VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

05 24. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną pagerbti „Varpo“ leidėjai

Povilas Šimkavičius,

LŽS narys

Š. m. gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) ir Molėtų rajono savivaldybė maloniai pakvietė Lietuvos žmones į Inturkę, į paminklinio akmens, skirto pogrindinio leidinio „Varpas“ leidėjų atminimui, atidengimo renginį. Į šventinį renginį, anot monsinjoro Juozapo Dabravolsko, atvykome iš skirtingų vietų vedami širdies ir gerumo. Paminklinio akmens atidengimo ir pašventinimo renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Molėtų rajono savivaldybės, Inturkės seniūnijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės kariai savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šauliai, LLKS ir kitų nevyriausybinių patriotinių organizacijų, atvykusių iš Kauno, Marijampolės, Ukmergės, Vilkaviškio ir Vilniaus, atstovai.

Šią gražią saulėtą dieną iškilmingas renginys prasidėjo Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo paminklo steigėjas monsinjoras J. Dabravolskas.

Monsinjoras J. Dabravolskas šventina paminklinį akmenį „Varpo“ leidėjams

Iškilmingą paminklinio akmens atidengimo ceremoniją pradėjo LLKS pirmininkas Ernestas Subačius: „Mūsų himno žodžiai ragina stiprybės semtis iš praeities:

„Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs,

Te stiprybę semia“.

O praeitį mums padeda išsaugoti istorinė atmintis, kuri sudedama į metraščius, knygas, dainas, įvairius materialius paminklus. <...>“. E. Subačius taip pat paminėjo, kad anksčiau „Varpas“ buvo leidžiamas sovietinėse koncentracijos stovyklose: 1955 m. – Vorkutoje, 1957 m. – Intoje, 1975-1989 m. – pogrindyje okupuotoje Lietuvoje.

Pašventinęs paminklą kunigas J. Dabravolskas papasakojo šio paminklo, skirto Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės troškimo garbei, atsiradimo istoriją. Prieš 40 metų į Inturkę pas kleboną atvažiavę Edvardas Burokas ir Petras Grainys pasakė, kad turi žmogų, ieškomą visoje Tarybų Sąjungoje, ir kad reikia jį kažkur apgyvendinti. Jie paklausė klebono, ką jis mano apie tai? Į šį klausimą klebonas atsakė kitu klausimu, kur jis yra? Netrukus pasirodė vyras, kurį kunigas apibūdino taip: „Vyras užgrūdintas lagerių, bado ir tikrai matęs ano laiko gyvenimą, žvilgsnis griežtas, skvarbus ir tiesiog jokio draugiškumo jo veide nemačiau“. O į kunigo klausimą, kuo vardu šis žmogus, P. Grainys atsakė: „O gi nežinau, kaip šitą mulę pavadinti“. Taip ir prigijo Vytautui Vaineikiui vardas „Mulė“. Tą vakarą buvo priimtas sprendimas pratęsti „Varpo“ leidimą. Inturkėje išleisti 8 numeriai. Vėliau iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo leidinys buvo leidžiamas kitose Lietuvos vietovėse. KGB struktūrų nebuvo išaiškintas. (Išsamiau apie šiuos įvykius A. Šalons straipsnyje „Varpo gausmas iš Inturkės“, 2016 m. žurnalas „Varpas“ Nr.5 (259)).

Skambant J. Naujalio „Lietuva brangi“ (žodžiai Maironio), kurią atliko Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė) ir pritarė visi susirinkusieji, prie paminklo buvo padėtos gėlės. Gėles taip pat padėjo ir pagarbą „Varpo“ leidėjams atidavė kariai savanoriai ir šauliai.

Ant paminklinio akmens granito (autorius Vladas Aliukonis iš Širvintų), kurį atidengė Molėtų rajono savivaldybės tarybos narys Stasys Narkevičius, Lietuvos ir Molėtų rajono politinis ir visuomenės veikėjas Danielius Bimbiris, iškaltos leidėjų pavardės: „1975 metais Inturkės klebonijoje buvo slapta spausdinamas Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos leidinys „VARPAS“. Leidėjai: kun. mons. Juozapas Dabravolskas, Edvardas Burokas, Petras Grainys, Vytautas Vaineikis. 1975-2015 metai“.

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“

Autoriaus nuotraukos

Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys įteikė savivaldybės padėkas: „Už iniciatyvą pastatyti paminklinį akmenį pogrindinio leidinio „Varpas“ leidėjų atminimui, tarnystę bažnyčiai ir jos bendruomenei, žmoniškąsias vertybes, dovanotą gėrį ir meilę Molėtų kraštui, garbingą patriotinę veiklą, nenuilstamą kovą Tėvynės labui ir siekį gyventi nepriklausomoje Lietuvoje“ monsinjorui J. Dabravolskui  ir „Už savanorystę, pilietinę ir patriotinę veiklą, triūsą įamžinant pogrindinio leidinio „Varpas“ leidėjų atminimą Inturkėje, meilę savo gimtajam kraštui, bendradarbiavimą su visuomeninėmis patriotinėmis organizacijomis ir rodomą sektiną pavyzdį Lietuvos jaunimui“ tarybos nariui Stasiui Narkevičiui. Meras taip pat paragino visus budėti prie Laisvės aukuro.

