VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

07 12. ATSAKYTA NEATSAKANT Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atsakymo į visuomeninių organizacijų Viešą kreipimąsi

Arnoldas  Piročkinas

Šių metų birželyje „Lietuvos aidas“ (www.aidas.lt 2016-06-15; LA  2016-06-16, Nr. 79-81 ), Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt (2016-06-16), Tautinis žinių ir gyvenimo būdo portalas Alkas.lt (2016-04-20) paskelbė 14 visuomeninių organizacijų, 10 Lietuvos rašytojų sąjungos narių ir 6 Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narių   „Viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu“. Kreipimasis su keturių visuomeninių organizacijų (Lietuvos kultūros kongreso tarybos, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Sambūrio „Patirtis“ ir Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos) bendru lydraščiu 2016 m. balandžio 18 d. buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Prie Kreipimosi papildomai pridėta Lietuvos teisininkų draugijos valdybos ir Lietuvos advokatų tarybos pritarimą  2004 m. gavusi teisininkų išvada  „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“ (LA, 2004-06-16, Nr.140) bei  prof. Alfonso Vaišvilos straipsnis „Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai“ (Gairės,2014, Nr. 2).

Kreipimesi ir lydraštyje  tik  glaustai nurodoma,  jog dabartinė svetimvardžių vartosena lietuvių spaudoje ir apskritai viešumoje labai sujaukta, prieštarauja kalbos sistemai, nepatogi skaitytojams, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas apie valstybinę kalbą. Tačiau galime duoti daugybę pavyzdžių, patvirtinančių  Kreipimosi teiginį, kad svetimvardžių vartosena nežmoniškai sutrikdyta. Spaudoje rasime rašinių, kur to paties autoriaus tame pačiame sakinyje dalis svetimvardžių pateikiami originalia rašyba, dalis – sulietuvinta. Štai atsiverčiu Arvydo Anušausko knygą „Lietuvos žvalgyba“ (2014). Jos 10-ajame puslapyje taip išvardijami lenkų istorikai: „pasinaudota... lenkų istorikų R. Czarneckos, W. Skora, R. Mackievičiaus, S.Steckievičiaus, K.Buchovskio ir A. Misiuko... darbais“. Tuo tarpu literatūros sąraše sulietuvintosios pavardės yra tokios: Buchowski, Mackiewicz, Steckiewicz (p. 343–344).

Kreipimesi pabrėžiama, kad tokią sumaištį įteisino ir skatina Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo 1997 m. birželio 60-uoju nutarimu (žr. jo 5-tą punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“). Sprendžiant svetimvardžių rašymo problemą raginama pasekti Latvijos Respublikos pavyzdžiu. Šis raginimas pakartotas ir lydraštyje, kuris baigiamas tokiu sakiniu:“Rusena vilties kibirkštėlė, kad Kalbos komisija šį kartą taip pat bus savikritiška ir objektyvi, pagaliau išgirs teisėtą lietuvių kalbos vartotojų prašymą ir atitinkamai pataisys jų interesus pažeidžiantį VLKK 1997 m. 60-ojo nutarimo 5-tą punktą“.

Kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija reagavo į Kreipimesi, lydraštyje ir pridėtuose dokumentuose nurodytas svetimvardžių vartosenos lietuvių kalboje negeroves? Jos atsakymo esmė išdėstyta vienoje  didokoje pastraipoje. Ją, kad skaitytojams būtų aiškiau, pacituosime visą:

„Kalbos komisija yra įsitikinusi, kad kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašymo principai, išdėstyti 1997 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 60 (jie perkelti iš 1984 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 10, patikslinto 1991 m.), objektyviai atspindi senas svetimvardžių vartojimo tradicijas, einančias iš  tarpukario Lietuvos tekstų ir to meto mokslininkų rekomendacijų: populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose, atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą, svetimvardžiai adaptuojami, o mokslinėje literatūroje, dokumentuose, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose teikiamos originaliosios formos. Adaptuotos [= Adaptuotosios – A.P.) ir originaliosios formos gali būti teikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose). Be to, nutarimo 3,4 papunktis nustato būtinybę išlaikyti tradicines svetimu[jų] kalbų asmenvardžių ir vietovardžių formas (kitos pasaulio kalbos taip pat turi ir saugo šių formų klodą, atsiradusį kultūrų mainų procese apytiksliai iki XX a. pradžios). Taigi pagal nutarimą galima laisvai pasirinkti: vartoti arba adaptuotas [= adaptuotąsias] formas, arba abi išsyk, vadinasi, ir taip, kaip pageidauja kreipimosi iniciatoriai“.

