VISUOMENĖ
08 06. Preilos lobio paslaptis
Vytautas Baškys
Gyvenimo įvykių sraute geriausiai įsimena paslaptingi nutikimai. Keisti 1998 metų vasaros įvykiai Preiloje byloja lobio paieškų istoriją. Kas tai? Jaudinanti Preilos paslaptis dabar atkuriama pagal tuomet girdėtus bei žurnalistų skelbtus įspūdžius ir nutikimo versijas. Šioje istorijoje daug neaiškumo, bet tai ir yra Preilos paslapties žavesys.
Viskas prasidėjo nuo to, jog vokiečių specialistai radijo valdomais robotais „išvaikščiojo" Kuršių marių pakrantės dugną ir po to demonstravo kompiuterių nubraižytas metalo anomalijas. Kuršių nerijos gyventojai ir atostogautojai užgniaužė kvapą; jaudinosi ne tik Lietuva, Vokietija, o dar ir Rusija.
1998-ųjų metų vasarą Preilos marių pakrantėje prasidėjo paieškos. Sukurta firma „Geoprojektas" užsakė privačiai kompanijai „Lokys" darbų vykdymą. Buvo pagamintas ir atgabentas kesonas (metalinė aptvara mariose) iš kurio buvo išsiurbiamas vanduo. 24 kompanijų specialistų įtraukimas rodė darbų užmojų dydį. Imta kalbėti apie Kionigsbergo dokumentus, apie Gintaro kambarį, kuris paskutinėmis karo savaitėmis mįslingai prapuolė.
Vokiečių mokslininkai, tikrinę gandus, esą toje vietoje karo metais buvo užkastas lobis nustatė, jog ten iš tiesų kažko esama. Tikėtasi marių dugne rasti Antrojo pasaulinio karo metų Koenigsbergo gubernatoriaus Eriko Kocho archyvą.
Mokslinės technikos įmonė pateikė lobio paieškos darbų projektą. Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai sutikus, Neringos miesto meras pasirašė sutartį su vokiečiais ir leido tyrinėti Preilos pakrantę. Dirbo ne eiliniai darbininkai, o inžinieriai. Neringos mero potvarkiu buvo sudaryta speciali komisija.
Kasinėjimus vykdę vokiečių archeologai pareiškė, kad, marių dugne radus ką nors vertingo, tolimesni veiksmai bus reglamentuoti pagal Lietuvos įstatymus. Neringoje atostogavęs Lietuvos parlamentaras pareiškė – kas bebūtų rasta Kuršių marių dugne, radinys priklauso Lietuvai, pirmiausia – Neringos miestui. Užmanyta rastoms vertybėms saugoti ir eksponuoti įsteigti muziejų. Tačiau Rusija, kaip buvusios SSSR teisių perėmėja pareiškė, esą vertybės atsiradusios jos teritorijoje Antrojo Pasaulinio karo metais, priklauso Rusijai.
Rugpjūtyje Preilos lobio paieškų karštinė dar labiau pakilo, kiekvieną dieną į Preilą traukė minios smalsuolių, lobio paieškos žadėjo atomazgą. Prie paieškų vietos įsisteigtoje kavinėje pakilo „Baltijos" alaus kaina. Lobis kaitino vizijas, bet, rugpjūtis baigėsi, paieškos užsitęsė. Reikalą kiek menkino versija, jog marių dugno gruntą ieškomoje vietoje sudaro ne smėlis, o žvyras. Tai turėjo reikšti, jog čia ne marių užneštas smėlis ant lobio, o moreninis gruntas.
Tai sujaudino išskirtinę filmavimo teisę turinčius Vokietijos NDR telekompanijos žurnalistus. Netrukus pasigirdo irzlios replikos, užuominos apie neaiškius laiptus, vedančius po vienu Juodkrantės kalnu, arba buvusį tarybinių povandeninių laivų uostą Kuršių mariose, iškelta versija, jog tai galėjo būti nuo karo likę sprogmenys. Kompanijos šefas A. Šliauteris pasakė, jog jokio lobio nėra, o aptiktos tik čerpių ir plytų nuolaužos. Tačiau Lietuvos žurnalistai jaudinosi, nes tų nuolaužų ištrauktų į vandens paviršių taip ir nematė.
Gana keista Preilos lobio paieška nebuvo sėkminga. Liko neatsakyta į klausimą, ką 1944 metais marių pakrantėje, metalinėse dėžėse paslėpė vokiečių kareiviai, o ir apskritai – ar jie ką nors čia slėpė? Tačiau rugsėjis pateikė naują versiją. Įvykius Preiloje akylai stebėjęs žurnalistas atkreipė dėmesį ne į Preilos lobį, o į jo paieškos paslaptį, ir į dar labiau intriguojantį klausimą – jog lobio jau nėra. Tai kur dingo metalo anomalija?
