VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

09 01. Asmens veiksnumo ar neįgalumo vertinimas ir turtinė apsauga

Teisininkė Danutė Vipartienė

Teisės magistrė

Stebint visuomenėje vykstančius procesus, išfaktinių aplinkybių matyti, jog nustatant žmonių neįgalumą, šiuo siekiama toliau asmenis padaryti neveiksnius, tikslu užvaldyti jų turtą. Tai reiškia naujos formos turto nacionalizavimo tendenciją, siekiant Tautą ir vėl padaryti beteisiais vergais, ir tokiu būdu turėti pigią darbo jėgą, kaip tai ir buvo pasielgta  1942 metais per visą sovietmečio valdymo laikotarpį. Šiuo atveju, aktualu ir verta pakalbėti apie asmens sveikatos ir jo turto apsaugą, valdymo teises, bei turto neliečiamumo klausimais veiksnumo vertinimo ar neįgalumo nustatymo  atžvilgiu, kai vis dažniau vyrauja keliama problema dėl savižudybių, neteisingai nustatant priežastingumą bei dėl to interpretuojant netiesas ir neteisėtai žeminant žmogaus orumą.

           Lietuvos valstybei, tapus nepriklausomai, piliečių referendumu 1992-10-25 buvo priimtas pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas  - LR Konstitucija, privaloma vykdyti nuo Įstatymo kūrėjo (leidėjo) iki jo įgyvendintojo, šiuo įtvirtinant žmogaus  konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. LR Konstitucjos 18 str. įtvirtintos žmogaus prigimtinės teisės, suponuoja asmenų teisių ir laisvių apsaugą, pvz.  lygybės, draudimo kankinti, žaloti, nustatyti kokias nors bausmes, žeminti orumą, turto apsaugos ir jo neliečiamumo, darbo ir teisingo atlygio, poilsio, laisvo verslo pasirinkimo, socialinės gerovės, orumo, gyvybės,  sveikatos apsaugos, draudimo asmenį persekioti ar skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, kištis į privatų gyvenimą, asmens žodžio, idėjų skleidimo ir daugybę kitų norminių apsaugų.

             Esmė ta, kad pagrindinė Lietuvos demokratinės visuomenės socialinė problematika susiklosto tame, jog Tauta nežino savo teisių, o valdantieji pasinaudodami dispozicijos teise (laisve) išplečia į tokias galias, kurios yra  ne tik neteisėtos, bet pažeidžia žmogaus konstitucines teises ir įstatymus, šiuo  diskriminuojant žmogaus teises, neteisėtai ribojant socialinės gerovės, turto valdymo bei daugybę kitų teisių, žeminant jo orumą ir šiuo menkinant gyvenimo kokybę. Tai yra pagrindinė partijų valdymo problematika, kai valdoma ne teisiniu pagrindu, o praktika, kuri nesuponuoja asmenų tam tikrų specialių išsilavinimų, teisinių žinių, gebėjimų ir mokėjimų, todėl leidžiama sau per daug veikti dispozityviai ir neteisėtai nustatant žmonių neveiksnumą, kai tai būna pvz. neįgalumas dėl fizinės negalios. Pabrėžtina, jog ten, kur veikiama neteisėtai, reiškia bet kokio pobūdžio korupciją.

              Šiuo norima pastebėti, jog, jeigu asmeniui neteisėtai nustatomas neveiksnumas tam tikrų suinteresuotų asmenų jo turtu iniciatyva, tokiu atveju, kai yra pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, įstatymai, tai  LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta  norma, negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Tai reiškia, kad asmuo, nesutikdamas su pažeistomis jo teisėmis, vadovaujantis Konstitucijos  6 straipsniu ir 30 straipsnio 1 dalimi, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, panaikinti neteisėtą sprendimą ar kitą teisės aktą bei prašyti, atstatyti pažeistas jo teises. Be to, esant neteisingam įstatymui ar kitam teisės aktui, kai šiuo taip pat pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, teismas, vadovaujantis  Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, turi teisę, sustabdyti bylą  ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus.