Prieš 13 metų šviesios atminties E. Buroko paskatintas inžinierius  Algimantas Juozapas Zolubas tapo žurnalo „Varpas“ redaktoriumi. Prie paminklinio akmens redaktorius priminė susirinkusiems, kad pirmieji leidinio numeriai atsirado Sovietų Sąjungos konclageriuose, kuriuos labai sudėtingomis sąlygomis sugebėjo išleisti išradingi politiniai kaliniai. A. J. Zolubas toliau kalbėjo, kad kova, prasidėjusi raudonajam varnui užplūdus Lietuvą, dar nebaigta, kad „Varpas“ ir šiandien labai reikalingas.

Krašto apsaugos bičiulių klubo vadovas dimisijos majoras Antanas Burokas prisiminė, kad tuo metu, kai keturi vyrai Inturkėje rengdavo „Varpo“ leidinį, jis atvykdavo automobiliu „Zaporožec“ ir budėdavo prie bažnyčios. O kelių numerių fotonegatyvai žmonos pusbrolio Gintauto Taoro iš Klivlendo pagalba buvo perduoti į JAV, ten išleisti ir paskelbti per Vakarų radiją.

KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Renatas Spėčius kalbėjo:

„Aš pasakoju britų, amerikiečių, vokiečių eiliniams, seržantams ir karininkams kas yra Lietuva ir kodėl mes tokie esame. Aš kalbu apie tai, kad kiekviena karta aukojo auką ant laisvės aukuro. Aš kalbu apie pakelės akmenis, kurie mūsų kultūroje pasakoja istoriją. Šio akmens istorija yra apie tai, kaip žmonės mylėjo Tėvynę, tikėjo Dievu ir sugebėjo išlikti. Kam tos istorijos reikia? Reikia man, šalia Dievo, mano šeimos ir Tėvynės. Reikia rikiuotėje stovintiems kariams, tarnaujantiems Afganistane, Bosnijoje ir Irake. Jos reikia Lietuvoje besimokantiems ginti Tėvynę kariams. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Buvome, esame ir būsime“.

LLKS valdybos pirmininko pavaduotojas Laurynas Kaščiūnas: „Jeigu tauta nežino savo istorijos, jinai linkusi toje istorijoje padarytas klaidas pakartoti. Jeigu tauta nepasakos savo istorijos, tai padarys kiti, dažnai nedraugiški veikėjai ar kaimynai. Kiekvienas karys turi žinoti ne prieš ką kovoja, o už ką kovoja, kas už jo nugaros“.

Prie paminklinio akmens laisvo žodžio skleidėjams taip pat kalbėjo Seimo nariai: Agnė Bilotaitė, Valentinas Stundys, Audronius Ažubalis, Rytas Kupčinskas,  Lietuvos tautinių mažumų tarybos narė, čečėnų bendruomenės pirmininkė, buvusi nepriklausomos Čečėnijos užsienio ministro pavaduotoja Aminat Saijeva, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadovė Laima Purlienė, LLKS valdybos pirmininko pavaduotojas Raimundas Kaminskas, Vilniaus vietinės rinktinės karių apygardos vadovas dimisijos kapitonas Jeronimas Kraulys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, Inturkės seniūnė Almutė Navickienė.

LLKS pirmininkas E. Subačius padėkojo visiems atvykusiems pagerbti pogrindinio „Varpo“ ištakas. Prisiminėme Anapilin iškeliavusius „Varpo“ leidėjus. Pagerbėme ir padėkojome gyviesiems varpininkams: monsinjorui Juozapui Dabravolskui, Jonui Kujaliui, Antanui Burokui ir jo pagalbininkei Sigutei Burokaitei, dabartiniam redaktoriui Algimantui Zolubui.

Lietuvių liaudies ir patriotines dainas atliko Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ ir Inturkės moterų ansamblis. Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Lietuviškam žodžiui“ perskaitė poeto ir kunigo Silvestro Gimžausko giminės atstovė Ona Gimžauskaitė-Pepalienė.

O prie paminklinio akmens, mano paraginti, tarsi į garbės sargybą atsistojo, rimtai nusiteikę, pajautę šventinio renginio dvasią dvynukai Simas ir Tadas. Matant tokį jaudinantį vaizdą, kuris tarsi sujungia praeitį, dabartį ir ateitį, nekyla abejonių dėl „Varpo“ ateities, jis gyvuos, o jo aidas skambės ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto, kaip ir tada, prieš 40 metų.

 

Atgal