VISUOMENĖ
09 24. Suvalkijos dvarų istoriją atskleidus
Vytautas Kuprys
Nemažas keliautojų būrys iš Vilniaus nutarėme aplankyti kai kuriuos Suvalkijos dvarus.
Pravažiavę per Nemuną esantį tiltą, šalia Kauno, atsidūrėme Suvalkijoje. Suvalkai gyvena kairiajame Nemuno krante. Suvalkijai priklauso Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio bei Prienų savivaldybės vakarinė dalis. Ši teritorija yra vadinama Sūduva arba Užnemunė. Sūduva atsirado 875 metais, anksčiau negu Lietuva.
Manoma, kad suvalkiečiai susidarė XVI – XVII a. iš autochtonų (čiabuvių) – jotvingių, sūduvių, taip pat atsikrausčiusių gyventojų iš Kauno apylinkių ir Žemaitijos. Suvalkijos etniniai grupei įtakos turėjo XIII – XIV a.čia atkelti žiemgaliai, vėliau čia apsigyveno totoriai, lenkai, vokiečiai. 1795 – 1807 m. gyvenamos teritorijos priklausė Prūsijai, 1807 – 15 m. Varšuvos kunigaikštystei, 1815 – 1915 m. Lenkijos karalystei 1867 – 1915 m. Užnemunė įėjo į Suvalkų guberniją, todėl ji buvo vadinama Suvalkija.
Čia 1808 – 1940 m. galiojo Napoleono I įvestas civilinis kodeksas, o valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos. Todėl kilo žemės ūkis, kultūra. Ypač gerai gyveno Sūduviečiai. Moterys turėjo daugiau teisių negu vyrai. Jos sėdėjo prie stalo pačioje garbingiausioje vietoje, moterys miegojo lovoje, o vyrai ant suolo, kurio plotas buvo 50 cm, pirmos Lietuvoje pradėjo nešioti skrybėlaites.
Zyplių dvaras
Kadangi tuo metu nebuvo pirčių, žmonės maudėsi kubiluose, bitės buvo laikomos šiaudiniuose aviliuose. Valstiečiai gyveno skurdžiai, todėl pasui darydavo bendrą nuotrauką, o paskui kiekvienas išsikirpdavo savo nuotrauką ir klijuodavo į savo pasą. Arkliai turėjo savo pasus.
Sūduviečiai vieni save vadina zanavykais, kiti kapsais. Zanavykai gyvena Kudirkos Naumeščio, Griškabūdžio, Šakių, o kapsai Virbalio, Vištyčio, Liubavo, Daukšių, Šilavoto, Garliavos, Kazlų Rūdos, Pilviškių apylinkėse.
Pravažiuojame Šakius, tai apskrities centras ir zanavykų sostinė. Šakiai minimi nuo 1352 m. 1405 m. kryžiuočių ordinas čia pastatė pilį, bet pilies neišliko. Vietovės vardas kilęs nuo šakos: prieš keletas šimtų metų čia augo didelis šakotas miškas. Kiti aiškina, kad šiose vietovėse buvo pelkėtos vietos, žmonės kirto šakas ir per jas važiavo, bet tikriausiai vardas atsirado nuo asmenvardžio.
Šakių miestas pradėjo augti XVIII a., ypač daug padėjo Četorickiai. Žydams buvo leista laikyti smukles. 1765 m. M. Čertorickis išrūpino Šakiams prekybines privilegijas ir miesto teises.
1863 m. sukilimas reiškėsi Šakiuose ir apylinkėse, tačiau atvykus pačiam Muravjovui šakiečius smarkiai nubaudė. Rusų kareiviai beotodariškai plėšikavo tris paras.
Gelgaudiškių dvaras
Tautinis atgimimas Šakiuose pradėjo reikštis anksčiau negu kitose Lietuvos vietose. Čia 1890 – 94 m. gyveno daugiausia tautinio atgimimo veikėjų. Baigęs universitetą, į Šakius atvyko dr. V. Kudirka.Tuo metu Šakiai buvo žydiškiausias miestas Lietuvoje, gyveno 60 proc. žydų, kurie nemaloniai jį sutiko. 1894 m.dr. V. Kudirką aplankė daktarai K. Grinius, P. Matulaitis, J. Bagdonavičius. Rado jį džiovos apimtą ir iškvietė į Šakius J. Staugaitį jo pavaduoti. V. Kudirka čia išbuvo iki 1919 m. Čia jis platino draudžiamą spaudą, daug rašė į “Varpą” ir “Ūkininką”. Mieste dažnai lankydavosi poetas P. Vaičaitis. Šakiuse uoliai darbavosi P. Kriaučiūnas. Jis įsteigė knygryšyklą, knygų parduotuvę, atliko kitus Lietuvai naudingus darbus.
