VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

08 06. Jūrės šimtmečio minėjimo baigiamasis akordas

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Neoficialioji pažintis su Jūre

Pirmąsyk vietovardį „Jūrė“ įsistebėjau ne geografijos žinyne ar to dalyko vadovėlyje, o Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventovės (konsekruota 2009 12 04; architektai – Darius Jakubauskas ir Andrius Vernys) priebažnytyje, kur granito plokštelėse išvardyti mecenatai. Užrašas „JŪRĖS MEDIS“ tarsi nebylys nieko man nesakė.

Parapijos klebonas monsinjoras Vytautas Kadys ir šiandien itin šiltai prisimena bendravimą su šios įmonės, įsikūrusios Jūrės kaime, vadovu, dėkingas jam už nemažą piniginę paramą, didžiuojasi tomis milžiniško aukščio gelsvomis interjero kolonomis, prie kurių montavimo prisidėjo ir patys jūriečiai.

Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčia, pašventinta 2008 m. pavasarį (Nuotr. R. V. Ulozos)

Iš Jūrės krašto medžių pastatytos bažnyčios atramos / kolonos – penkios iš dešinės ir tiek pat iš kairės pusės – ne tik formuoja trinavę mūsų šventovę, bet ir ženklina Kryžiaus kelio erdvių ribas. Kiekvieną įėjusįjį vidun maloniai nuteikia ne tik kolonos, bet ir Jūrės miško mediena iškaltos bebokščio „biblinio Nojaus laivo“ (tokia mūsų bažnyčios forma ir simbolinė prasmė) lubos su 12 švieslangių, iškirstų jose.

Ne vienas atėjusysis bažnyčion, matyt, nesyk pagalvojo, kur tie kolonoms statyti medžiai milžinai užaugo. Tokie aukštuoliai, matyt, tik pasakų giriose auga, tikrovėje tokių nėra. Tai klijuotos medienos statybinės konstrukcijos, modernia įranga pagamintos Jūrėje. Mons. V. Kadžio teigimu, toji kolonoms konstruoti įsigyta mediena atspari ugniai, o kokybė, patikimumas patvirtinti Vokietijos Otto Graf instituto ekspertų. Taigi, mūsų bažnyčios statybai ne šiaip kokia atsitiktinė medžiaga panaudota.

„Jūrės medis“ – Kazlų Rūdos rajono Jūrės kaimo šalia Jūrės upės („Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazėje“ žodžio „jūrė“ reikšmė siejama su žodžiais – lietus, vanduo, didelis vandens plotas) „vizitinė kortelė“. Tačiau šimtmečio jubiliejų šventė ne Jūrės kaimas, o už 7 km. prie Pilvės upės esantis Jūrės miestelis, amžiumi jaunesnis už bendravardį.

2016 07 10. Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčioje šv. Mišių, kurioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas JE Rimantas Norvila, metu (Nuotr. V. Šopos)

Jūrės šimtmečio minėjimo įvadas

„Bendruomenės paslaptis“ – taip praėjusių metų liepą internetinėje erdvėje buvo pavadinta žinia, kad rugpjūčio 22 dieną organizuojamas Jūrės miestelio 100-mečio paminėjimo renginys.

Tą neeilinę bendruomenės šventę dr. Aldona Vasiliauskienė aprašė straipsnyje „Paminėtas Jūrės miestelio šimtmetis“ („Lietuvos aidas“, 2015 09 08), pirmiausia pristatydama bendrą jos panoramą: „Jūrės miestelio 100-mečiui skirti renginiai prasidėjo Šv. Mišiomis Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčioje, beje, ir pati koplyčia minėjo 10 metų, kai buvo pašventinti jos pamatai. Toliau šventė pratęsta prie Geležinkelio stoties, vėliau nukelta į bendruomenės namus. Renginys užbaigtas literatūriniais – muzikiniais numeriais ir fejerverkais miestelio stadione“.

Tų iškilmių kompoziciją galima šiek tiek išplėtoti atskirais minėto straipsnio fragmentais:

* Šv. Mišias aukojo Kazlų Rūdos bažnyčios klebonas teol. lic. Renaldas Janušauskas, kun. Ignas Plioraitis iš Marijampolės ir koplyčią aptarnaujantis Veiverių Šv. Liudviko bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Vosylius.

