VISUOMENĖ
08 30. Paskutinės Lietuvos okupacijos aukos 25–osios žūties metinės
Lidija Veličkaitė
1991 m. rugpjūčio 19 d. tuometėje Sovietų Sąjungoje prasidėjęs politinės sistemos griuvimo pučas panaudojant kariuomenę, baigėsi didžiulės imperijos subyrėjimu. Lietuvos žmonės nerimastingai stebėjo įvykius, ypač saugoję Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo rūmus. Žlungant pučui, rugpjūčio 21 d. sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariai automobiliu įsiveržė į Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo prieigas, kuriose įvyko susidūrimas su teritoriją saugojusiais Lietuvos savanoriais. Pasipriešinimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar kiti rinktinės savanoriai buvo sužeisti.
Minėjimo konferencijos dalyviai LR Seimo rūmų Kovo 11-osios Aktų salėje
Minint Artūro Sakalausko žūties 25–ąsias metines, 2016 m. rugpjūčio 17–18 d. Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos stadione vyko kario savanorio Artūro Sakalausko tarptautinis futbolo turnyras. Rugpjūčio 19 d. Šv. Angelų Sargų bažnyčioje už karį savanorį A. Sakalauską aukotos šv. Mišios, po jų skambėjo atminimo muzika. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse prie kario savanorio A. Sakalausko kapo įvyko pagerbimo ceremonija, į kurią atvyko krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dalyvavo Dainavos apygardos 1–osios rinktinės kariai.
Minėjimo konferencijos dalyviai LR Seimo rūmų Kovo 11-osios Aktų salėje
Rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos (LR) Seimo II rūmų parodų galerijoje atidaryta paroda, skirta parlamento gynėjo kario savanorio Artūro Sakalausko 25–osioms žūties metinėms paminėti. Rugpjūčio 21 d. Vilniuje Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje už karį savanorį Artūrą Sakalauską šv. Mišias aukojo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. Rimas Venskus, grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) bigbendas (vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas).
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis įteikia tėvams Genovaitei ir Pranui Sakalauskams Nepriklausomybės gynimo medalį, skirtą žuvusiam kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui
Po šv. Mišių renginio dalyviai dalyvavo LR Seimo rūmų Kovo 11–osios Aktų salėje Nepriklausomybės gynėjų sąjungos surengtame minėjime konferencijoje „1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, jo pasekmės Vilniuje ir atgarsiai pasaulyje. Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas“, skirtoje kario savanorio Artūro Sakalausko 25–osioms žūties metinėms. Kovo 11–osios aktų salę užpildė iš visos Lietuvos suvažiavę buvę įvairių organizacijų laisvės gynėjai, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos nariai, šaulių rinktinių atstovai, kariuomenę remiančių organizacijų dalyviai, gimnazistai, jų mokytojai ir kiti. Juk prisimenant 1991 m. rugpjūčio pučą Maskvoje ir jo pasekmes Vilniuje, reikia pažymėti, kad didžiausią vaidmenį išsaugant Parlamentą, Vyriausybės rūmus ir kitus valstybinius objektus suvaidino Krašto apsaugos departamento vadovybė ir pirmosios kovinės formuotės (mokomasis junginys „Geležinis Vilkas“, Savanoriška krašto apsaugos (SKAT) ir pasienio tarnybos. Šių tarnybų kariai, atvykę iš visos Lietuvos, apgynė visus valstybinius objektus. Minėjimo konferencijos tikslas – ne tik susitikti buvusiems Lietuvos gynėjams, bet ir supažindinti jaunąją kartą, kaip reikia mylėti ir ginti savo kraštą, šeimą, žemę.
Rikiuotėje kariai savanoriai
Konferencija, kurios pirmąją dalį vedė dimisijos brigados generolas Česlovas Jezerskas ir Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis, pradėta sugiedant Lietuvos valstybės himną. Kunigas Robertas Grigas malda palaimino konferencijos dalyvius. Tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Sveikinimo žodį taręs LR Seimo pirmininkės pavaduotojas Vydas Gedvilas džiaugėsi konferencijos reikšmingumu ir prasmingumu.
