiau senovės, vadino net graikų kalbos senele. Sugretinęs 400 graikiškų žodžių su lietuviškais, aptarė tarmes ir pirmą kartą išspausdino tris lietuvių liaudies dainas: „Anksti rytą rytužį“, „ Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo močiutei“. Šios lietuvių liaudies dainos savo  meniškumu atkreipė vokiečių rašytojų dėmesį.

XVIII a. pradžioje reiškiasi  Liudvikas Rėza, pats rinkęs lietuvių liaudies dainas ir tyręs jų menines ypatybes, skatinęs ir kitus rinkti lietuvių tautosaką. 1825 m. Rėza išspausdino dainyną, pavadinęs jį Dainos, oder littauische Volkslieder. Ir tos dainos sklido  plačiai: jos buvo verčiamos į čekų, lenkų, vokiečių, rusų, italų kalbas. Nepaprastai daug mūsų kultūrai, tautinei savimonei davė Prūsų Lietuva ir Karaliaučiaus universitetas, kuriame Liudvikas Rėza, studijavo teologiją ir klasikines kalbas, 1818 m. tapo profesoriumi ir Lietuvių kalbos seminaro direktoriumi, ne kartą jam buvo patikėtos ir šio universiteto rektoriaus pareigos. Bet turbūt  didžiausią išliekamąją vertę vis dėlto turi Rėzos išleisti Kristijono Donelaičio Metai (1818). Alekso Girdenio nuomone, Donelaičio hegzametras esąs unikalus (Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius, 1993). Tačiau turbūt vertinga ne tik forma, bet ir turinys, kad ši poema 1977 m. UNESKO nutarimu įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką ir išversta  daugiau nei į 30 pasaulio kalbų, kurių kirčiavimas neleidžia turėti hegzametro. Pats Donelaitis turbūt didžiau vertino kitus savo darbus negu poetinę kūrybą. „Donelaitis buvo įgudęs šlifuoti optinius stiklus, sklido kalbos apie jo padarytus barometrus bei termometrus. Padirbo neseniai išrastą fortepijoną ir du ar tris klavesinus. <...> Šiuos darbus Donelaitis labai mėgo. Laiške J. G. Jordanui (1777 m. rugpjūčio  16 d. ) sušunka: „Ak, kad dar galėčiau dirbti barometrus! Kaip mielai norėčiau tuo patarnauti“ (Albinas Jovaišas. Kristijonas Donelaitis. 1992, p. 31). Deja, ne šiais taip mėgstamais darbais Donelaitis patarnavo Lietuvai, o menine kūryba, tobula kalba: „Priešas kirto kumštim geležinėm,/ O jisai kalbos gimtosios gražumu.“ (S. Nėris).

Hegzametro nesukursi be kirčio laisvės. Tai ar, paskelbę 2014 metus Donelaičio metais, neturėjome susirūpinti  kirčiavimo mokymu ir mokymusi? Kodėl dabar negaila prarasti tokio nuostabaus ir išskirtinio lietuvių kalbos melodingumo, kurį sukuria jos kirčiavimas? Tiesiog sąmoningai nesimokome ir nereikalaujame, kad atsakingai būtų mokoma kirčiuoti mokyklose. Visi to kirčiavimo bijo kaip kokio baubo, o juk išmokstame netgi egzotiškų svetimųjų kalbų, kurių garsams ištarti sunkiai pasiduoda mūsų artikuliacinis aparatas.

Mokslo žmonės ieškojo lietuvių liaudies kūryboje epo, bet pamatė, kad  lietuvių dainos, pasakos, smulkioji tautosaka puikiausiai atstoja kitų tautų epą. XIX amžiaus viduryje Simonas Daukantas, Vilniaus universiteto auklėtinis, didžiai mokytas vyras, taip pat rinko ir leido žemaičių dainas ir pasakas, parašė nemaža įvairių mokslo darbų, iš kurių savotiškai išsiskiria „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“, parašytas ne tik remiantis mokslo veikalais, bet ir lietuvių tautosaka.  Šis Daukanto veikalas leistas iki spaudos draudimo – 1845, 1852 m. ir jį panaikinus– 1935, 1976 (Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkų parengtame Daukanto raštų rinkinyje). Nepaprastai gražus, iliustruotas 1982 metų leidimas, parengtas Birutės Vanagienės ir dailininko Arvydo Každailio, kuris dėl iliustracijų konsultavęsis ir su archeologu Adolfu Tautavičiumi, ir su tautosakininku Norbertu Vėliumi.