* Prie Jūrės geležinkelio stoties kalbėjo pirmoji jos budėtoja Violeta Stanevičienė, pasisakymą papildžiusi jautriais posmais Jūrės geležinkelio tema. Kalbėjo buvusi geležinkelio stoties viršininkė Dzidra Sergūna.

* Kultūros namų perpildytoje salėje išklausyti du pranešimai. Prof. Juozas Banionis, pasitelkdamas skaidres, pasakojo Jūrės miestelio istoriją.

* Dr. A. Vasiliauskienė supažindino su Jūrės šventovės istorija, tačiau daugiausia dėmesio skyrė „svarbiausiam šio miestelio žmogui, daug nuveikusiam, kad atsirastų Dievo Gailestingumo koplyčia, kad istorinę vertę turinti geležinkelio stotis nebūtų paversta naujais UAB-ais“ ir t. t.

Kas tasai „šio miestelio žmogus“?

Jo pavardė šioje cituojamo straipsnio vietoje nenurodyta. Kodėl? Priežastis paprasta: ši asmenybė be galo plačiai žinoma ir gerai pažįstama, tad vardas ir pavardė kaip dukart du žinomi ne tik jūriečiams, ne tik Kazlų Rūdoje, bet ir daugelyje Vilniaus institucijų.

Jis – Vilniuje gyvenantis mokslininkas, kurio darbinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos momentus iš dalies atspindi biografijos faktai:

* Taikomosios matematikos (Vilniaus universitete studijavo 1974–1979) specialistas.

* Pradėjęs matematikos studijas VU, įsijungė į meninę-teatrinę veiklą. Baigęs teatrinę studiją (1974–1977) ir įgijęs dramos vadovo kvalifikaciją, Vilniaus universiteto kiemo teatro, vėliau Vilniaus senamiesčio teatro artistas (1974–1990). Su VU kiemo teatro spektakliais (režisieriai – Leonas Ciunis, Vladas Limantas, Rimantas Venckus) gastroliavo Tartu, Sankt-Peterburge, Gardine, Paryžiuje, Lježe.

* Humanitarinių (istorijos) mokslų profesorius. Šio dalyko neakivaizdines studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar LEU) baigė 1989 m.

* Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro mokslinis bendradarbis, vyresnysis specialistas.

* Kauno technologijos universiteto docentas (1999–2008).

* LEU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas ir dėstytojas (2009–2013).

* Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius.

* Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcinės kolegijos narys iki to leidinio uždarymo (2006–2013).

* Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų, Europos mokslo istorijos asociacijos, tarptautinių bei respublikinių konferencijų (skaitė pranešimus) dalyvis.

* Vienas iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos autorių.

* Per 80 straipsnių, 4 knygų autorius ir dviejų knygų bei keturių vadovėlių bendraautoris.

Jis – jūrietis Juozas Banionis

Aukščiau pateiktą statistinę informaciją apie J. Banionį gražiai papildo atskiri spaudos fragmentai, plėtodami šios Jūrės krašto asmenybės charakteristiką. Antai Rūta Liberienė, Kazlų Rūdos savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja, rengusi profesoriaus šešiasdešimtmečio proga parodą, J. Banionį vadina „Gimtojo krašto riteriu“. Kad sąvoka „riteris“ tapatinama su žodžiais drąsus, kilnus, garbingas, taurus, orus, kilniadvasis, matyt, nereikia nė aiškinti.

Iškilmių dalyviai – svečiai ir šeimininkai – prie Dievo Gailestingumo koplyčios (Nuotr. V. Šopos)

„Unikali, tikinčiųjų iniciatyva ir rūpesčiu Jūrėje pastatyta ir 2008 m. gegužės 6–8 d. pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia. Ji svarbi ne tik šiam nedideliam Suvalkijos miesteliui, bet ir visai Vilkaviškio vyskupijai. Tai reta šventovė, kurios statybos iniciatoriai bei lėšų ieškotojai ir telkėjai buvo vietiniai tikintieji. Pagrindinis šio projekto iniciatorius ir vadovas – Juozas Banionis“ (A. Vasiliauskienė).

Pasak Juozo Skomskio („Šviesa: Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis, 2013, Nr. 2), dar studijuodamas tą „nelemtą“ istoriją, J. Banionis buvo pakviestas dirbti į Istorijos instituto kuriamą mokslo istorijos sektorių Mokslų akademijos istorijai rašyti. Vienas iš vadovų buvęs begal nustebęs – matematikas, o dirbs Istorijos institute, juk čia reikės rašyti. Į šią repliką J. Banionis atsakęs, jog esąs suvalkietis, o ir rašyti mokąs, tad problemų nematąs.

