VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05 24. Griovėjai ir kūrėjai: jų eiliniai ir lyderiai

Vytautas Paliukaitis

Pradėdamas pažymėsiu, kad tai kelių dešimtmečių mintys, kurios padės ne vienam iš skaitytojų priartėti prie tiesos. Plačiau nei išreikšta pavadinime vienus ir kitus atrasime pradedant pirmojo pokario dešimtmečio  įvairiose veiklos sferose.

Iš mėgstančių sakyti tiesą rašytojų gana seniai esu girdėjęs apie vertėją A.Churginą, kuris, stabdydamas laisvesnį žodį, literatūros meistriškumo pasiekusius viršūnes kūrėjus, kiek įmanydamas „reikalavo“ saugoti  vienintelės partijos idėjas. Pasirodo nedaug stiprybės jam suteikė aukštasis mokslas lietuviškiausiame mieste Kaune, studijuojant VDU.

Dailėje, nerdamiesi iš kailio kūrė monumentalias skulptūras išmintingi, apdovanoti talentais lietuviai, lenktyniaudami konkursuose, kuriam įtaigiau pavyks perteikti socializmo pirmtakų Lietuvoje portretus.

Kaip reta „sėkmingai“ savo ardomąjį darbą išvystė aktyviausi ateizmo propaguotojai. Sunku mums, katalikams, net įsivaizduoti, kokiu būdu jie, dažnai turėjusieji pedagogų patirtį sugebėdavo suderinti etiką, kuria naudojosi viename darbe su ta, kuri mokė priešingai, t.y. išvaryti Dievą iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų. Ar tai neprimena carizmo, siekusio sumažinti katalikų tikėjimą išpažinusių mūsų krašte skaičių? Štai konkretus faktas iš tų metų, kai aš dirbau ir gyvenau gana toli nuo  Kauno. Etika neleidžia man minėti mokyklos – gerbiu pedagogus už sunkų jų darbą. Vienoje mokykloje mokytoja, bausdama 5-6 klasės mokinę už dalyvavimą šv.Jono Krikštytojo atlaidų metu iškilmingoje procesijoje apie bažnyčią, nubaudė mergaitę – savaitę valyti mokyklos tualetus. Apie tai man papasakojo jos tėvas, gyvenęs Kauno rajone.

Architektų kūriniai yra matomi dažniausiai, juos analizuoja specialistai, o projektų autoriams tenka gera dozė kritikos ne tiek dėl  įmantrių puošmenų, bet reikalaujama iš jų dar ir nacionalinių bruožų. Vakarietiškos tendencijos statyti padidintų formų visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus, ekonomiškai gal ir svarbios, bet gyvenimas bokštiniuose namuose, kur žmogus net nepažįsta savo aukšto, laiptinės kaimynų atskleidžia ir lyderiaujančių talentų klaidas.

Ne vieną dešimtmetį stropiai piešiau gyvenamuosius namus Kalvarijų gatvėje, prie būsimojo (dabar jau tarnaujančio) tunelio Geležinio Vilko gatvėje, Užupyje ir kt. Tai vis tradiciniai dvišlaičiais stogais pastatai, su sava istorija. Išlikdami vatmano lapuose, jie tarsi pratęsia istoriją.

Atgal