Taigi valio! Šiuo klausimu, kaip pasakytų šių dienų angliškos orientacijos lietuvaitis, viskas „ all right!“.

Tačiau, atidžiau įsigilinus į Kalbos komisijos „atsakymą“ ir jį palyginus su tuo, kas rašoma, ko  prašoma Kreipimesi, lydraštyje ir prieduose, tuoj kyla atmintyj lietuvių patarlė: „Aš tavęs klausiu apie miltus, o tu man dainuoji apie tiltus“. Juk juose visų pirma ir labiausiai akcentuojama, kad 1997 m. nutarimas  Nr. 60 sujaukė svetimvardžių vartoseną, kad jos ribojimas pagal amžių ir išsilavinimą šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų teises, kad „visi iki vieno „originaliosios“ svetimvardžių rašybos šalininkų argumentai tokiai rašybai pateisinti yra paneigti“. Pagaliau argi Kalbos komisijos nariai patys nemato įsibėgėjusio svetimvardžių rašybos chaoso? Tuo tarpu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rašte postringaujama apie to nelemtojo nutarimo Nr. 60 sąsajas su iki 1940 m. buvusia svetimvardžių vartojimo praktika ir tariamomis mokslininkų rekomendacijomis. Komisijos rašte giriamasi nerealiomis, nevaržomomis galimybėmis vartoti sulietuvintus svetimvardžius visais atvejais. Leiskite abejoti, kad nuoseklus ir ryžtingas svetimvardžių lietuvinimo šalininkas prof. Vincas Urbutis  ne be tam tikros prievartos „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, savo straipsnyje „etimologija“, būtų rašęs originalias kitų tautų kalbininkų pavardes: Leskienas, Trautmannas, Spechtas, Otrębskis... Pamėginkite įkišti straipsnį su adaptuotais svetimvardžiais kokiam Lietuvos dienraščiui–flagmanui!

Kalbant apie originaliųjų svetimvardžių vartojimo sunkumus, per maža skiriama dėmesio atvejams, kai juos reikia išgirstus ar įsimintus lietuviškai užrašytus vartoti originalius. Šito neturėtų išleisti iš akių Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kai jai reikia apsispręsti dėl pasirinkimo. Šį tiesiog neįveikiamą sunkumą  yra gerai suvokęs prof. Vincas Urbutis, pasiūlęs knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2007) pabaigoje perskaityti po tris penkiolikos kalbų tikrinius daiktavardžius. Dar geriau būtų, jei tuos žodžius susirinkusiems Kalbos komisijos nariams kas balsu perskaitytų, o šie pasistengtų juos užrašyti originalia rašyba.

Kad palengvinčiau šį eksperimentą, pateikiu pluoštą sulietuvintų svetimvardžių, nurodydamas ir jų  kalbą. Tegul mokslingieji Kalbos komisijos nariai ir kiti originaliosios rašybos šalininkai parašo juos autentiška grafika: vengrų  Biūriūšalis (galūnė -is lietuviška); švedų Nordenšeldas (galūnė -as lietuviška), Čelgrenas (-as); vokiečių Becenbergeris (-is), Kukshafenas (-as); prancūzų Kenė, de Larošfuko; rumunų Čaušeskus (-us); turkų Džeihanas (-as); olandų Bergsenhukas (-as). Ne tik juos parašyti originalia forma nemokančiam tų kalbų sunku, bet ir tokiose enciklopedijose, kokia yra bostoniškė „Lietuvių enciklopedija“, ne kiekvieną vardą pavyks rasti. Tad, jeigu vadovausimės patogumo požiūriu, tai originaliųjų svetimvardžių protegavimas – pats nepatogiausias jų vartojimo būdas.

