VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

07 23. Kas ateina pas kiekvieną, atšventusį solidų jubiliejų?

 Raimundas Markauskas, Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas, Biudžeto ir finansų komiteto narys

Neseniai teko garbė dalyvauti šešiasdešimtmečio šventėje Alytuje – tikrame lietuviškame gimtadienyje. Įdomu, kad į šventę svečiai buvo kviečiami ateiti apsirengę tautiniais kostiumais. Tai buvo išties nemažas iššūkis, nes juk ne pas kiekvieną spintoje kabo tautinis kostiumas.

Bet šį kartą – ne apie tautiškumą. Lietuvą mes visi mylime ir tikiu, kad šis mūsų visų bendras jausmas tik stiprės. Šį kartą norėčiau pasikalbėti apie laiką, kai tampame senjorais. Ir tai nėra lengva ar džiugi tema. Greičiau priešingai. Bet esu įsitikinęs, kad apie tai privalome kalbėti.

Tai įvyks, pensija ateis

Gimtuvininkė, kurios gražioje šventėje apsilankėme, labai sumani ir veikli moteris. Bekalbant prie stalo ji užsiminė, kad, žiūrėk, dar keleri metai ir ateis pensija. Kiekvienam iš mūsų tai svarbus pokytis. Pasak mokslininkų, tai vienas iš dešimties didžiausių stresų, kurie žmogų gali ištikti gyvenime.

Labai liūdna, kad Lietuvoje pensininkas jau ilgus metus neatsiejamas nuo skurdo statistikos. Tikrai norėtųsi, kad pensija Lietuvoje būtų orus, garbingas užtarnautas poilsis ir laikas maloniems užsiėmimams, kuriems dirbant dažnai tiesiog neužtekdavo laiko.

Visi žinome, kad „Sodra“ skęsta milijardinėse skolose ir jai verkiant reikia reformų. Kartu su socialiniu modeliu Seime buvo priimta ir pensijų reforma. Naujasis įstatymo projektas palengvina „Sodros” dalią, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad reforma gerintų Lietuvos senjorų gyvenimą. Kad jiems netektų vėl palūkėti, būti kantriems, suprasti ekonominę šalies situaciją – taip pernelyg dažnai yra kartojama.

Kaip mūsų kaime senoliai sako: laukti, kol pro duris išneš kojomis į priekį? Taip negalima elgtis su nė vienu žmogumi.

Apie sumanumą

Ne vienerius metus tikėdamiesi geresnės rytdienos mūsų senjorai ir senoliai išmoko balansuoti ties skurdo riba. Išties be galo skaudu sakyti, kad vidutinę šalies pensiją nuo skurdo ribos skiria tik keliolika eurų. Nieko keisto, kad Vakarų ekspertai kraipo galvomis, kaip tas mūsų senolis išvis dar gyvas.

Kokia geroji žinia? Kad mūsų žmonės yra sumanūs ir darbštūs. Jie sugeba išgyventi ten ir taip, kur daugelis vakariečių galimybių nerastų.

Gera žinia yra ir ta, kad per pastaruosius kelerius metus senjorų pajamos kyla – vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija šiuo metu yra 50 eurų didesnė nei prieš kelerius metus.

Linksmo dzūkiško gimtadienio šurmulyje, pamenu, pasvarstėme, kad pagal valdomą turtą dalis Lietuvos senjorų – pasiturintys žmonės. Tiksliau, tokie būtų, jei nuspręstų erdvų namą ar butą parduoti ir išsikelti į kuklesnį. O iš likusios dalies galima prie pensijos prisidurti, po pasaulį pakeliauti ar sunkesnei dienai atsidėti.

Jubiliejuje dalyvavęs Alytuje visą savo gyvenimą praleidęs Vilius, šiuo metu jau pensininkas, taip ir padarė. Užaugus vaikams su žmona priėmė sprendimą persikelti į sodą, ten pigiau ir už „šildomą orą” erdviame būste atėjus šaltajam sezonui mokėti netenka, o prireikus ir vaikams pagelbėti gali.