Aukščiau minėtame J. Skomskio straipsnyje „Šventa pareiga gimtinei“ rašoma: „J. Banionio suvalkietiško atkaklumo dėka Jūrės geležinkelio stotis pripažinta urbanistikos paveldo paminklu“; „Padėjo įamžinti čia gyvenusio (legendinio V. Hugo „Vargdienių“ ir daugelio kitų pasaulio literatūros šedevrų vertėjo į lietuvių kalbą) Prano Povilaičio ir vaikų rašytojos (pasakos „Kiaunės dvaro nebėra“, vaizduojančios Kazlų Rūdos sengirių glūdumą, ir kitų kūrinių vaikams) Elenos Spurgaitės atminimą“.

Tarp svarbiųjų J. Banionio darbų, J. Skomskio teigimu, – būtinybė raustis po archyvus ir ieškoti praeities dokumentų. Tai esanti mokslininko širdin ilgam įsirėžusios gimtojo krašto garbės paieškų bruožo išraiška. Tai esanti jo patriotinės veiklos esmė.

Knygos sutiktuvių-konferencijos dalyviai gieda Maironio „Lietuva brangi“ (Nuotr. V. Šopos)

J. Skomskio žodžiais tariant, jūrietį J. Banionį yra užvaldęs „šventas jausmas didžiosioms Kazlų Rūdos girioms, neturtingiems, atkakliems, užsispyrusiems žmonėms“.

Rašytinis Jūrės šimtmečio akcentas

Tai 198 p. knyga „JŪRĖ: miestelio kūrimo istorija“ (2016, Vilnius: BMK leidykla). Idėjos autorius, sudarytojas, organizatorius ir leidybai reikalingų lėšų ieškotojas J. Banionis pratarmėje rašo: „Iki šiol vientisos knygos, atspindinčios Jūrės miestelio kūrimosi ir augimo istoriją, taip ir nebuvo išleista. Todėl šimtmečio jubiliejus tapo puiki proga tai padaryti. Šį sumanymą imtasi įgyvendinti pritariant miesto bendruomenei. Turint asmeniniame archyve dešimtmečius kauptą istorinę medžiagą ir kuklias publikacijas apie Jūrę, pasitelkus šviesaus atminimo Gražinos Narbutienės parašytus memuarus apie Jūrės kultūrinį gyvenimą bei žymios Lietuvos bažnyčios istorijos tyrėjos dr. Aldonos Vasiliauskienės išsamų mokslinį darbą apie Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčią, tikslas pasirodė įmanomas pasiekti“.

Jūrėje gerbiamos ir mylimos, aktyvios bendruomenės gyvenimo dalyvės. Iš dešinės: Janina Deltuvienė (buvusi matematikos mokytoja, braškių ir šilauogių auginimo specialistė), Genutė Lukoševičienė („mūsų daktarė“, kuri, nors ir pensininkė, niekada neatsisako padėti jūriečiams jų sveikatinimo reikaluose), Ona Usienė – moters charakterio etalonas (Nuotr. V. Šopos)

Knyga „JŪRĖ: miestelio kūrimo istorija“ – ne šiaip paprasta prisiminimų ir faktų sankaupa, tai be galo kruopščiai ir atsakingai rengtas leidinys, pasitelkiant archyvinius šaltinius (Lietuvos valstybinio istorijos, Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos ypatingojo bei Marijampolės apskrities archyvų fondus), daugybę užrašytų prisiminimų, periodinių straipsnių, skelbtų viso nagrinėjamo laikotarpio spaudoje, studijas. Titaniško darbo buvimą patvirtina 9 knygos pabaigos puslapiai, skirti pavardžių rodyklei: suregistruoti 676 leidinyje „JŪRĖ: miestelio kūrimo istorija“ minimi asmenvardžiai.

Pratarmėje suformuluoti „keturi spręstini uždaviniai: atskleisti šios gyvenamosios vietovės atsiradimo aplinkybes, apžvelgti svarbiausius gyvenvietės formavimosi faktus, išskirti būdingiausius / reikšmingiausius miestelio ypatumus, įvardyti ir apibūdinti /aprašyti praeities ir nūdienos Jūrės asmenybes, pasižymėjusias miestelio kūrimo vyksme ar išgarsėjusias platesniu mastu“.