Labai svarbus rengėjų sprendimas archaizmus, tarmybes ir svetimybes paaiškinti bendrine kalba čia pat paraštėse. Pasinaudojęs žodyno aiškinimais, Laimonas Noreika didžiai menišką ir svarbų lietuvybei istorinį Daukanto tekstą okupacijos metais ne kartą skaitė sausakimšose salėse, auditorijose, žadindamas klausytojų pasididžiavimą iš senų senovės paveldėta savo krašto kalba ir kultūra. Istorikai ir literatūros mokslininkai įžvelgia šiame Daukanto darbe pernelyg didelį praeities idealizavimą, romantizmo dvasią. Bet reikia suprasti, kad tai natūralu. Ne turtai ir patogus gyvenimas daro žmogų laimingą. Svarbiausia santarvė su gamta ir savimi, rami sąžinė. Juk viską tiems pagonims (lot. paganus „kaimietis“) reikėjo savo rankomis pasidaryti. Ir tai nebuvo lengva  be jokių patogumų neįžengiamuose miškuose. Per brūzgynus važiuodavę šunų kinkiniais, o šunys ne tik be kelio namo parveždavo, bet ir nuo žvėrių gynė. Todėl, Daukanto nuomone, prasti keliai per mišką ir dabar šunkeliais vadinami.

Baudžiavos laikais jaučiais arę, bet jaučiu nei į karą, nei pas mergelę nenujosi. Liaudies dainose mergaitėms buvo svarbiausia rūtų darželis ir vainikėlis, o vaikinams – ristas  žirgas.  Sunku ir tamsu gyventi dūminėje pirkioje, o su kokia meile ją aprašo Mikalojus Katkus Balanos gadynėje! Skaitydami šią knygą, suvokiame, kad ne materialinė gerovė, bet dvasinės vertybės žmogų darė laimingą. Tai ir XX a. antrojoje pusėje mes patys esame patyrę tautosakos ir dialektologijos ekspedicijose. Pakalbinta senutė pasakoja apie labai sunkų gyvenimą, bet staiga prisimena: O kaip seniau būdavo linksma! Kaime buvo daug jaunimo, o dainos tik skambėdavo, kai iš visų kraštų rinkdavomės į vakarėlį.  Lietuvių būdą gyventi su daina galima rasti paliudytą ir poetų eilėse. Štai  Pranas Vaičaitis rašo: „Yra šalis, kur upės teka/ Linksmai tarp girių ūžiančių/ Ir meiliai tarpu savęs šneka/ prie giesmininkų vieversių./ Ten prakaitas aplieja žmones/ Prie vasaros sunkių darbų./ Ir prastas parėdas marškonis/ Apdengia sąnarius visų./ <...> Atsimenu, kada į guolį / Saulutę prašo vakarai/ Ir gieda lietuviai varguoliai,/ Nes pabaigti dienos darbai…/Kaip tąsyk mergos veidą skaistų/ Prie rūtų lenkia kvepiančių,/ Dainuodamos jas meiliai laisto./Lelijų skinas žydinčių.

 Darželis po langais prie kiekvienos pirkelės  Lietuvoje buvo būtinas ir daina būtina. Todėl  Daukantas tikrą tiesą rašo, kad „Lietuvis, tai yra kalnėnas arba  žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus; keliaudamas, dirbdamas, kame būt nevargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja.“ Jis labai pagarbiai mini ir garsųjį raštininką Rėzą, paskelbusį pasauliui kelias dešimtis dainų 1825 m., ir Simoną Stanevičių, išleidusį lietuvių liaudies dainų rinkinį 1829 m. Daugelyje tų dainų justi puiki subtili melodija, kalbos švelnumas ir širdies jautrumas (p. 66).

Pratarmėje Daukantas su didele meile rašo apie lietuvių kalbą, kuri „viena pati it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja“, ją ne raštai išlaikė, o „mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose, kurios šiandien dar, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sako: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogumi būk ir namų savo neužmiršk“,- tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly nėra taip aiški, kaip mūsoji“ (p.8).

