VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

07 19. Kas pasinaudojo jų kančia ir mirtimi?

Vaclovas Volkus

Užmerk akis ir jie ateis, tų metų uždangą praskleis –

Žaizdų ir skausmo kelią.

Jų kovą pokaris primins, kely jų niekas neištrins,

Tą kruviną nedalią.

 

Užmerk akis ir jie pakils, su širdimi gyva prabils

Iš nebūties žvaigždyno

Paliudyt žemiškas kančias, didvyrių priesaikas šventas,

Tegu tai ainiai žino.

 

Slenka metai. Dešimtmečius keičia dešimtmečiai, nusinešdami į praeitį tautos okupacijas, vargus, nelaimes, garsių nusipelniusių žmonių palikimą. Tolsta ir nesenos praeities XX a. apie 50 metų trukusios sovietų – rusų okupacijos žaizdos ir netektys, kitaminčių persekiojimai – žudymai, trėmimai, tautos fizinio ir dvasinio paveldo naikinimas, tautos istorijos klastojimai.

Okupantų, jų talkininkų padaryti nusikaltimai net šiandieną, po 26 iškovotų laisvės ir nepriklausomo gyvenimo metų – akivaizdūs. Nuolat pastebimas sunaikinto ir išblaškyto gabaus ir veiklaus tautos genofondo, sugebančio mąstyti ir vertinti esamą situaciją, trūkumas, kuris užgožtas valdžioje esančių vidutinybių – be Tėvynės meilės, pagarbos eiliniam tautiečiui, amžių bėgyje išsaugojusiam tėvų gimtąją lietuvių kalbą, papročius, tradicijas, gynusio nuo užpuolikų šeimą, gimtinę ir Tėvynę. Dauguma tų vidutinybių savanaudžiai, nežinantys savo tautos ir valstybės praeities, dar gyvenantys okupantų ir jų talkininkų klastotos istorijos ir visuomenės – marksizmo – leninizmo mokslo žiniomis. Apie jų įstatymdavystę, valdymą ir ugdymo, moralės rezultatus kalba faktai. Nuo jų niekur nepabėgsi. Kur bedurtum pirštu – išdursi melagį, grobstytoją, kyšininką, niekinantį daugumos žmonių balsą, piktnaudžiaujantį valdžia, besirūpinantį tik savo gerove.

Su tokiu valdžių požiūriu į buvusią rezistencinę Lietuvą susiduria mąstantys, istorinį paveldą gerbiantys lietuviai. Jiems pavyzdys – XX a. pabaigos tautinio atgimimo šauklio daktaro Vinco Kudirkos, būsimo Lietuvos himno kūrėjo žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“.

XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios antrojo Lietuvos Maironio, poeto Justino Marcinkevičiaus poezijos posmas, virtęs liaudies daina, skamba: „Kiek rovė - neišrovė, kiek skynė – neišskynė...“. Vienok neišskynė, neišrovė iš daugelio lietuvių sąmonės to laiko jaunimo meilės Tėvynei. To pavyzdys jaunutė lietuviško kaimo mergaitė, buvusi partizanų ryšininkė J. Malakauskaitė – Kristanavičienė, kuri savo veikla liudijo herojiškas tautos kovas su okupantais, jų tarpininkais stribais. KGB agentais. Ji, saugodama tautos herojiškos kovos atmintį, paskambino ilgamečiam Kėdainių advokatui, šauliui Ignui Meškauskui, kuris savo patriotine veikla išarė gilią vagą, įamžindamas Kėdainių krašto partizanų kovas dviejose savo parašytose knygose, ir pasiūlė paminėti jos gimtinės gretimame Sosių miške 65-ąsias 1951 metų liepos 7 dienos partizanų kautynių su okupantų baudėjais metines. Ignas Meškauskas iniciatyvą palaikė, susitarė su Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonu A. Stanevičiumi ir paruošė renginio planą. Nuspręsta liepos mėnesio 9 dieną aukoti Šv. Mišias už žuvusius partizanus, pasakyti pamokslą, suteikti galimybę bažnyčioje pasisakyti artimiesiems, vietos literatams tarti poezijos žodį, po to vykti į Dotnuvos Gėlainių kapines prie perlaidotų partizanų paminklo padėti gėlių. Susitarė su Kėdainių laikraščių redakcijomis, vietos televizijomis informuoti visuomenę ir pakviesti dalyvauti renginyje.

