VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04 18. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias (2 dalis)

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

Toks požiūris į Konstituciją išliko ir mūsų politikų galvose – kaip į popiergalių krūvą. Antai iškilūs politikai Justas Paleckis ir ponas Kirkilas ne kartą sakė, kad Suomijoje kai kur viešose vietose dominuoja švedų kalba. Tai, brač, ko čia mes spyriojamės? Mums įdomu, kodėl tokie iškilūs žmonės, milijonieriai, nusipelnę ir t.t., meluoja tik mums ar ir sau? Argi nežino, kad Suomijos konstitucijoje švedų kalbą įteisina Konstitucija?:. Tai kodėl mūsų „politikai“ imituoja darbą, jeigu jiems Konstitucija – ne brošiūra?. Ar nebūtų lengviau, ir kas trukdo, įrašyti (referendumu) į mūsų Konstituciją suomių konstitucijos paragrafą: Lietuvių kalba valstybinė, o rusų, lenkų, karaimų, žydų  - oficialios Lietuvos kalbos? Tai būtų rimtas alternatyvus pasiūlymas. Dabar, išeina, kad politikai, pagal idėją Konstitucijos garantai, siūlo laužyti Konstituciją.

Politikos anatomija

Deja, vis labiau stiprėja įspūdis, kad Lietuvos politinė klasė kuria santvarką, kuria galima apibūdinti kaip kapitalizmas-benkartas (angl. bastard capitalism)

Vargas dėl naujos okupacijos

Valstybė, partijos, klasių ir tautos žmonės suinteresuoti, kad ateitis neatneštų  kančių. Svarbu, kad nebūtų karo, genocido, kokios nors okupacijos, deportacijos, ebolos ar zika epidemijos ar katastrofos.  Šiuo metu Lietuvos teritoriniam vientisumui lyg ir niekas negresia.

 Rusija, atrodo, pripažino Molotovo-Ribbentropo paktą gėdingu ir su tuo susitaikė. Žinoma, žinoma, kai kurie jos politikai, tokie kaip Vladimiras Žirinovskis, protingas profesorius, nors vaidina juokdarį, kartais nuo karto mus pagąsdina, kai savo kalbose susieja praeitį ir ateitį į vientisą vertikalę ir ta teze muša kaip lazda. Ir tada darosi nejauku Lietuvoje gyventi. Bet neatrodo, kad jau čia tas momentas, vadinamasis švelnus jėgos demonstravimas virsta tikra jėga. Jeigu tikrai virstų, reikėtų pasiimti Šengeno vizą, sėsti į pagyvenusį automobilį ir važiuoti kuo toliau į Vakarus. Ačiū Dievui tokių automobilių, kurie nuvežtų be remonto iki Berlyno, turime pakankamai: Visi gali susėsti ir išvažiuoti. Kas nemoka vairuoti, turėtų prašyti draugų ir kaimynų pavėžėti (angl. „give me a lift). Beje, faktas, kad tiek daug Lietuvių sieja savo likimą su išvažiavimu sunkiai paaiškinamas ir atrodo mistiškas. Gal iš tikrųjų žmonės kokiu nors dar neatrastu antgamtišku jausmu perspėjami, kad mobilizuotųsi, nes tokia ateitis reali?

 Kokio nors pavojaus Lietuvos teritoriniam vientisumui iš Lenkijos pusės taip pat nėra. Tiesa, kai kurie politologai, pavyzdžiui Česlovas Iškauskas, vienas iškiliausių, rimčiausių ir nepaperkamiausių, kartas nuo karto parašo, kad Lenkija nesusitaikė su Vilniaus krašto praradimu. Kažin ar tuo verta įtikėti ir vadovautis. Tai greičiau tik sofistika ir žaidimas aktualija , baimės kurstymas, ar rinkiminė mobilizacija Ar galima tikėti, jog lenkai tokie kvaili, kad nesuprastų, jog galima prarasti tai, kas buvo paimta ir dvidešimt metų palaikyta neteisėtai? Ar jiems negana pergyvenimų dėl to, kad prisidėjo prie Čekoslovakijos išdraskymo, kai 1938 m. užėmė Tešiną (Cešiną), neva lenkų mažumos gynimo dingstimi. Žinoma, Lenkijos politikai, kaip ir kitų šalių, naudojasi vadinamosios kolektyvinės atminties technologija pigaus ėjimo į valdžią problemai spręsti, t.y. ,.politiką (ang. „politics“) verčia „policy“. Be kažin ar galima įsivaizduoti tikrąją ES narės politiką (angl, politics“), - - kad Rusija, susidarius neparastai padėčiai, susitartų su Lenkija apmainyti Vilnių į kokią nors savo teritorijos dalį, kad Kaliningrado sritis turėtų tiesioginę sieną su Rusijos Federacija.