Matematiškai tiksli tų istorinių uždavinių realizacija atsispindi leidinio turinyje. Skyriuje „Istorijos faktai ir prisiminimai“ pateikiami keturi straipsniai: J. Banionio („Jūrė: miestelio praeities ir dabarties bruožai“), G. Narbutienės („Iš Jūrės kultūrinio gyvenimo praeities“), Vitalijos Raulynaitienės („Jūrės kultūrinis gyvenimas po 1985 metų“) ir A. Vasiliauskienės („Dievo Gailestingumo šventovė Jūrėje: filijos priešistorė, koplyčios statyba, dvasininkai, parapijiečiai“).

Antrojo ir trečiojo uždavinių išpildymą liudija trys priedai: „Jūrė: vaizduose likusi istorija“ (25 leidinio puslapiai; daugiau kaip 100 nuotraukų, dokumentų kopijų ir kt. vizualios medžiagos), „Jūrė: 1923–2016 metų publikacijos“ (per 8 p.; 196 pozicijos), „Jūrė: svarbiausieji miestelio įvykiai“ (4 p.; per 70 įvykių iš 1915–2015 metų). Pirmosios sąrašo nuorodos: „1915 m. liepos 26 d. Vokiečiai nuo numatomos Papilvio geležinkelio stotelės pradeda tiesti karo reikmėms siauruką geležinkelį link Pažėrų“; „1915 m. liepa–rugpjūtis. Prie Mažųjų Zariškių link senkelio vokiečių įkurtos Didžiojo karo aukų kapinės“ ir t. t. Vadinasi, Jūrės miestelio istorijos pradžių pradžia – geležinkelis ir kapinės.

2012 m. pavasarį, prieš prasidedant „Lietuvos geležinkelių“ modernizavimui, Jūrės geležinkelio stotį suspėta įtraukti į Lietuvos kultūros paveldo registrą (Nuotr. A. Vasiliauskienės)

Leidinio skyrius „Iš poezijos skrynelės“ (Elenos Spurgaitės, Liudo Bielskaus, Aldonos Blažienės-Ivaškevičiūtės kūrybos tekstai) bei daugiau kaip 60 pirmojo priedo puslapių, skirtų kun. Tado Volliano, kun. Ipno Plioraičio, kun. Kęstučio Vosyliaus, pedagogės Onos Ališauskaitės-Stankevičienės bei istoriko Juozo Banionio gyvenimui ir veiklai apibūdinti, byloja ketvirtojo uždavinio nepriekaištingą įvykdymą. Ne, nepagalvokite, kad tik tiek – dviejų rankų pirštų pakanka iš Jūrės miestelio kilusiems garbiems žmonėms suskaičiuoti. Ši knygos potemė geriausiai nusakyta Vitalijos Kavaliūnaitės-Filipovos informacijoje „ Jūrės miestelyje gyvena pamaldūs ir savo gimtinę mylintys žmonės“ (vilkaviskis.lcn.lt/naujienos): „Toks nedidelis miestelis išugdė tiek daug šviesių asmenybių – mokslininkų, gydytojų, mokytojų, kultūros darbuotojų, menininkų, poetų ir Dievui bei bažnyčiai pasišventusių žmonių. Jei ne aktyvūs Jūrės miestelio katalikų bendrijos nariai (iš viso 11 žmonių) – ypač daug jėgų ir sumanumo paaukoję mokytoja Ona Stankevičienė ir mokslininkas Juozas Banionis – kažin ar dabar galėtų jūriečiai melstis Dievo Gailestingumo koplyčioje“, – samprotauja V. Kavaliūnaitė-Filipova Vilkaviškio vyskupijos naujienų portale, tarsi aiškindama kitiems, kodėl pirmame priede išplėtotos tik penkių jūriečių biografijos.

Vilkaviškio vyskupas – knygos sutiktuvių svečias

Kaip rašyta A. Vasiliauskienės straipsnyje „Mėlynių ir voveraičių apsupty“ (XXI amžius, 2016 07 15) ir V. Kavaliūnaitės-Filipovos Vilkaviškio vyskupijos internetiniam puslapiui parengtoje informacijoje, knygos „Jūrė: miestelio kūrimo istorija“ iškilmės prasidėjo Dievo Gailestingumo koplyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo JE Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, vyskupo generalvikaras monsinjoras, teol. lic. Gintautas Kuliešius, kun. jubil. Ignas Plioraitis iš Marijampolės ir Veiverių klebonas, šią koplyčią aptarnaujantis garbės kanauninkas Kęstutis Vosylius.