Paminėjime prie paminklinio akmens kalba Genovaitė Sakalauskienė
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos priimtą rezoliuciją dėl laisvės gynėjų atminimo ir įamžinimo jos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis perskaitė susirinkusiems ir perdavė LR Seimo pirmininkės pavaduotojui Vydui Gedvilui.
Temos pamąstymais „Lietuvos gynybos organizavimas 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais“ pasidalijo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Jis priminė 1991 m. rugpjūčio 19 dieną, kuri jam ir daugeliui žmonių reiškia ilgą ir labai sunkiai laimėtą kovą. Tai momentas, kai Lietuvos žmonių didžiulės pastangos davė rezultatą – Sovietų Sąjunga pradėjo skeldėti ir irti į atskirus gabalus, kai ją vienijusios trys pagrindinės jėgos – kolonos: komunistų partija, KGB ir kariuomenė pasirodė nebepajėgios savo rankose išlaikyti valdžios. Rugpjūčio 19 d. prasidėjęs pučas Maskvoje baigėsi demokratinių jėgų pergale.
Kai 1794 m. buvo prarasta valstybė – Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) respublika, Lietuvoje kas 30 m. (1831, 1863, 1890) kartojosi pasipriešinimo okupacijai bangos. Kiekviena karta kildavo į savo karą, tik gaila, dažniausiai pralaimėdavo. Paskutinis pasipriešinimas buvo partizaninė kova ir paskutinis partizanas padėjo galvą 1960 m. Po 30 m. – 1990 m. jau skelbiama Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau nuo 1987 m. buvo intensyvaus darbo laikotarpis demonstruojant, kad Lietuva turi savo tikslus ir jai nepatinka tvarka tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Lietuva suvokė, kad priešintis ginklu ji nepajėgi, tad pasirinko kitą, kur kas efektyvesnį pasipriešinimo būdą – informacinį ir psichologinį karą. Vienoje rankoje tauta laikė skydą – tai žmonės atėję tarnauti į krašto apsaugos sistemą, savanorių, šaulių ir kitas tarnybas. Kitoje rankoje buvo iškeltas kalavijas. Tai psichologinio karo operacijos, kurios dabar vadinamos pilietinio nesmurtinio pasipriešinimo operacijomis. Lietuva pasiekė, kad į ją atvyktų daugybė užsienio žurnalistų, kurie parodytų pasauliui taikią išsivadavimo kovą.
Tačiau praėjus 25 m., pasaulis vėl grįžta prie ankstesnio susiskaldymo ir grėsmių, kurios taip gerai pažįstamos Lietuvos žmonėms. Tad vėl iškilus naujoms grėsmėms, ministras pataria nesitikėti greitos užsienio pagalbos, bet, kaip ir 1991 m., kiekvienam Lietuvos piliečiui būti Lietuvos kariu ir gynėju.
Konferencijos pirmoje dalyje kalbėjęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Bičkauskas apžvelgė rugpjūčio pučo situaciją, kaip ji atrodė jam tuo metu būnant Maskvoje. Pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis priminė 1990–1991m. įvykių vyksmą.
Lietuvos kariuomenės vado patarėjas Lietuvos karo akademijos profesorius dr. Valdas Rakutis pranešime „Kodėl sužlugo sovietinė imperija“ pažymėjo, kad sugriūnant tokiam dariniui turi būti gilios vidinės priežastys. Jų ieškoti reikia ankstesnėje istorijoje. Tačiau pagrindine imperijos griuvimo priežastimi profesorius įvardija dvasinę Sovietų Sąjungos krizę, kai žmonės deklaravo vienus dalykus, tačiau gyveno visiškai kitaip. Kai net patys komunistai nebetikėjo tais idealais, kuriuos patys deklaravo. Ši dvasinė Sovietų Sąjungos krizė yra raktas suprasti, kas gi šiandien vyksta Rusijoje. Šiandieninis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas padarė esminę reformą, išsprendė pagrindinę Sovietų Sąjungos krizės priežastį ir todėl ji žingsnis po žingsnio, nors ir kitaip, po truputį atgyja. Prof. dr. V. Rakutis klausia, kodėl pasaulis nesupranta Rusijos. Ir atsako, kad pasaulis per daug paskendęs materializme. Tad ką daryti? Prisiminkime maldas ir prašymus. Kodėl Lietuva atgavo nepriklausomybę? Profesoriaus nuomone, todėl, kad daugelis žmonių meldėsi ir labai nuoširdžiai. Taip pat turėjome daug draugų pačioje Sovietų Sąjungoje. Kur jie dabar?