1905 m. veikė revoliucinio judėjimo dalyviai, kurie naikino Rusijos caro paveikslus, užiminėjo savivaldybės ir kitus pastatus.
Pradžios mokykloje, šeštadieniais, mokytojas Dumčius dėstė lietuvių kalbą. I pasaulinio karo metu Šakiai nuskurdo, vokiečių valdžia įvedė griežtą režimą, maisto korteles.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, šakiečiai buvo aktyvūs. Daug pasidarbavo dr. J. Staugaitis, dailininkas V. Grybas ir kt. Buvo sudarytas miesto komitetas su pirmininku J. Staugaičiu. Šakiai virto apskrities centru, gražus būrelis išėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę.
Šakiuose koncentravosi visa zanavykų krašto veikla. Okupacijos metais Šakiai skaudžiai nukentėjo, bolševikai išžudė ir ištrėmė nemažai gyventojų. II pasaulinio karo metu čia vyko aršūs rusų – vokiečių karo veiksmai.
Šakiuose gyveno žinomas kompozitorius A. Vanagaitis, visuomenės veikėja G. Sadaitytė – Pavalkienė, muzikas Č. Šukaitis, laikraštininkas A. Pakarklis, rašytojas P. Naujokaitis ir kt.
Vykstame į Lukšius ir lankome Zyplių dvarą
Lukšių miestelis išsidėstęs Sūduvos lygumoje. Per Lukšius teka Siesartis, jame yra šv.Juozapo bažnyčia, glaistytų varškės sūrelių, sūrių, pieno surinkimo ir perdirbimo ir kt. bendrovės. Lukšių parduotuvėje ir mes pirkome skanių sūrelių.
Miesto septynmetėje mokykloje mokėsi J. Basanavičius, J. Adomaitis – Šernas, V. Grybas. Nuo 1808 m. miestas tapo parapijos centru. 1839 – 55 m. Lukšiuose kunigavo rašytojas A. Tarandė. Draudžiamą spaudą platino P. Kriaučiūnas. 1950 m. Lukšiai buvo valsčiaus, o nuo 1950 – 94 m. - apylinkės centras. Mieste yra vidurinė mokykla, pavadinta skulptoriaus V. Grybo vardu.
Pirmasis sustojimas - Zyplių dvare. Ne taip seniai buvęs apleistas ir užmirštas Zyplių dvaras, šiandiena prikeltas naujam gyvenimui. Restauruoti dvaro rūmai, jame planuojama įrengti Zanavykų krašto muziejų. Zyplių dvaras yra vienas jauniausių dvarų Lietuvoje. Jo istorija nesiekia 200 metų. Dvare išliko 11 pastatų ir dvarą supantis parkas. Į šį dvarą tikrai sugrįžo meno, grožio ir išminties dvasia. O dvaras prasidėjo štai nuo ko.
Pirmą kartą Lukšiai minimi 1697 m. Sintautų bažnyčios metrikų knygoje, ši vietovė priklausė Velionos seniūnijai. Nuo 1795 m. miestelis priklausė Prūsijos iždo nuosavybei. 1807 – 13 m. Lukšiai priklausė Varšuvos kunigaikščio dvarininko J. Paniatovskio nuosavybei, kuris nusipelnė, dalyvaudamas Napoleono karuose, buvo net prancūzų maršalas. Kai kunigaikštis 1813 m. prigėrė upėje prie Leipcigo, jo turtai atiteko seseriai T. Tiškevičienei. Apie 1834 m. dvaras tapo Polocko gubernijos dvarininko Jono Bartkovskio nuosavybe. 1845 – 55 m. Palankiuose, šalia Lukšių, jis įkūrė dvarą–sodybą ir parką mišraus plano, vieną didžiausių ir gražiausių Lietuvoje ir suteikė Naujųjų Zyplių pavadinimą. J. Bartkovskis mirė 1855 m., po jo mirties Zyplius valdė jo podukra J. Kučinskienė. Tuo metu Zypliams priklausė 155 kaimai ir 300 valakų girios. Savininkė šių turtų ir nematė, nes ištaigingai gyveno Paryžiuje ir buvo išlaidi. 1888 m. dvaro valdytoja tapo J Kučinskienės dukra L. Ostrovskaja. 1891 m. dvarą nusipirko grafas T. Potockis, kuri dvarą valdė iki I pasaulinio karo.