Remiantis minėta knyga, galima sakyti, kad JE vyskupas R. Norvila su jūriečiais susitiko nebe pirmą kartą.

2004 m. priėmė atvykusius jūriečių atstovus, dėmesingai išklausė jų norą turėti savo maldos namus, davė sutikimą išgirstai iš jų, pasauliečių, idėjai įgyvendinti (p.75).

2007 m. aplankė Jūrę, susitiko su koplyčios statybos iniciatoriais, mecenatais, parapijiečiais. „Vyskupo apsilankymas Jūrėje, atliktų darbų, statant Dievo Gailestingumo bažnyčią, dalykiškas ir nuoširdus įvertinimas, tikintiesiems pasakyti viltingi ir stiprinantys žodžiai tapo reikšmingu stimulu tolesniems darbams, statant ne tik Dievo namus, bet ir Gyvąją Bažnyčią kiekvieno širdyje“ (p. 82).

2008 m. gegužės 31 d. vysk. R. Norvila pašventino Dievo Gailestingumo koplyčią, pabrėždamas tos dienos svarbą – „Viešpats artimai įsikuria tarp čia gyvenančių žmonių“, primindamas, kad „šiandienos džiaugsmas buvo išgyventas mintyse, apmąstymuose, darbuose“ ir, pasakęs, kad tai labai svarbu „mūsų dienomis, kai daugelis paskendę materializme ir nutolę nuo dvasingumo“, išreiškė: „Tikiu, kad ši Dievo Gailestingumo koplyčia bus šviesos, vilties ir palaimos židinys čia gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms“ (p. 83).

2016 m. liepos 10 d. Jūrės šimtmečio minėjimo pabaigtuvių proga Vyskupas per pamokslą kalbėjo apie Dievo Gailestingumą. Tai nepavadinsi nei mokymu, nei informacija, nei moraliniu etiniu paakinimu. Tai buvo mylinčio ir atleidžiančio Dievo veiksmingos ir išganingos valios liudijimas, remiantis Evangelija. Nuoširdumo ir paprastumo intonacija nuspalvintas kalbėjimas transcendentinės Dievo malonės tema dar labiau suartino kalbantįjį ir besiklausančiuosius.

Visus žavėjo Vyskupo kalbėjimo stilius (čia pasakoja, čia tarsi aprašo faktą, čia aiškina ar samprotauja), gebėjimas vaizdingai pateikti mintis. Imponavo mokėjimas greit užvaldyti klausytojų dėmesį, žadinti jų jausmus, visiems suprantamai skelbti Dievo Gailestingumo tiesas ir daryti poveikį susirinkusiesiems į šv. Mišias. Taigi, bendravimui pasitelktos ir išnaudotos visos galimos kalbos funkcijos – fatinė, referentinė, konatyvinė, emocinė ir poetinė – įrėžė gilius pėdsakus jūriečių ir jų svečių sąmonėje.

Tą šventinę dieną originalų jūriečių bendravimo su savo Vyskupu būdą patvirtino dvynukių Emilijos ir Mildos Bendžiūčių JE vyskupui R. Norvilai visų jūriečių vardu įteikta padėkonė – kraitelės su miško gėrybėmis. Iš čia ir A. Vasiliauskienės straipsnio „XXI amžiuje“ pavadinimas „Mėlynių ir voveraičių apsupty“.