Pirmoje konferencijos dalyje Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis apdovanojo žuvusį bendražygį Artūrą Sakalauską Nepriklausomybės gynėjo medaliu įteikęs jį savanorio tėvams Genovaitei ir Petrui Sakalauskams ir padėkojęs jiems už jų sūnų, išaugintą garbingu žmogumi.
Antroje konferencijos dalyje pirmininkaujant atsargos pulkininkui Arūnui Dudavičiui ir Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojui Zigfridui Jankauskui, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva priminė Vilniaus krašte 1991 m. lenkų organizuotą autonomijos kūrimą. Lietuvos policijos veteranų asociacijos Laisvės gynimo atminimo komiteto narys Ramutis Oleka kalbėjo apie vidaus reikalų tarnybų vaidmenį 1991 m. Apie pasienio tarnybą ir Lietuvos muitinę iki 1991 m. rugpjūčio pučo ir po jo mintimis pasidalijo buvęs Lavoriškių posto viršininkas Almantas Laučius ir pirmasis atkurtos Lietuvos muitinės vadovas Valerijonas Valickas.
Sargyboje prie paminklinio akmens, skirto kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui
Ats. plk A. Dudavičius įvardijo, kad kario savanorio Artūro Sakalausko atminimas įamžintas Alytaus mieste ir Kauno rajone pavadinant jo vardu gatvę, Alytaus Dainavos pagrindinėje mokykloje (buvusioje 5–je vidurinėje), kurioje mokėsi Artūras, įrengtas Artūro Sakalausko atminimo muziejus, kuriame vyksta įvairūs susitikimai, konferencijos. Taip pat išleistos dvi knygelės: „Rugpjūčio nerimas“ savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti ir Genovaitės Sakalauskienės eilėraščių rinkinys „Motinos rauda“.
Minint parlamento gynėjo Artūro Sakalausko žūties 25–metį, renginys persikėlė prie paminklinio akmens – Artūro Sakalausko žūties vietoje. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo kario savanorio Artūro Sakalausko tėvai – Genovaitė ir Pranas Sakalauskai, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos kariuomenės pajėgų ir dalinių vadai, Lietuvos laisvės gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, visuomeninių organizacijų atstovai ir kiti garbingi svečiai. Renginį vedęs Gintaras Mikalauskas pabrėžė, kad meilė Tėvynei nepaprastai galinga jėga, nugalinti visus atėjūnus, padedanti įveikti negandas, vienijanti žmones ir tiesianti vieni kitiems rankas. Dabar, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, džiaugiamės iškovota pergale, saugome Lietuvos laisvę ir gerbiame už ją žuvusius Lietuvos didvyrius.
Iškilmingos pagerbimo ceremonijos pradžioje sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. LR Seimo pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas priminė tas šiurpias 1991 m. rugpjūčio 21 d. akimirkas, kai sovietų specialios paskirties dalinio smogikai įsiveržė prie Parlamento rūmų, kurių metu žuvo savanoris Artūras Sakalauskas ir dar 11 savanorių buvo sužeisti. Nepriklausomybės Akto signataras prof. Vytautas Landsbergis apgailestavo, kad pasaulyje, ypač Europoje, nesiliauja grėsmės, kad visai netoli nuo Lietuvos užpuldinėjami ir žudomi savo tėvynės Ukrainos gynėjai. Ir niekas negali pasakyti, kada karo liepsnos palies kitas tautas. Tačiau žiūrėdami į užaugusią jaunąją Lietuvos kartą galime pasidžiaugti jos brandumu, susivokimu ir noru stovėti Tėvynės sargyboje.