            Verta pabrėžti, jog tam tikriems suinteresuotiems subjektams, neteisėtai siekiant nustatyti asmens neveiksnumą dėl  tam tikrų jo turtinių interesų,  niekas neturi teisės neteisėtai persekioti, stebėti, kištis į jo asmeninį ar privatų gyvenimą, darbinę ar kitą socialinę veiklą, turtinius reikalus ir pan., nes šias ir kitas žmogaus teises saugo ir gina LR Konstitucija ir kiti įstatymai.  Pastebėtina, kad  visuomenėje klaidingai vertinamas asmens neįgalumas dėl fizinės negalios, pvz. dėl kūno suluošinimo, sužalojimo ir pan., įvardinant tai „neveiksnumu“, kai neveiksnumas ir fizinė negalia, yra visiškai skirtingi dalykai. Toliau, asmens  „gebėjimai“ painiojami su „galėjimais“, kai vertinant protingumo atžvilgiu, kiekvienas asmuo negali absoliučiai gebėti, mokėti, žinoti visko, ko iš jo reikalauja gyvenimas, nes tai būtų neįmanoma. Dėl išdėstyto,  negali būti nustatytas žmogaus neveiksnumas ir šiuo piktnaudžiaujant, kaip tai dabar vyrauja visuomenėje, apribotos turto valdymo teisės. Būtent todėl, visuomenėje yra įtvirtintas paslaugų keitimasis, kaip pvz. chirurgas operuoja, o teisininkas teikia teisines paslaugas, žemdirbys dirba žemę, o dainininkas dainuoja ir t.t.  Kita vertus, jeigu asmuo nuosavybės teisėmis valdo mišką ar žemę, tai nereiškia, kad jis būtinai privalo vykdyti žemės ūkio veiklą, jeigu neturi tam sąlygų ar galimybių, o nevykdant, niekas neturi teisės dėl to jam nustatyti neveiksnumo, apriboti ar atimti turtines teises, kai ir pati valstybė dėl įvairių priežasčių, pvz. finansinių ar kitokių resursų trūkumo ir pan.,  taip pat savo turtu ne visada tinkamai pasirūpina.  Tokiu atveju, reikia vertinti ir pačios valstybės apleistus objektus bei socialinius nepriteklius kenčiančią Tautą, kai dėl valdančiųjų neveikimo ar neteisėto veikimo, įsivyrauja jų pačių neveiksnumas bei žmogaus konstitucinių teisių ir įstatymų pažeidimai.

            Taigi,  dėl  valstybės ar tam tikrų administravimo institucijų subjektų teisinio neišprusimo bei korupcijos priimant neteisėtus sprendimus neveiksnumo nustatymo atžvilgiu per didelės sau leistinos laisvės (dispozicijos) ir neteisėto veikimo, diskriminuojami asmenys žeminant jų orumą bei šiuo pažeidžiamas asmenų socialinės gerovės principas. Pabrėžtina, kad dispozicijos laisvę riboja įstatymas. Verta pastebėti, jog kai dėl neveiksnumo siekio nustatymo žmogus diskriminuojamas dėl tam tikrų asmenų ir jų grupuočių  suinteresuotumo turtiniu atžvilgiu, ir dėl minėtų interesų asmuo tampa neteisėtai persekiojamas bei skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija menkinanti jo prestižą visuomenėje, tai neteisėtai veikiantiems subjektams, gali būti taikytina administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

            Išdėstyta įrodo, jog dėl atsakingų subjektų teisinių žinių trūkumo ir piktnaudžiavimo neveiksnumo nustatymo teisėmis turint tikslų dėl išmokų, turtinių interesų ir kitų materialinių dalykų, kai šiuo suinteresuoti subjektai kreipiasi į teismą dėl asmens nustatymo neveiksniu, Civilinio proceso kodekso 436 str. 4 d. nustatytos sankcijos, asmuo, kuris padavė aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismo nutartimi gali būti nubaustas nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda. Iš šio asmens taip pat priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 1 dalimi fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai sueina aštuoniolika metų, bei 2.6 straipsnio 1 dalimi civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų  nustatytais pagrindais ir tvarka; 2 dalimi, sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai, jeigu jie nepažeidžia žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių.