Žinoma, tai tam tikras išsisukimas iš bėdos, racionalius žingsnis. Jis parodo, kad žmonės Lietuvoje – išties sumanūs. Vis dėlto ir pensijos Lietuvoje privalo augti.

Kaip galime to pasiekti? Kartojau ir toliau kartosiu – kol neišmokome sąžiningai mokėti mokesčių, skaidriai vykdyti viešųjų pirkimų ir tvarkyti visų kitų kasdienių mūsų valstybės reikalų, buksuosime vietoje. Turime stengtis visi, nes pensijos – tai dirbančiųjų užmokesčio dalis, tad reikia, kad būtų kam pensijas uždirbti, ir kad jas uždirbantieji patys uždirbtų pakankamai.  

Išeitis – mažinti mokesčius

Šiandien vienas dirbantysis Lietuvoje išlaiko vieną pensininką, tačiau jau 2060-iais vienam dirbančiajam teks kur kas didesnė našta – pusantro pensininko. Akivaizdu, kad mokestinė našta taps dar sunkesnė.

Todėl jau šiandien neišvengiamai turime savęs klausti, ką galime ir turime padaryti, kad bent kiek lengvėtų mūsų senjorų,deja, bet vieno skurdžiausių Lietuvos visuomenės sluoksnio, egzistencija? Kai žmogus priverstas rinktis tarp vaistų ir būtiniausių maisto produktų, oriu tokio gyvenimo, šiukštu nepavadinsi.

Kodėl visuomenei senstant, o emigracijai didėjant nemažiname dirbančiųjų mokesčių, kad darbdaviai galėtų žmonėms mokėti daugiau? Juk tam, kad žmogus gautų 800 eurų algą, darbdavys dar 600 eurų priverstas sumokėti mokesčių.

Štai ir atsakymas, kodėl Lietuvoje toks didelis šešėlis: niekas nenori didelių mokesčių mokėti ir ieško būdų, kaip jų išvengti: taigi slepia ir kombinuoja kaip išmanydami. O biudžete tuo metu skylė didėja, vis nepakanka pinigų didesnėms pensijoms, medikų ir mokytojų algoms, o kur ten pakaks, kai viską suryja šešėlis. Užburtas ratas. Tačiau jį sustabdyti galime.

Pensija –422 eurai

Mūsų šalis – vis dar viena iš didžiausią nelygybės lygį turinčių šalių Europos Sąjungoje. Žinoma, prie to prisidėjo ir didelis šešėlinės ekonomikos mastas. Bet, jei vakarietiškas gyvenimas gundo, kodėl nenorime prisiimti pareigų ir atsakomybių už skaidresnį rytojų? Kiekvienas – pagal esamas pareigybes ir galimybes? Kodėl nepradėjus dabar pat?

Juk negelbėdami labiausiai skurstančių senjorų, nepadėdami jaunoms šeimoms ir nesirūpindami savo vaikų rytdiena, atimame iš savo tautos galimybę gyventi geriau. Egzistuodami pagal principą – man ir taip gerai, o po manęs nors tvanas – nuviliame vienas kitą, o kasdien dalis mūsų senolių, deja, taip ir iškeliauja pro duris kojomis į priekį.

Aš už oresnį mūsų senjorų gyvenimą, už tai, kad išeidami į pensiją mes nepatirtume dar vieno – finansinio šoko, ir mums nereikėtų galvoti – šiandien nusipirkti vaistų ar maisto. Tikiu, kad galime padaryti taip, kad vidutinė senatvės pensija Lietuvoje siektų 422 eurus. Tai beveik dvigubai daugiau nei yra dabar.

Privalome tai pasiekti – kito pasirinkimo paprasčiausiai neturime. Jei Dievas duos, visi senatvės sulauksime ir atsidursime toje pačioje padėtyje. Tad darykime taip, kad ta padėtis būtų tokia, kokioje patys norėtume būti.

 

Atgal