„Visa Lietuvos istorija paremta kovomis už laisvę. Savanoriai, kurie mylėjo Tėvynę, kovojo už tiesą ir garbę, jų dėka šiandien esame laisvoje valstybėje. Čia, šioje vietoje, kurioje 1991 m. buvo pirmas Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo apsaugos postas, dabar gražus dzūkiškas akmuo primena mums to vakaro tragediją. Bet ne akmuo, o atminimas yra svarbiausia. Atminimas to, ką darė Artūras, ką darė jo bendražygiai, “ – kalbėjo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Ministras padėkojo ne tik Artūro, bet ir tūkstančiams šių dienų mamų ir tėvelių, auginančių savo sūnus ir dukras patriotizmo savo Tėvynei dvasioje. Jam džiugu matyti stovinčius rikiuotėje savanorius, šaulius, kurie, jei prireiks, pasiruošę atlikti pareigą Tėvynei.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas 1991 m. karys savanoris pulkininkas Artūras Jasinskas džiaugėsi, kad 25 metus savanorių pajėgų kariai garbingai tarnauja Tėvynei ir valstybei, vyksta ten, kur jiems nurodo karinė vadovybė – vykdo užduotis Lietuvoje ir už jos ribų: Kosove, Afganistane ir tik ką pasibaigusioje misijoje Ukrainoje.
„Šiandien stoviu čia, prie granitinio akmens ir pasąmonėje regiu Artūrą ir Igorį, kai išgirdę pavojaus signalą tempia metalinius „ežius“, kad užkirstų kelią sovietų okupantams, girdžiu sprogstamų paketų garsus, matau sudraskytas Artūro kojas, girdžiu susišaudymą ir žmonių riksmus: „kvieskite greitąją“. 1991 m. rugpjūčio 21 d. 22 val. 55 min. Lietuva neteko kario savanorio – mūsų sūnaus Artūro Sakalausko,“ – taip išliejo negyjantį skausmą Artūro motina Genovaitė Sakalauskienė. Tačiau praėjus 25–iems metams žuvusiųjų vardu Artūro motina klausia, ar mes džiaugiamės laisve, gyvename ja, ar Lietuvos valdžia pakankamai rūpinasi Lietuvos saugumu, kodėl jaunimas bėga iš Lietuvos, kodėl pensinio amžiaus žmonės nesijaučia orūs.
Lietuvos kario savanorio Artūro Sakalausko ir visų žuvusiųjų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę atminimas buvo pagerbtas tylos minute, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iššovė tris salves. Prie atminimo akmens, skirto kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui, padėti gėlių vainikai. Gėlės visų susirinkusiųjų vardu buvo padėtos ant Laisvės gynėjų kapų Antakalnio memoriale.
Minint kario savanorio Artūro Sakalausko žūties ir laisvės gynimo 25–metį Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8–osios ir Dainavos apygardos 1–osios rinktinių aštuoni kariai savanoriai, baigę bazinį kario savanorio įgūdžių kursą, palaiminti Vilniaus įgulos kapeliono kunigo Edgaro Vegio, prisiekė tarnauti Lietuvos Respublikai. Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariams, dalyvavusiems daugianacionalinėje karių mokymo misijoje Ukrainoje, už pasiektus rezultatus buvo įteikti Lietuvos kariuomenės pajėgų medaliai.
Renginio dalyviai nuo atminimo akmens pasuko LR Seimo link į II rūmų parodų galeriją. Čia jie apžiūrėjo parodą, trumpametražinius filmus, skirtus kario savanorio Artūro Sakalausko atminimui, klausėsi Alytaus etnografinio ansamblio „Dzūkų pulkucis“ ir Plungės rajono Alsėdžių gimnazijos šaulių vokalinio ansamblio dainų. Vienas iš renginio organizatorių ats. plk. Arūnas Dudavičius įteikė 2012 m. parengtus „Liudijimus“ 1991–1993 m. (iki Rusijos kariuomenės išvedimo) tarnavusiems kariams, taip pat, kūrusiems Savanorišką krašto apsaugos tarnybą, padėkas. Renginio dalyviai dar ilgokai nesiskirstė – dalijosi tų neramių rugpjūčio dienų prisiminimais.
Nuotraukos Alfonso Augulio
Atgal
.jpg)