Preilos pakrantė. Rūtos Baškytės nuotrauka
Paslaptis susigniaužė į rugsėjo 22-osios naktį. Gyventojų miegą trikdė riaumojimas, siurblių kaip traktoriaus sukeltas triukšmas. Iš ryto pasakota, jog iš vakaro pakviestas pasieniečių kateris, kad budėtų ir stebėtų kas dedasi pakrantėje, neatplaukė. Budėję pasieniečiai buvę „pavaišinti” ir suguldyti ilsėtis, o tuo metu Preilos pakrantėje visą naktį vyko įtemptas darbas. Sutartyje numatyti komisijos nariai nedalyvavo.
Jokių žinių apie naktinį darbą nebuvo paskelbta! Bet imta kalbėti apie telekompanijos režisieriaus Michaelio Šmito tarnybinį raštą, rašytą dar kovo mėnesį Lietuvos ambasadoriui Vokietijoje, kuriam buvę nurodytas darbinis filmo pavadinimas: „Ericho Kocho palikimas". Žurnalistiniai reportažai kūrė sensaciją, gal tai ir tebuvo sensacija? Šiaip ar taip, paieškos baigėsi. Įsivaizduotas neapčiuopto Preilos lobio vaizdas ėmė blėsti, o visas paieškų užmojis bepriminė Liudviko Rėzos užrašytą nutikimą: „Vakar vakaraly / Prapuolė mano avelė. / Ai, kas gelbės ieškoti / Mano vienturtę avelę?“
Ir Preiloje, kažkas buvo, kažkas prapuolė... Bet tokią paieškų baigtį dar kiek gaivina čerpių ir plytų nuolaužos, kurios įkvepia domėtis Preilos praeitimi, nuskendusio kaimo palikimu. Preila XVIII a. pabaigoje buvo galutinai užpustyta smėliu, kaimo orientyras – marių pakrantė, kuri laiko bėgyje nebuvo stabili, ją ardė marių bangos bei pavasariniai ledonešiai. Pakrantę keitė ir slenkantis smėlis, kurio supustyti iškyšuliai skverbėsi į marias.
Karvaičių kaimas ar jo dalis galėjo būti „nuskendęs“ ne tik po smėliu, bet ir po vandeniu. Čerpių ir plytų nuolaužos galėjo būti kaimo bažnyčios likučiai, kuriuos išgraibius būtų Preilos muziejinės ekspozicijos eksponatai. Romantišku požiūriu menininkams nutikimo atminimas kaip įspūdinga paslaptis kelia mintį sukurti Preilos lobio paieškų paslapties skulptūrą, kaip žodžiais nenusakomos žmogiško smalsumo būsenos išraišką, kuri liudytų 1998 metų vasaros įvykių jaudulį, būtų turistų traukos objektu.
***
JAV lietuvių mėnesinis žurnalas leistas Čikagoje „Laiškai lietuviams“ 1998 m. lapkričio 10 d. rašė, jog „Lobio paieškos baigėsi nesėkme“. Jie kelis kartus mėgino, bet taip ir neįstengė nusausinti metaliniu aptvaru aptverto ploto, kad galėtų kastis į marių dugno smėlį. Darbus finansavusiai Vokietijos TV bendrovė NDR nusprendė nebešvaistyti pinigų kurti filmą apie lobio paieškas. Neringos meras Stasys Mikelis sakė siūlysiąs Vyriausybei parengti naują darbų projektą ir skirti lėšų jam įgyvendinti.
2007 m. gruodžio 3 d. „Lietuvos ryto“ laikraštyje Petro Stankero straipsnyje akcentuota Gintaro kambario pėdsakų paieškos ir E.Kochas buvęs Rytų Prūsijos prezidentu, 1959 m. nuteistas mirti, bet nuosprendis liko neįvykdytas. Jis mirė 1986-aisiais, sulaukęs 90 metų. Po E.Kocho mirties buvo tvarkomas didžiulis jo archyvas, tačiau jo prisiminimai iki šiol nepaskelbti, o 1998 metais įvykusi vokiečių ekspedicija buvo pirmasis rimtas bandymas Gintaro kambario ieškoti Lietuvoje, bet nesėkmingas.
***
Vos įkėlę koją į Kuršių neriją susiduriam su kai kuria vardų ir prasmių sąsaja. Smiltynėje Hageno vardas mena, ne Nibelungų sakmę, o kopos pavadinimą. XIX a. pabaigoje geografas L.G.Hagenas nerijoje organizavo kovą su slenkančio smėlio stichija; aprašė, išbandė bei ištobulino kopagūbrio formavimo techniką.
Kuršių marių pakrantės sensacija išsikvėpė, bet ją, kaip ir legendinio Nibelungų lobio likimą, tebegaubia neatskleista paslaptis. Šiaurės germanų herojinės epinio ciklo sakmės apie dievus ir didvyrius byloja, jog dėl Krimhildos lobio kovėsi ir žuvo karaliai ir daug karžygių. Kada gražioji Krimhilda pasiteiravo, kur yra Nibelungų auksas ir pažadėjo niekam nekeršyti, jei ji atgausianti teisėtas savo brangenybes, Hagenas į tai pašaipiai atrėžė, jog tas lobis gerai paslėptas. Atsitiktinumas, bet ir Preilos lobio paieškų istorija panaši, nors čia aukų nebuvo, bet intriguojanti paslaptis, tai irgi penas romantiškai įvykio atminčiai.
Atgal
.jpg)