Daukantas nespėjo sužinoti (mirė 1864), kaip tai bruknelei reikės  išlikti  spaudos draudimo laikais. Bet tikra jos ir mūsų tautos laimė, kad tamsiausiais Lietuvai metais Vokietijoje suklestėjo lyginamoji istorinė kalbotyra, patraukusi ir kitų šalių mokslininkus. Augustas Šleicheris (August Schleicher) 1852 m. atvyko į Mažąją Lietuvą, susitiko su Fridrichu Kuršaičiu ir Ferdinandu Neselmanu (Nesselmann). Per penketą mėnesių šiek tiek pramoko lietuviškai, prisirinko tautosakos, medžiagos skaitinių tekstams ir žodynui. Bet gerai suprato, kad vienas negalėtų parašyti lietuvių kalbos gramatikos. Pirmiausia pagalbos kreipėsi į Kuršaitį, bet Kuršaitis  atsisakė Šleicheriui padėti, o paskui ir pats naudojosi jo gramatika. Kuršaitis 1876 m., be kitų kalbotyros darbų,išleido fundamentalią „Lietuvių kalbos gramatiką“ (Grammatik der littauischen Sprache). Įžangoje aptarė lietuvių kalbos ribas, vietą kitų indoeuropiečių kalbų šeimoje, jos santykius su prūsų ir latvių kalbomis. Kaip ir ankstesnėse lietuvių kalbos gramatikose, didesnė dalis skirta morfologijai, o mažesnė – sintaksei. Morfologijos dalyje didelis dėmesys fonetikai, žodžių darybai ir kaitybai,  reikšmingas kirčiavimo mokslas (ir dabartinėse gramatikose tos pačios kirčiuotės ir tie patys priegaidžių ženklai). Kuršaitis, studijuodamas Karaliaučiaus universitete, lankė Rėzos vadovaujamą lietuvių kalbos seminarą. Iš jo turbūt bus išsinešęs ir pagarbą lietuvių liaudies dainoms, todėl gramatikoje randame liaudies dainų aprašą ir pridėtas 25 dainas su melodijomis.

 Šleicheris, negavęs paramos iš Kuršaičio, pasikvietė į pagalbą lietuvį mokytoją Kristupą Kumutaitį, dar pasinaudojo 1851 metais išleistu Neselmano lietuvių-vokiečių kalbų žodynu (Wörterbuch der littauischen Sprache) ir 1956 m. išleido „Lietuvių kalbos gramatiką(Litauische Grammatik), o 1857 m., pridėjęs surinktuosius tekstus, išleido „Lietuvių kalbos vadovėlį“ (Handbuch der litauischen Sprache).Reikšmingasbuvo ir  Šleicherio darbas, bet turbūt be reikalo    XX a. lietuvių kalbininkai Šleicherio vadovėlį laikė pirmąja moksline lietuvių kalbos gramatika. Kleino gramatika geresnė ir moksliškesnė už Šleicherio. Tai rodo ir Antano Baranausko praktika: išsivertęs Šleicherio gramatiką ir pagal ją ėmęs dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, pamatė, kad lietuviams reikia kitokios gramatikos, ir pats ją parašė. Nebloga Baranausko gramatikėlė, tik ji patyrusi per daug nepelnytos kritikos dėl savotiškų autoriaus paskubomis kurtų terminų ir dėl to, kad ją ne pats autorius išleido. Daug kas mini, kad Baranausko gramatikoje apsčiai esama klaidų, bet niekur neteko aptikti nurodyta, kokios tos klaidos. Baranauskas užsienio kalbininkų buvo raginamas gramatiką išleisti, bet nesiryžo, nes bijojo carinės valdžios represijų, o lituanistikai jis daug pasitarnavo tarmių tyrinėjimais, jų klasifikacija ir įspūdinga poema Anykščių šilelis.

 Baranausko tarmių mokslas paskatino susidomėti kalbotyra ir jo mokinį Kazimierą Jaunių,  o Peterburgo dvasinėje akademijoje klasikinių kalbų dėstytojai ragino Jaunių tęsti kalbotyros darbą. Baigęs akademiją, Jaunius ne tiek kunigavo, kiek su dideliu įkvėpimu tyrė kalbą, bet nesistengė skelbti rezultatų. Tada Eduardo Volterio paskatinti akademikai Filipas Fortunatovas ir Aleksejus Šachmatovas pasamdė Jauniui sekretorių, dar gimnazijos nebaigusį Kazimierą Būgą, kuris išleido Aistiškus studijus, redagavo 1911 m. Peterburge išleistos Jauniaus gramatikos tekstą ir dar kartą ją išleido 1916 m. su vertimu į rusų kalbą. Jauniaus tekstą redaguoti nebuvo lengva  dėl specifinės rašybos. Gerai ištyręs lietuvių kalbos tarmes ir jų kirčiavimą, Jaunius sukūrė tokią rašybą, kad kiekvienas tekstą galėtų skaityti savo tarme ir kad joje atsispindėtų žodžio kilmė.