Preliudija su keliais kintamaisiais

Kad preliudu vadinama kokio nors įvykio ar veiksmo pradžia, aiškinti nereikia. Jūrės kultūros namuose knygos „Jūrė: miestelio kūrimo istorija“ sutiktuvių-konferencijos preliudija, perkeltine to žodžio prasme, temos skelbimas ir supažindinimas su svečiais. Daugsyk teko dalyvauti naujų leidinių pristatymuose, tačiau tiek daug ir tokio aukšto rango elito viename renginyje dar nebuvo tekę matyti. Ši situacija gražiai apibendrinta aukščiau minėtoje V. Kavaliūnaitės-Filipovos informacijoje: „Be gausiai susirinkusių miestelio gyventojų, vyskupo R. Norvilos (tarp savo gausių darbų radusio laiko parašyti prasmingą įvadinį žodį – I. R.), kunigų G. Kuliešiaus, K. Vosyliaus, I. Plioraičio (jūriečių vadinamo Jūrės šventovės krikštatėviu – I. R.), konferencijoje dalyvavo vienas iš recenzentų dr. Darius Juodis (vyriausiasis Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų departamento darbuotojas – I. R.), knygos redaktorė iš Šiaulių doc. dr. Irena Ramaneckienė, rėmėjai: Seimo narys, Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka, Kazlų Rūdos savivaldybės vicemeras Justinas Kazla, gydytojai Purtokai. Renginį vedė energingoji dr. Aldona Vasiliauskienė (vilnietė, religijos istorijos tyrinėtoja – I. R.)“. Jį reziumavo garbės kan. K. Vosylius. Į šventę iš Kauno atvyko buvęs E. Spurgaitės bičiulis, pasaulinio garso mokslininko, akademiko prof. Kazimiero Ragulskio mokinys, originalių rolamaitinių mechanizmų kūrėjas, robotechnikos ir vibrotechnikos specialistas, 82 išradimų ir patentų bei 17 mokomųjų knygų autorius ir bendraautoris, apie 100 mokslinių straipsnių autorius, virtualios meno galerijos (per 30 tūkst. kūrinių) „savininkas“, prof. dr. Ričardas Viktoras Ulozas. Žinoma, vienas svarbiausių dalyvių – knygos sudarytojas prof. dr. J. Banionis.

Tiesiogine prasme „preliudija“ susijusi su gydytoja Deimante Purtokiene, kuri susirinkusiuosius dalykiniam pokalbiui romantiškai nuteikė pirmiausia atlikdama J. S. Bacho „Mažąją preliudiją“. Kaip sakė pati atlikėja, šią instrumentinę pjesę pasirinko groti sąmoningai: J. S. Bacho muzikos rimtis ir didybė, intonacijos pastovumas, dermių harmonija labai dera prie čia iškilmingai siūbuojančių pušų ritmo, pavasarinių paukščių, ypač lakštingalų, vinguriavimų, prie tobulai tylių misterijų, be to, kompozitoriaus kūryba skatina susimąstyti, susikaupti“. Matyt, šias gydytojos Deimantės mintis galima būtų tęsti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio žodžiais apie J. S. Bacho muzikos poveikį žmogui: „Ir grįžta atgalios tie stebuklingi tonai, / Ir kelia man naujų aidų ir atgarsių“. Be abejo, „tie nauji aidai ir atgarsiai“, kaip atsvara šiandien vis augančiai įtampai ir nestabilumui, iš po atlikėjos pirštų liejosi J. S. Bacho muzikoje slypinčiu nepalaužiamo tikėjimo ir asmenybės harmonijos akordais.

Kitas D. Purtokienės atliktas kūrinys – tradicinės tango muzikos revoliucionieriaus, Argentinos tango kompozitoriaus Astor Piazzollos „Atgal į Pietus“ („Vuelvo al sur“), skambantis žodžiais nenusakomu liūdesiu, atvirai reiškiamu ilgesiu. Ir atrodė, kad nostalgija perpildytoje kūrinio melodijoje girdi širdį veriančią kančią, išgyventą toli nuo gimtųjų namų, girdi skausmingą nuotaiką, kurią iš pasąmonės dar nepajėgūs ištrinti garsiai neišsakyti žodžiai: aš grįžtu į Pietus, kur didžiulis mėnulis ir kur žemėje dangus; aš myliu Pietus, jo žmones – atkaklius, darbščius, gerus, orius... A. Piazzollos mintis apie žmones labai adekvati D. Purtokienės atliekamos muzikos adresatams – Jūrės gyventojams.

Prisiminus V. Kavaliūnaitės-Filipovos žodžius apie nedidelį miestelį, išugdžiusį daug šviesių asmenybių, darytina išvada, kad „Jūrė: miestelio kūrimo istorija“ – tik būsimos, stambios apimtimi knygos preliudija.

„Motyvai“ knygai-preliudui plėtoti

Beribės galimybės „materialiajam preliudui-knygai“ plėtoti gerai matomos net ir pašaliečiams, vieną kitą kartą užsukusiems į miestelį, kurį gaubia geraširdiškos bendrystės aura.