Paežerių dvaras
Dvaras 1901 m. buvo perstatytas ir įgavo neobaroko bruožų. Parke yra gamtos paminklas – Zyplių ąžuolas, kuriam buvo 400 metų. 2008 m. nuvirto ir paliktas gulėti savo mirties vietoje. Jame auga nemažai retų medžių, jų tarpe daug plačiašakių klevų, ilgaliemenių eglių, skarotojų beržų, drebulių ir kt., parkas su sodais užima 180 ha žemės ploto. Vakarinėje dalyje pasodinta apie 200 metrų ilgio balzaminių tuopų alėja. Dvaro teritoriją riboja liepų, uosių, skroblų, ąžuolų alėjos. Parke yra tvenkinys su sala.
Dvare išliko dvi oficinos, arklidė (dabar čia įrengta Zyplių dvaro galerija), ratinė, svirnas ir kiti pastatai.
1919 – 21 m. dvare veikė iš Seinų lenkų išvaryta Kunigų seminarija, kuri dirbo keletą metų, kol išsikėlė į Gaužius. Vėliau iki 1940 m. - dvimetė žemės ūkio mokykla, paskui 1944 m. įkurta karo ligoninė, kolūkių kontora, veikė traktorių stotis. 1990 m. dvaras atiteko Lukšių seniūnijai.
2012 m. Lukšių seniūno V. Cikanos iniciatyva bei ES lėšomis, buvo baigti restauruoti Zyplių dvaro centiniai rūmai.
Žmonės pasakoja, kad dvare vaidenasi. J. Kučinskienė, palikdama dvarą, pamiršo savo rankinuką, todėl vis dar ateina jo ieškoti. Ir tikrai, kuomet buvo restauruojamas dvaras, už krosnies buvo rastas rankinukas. Ar tai jos?
Atvažiuojame į Gelgaudiškius – seniausią Šakių rajono gyvenvietę, rašytiniuose šaltiniuose minimą jau1504 m, prigludusią prie žilagalvio upių tėvo Nemuno. Labiausiai ši vietovė garsėja vienu originaliausių ir didžiausių Lietuvos dvarų, XIX a. architektūros ansambliu, įaugusiu į apylinkės gamtą ir čia verdančiu gyvenimu.
Vykstame į Gelgaudiškių dvarą, kur 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios filmo „Tadas Blinda” scenos.
1507 m. minimą dvarą LDK Aleksandras padovanojo savo raštininkui J. Sapiegai. 1517 m. po jo mirties dvarą gavo jo antroji žmona Elena. 1566 m. Gedgaudiškiai atiteko P. Sapiegai. 1585 m. miestelis perėjo Gardino žemės teisėjui G. Masalskiui, 1589 m. atiteko Sapiegos žentui, Livonijos karo dalyviui M. Dembickiui. Po to dvarą valdė Gelgaudai, vėliau Čertorickiai bei Kauno jėzuitų kolegija. 1655 m. miestelį nusiaubė Švedijos kariuomenė.
Neoklasicizmo rūmus XIX a. viduryje ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Kedelis. Rūmus supa vienas didžiausių Lietuvoje prancūziškas parkas, pasižymintis sudėtinga struktūra.
Kedeliai valstiečius labai spausdavo dirbti, dvare dirbo 7 dienas savaitėje, kaimai buvo naikinami. Baronas savo dvarus pavyzdingai tvarkė, įsteigė sūrių fabriką, kurio sūriai buvo žinomi ir Varšuvoje. Kerdeliai mėgdavo šventadieniais savo girioje medžioti, varovais buvo baudžiauninkai. Kedelio gyvenimas baigėsi liūdnai: vienos medžioklės metu kažkas pataikė jam į ranką, paskui ilgai ir sunkiai sirgo ir netrukus mirė.