 Sutartu laiku liepos 9 dieną šeštadienį 11 val. į Š. Jurgio bažnyčią susirinko per 30 žmonių. Klebonas A. Stanevičius aukojo Šv. Mišias, ta tema pasakė pamokslą, kalbėjo pageidaujantys, vietos poetai skaitė eiles. Po to automobilių kolona su klebonu išvyko į Dotnuvos Gėlainių kapines. Ant partizanų kapų padėjo gėles, vainikus, tylos minute ir malda pagerbė jų atminimą. Partizanų giminės atstovas Auga ir bendražygiai pasidalino prisiminimais. Susirinkusieji dar kartą prisiminė partizanų, besibazavusių Sosių miške, tragišką likimą. Jų buvimą išdavė vietinis valstietis, KGB agentas, kruopščiai surinkęs koordinates, perdavė savo šeimininkams. Auštant skaitlingas vidaus kariuomenės baudžiamasis būrys su stribais, apsupęs nurodytą miško kvartalą, bešukuodamas jį susidūrė su partizanais. Kautynės truko visą dieną. Vienas likęs gyvas partizanas savo giminaičiams pasakojo, kad ypač didvyriškai kovėsi buvęs nepilnametis ryšininkas, tapęs partizanu L. Auga. Iššaudęs šovinius, jis gyvas nepasidavė – susisprogdino granata.

Žuvę buvo atvežti į Dotnuvą ir paguldyti priešais stribynę ant gatvės grindinio. Po kelių dienų buvo užkasti miestelio pakraštyje nuo karo išlikusios slėptuvės duobėje.

Tų pačių metų spalio mėnesio pradžioje Dotnuvos apylinkėje nuo infiltruoto į KGB gydytojo V. Remeikos rankų žuvo „Prisikėlimo“ apygardos vadas, kurio kūną stribai užkasė toje pačioje duobėje.

Išskirtinai įstrigo buvusio nepilnamečio partizano, dabar gyvenančio Kėdainiuose, kovos invalido R. Stankūno pasisakymas, kuris KGB užverbuoto agento ūkininko „dėka“ atsidūrė jo sodybos pasaloje, kur su kovos draugu susišaudymo metu buvo sunkiai sužalotas. Jo kovos draugas žuvo. Tuomet jie abu buvo nuvežti į stribynę ir numesti kieme. Kad niekas nepaimtų kūnų, pastatė sargybinį. Sargybinis pastebėjo, kad vienas gyvas. R. Stankūnas buvo nuvežtas į ligoninę, gydytas, tardomas ir invalidas be vienos kojos nuteistas kalėti ilgus metus. Išgyveno. Jis savo trumpame pasisakyme kalbėjo: „Šiame partizanų kape buvo skirta ir man vieta. Mes buvom mirtininkai. Vykdėm priesaiką, buvo pasiryžę gyvi nepasiduot – mirti už Tėvynę, už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Mūsų kančia buvo prasminga, bet ja pasinaudojo matome...“.

 Ant paminklo partizanams parašyti tokie žodžiai; „Maironio rinktinės būrio vadas Juozas Paliūnas – Rytas, partizanai V. Sereika, B. Klimas. L. Auga. V. Arbačiauskas ir kiti nežinomi žuvę Dotnuvos žemėje. Daug kartų bandė mus krauju nugirdyti, bet nenuplovė vardo – Lietuva“.

Prasidėjus Atgimimui Sąjūdžio aktyvistai, nukentėjusių nuo okupacinio režimo artimieji ėmėsi iniciatyvos ieškoti žuvusiųjų partizanų, jų ryšininkų užkasimo vietų. Senas dotnuviškis M. Burneika, nenorėdamas nusinešti į kapus ką žino, papasakojo K.Tamašauskui. Pastarasis apie tai pranešė sąjūdiečiui advokatui I. Meškauskui, kuris kartu su vienminčiu sąjūdiečiu V. Volkumi 1990 m. rugpjūčio 22 tuoj pat nuvyko į Dotnuvą ir kartu su Tamašausku, A. Gaurilčiku ir vienu darbininku atkasė buvusių partizanų palaikus , sudėjo į du maišus, pastatė kryžių. Palaikus nunešė į Dotnuvos bažnyčią laikinai saugoti. Kitą dieną atvykęs teismo medicinos ekspertas nustatė kaulų kilmę, galimą žmonių kiekį. Palaikai buvo iškilmingai palaidoti Gėlainių kapinėse.

Pastaba. Kiekvienos civilizuotos valstybės valdžios savo didvyriams, žuvusiems už laisvės ir nepriklausomybės idealus, pastato paminklus. Tokį paminklą buvo pastačiusi tarpukario Lietuvos valdžia laikinojoje sostinėje Kaune.

Tokio paminklo dabartinės Lietuvos valdžios per 26 nepriklausomo gyvenimo metus neprisirengė pastatyti 21 tūkstančiui žuvusių partizanų ir jų ryšininkų, okupantų ir jų samdinių pravardžiuotų banditais.

Atgal