Rusų kalbininkai rūpinosi ir Antano Juškos lenkų-lietuvių kalbos žodyno leidimu,   pasitelkę lietuvių kalbininkus: Vytautą Jušką, Joną Jablonskį, Jurgį Šlapelį ir Kazimierą Būgą. Be to, Antanas Juška, kunigaudamas įvairiose Lietuvos parapijose, turėjo pririnkęs daug lietuvių liaudies dainų. 1879 metais persikėlė į Kazanę pas brolį Joną, kuris, Charkovo universitete buvo studijavęs klasikinę filologiją, mokytojavo ir dirbo kalbininko darbą. Čia abiejų brolių buvo sudaryti ir išleisti dainų rinkiniai: Lietuviškos dainos, išleistos Kazanėje (1880 - 82), Lietuviškos svotbinės dainos, Petrapilyje (1883), o „Lietuvių liaudies melodijos“(Melodije ludowe litewskie), išleistos Krokuvoje (1900). Tarybiniais metais Antano Juškos dainos dar kartą išleistos Vilniuje.

Juo didesnė priespauda, juo daugiau dėta pastangų atsilaikyti. Tad ir spaudos draudimo metais kas galėjo, tas veržėsi į mokslą, į šviesą, nesvarbu, kokia kalba jam reikėjo mokytis. Carinės Rusijos gimnazijos buvo labai stiprios. Pavyzdžiui, Marijampolės gimnazijoje Jonui Basanavičiui teko mokytis net šešių kalbų (rusų, lenkų, lotynų, graikų, vokiečių, lietuvių), o iš viso atestate yra 18 disciplinų pažymiai. 1873 m. gimnaziją Basanavičius baigė su sidabro medaliu, vėliau dar du semestrus klasikinių kalbų mokėsi Maskvos universitete ir dėl to visai nesigailėjo, nors, gavęs stipendiją, perėjo į medicinos fakultetą; Jonas Jablonskis 1872 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją ir baigė ją 1881 m. aukso medaliu, o tolesnėms studijoms pasirinko klasikines kalbas. Klasikinių kalbų mokymasis reikšmingas, nes jis supažindina su antikos literatūra ir kultūra, moko logikos, retorikos, lavina gramatinį mąstymą.

Dera čia prisiminti vienos Vaižganto paskaitos žodžius: „ Kaip gegutės savo kiaušinius į svetimą lizdą, mes dėdavome savo sūnus į svetimas kultūras, kad mums juos išauklėtų, ir džiaugėmės, kai kuris ne kuris parskrisdavo namo, į savuosius, ne visai pakitėjusiu gegužiuku“. (Juozas Tumas-Vaižgantas. Literatūriniai portretai. Vilnius, 1998, p. 200). Tokie nepakitėję (ar vėliau susipratę) gegužiukai buvo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazimieras Jaunius, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Petras Avižonis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Jurgis Šlapelis, broliai Biržiškos, Maironis, Povilas Višinskis, Vincas Pietaris, Balys Sruoga, Vincas Krėvė (Kijevo universitetą baigęs darbu „Indoeuropiečių protėvynė“ ir apdovanotas aukso medaliu) ir kt. Šie žmonės buvo pajėgūs siekti Lietuvos nepriklausomybės ir tikėti ja: „Žiūrėk, rytuose aušra jau teka,/ Pabudę paukščiai pagiriais šneka;/Laikai juk mainos: slėgė pikti, - / Nušvis kiti/ Lietuvai, mūsų tėvynei./“ (Maironis).

Du didieji mūsų tautos atgimimo žadintojai – Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka: pirmasis nepakitėjęs, lietuviškumo dvasią išsinešęs iš gimtųjų namų, o antrasis – pačiu laiku susipratęs, po „Aušros“ budinęs tautą „Varpu“ ir savo eilėmis. Siūlyčiau visiems, kuriems rūpi tautos istorija, pirmiausia atidžiai perskaityti ir permąstyti Basanavičiaus biografiją, nebūtinai išleistą 1936 m., galima ir nesunkiai prieinamą  „Baltų lankų“ leidyklos Skaitinių serijos 19 knygą Jonas Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851- 1922. Vilnius, 1997.  