             Verta pabrėžti, jog vertinant tas aplinkybes, kai tiek Tauta, tiek valstybė, tiek valstybės ar savivaldybių  institucijos ar jų subjektai, ne visada dėl finansinių galimybių gali pasirūpinti savo pareigomis, tai taip pat galima  būtų įvardinti neveiksnumu. Tačiau, toks įvardinimas būtų neteisingas. Būtent, dėl asmens negalėjimo kuo nors  pasirūpinti, kai tai ne nuo paties subjekto valios, galėjimo, gebėjimų ar mokėjimų priklauso, būtų neprotinga atsakingiems subjektams, nustatyti asmens neveiksnumą. Pabrėžtina, kad niekas neturi teisės kaip nors prieš asmens valią ar kitaip neteisėtai atimti ar disponuoti jo nuosavybės teisėmis, ir dėl to žmogų persekioti ar kištis į privatų gyvenimą, siekiant pažeminti jo orumą ir pakirsti juo pasitikėjimą visuomenėje. Tokiu atžvilgiu atsakingus valdymo subjektus, kurie priima tokio pobūdžio neteisėtus sprendimus, būtų galima įvardinti asmenų ir tam tikrų suinteresuotų grupuočių (bendrininkų) klaunada, o ne teisine konstitucine demokratine valstybe.

            Lietuvos valstybėje įžvelgtina, jog šią socialinę sritį valdantys ir įgyvendinantys subjektai, nepakankamai turi teisinių kompetencijų suvokti, kas tai yra „neįgalumas“, o kas tai yra „neveiksnumas“, dėl to asmenys yra diskriminuojami ir kenčia visuomenės atstūmimą. D.Carniege knygoje „Kaip sėkmingai išgyventi be streso ir priimti permainas ir patiems jas inicijuoti“, šiuo atžvilgiu pateikiama vertingų faktų ir minčių,  pvz. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje asmens neįgalumo realizavimo atžvilgiu, įstatymai turi daugybę aspektų, kurių pagrindinis  - neįgalius asmenis samdant, paskiriant jiems užduotis ar bendraujant diskriminuoti draudžiama. Tai dar kartą įrodo, jog sąvoka „neįgalus“ nereiškia „neveiksnus“. Minėtų valstybių požiūriu, neįgalus asmuo dėl fizinės negalios, nevertinamas neveiksniu, o atvirkščiai, jeigu asmuo gabus ar geras specialistas, tai jam pritaikomos ypatingai geros darbui sąlygos, jog jis galėtų save tinkamai realizuoti ir nejausti socialinio nepritekliaus. Kiekvienas išprusęs vadovas, siekdamas įmonės efektyvumo, supranta, jog geras specialistas jam duos didelę naudą ir suformuos progresą ateičiai. Todėl užsienio valstybėse, geri specialistai, nepaisant jie įgalūs ar neįgalūs, pirmiausiai vertinami dėl gabumų, bet nepersekiojami ir nešmeižiami tikrovės neatitinkančiomis kalbomis, kaip tai vyksta Lietuvoje, apkalbų ir gandų pagrindu priimant neteisėtus sprendimus, šiuo siekiant iš žmogaus apgaule atimti turtą.