„Jūrėje kuriantys keramikai nestokoja originalumo ir džiugina vietos žmones,“ – tokio pavadinimo straipsnis išspausdintas „Suvalkietyje“ (2014 11 14). Pavadinimas patrauklus, tik dėl vieno žodžio – „vietos“ – nenoriu sutikti. Grįžusi iš Jūrės šimtmečio minėjimo preliudinės dalies, „XXI amžiuje“ ( 2015 09 18) rašiau: „Sudomino jūriečio keramiko Rimanto Dukavičiaus spalvoti, savito stiliaus angeliukai. Gal kam atrodo, kad visa tai – tik mažmožis. Tokiomis smulkmenomis labiau praturtiname vienas kitą, o jei dar pasakotojas įsimylėjęs savo darbą, tai niekada nepamirši terminų: „vakuminis molis“, „glazūra“... Ir dar: tądien Rimantas buvo dosnus – visiems dalijo po savo darbo angeliuką su kuo nuoširdžiausiais palinkėjimais...“

Šiemet baigiamojoje minėjimo dalyje džiaugėmės parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse dalyvio, 2012 m. „Aukso vainiko“ regioninio turo II vietos laimėtojo, keramiko Vytauto Šopos dovanojamais suvenyriniais indeliais – grakščios formos, glazūruotais rusvai ruda spalva, žadinančiais ruplėto pušies viršutinio kamieno nuopjovos asociaciją. Ir dar savo vertę išmanantis, orusis Jūrės herbo Ožys su jurginu tarpuragyje ryškiai įspaustas įsivaizduojamos saulės apšviestame „nuopjovos“ šone. Tautodailininkas sakosi pamatuotai rinkęsis Jūrės herbo motyvą dovanai puošti – teįsimena svečiai Jūrę, bene vienintelę vietovę Lietuvoje, turinčią tokį originalų miestelio ženklą. Juk čia, kur dabar įsikūręs miestelis, buvusi mėgiamiausia piemenų iš visų aplinkinių kaimų susibūrimo (vietovės istorijos elementas) vieta. Pasak baltų mitologijos, piemenų ritualai siejami su ožiu. O aukštai tarp ragų iškeltas jurginas, nešamas iškilmingai it vėliava, gali simbolizuoti tos vietovės žmonių vidinę ištvermę ir kantrybę, gebėjimą jausti po kojomis žemę, gali pabrėžti jų orumą ir kilniaširdiškumą. Taigi, herbo elementų reikšmių gyva galybė, jos susilieja į darnią visumą, tik svarbu – mokėti jas „perskaityti“. Manau, ne vienam tokio indelio savininkui kilo mintis: šį daiktą naudoti tik pagal paskirtį – nieko į jį nepilti, nedėti, vien grožėtis jo meniškumu, gėrėtis perkeltinėmis prasmėmis ir simboliškai mėgautis nepakartojamu pušų sakų kvapu. Ne, tai nėra perdėtas meninio suvenyro ir jo autoriaus vertinimas – juk V. Šopos parodinių meno kūrinių praėjusiais metais įsigijo net šalies Taikomosios dailės muziejus, įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. Senajame arsenale. Žinia, pirmų pasitaikiusių dirbinių muziejininkai neima.

Ypatingas V. Šopos pomėgis-hobis taip pat susijęs su menu – kūrybiškas gamtos įamžinimas fotografijų vaizduose. Fotoaparato neišleisdamas iš rankų mietelio renginiuose, V. Šopa kaupia vizualią Jūrės istoriją.

Be abejo, dauguma jūriečių žino, kad Marius Purtokas įrašytas į mūsų šalies chirurgijos istoriją kaip pirmasis Lietuvoje, konkrečiai – Marijampolėje, 1992 m. rudenį padaręs laparaskopinę apendektomiją, kitaip tariant, apendicitą išoperavęs be atviro pilvo ertmės pjūvio. Gydytojas savo praktikoje pritaikė tuo metu buvusią pasaulinę naujovę – laparoskopiją („rakto skylutės“ chirurgiją),kai per nedidelį pjūvį į pilvo ertmę buvo nuleista miniatiūrinė videokamera, turinti savo apšvietimą, o ligos pažeistas organas apžiūrėtas ir operuotas pasitelkus monitorių. Nors po 1993–1995 m. tokia invazinė chirurgija pradėjo plisti po visą mūsų šalį, tačiau laparoskopinė operacija atliekama ne kiekvienoje ligoninėje ir ne kiekvienas chirurgas gali ją daryti, nes tam reikia mokėti valdyti specialią aparatūrą, reikia gilaus dalykinio išmanymo, išimtinių įgūdžių operuoti ekrane.