Dvarą už 1 milijoną rublių įsigijo dvarininkai Kamarai, kurie dvarą valdė iki I pasaulinio karo. Nepriklausomybės metais dvaras buvo išdalintas.
Vienaaukščiai mūriniai dvaro rūmai statyti 1846 m. Ilgo stačiakampio plano su dviem kampiniais rizalitais (iškyšuliais) ir fligeliu, pagrindinis fasado porkikas su dviem jonėniškomis kolonomis. Viduje – aplink du vestibiulius pusiau amtiladiškai (vienas po kito) išdėstytos patalpos, salių plafonai ir durys, dekoruotos moderno stiliaus ornamentais.
Dvaras turėjo savo vandentiekį, jame buvo kumetynas, ledainė, svirnas, oranžerija, virtuvė (stovėjo atskirai, kad kvapai prapultų), oficina, bokštas, tvartas, daržinė, klojimas, bravoras, pirtis, kepykla, rūsys ir kt. Dvaro vartai buvo su kolonomis.
Paežerių ąžuolas, kuriam jau keletas šimtų metų
Nuo XIX a. iki 1950 m. čia buvo valsčiaus centras. Per I pasaulinį karą ir po II pasaulinio karo dvare veikė vaikų prieglauda.
Kertame Novos upę – tai jau kapsų kraštas. Pravažiuojame Pilviškius, per kuriuos teka Šešupė. Vietos vardas kildinamas nuo Pilvės upelio, kuris įteka į Šešupę. Jame yra geležinkelio stotis. Miestelyje stovi švč. Trejybės bažnyčia. Manoma miestelis įsikūrė XVI a. ir pirmą kartą paminėtas 1559 m.
Čia žmonės gyveno jau prieš Kristaus laikus. 1567 m. Pilviškiai priklauso LDK maršalui M. Sapiegai, o 1775 m. atiteko Brastos karvedijos arklininkui J. Paškovskiui 1792 m. karalius Stanislovas Augustas gražino miesteliui miesto privilegijas ir suteikė herbą, tas herbas, tai šv. Nepomukas (tiltų ir potvynių globėjas). 1795 m. Pilviškiai pateko Prūsijos valdžion. 1812 m. pro Pilviškių apylinkes žygiavo prancūzai, kurie apiplėšė kaimus. XIX a. Pilviškių apylinkės davė du didžiai Lietuvai nusipelniusius vyrus: žiūriškį V. Pieterį ir paežeriškį V. Kudirką.
Pagaliau atvažiuojame į Paežerių dvaro sodybą, esančią Paežerių kaime, Vilkaviškio rajone. Kaimas yra Suvalkijos regioninis kultūrinis centras. Dvaras pastatytas ant Paežerių ežero kranto, kurio plotas 398 ha, ilgis 3,4 km, o plotis 1,4 km. Tai unikalus Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir krašto vaizdinę vertę. Ekskursijos metu apžiūrime dvaro rūmus - klasicizmo ir baroko bruožų kūrinį, statytą 1799 m. Ilgą laiką dvaras priklausė stambių žemvaldžių Gauzanskių nuosavybei. Jie valdė apie 100 dvarų. Dvaro ūkis buvo gerai tvarkomas. Nepriklausomybės metais dvaras priklausė J. Vailokaičiui. Dvare buvo didžiausias vaismedžių sodas – parkas, pradžios mokykla, plytinė, žemės ūkio mašinų dirbtuvė. 1932 m. dvare buvo įkurta žemė ūkio mokykla. Vokiečių okupacijos metu generalinis komisaras dvarą pavertė privačia savo rezidencija. Po II pasaulinio karo rūmai buvo perduoti tarybiniam ūkiui, kuris čia įrengę vištidę, per tą laiką buvo sugadinti dekoratyviniai įrengimai, brangmedžio parketas. Dabar rūmai pilnai atstatyti ir labai gražūs.
Rūmuose įkurtas Vilkaviškio krašto muziejus, kuriame parengtos gamtos proistorės, krašto ir išeivijos žymių visuomenės veikėjų nuolatinės ekspozicijos. Stiklinėje spintoje garbingoje vietoje patalpintas V. Kudirkos smuikas. Tai Suvalkijos dailės galerija. Šalia rūmų stovi neogotikinis bokštas.
Pažintį su šiuo kraštu viename dvaro pastate (ledainėje) paįvairino smagi sviesto mušimo programa. Sviesto mušime dalyvavo beveik visi ekskursijos dalyviai. Paskui šio pastato šeimininkė vaišino mėtos arbata ir ką tik paruoštu sviestu su duona ir riestainiais.
Važiuodami į namus, trumpam sustojome Vilkaviškyje ir aplankėme naujai pastatytą švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą. Pirmoji katedra buvo pastatyta 1884 m., bet per II pasaulinį karą apgriauta, vėliau sovietų valdžios nurodymu nugriauta, bet 1998 m. atstatyta, vienas iš architektų - V. Nasvytis.
Vilkaviškis – vienas didžiausiųjų Sūduvos miestų, apskrities centras, įsikūręs Vilkaujos ir Šeimenos upių santakoje. Miestas gavo vardą nuo Vilkaujos upės, o šis vardas kildinamas nuo vilko. Pagal padavimą, šioje vietoje buvo pelkėtas miškas, kuriame vilkai gaujomis bėgiojo.
Mieste stovi Lietuvos nepriklausomybei, J. Basanavičiui, V. Kudirkai paminklai.
Vilkaviškis pradėjo kurtis XVI a., 1660 m. karalius Jonas Kazimieras suteikė miestui Magdeburgo teises ir herbą, o 1791 m. karalius Stanislovas Augustas suteikė miestui turgaus ir prekybos teisę. 1795 – 1807 m. miestas priklausė Prūsijai, 1807 – 1815 m. Varšuvos kunigaikštystei. 1812 m. birželį skelbdamas karą Rusijai, mieste trumpam buvo apsistojęs Napoleonas I su kariuomene. 1881 m. mieste jau buvo telegrafas. Per I pasaulinį karą nutiestas siaurasis geležinkelis į Naumiestį. 1930 m. veikė Kunigų seminarija.
Važiuojame pro Patilčiaus kaimą, kuris yra 12 km nuo Marijampolės. Jame yra piliakakalnėlis. Jis įdomus tuo, kad ant jo viršūnės tyliais vakarais susirinkdavo vietos gyventojai pasiklausyti Marijampolės bažnyčios varpų skambėjimo, nors jų skambesys nebuvo girdimas kituose kaimuose, esančiuose arčiau Marijampolės. Kaime yra šv. Petro Kalinio vardo bažnyčia.
Toliau važiuojame pro Marijampolę, Prienų kraštą, kuris anksčiau buvo vadinamas Arklių vagių kraštu. Neturtingi valstiečiai, o ne čigonai, arklius vogdavo kitoje Nemuno pusėje, juos nudažydavo ir parduodavo. Bet tai darydavo giedros dienos metu, nes lyjant arkliai netekdavo spalvos, todėl savininkai atpažindavo savo arklius.
Pravažiuojame per Nemuno vieną kilpą, vadinama Birštono. Čia LDK Vytautas su savo dvariškiais atvažiuodavo pamedžioti. Varovai suvarydavo laukinius žvėris į minėtą kilpą, kurios ilgis vos vienas kilometras, tad Vytautui ir jo svitai lengvai medžioti buvo didelis malonumas.
Važiuojame LDK Vytauto keliu. Taip pavadintas todėl, kad šiuo keliu Vytautas dažnai važiuodavo iš Trakų į Birštoną. Pakelyje pravažiuojame Napoleono “kepurę”, užrašą “Karališka virtuvė”. Čia jokios karališkos virtuvės nėra, o šioje vietoje, kuomet Vytautas važiuodavo šiuo keliu - sustodavo papietauti. Pravažiuojame Aukštadvarį, čia Kristaus Atsimainymo bažnyčios vartuose, kuomet 1930 m. minint 500 – ąsias Vytauto Didžiojo gimimo metines, Lietuvos vyriausybė organizavo kelionę po visą Lietuvą su Vytauto Didžiojo paveikslu ir knyga “Vytauto Didžiojo garbei”, Vytauto paveikslas kabėjo visą savaitę.
Pravažiavę gražų Strėvos upelį, Trakus, sugrįžtame į Vilnių, “Angelų miestą”.
Atgal
.jpg)