             Vertinant Lietuvoje visuomenės požiūrį į neįgalų asmenį, iš jo reikalaujama daugiau, negu iš fiziškai stipraus žmogaus, kitaip sprendžiama, kaip padaryti jį neveiksnų iš jo atimti tai, ką jis turi, užuot sprendžiant kaip padėti, jog asmuo oriai gyventų ir nesijustų diskriminuojamas. Tai yra socialinę ir sveikatos sritį kuruojančių atsakingų subjektų kompetencijos trūkumai ir piktnaudžiavimas savo teisėmis, kai šios srities įstatymai ir teisės aktai atitinka sovietinių laikų charakterį ir suvokimą, priešingą žmogaus teisėms. Tai įrodo valstybėje demokratijos griovimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje, ši asmenų teisių apsauga taip pat nustatyta, jog žmogaus orumą gina įstatymas, kai orumas pirmiausiai sukuria žmogaus socialinę gerovę ir tai yra konstitucinis socialinis principas; 3 dalyje nustatyta, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, bei 23 straipsnio  1 dalyje asmens nuosavybė neliečiama, 2 dalyje nuosavybės teises saugo įstatymai, 3 dalyje nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Pabrėžtina, jog žmogaus orumą suponuoja jo socialinė gerovė, tai yra pragyvenimo šaltinis, suponuojantis ir turtinę apsaugą, o ne jos ribojimą, kai pirmiausiai tai yra - valstybės pareiga sukurti jos piliečių orų ir saugų gyvenimą.

            Taigi, apibendrinant galima teigti, jog asmens nuosavybės, niekas neturi teisės atimti ar ja neteisėtai disponuoti prieš jo valią piktnaudžiaujant viešojo administravimo subjekto ar kitomis neteisėtomis teisėmis bei sprendimais. Konstitucijos 29 str. 1 d. nustatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, bei 2 d. žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindų. Tad, viešojo administravimo subjektams, vertinant žmonių neveiksnumą, pirmiausiai reikia patiems suvokti, kas tai yra veiksnumas ar neveiksnumas, fizinė negalia ir kitokios negalios formos. Dėl to, užuot neteisėtai persekiojus žmogų, nustoti jį sekti ir stebėti, kai tam tikrų asmenų šiuo tikslai - tik turtinių interesų siektinumai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nustatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, niekas neturi teisės asmens persekioti, rinkti ir skleisti apie jį informaciją, bei valstybė saugo nuo kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Kitaip, tai būtų laikytina vendetų teise (plėšikavimu, grobstymu) ir žmogaus konstitucinių teisių ir įstatymų pažeidimu.

            Dėl išdėstyto, su tuo neturi būti visuomenėje taikstomasi, kaip yra buvęs patyrimas pensijų ir darbo užmokesčių sumažinimo atžvilgiu ar neteisėtu turto pasisavinimu. Šie faktai įrodo atsakingų viešojo administravimo subjektų korupciją ir neteisėtus jų sprendimus, pažeidžiant žmogaus konstitucines teises ir įstatymus, o tai reiškia LR Konstituciją, užpuolant labiausiai pažeidžiamus asmenis.

            Šiuo siūloma, prie Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kiekviename rajone, įsteigti „Už saugią Lietuvą“ bendrijas, išlaikomas valstybės, kuriose dirbtų kompetentingi teisininkai ir turėtų teisę kontroliuoti vietos savivaldos institucijų priimtus sprendimus dėl asmenų neįgalumo ar neveiksnumo vertinimo, jog tokiu būdu neteisėtai neapkrauti teismų bereikalingu darbu ir nesudaryti asmenims problemų dėl jų turto valdymo bei socialinio gyvenimo pabloginimo. Taip pat šios institucijos turėtų teisę kontroliuoti dėl smurto artimoje aplinkoje ir atsakingų institucijų laiku informavimo, jog apsaugoti asmenis nuo sveikatos sutrikdymo, sužalojimo ir užtikrinti jų saugų socialinį ir orų gyvenimą.

 

 

 

Atgal