VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

07 30. Kas juos ištrauks iš pelkių?

Vytautas Paliukaitis

Dažnas vilnietis ar kaunietis juos mato, kai į šiuos miestus nusileidžia sutema. Vieni į šiuos tamsiai apsirengusius vyrukus su didokais krepšiais žvelgia su užuojauta, ir, tikriausiai, dalis jų vakarais prie daugiaaukščių namų lauko durų ant mūrinio paaukštinto aptvaro padeda švariame indelyje arba celofano plėvelėje įdėto maisto. Tai ne vienerius metus esu matęs Vilniuje.

Periodiškai į EKO supirktuves iš namų nunešu makulatūrą: senų, susidėvėjusių žurnalų, kai kuriuos prastesniame popieriuje atspausdintus reklamos leidinius, net nedidelius lapelius. Juk ilgokai prie transporto magistralėse esančių autobusų, troleibusų stotelių grožėdavausi plakatu, raginančiu rinkti popierių ir išgelbėti 24 medžius. Minėti atliekų surinkėjai atneša į supirktuves ne tik butelius, rastus skveruose,  kai kada visiškai prie pat prekybos centro, mažesnės parduotuvės sienos, bet ir iškrausto viešai stovinčius konteinerius. Štai Pylimo gatvėje, kitapus bažnyčios tokį vaizdą regiu eilę metų, tad derėtų juos perkelti giliau į vakarų pusę. Žinoma, kai bus užbaigtas pastatas, statomas vietoje ankstesnės ilgai tarnavusios gėlių parduotuvės.

Agresyvesni, be rimtesnio darbo vyrai ardo laiptų pakopas, kurioms daug mūsų miestiečių, ypač padaugėjusių vasarą svečių iš užsienio valstybių, lipa pro buv. “Lietuvos“ kino teatrą į Mindaugo g-vėje įsikūrusį vieną gražiausių ir stambiausių prekybos centrų. Gėda! Pats esu ėjęs ir neabejoju, kad prietemoje, kur lempos silpnokai laiptus apšviečia, galima susižeisti. Prieš ką ardytojai yra nusiteikę, patys galėtų geriausiai atsakyti pareigūnams, jei bent vienas jų retkarčiais čia pasižvalgytų.

Vienas iš naujausių epizodų įvyko prieš savaitę, man nešant išplatinti „Lietuvos aido“ nemažą pluoštą, tad abi rankos buvo su nešuliais. Trumpindamas kelią, branginau laiką ir pasukau per kiemą, esantį tarp Vilniaus ir Jogailos gatvių. Juk negalėjau tikėtis, kad konteineriai bus perkelti iš vakarų į rytus, prie pat  dantų gydyklos. Iš ten ir pasirodė du nemėgstantys lietuvių kalbos apie 20-27 metų vyrai juodais drabužiais, vienas iš kurių mane ėmė keikti bjauriausiais žodžiais. Aišku, tai buvo rusų kalba. Tik įlipęs į troleibusą Islandijos stotelėje supratau -  nepraustaburnis, skubėdamas palaikė mane savo konkurentu. Tikriausiai dar buvo ir neblaivus...

Keletą, atvirai renkančių tarą iš šiukšliadėžių, epizodų esu matęs Kaune. Skirtumas tik niuansuose;  kaunietės, apsimovę pirštines dienos šviesoje kiša ranką į metalinę dėžę, nesigėdindamos paima ką galės parduoti ir nusipirkti duonutės. Dažniausiai tai matydavau kitapus Vytauto pr., laukdamas visuomeninio transporto. Šypseną sukėlė netoliese matytas vaizdelis, kai apie keturias savaites prie minėto pr. ir Čiurlionio g. esančių sienų nebuvo kam pašalinti dviejų vyno butelių.

Nuolatos girdime apie akcijas, kai sunkiau gyvenantys didmiesčių gyventojai turi galimybę šį bei tą nusipirkti. Bet esu bendravęs su keletu aprašytų vyriškių, jie man atvirai pasakė: „Lietuvių kalbos nesimokysiu“. Be to, kaip žinome, į geresnę tarnybą jų nepriims.

Atgal