Reikia pasakyti, kad, be talentingų gydytojų, be materialių grožybių kūrėjų, Jūrėje turėtų būti nemažai dvasinio gražumo „skulptorių“. Man, „pašalietei“, neįmanoma kalbėti apibendrintai. Pateiksiu tik pavyzdį, išgirstą iš D. Purtokienės lūpų: „Jūrėje gyveno mano seneliai – mamos tėvai – Zofija ir Stasys Aleksynai. Močiutė Zofija, jaunystėje tituluota gražuolė, dainavo skaidriu sopranu, buvo labai jausminga, jautri kitų bėdoms, gyvybinga ir kūrybinga, vaidino „Jūrės teatre“. Nemažai metų vadovavo Skriaudžių, o vėliau – Jūrės parduotuvėms. Išėjusi į pensiją, nepasidavė gyvenimo rutinai: baigė siuvimo kursus ir tapo puiki siuvėja. Siūdavo namuose, kurie būdavo pilni ne tik viešnių, norinčių naują apdarą įsitaisyti, bet ir močiutės dainų bei skambaus juoko. Čia bet kurį buitinį pasakojimą paįvairindavo šmaikštus jos priežodis ar nuotykį apibendrinanti sąmojinga patarlė, virtę miniatiūrinėmis gyvenimo pamokomis. Tie namai – stipri trauka vaikaičiams. Aš buvau iš jų vyriausia, todėl turėjau laimės daugiausia laiko praleisti pas nepakartojamų būdo savybių turinčią močiutę. Seneliai jau Anapilyje. Į Jūrę šeimą atviliojo (iš giminių nusipirko Aleksynų namus – I. R.) malonūs prisiminimai ir senelių aura, vilnijanti jų sodyboje, miestelio gatvėse ir į visas keturias puses besidriekiančiuose miškuose, net aplinkos tyloje...“

Matyt, tos auros veikiama ir vertindama močiutės jai iš mažumės įskiepytą paslaugumą kitiems, gydytoja, Kultūros namų direktorės V. Raulynaitienės kviečiama groti viename ar kitame renginyje, niekada neatsako neigiamai. Ir dukrai, taip pat grojančiai pianinu, stengiasi įdiegti tų iš močiutės perimtų dvasinių vertybių – talkinti kitiems. Manau, kad knygos „Jūrė: miestelio kūrimo istorija“ priešlapio nuorodos – leidybą remia „Gyd. Purtokų klinika (Marijampolė)“ – šaknų reiktų ieškoti „pagal gimimo metrikus ne jūrietės, bet visa širdimi ir gyvenimo būdu jūrietės“ Deimantės vaikystėje, kurios dvasingumui formuotis nemažai įtakos turėjo močiutė Zofija Aleksynienė.

Intenciją, kad būtų tęsiama knyga, jos sutiktuvių metu kaip tik ir pabrėžė J. Banionis. „Šiam darbui ribų nėra“, – profesoriui antrino ilgametė Jūrės kultūros namų direktorė V. Raulynaitienė. Juk svarbus kiekvienas jūrietis. Daugelio jų kasdienybė nuspalvinta įdomiais užsiėmimais, prasmingais pomėgiais, būtent, vieni aktyviai dalyvauja saviveikloje, groja, dainuoja, gieda savo šventovėje, kiti garsėja tautodailės dirbiniais, pretenduodami į liaudies meno parodų „Aukso vainiko“ apdovanojimus, treti – nepakartojami organizuojamų renginių dalyviai...

Knyga apie Jūrės miestelio kūrimo istoriją, J. Banionio žodžiais tariant „pasitarnaus miestelio reprezentacijai, puoselės jūriškių bei visų Suvalkijos praeitimi besidominčiųjų pagarbą ir meilę savo kraštui“. Be abejo, ji ne tik žadins „skaitytojų smalsumą ir siekį kuo daugiau žinoti apie gimtinę“, bet ir skatins „norą gilintis į jos istoriją, ją tyrinėti ir visa tai įprasminti rašytiniais paminklais, skirtais šiam Lietuvos kampeliui“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal