VISUOMENĖ
09 17. Vilniečių ir kauniečių rūpesčiai; kuriems gyvent lengviau?
Vytautas Paliukaitis
Kai ką neįprasto pamatau, lakstydamas kaip koks kurjeris tarp tikrosios ir „laikinosios“ sostinių, vis įsitikinu, kokia miestiečių dorovė, kaip skiriasi mūsų, pirmosios pokario metų vaikų, ir jaunimo kartos pažiūros.
Rugpjūčio vidurį lankiausi viename iš Vilniaus naujųjų gyvenamųjų rajonų, o žingsniuodamas per daugiaaukščių apsuptą kiemą, kad sutrumpinčiau kelią link Laisvės prospekto, pasukau plytelėmis grįstu taku pro vaikų žaidimų aikštelę. Nors temo, prie sūpynių šnekučiavosi trys kokių 8-9 metų vaikai (terminas „vaikai“, tai iki 18 metų augantys jaunosios kartos žmonės, nustatytas policijos).
Matydamas, jog aš ramiai praeinu pro juos, berniukas tęsė pradėtą pokalbį su atsirėmusia į sūpynes mergaite. Pokalbis buvo vulgarus. Tokio įžūlumo, kai prie suaugusio nesigėdydami jaunieji vilniečiai išdrįsta taip nepadoriai kalbėti, man neteko regėti. O visa tai prasideda nuo iš pirmo žvilgsnio nekaltų įpročių – nesuvalgytos duonos riekelės, nepagalvojus metant ją ant šaligatvio ar skvere ant žolės, sugauto paukščio kankinimo. Pamiršęs suvalgyti mokykloje mamos įdėtą sumuštinį, išmeta savo laiptinėje šiukšlių dėžėn, kad nesibartų mama, išvydusi kuprinėje ryte įdėtą maistą...
Šiomis dienomis, atsivertęs gautą Just. Marcinkevičiaus Raštų 3 tomą, skaičiau „Pradžios poemą“. Kaip įtaigiai autorius rašo apie duoną ir akcentuoja, kiek dar yra pasaulyje badaujančių. Nepamiršiu akimirkų, kai Sporto rūmų salėje, minint žuvusiuosius Sausio 13-osios naktį, šis poetas ištarė tik keletą sakinių, viename iš kurių akcentavo: „Prieš žiaurumą žodžiai tampa beverčiais“.
Kaune, kai ko nors reikia nusipirkti turgavietėje, esančioje netoli Geležinkelio stoties, žengdamas per vartus matau tamsaus gymio moteris, praeivius sustabdančias rusiškais išmaldos prašymais pagelbėti vaikučiams. Geru žodžiu noriu paminėti čia prekiaujančią solidaus amžiaus moterį, išsiskiriančią gražia šukuosena. Prekiaudama jau kokius 15 metų, ji prisiduria šiek tiek pinigų prie kuklios pensijos. Kartą, kai šalo, jos neradau, bet pirkdamas kažką iš kitos prekeivės, išsikalbėjau. Ši paprašė nupiešti jos portretą. Ne vieno mokslo pasaulyje žinomo žmogaus esu sukūręs portretus. Tad artėjančio jubiliejaus proga rengiamoj parodoj galima eksponuoti nauja tematika sukurtų tapybos darbų.
Išvadose dera pažymėti, kad prieš gerą dešimtmetį, kol dar buvo leidžiamas pedagogams skirtas laikraštis „Dialogas“, tik neprisimenu kurioje mokykloje įvykęs, - o čia man etika neleidžia nurodyti prie kurio namo, vietovės pavadinimo dviejų vaikų, vilniečių, mačiau ir išgirdau pokalbį – incidentas pamokos metu labai panašus: kažko pyktelėjęs 8-9 klasės mokinys vulgariai kalbėjo su mokytoja. Atrodo, šie atvejai byloja, kad daugelyje šeimų, kuriose katalikiškas auklėjimas yra apleistas, silpnas, ir kyla dėsningas klausimas: kas padės juos išauklėti?
Epizodai iš Kauno parodo, kad nėra neįveikiamų kliūčių.
Atgal
.jpg)
(1).png)