Kiek čia to Kalbos komisijos atsakymo teksto! Tačiau beveik kiekvienas sakinys netikslus, prieštaraujantis  logikai ir realiems faktams. Pavyzdžiui, ko vertas teiginys (įrašytas skliausteliuose), kad tradicinių svetimvardžių klodas atsiradęs iki XX a. pradžios. Išeitų, kad vėliau jis neaugęs.  Bent lietuvių kalbai šis teiginys visiškai nepritaikomas. Po 1918 m. nepriklausomojoje Lietuvoje į lietuvių kalbą įsiliejo gausybė svetimvardžių, kuriuos galima vertinti kaip tradicinius. Beveik visuotinai buvo sulietuvinti Lietuvos tautinių mažumų asmenvardžiai: moterų pavardėms pridedamos net lietuviškos priesagos. Į Lietuvą atvykę kitų tautų mokslininkai  dažnai be jokių skrupulų sulietuvindavo savo pavardes: šveicaras Joseph Ehret ėmė mielai vadintis Juozu Eretu, rusas Lev Karsavin natūraliai tapo Levu Karsavinu, iš surusėjusių vokiečių kilęs Vosylius Sezemanas lietuviška forma yra pasirašęs keletą vokiškų straipsnių. Latvijos vokiečių kilmės Eduardas Volteris buvo neįsivaizduojamas turintis originalią pavardę Wolter. Taigi lietuvių fonetinė rašyba kaip tik labai paranki, kad svetimvardžiai natūraliai įaugtų į mūsų kalbos sistemą. Ar toks procesas smerktinas ir stabdytinas?

Aprioriškas teiginys, jog “Ilgametė Europos kalbų raida rodo, kad svetimvardžių rašymas originaliąja forma neturi neigiamo poveikio nė vienai konkrečiai kalbai”. Tokio rašymo poveikis, aišku, ne visoms kalboms tolygus. Kuo artimesnės fonetinės sudėties ir morfologinės struktūros kalbos, tuo įtaka mažesnė. Ji ypač menkėja dėl įvairių skirtingų kultūrinių faktorių. Galima įsivaizduoti, kad prancūzų, italų ar vokiečių kalbos pajėgs daryti įtaką Šveicarijos rotoromanų kalbai, bet ne atvirkščiai. Nėra jokios vilties, kad lietuvių kalba grėstų anglų kalbos savitumui, o štai anglų kalbos grėsmė lietuvių kalbai akivaizdi. Ir toji grėsmė prasideda nuo originaliųjų angliškų žodžių formų, imamų vartoti lietuvių kalboje. Atidesniems lietuvių kalbininkams jau dabar rodosi, kad svetimvardžiai, kurie nepriderinti prie lietuvių morfologijos (negauna lietuviškų galūnių), daro įtakos mūsų sintaksei, žodžių tvarkai. Dėl kitų kalbų įtakos sparčiai nyksta senosios sintaksinės konstrukcijos, sudurtiniai laikai ir nuosakos. Talentingasis kalbininkas prof. Aleksas Girdenis kadaise yra apgailestavęs, kad svetimžodžių su f, h ir ch priebalsiais išplitimas gerokai pakeitė autentišką lietuvių kalbos garsų sistemą. Tačiau visiems visai aišku, kad jos pažeidimai neišvengiami, ir dėl jų niekas neketina apgailestauti.

Kiek kitaip reikia žiūrėti į svetimvardžių rašybą. Ir svetimvardžių   lietuvinimas, ir  nelietuvinimas turi tam tikrų trūkumų ir kelia tam tikrų sunkumų, problemų. Besikartojantys visuomenės prašymai taisyti 1997 m. nutarimą Nr. 60, savo potekstėje turi prielaidą, kad reikia pasirinkti  tokį svetimvardžių įjungimo į lietuvių kalbą principą, kuris keltų mažiausiai rūpesčių vartotojui ir būtų informatyvus, išsaugotų lietuviškomis galūnėmis neiškreiptą autentišką jų formą. Tokį principą senių seniausiai suformulavo Vincas Kudirka (1858–1899) ir jis cituojamas Kreipimesi. Deja, Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo  atsakyme „Dėl nutarimo” taip ir nepaaiškino, kodėl ji šiuo principu nenori  nuosekliai vadovautis.

Išvada. Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo atsakymu į Lietuvos visuomeninių organizacijų kreipimąsi įtikino, kad ji sugeba atsakyti neatsakydama į svarbius klausimus. 

Atgal