Atsivertę ją, skaitome: Literatūra apie mane. Basanavičiaus sudarytos literatūros sąraše yra 32 pozicijos įvairiomis kalbomis. Viena iš publikacijų prancūzų kalba skelbia, kad Basanavičius esąs Lietuvos renesanso (atgimimo) tėvas. (Bassanavitsius. Père de la renaissance lithuanienne (Extraite de „Pro Lithuania“, N. 6). Lausanne, 1917. Iš šios literatūros matyti, kad Basanavičius buvęs ne tik geras praktikuojantis  gydytojas, bet ir antropologas, etnologas, etnografas, žmogaus teisių gynėjas ir, kaip rodo publikacijų geografija (Sofija, Belgradas, Paryžius, Londonas, Roma ir kt.), labai plačiai Europoje žinomas žmogus, o dar jeigu pridursime lietuvių kalbos kilmės paieškas, tautosakos rinkimą ir leidimą, publicistinę ir visuomeninę veiklą, tai reikės tik stebėtis to žmogaus talentu, protu ir interesų platumu.

Kalba vedė tautą per visas negandas į laisvę: „Vedė, palikdama/ peizaže ir istorijoj pėdas./ Iš motinų lūpų išdygo/ ir mumyse pasisėjo.// Koks džiaugsmas pašaukti medį,/ kalną, ežerą, upę! Ačiū, kartoju, ačiū/ už žodžio skonį burnoj.// O kartais ji stovi,/ juoda skara apsigobus,/prie pustuščio/ prūsų kalbos kapo.// Sunku ir tylėti, / ir verkti.“ (Just. Marcinkevičius).

Natūraliai daug kas lieka už  straipsnio ribų, nes norisi parodyti, kaip net sunkiausiomis tautai aplinkybėmis branginta gimtoji kalba ir savoji kultūra, kaip siekta mokslo šviesos. 1904 metais panaikinus spaudos draudimą, iškart susirūpinta mokyklomis ir bendrine kalba, kurios kūrimo programą dar 1901 m. buvo paskelbęs Jonas Jablonskis. Akivaizdu, kad raštų kalba netinkama, nes iš seno ji užteršta svetimybėmis. Taigi belieka, kaip ir Danieliui Kleinui, rašant pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, pasirinkti tinkamiausią tarmę, ko nors trūkstant papildyti faktais iš kitų tarmių ir pasinaudoti talentingiausių rašytojų tekstais. Be to, ir gyvojoje žmonių kalboje esama svetimybių, todėl reikia mokėti atskirti grūdus nuo pelų.

 Kaip ir Daukantui, rašant apie pagonių gyvenimą, Jablonskio kuriamai bendrinei kalbai labai tiko tautosaka, jo paties gimtoji tarmė, Donelaičio, Valančiaus, Baranausko raštai ir tai, ko buvo prisirinkta iš visos Lietuvos, darbuojantis prie Antano Juškos žodyno. Jablonskis redagavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų raštus (ypatingą dėmesį skyrė Žemaitei, net slapyvardį sugalvojo), nemažai vertė grožinės literatūros, mokslo populiarinimo knygelių, mokyklos vadovėlių.

Atskirai verta prisiminti matematiką Praną Mašiotą, kuris taisyklinga kalba parašytomis originaliomis ir verstinėmis knygelėmis aprūpino pradžios mokyklas (jų išleido apie 140; visas Mašioto knygynėlis  iš naujo išleistas ir tarybinės santvarkos metais).  Be to, Mašiotas domėjosi ir kalbos dalykais, jaudinosi dėl dviskaitos likimo.  Pirmosios nepriklausomybės metais viską reikėjo kurti beveik iš nieko. O gal ne iš nieko, gal buvo kuriama iš tautos patriotizmo, iš dainų, atvedusių į laisvę, iš doros, tikėjimo, vilties? Juk net kariauta, Vilniaus ir Klaipėdos krašto neturėta, Lietuvos dar nebuvo pripažinęs pasaulis, o laikinoji sostinė Kaunas statėsi, ekonomika kilo, nors Maironiui  buvo liūdna, kad tų partijų priviso kaip blusų, o Krėvė rašė knygą „Miglose“. Bet vis tiek buvo susitvarkyta su pradžios mokyklomis, įkurtas universitetas, pasirūpinta, kad jame dirbtų kvalifikuoti dėstytojai, lietuvių kalba paskelbta valstybine, sukurta tautinė mokykla, „Gimtoji kalba“ profesionaliai dirbo kalbos kultūros darbą.

XIX a. pačioje pabaigoje turėjome du didžius kalbininkus (Kazimierą Būgą ir Joną Jablonskį), kuriuos be pagrindo per visą XX amžių kai kas priešino kaip mokslininką su praktiku. Bet abu buvo ir mokslininkai, ir praktikai. Juk Būga vien tik rašybos klausimais paskelbė 13 straipsnių, bet jam rūpėjo daugiau kalbos formų istorija, etimologijos. O Jablonskis, puikiai išmanydamas  kalbos istorijos dalykus, profesionaliai  įvertino Jaunių, pavadino jį kalbininkų tėvu ir, jei būtų norėjęs, būtų nardęs tose „mokslo aukštybėse“, bet jam labai rūpėjo Lietuvos ateitis. Be to, jis pasitikėjo mokytojais. Todėl 1922 m.  gramatikos prakalboje skaitome: „Kalbos m e t o d i k o s prašau iš manęs nereikalauti <...>. Kaip kada reikia eiti vienas kitas kalbos mokslo dalykas vidurinėje mokykloje, apie tai nuspręs jau pats mokytojas, turėdamas prieš akis savo mokinius ir gimtosios kalbos metodikos reikalavimus. Man rūpi, šiaip ar taip, daugiausia praktikos reikalas: turime mokyti mokykloje ne tiek gramatikos terminų ir įvairių kalbos páiniavų, kiek gyvųjų kalbos dalykų, reikalingų kultūringo lietuvio gyvenimui, jo darbui Lietuvos visuomenėje“. (Jablonskis J. Rinktiniai raštai, I; sudarė Jonas Palionis. Vilnius, 1957, p. 183 – 184).

Jablonskis taisė įvairias svetimybes, ypač jo dėmesio centre buvo linksnių ir prielinksnių vartojimas.  1928 m. išleido  veikalą „Linksniai ir prielinksniai“, kurio paskirtį apibūdino taip: „Šį savo rašinį skiriu pirmiausia mūsų laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms, įvairiems mūsų žodžio skelbėjams (dėstantiems lietuviškai savo dalykus mokytojams…), mūsų kalbos mokytojams ir jų mokiniams arba bent daliai tų mokinių“ (RR I, p. 550). Juk labai svarbu, kad mokyklose visi mokytojai ir dėstytojai kalbėtų taisyklingai. O kažin ar dabar visiems mokytojams ir dėstytojams keliamas taisyklingos kalbos reikalavimas?

Jablonskio pėdomis sekė Juozas Balčikonis. Jis, kaip ir Jablonskis, rūpinosi bendrinės kalbos taisyklingumu ir dar puoselėjo viltį, kad tauta pasistatytų sau paminklą – Lietuvių kalbos žodyną. Kai jo rašymas buvo patikėtas Būgai, iš Balčikonio laiškų galima patirti, jog jis buvo pasiryžęs visu kuo patarnauti Būgai, kad tik jis, visus darbus atidėjęs į šalį, rašytų Žodyną (žr. Balčikonio laiškus Būgai: Juozas Balčikonis. Rinktiniai Raštai II; sudarė Aldonas Pupkis. Vilnius, 1982, p. 256 – 258). Tik, žinoma, tokio žodyno, kokį buvo pradėjęs rašyti Būga, ir per ilgesnį gyvenimą jis vienas nebūtų parašęs.

 Skardžius norėjo, kad po Būgos mirties Žodyno rašymas būtų patikėtas ne praktikui Balčikoniui, o jam, mokslininkui (Aldonas Pupkis. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 2013, 497 p.). Tačiau Lietuvos vadovas gerai pažino Balčikonį. Patikėjo jam Žodyno rašymą, nes žinojo, kad Balčikonis, baigęs Panevėžio realinę gimnaziją ir Peterburgo universitetą, yra kaip tik tas žmogus, kuriam užtenka ir teorinio pasirengimo, ir praktinės patirties, kad jis tvarkingas ir atsakingas už kiekvieną žingsnį ir darbui išleistus pinigus, kad jam labai rūpi  Lietuvos ateitis.

3. Apie vadovėlius, mokytojus laisvoje ir ką tik okupuotoje Lietuvoje

Jau minėjau, kad Jablonskis rašė gramatikas, žinodamas, ko reikia mokykloms ir Lietuvos žmonėms. Net ir 1925 m., pateikęs 1922 m. gramatikos santrauką kaip vadovėlį pirmosioms vidurinių mokyklų klasėms, kokių nors metodinių nurodymų nedavė; kaip dalyką išdėstyti, tai jau programos ir mokytojo reikalas. Todėl mokytojai i Atgal