 Daugiau kokių nors išorinių jėgų, gresiančių Lietuvai lyg ir nėra. Skandinavai mums draugiški, nors, nors matydami kaip čia mes kapanojamės, žvelgia į mus kaip žvaigždės į Žemę – su nemažu skepticizmu ir mirksi – lyg juokiasi, lyg smerkia: tokiems, kurie patys sau nemoka padėti, nereikia padėti. Estai ir latviai – mūsų likimo broliai, taigi nepavojingi, nors santykiai ir šalti dėl tų pačių priežasčių kaip su skandinavais. Kadangi pas juo geriau, tai ir jaučias viršesni. Kitų pretenzijų neuri.

 Iš viso to galima padaryti išvadą, kad Lietuvos politinė klasė sėkmingai sprendžia išorinio saugumo problemas. Tai tarptautinės politikos klausimas, priklausantis ne tik nuo mūsų pačių, bet ir nuo geopolitinės padėties. Nedaug tarptautinėje politikoje ir galime. Mūsų geriausia tarptautinė politika būtų vidaus politika – jeigu būtų gera.

Faktai ir skaičiai, rodą, kad negera

Mūsų faktai ir skaičiai blogi. Mūsų biudžetas, pagal santykį su BVP, mažiausias ES. Pas mus mūsų elitinės klasės, t.y. šiuolaikiniai bajorai, nemoka moksčių pagal savo pajamas ir turtą. Taigi neįvykdytas 13-tasis Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos punktas, kai ji buvo paskelbta po Didžiosios prancūzų revoliucijos

O kad nėra gera, rodo faktai ir skaičiai. Daug žmonių bėga nuo pas mus sukurtos santvarkos, net nežinome kiek, tai, atrodo, slapta statistika. Ir bėgantys, ir dar nepabėgusieji nesupranta kodėl. Ar tai reiškia, kad mes neturime laikytis jau minėto Galileo Galilėjaus principo „viską suskaičiuoti ir sudaryti sąlygas suskaičiuoti tai, kas nesuskaičiuojama?“ Kai neskaičiuojama, susidaro ar tyčia sudaromos sąlygos nesuskaičiuoti ir to, kas suskaičiuojama.

 Bet skaičių neįmanoma susidaryti vaizdo, ką čia. Lietuvoje, mes per tuos 25 metus sukūrėme. Aklavietė, kai nesivadovaujama faktais ir skaičiais, išskyrus skaičių 13, kuris yra velnio tuzinas, neleidžia nustatyti, kodėl mums valstybė svetima savo piliečiams, nes tik politikų elgesio anatominei politikos analizei nepaknaka. Kaip politikai gali elgtis ir kaip elgiasi apgaudinėdami rinkėjus, kurie nori, kad juos apgaudinėtų, jau kalbėjome aukščiau, tiesa, nesistemiškai, tik pavyzdžiais ir palyginimais. Sisteminei analizei reikia praėjusio laiko, kai rezultatai aiškūs.

 Tai gal, visgi, tyčia vengiama skaičių? Atrodo, čia ir pakastas šuo, bet nelabai giliai.

 Visuomenei, jos santvarkai ir žmonių gyvenimo kokybei įvertinti pakanka kelių skaičių: kokia vidutinė gyvenimo trukmė, koks procentas BVP perskirstoma per biudžetą, kiek kūdikių ( tūkstančiui gimusių gyvų) miršta, kiek savižudžių.

 Duomenys pagal World Almanac of of Facts and Figures“. Lietuvoje žmonės gali tikėtis sulaukti, vidutiniškai, vyrai  - , moterys  - . Šie skaičiai neblogi, beje, per pastarąjį dešimtmetį pagerėjo (1998 m. vyrai gyvenimo trukmė buvo --, moterų --).

 Lietuvoje per biudžetą perskirstoma 19 proc. BVP, mažiausiai ES, Mūsų BVP (2008 m.) buvo 55 mlrd. dolerių, biudžetas 10 mlrd. Kol šitas rodiklis nebus pagerintas, apie jokį egzistencinės grėsmės lygio sumažinimą, gyvenimo kokybės pagerėjimą ir perspektyvos jauniems žmonėms gyventi Lietuvoje atkūrimą negali būti kalbos.

 Lietuvoje kūdikių mirtingumas  - 6,2 (1000 gyvų gimusių). Tai neblogas rodiklis, rodąs neblogą sveikatos apsaugos potencialą. Jam pagerinti iki Prancūzijos lygio reikia išguiti iš sistemos korupciją. Mūsų gydytojai labai nori privačios medicinos, todėl kartais perlenkia lazdą. Administracinių priemonių tikrai nepakaks, baudžiamųjų valdžia bijo imtis, tad galima imtis ekonominių: pavyzdžiui. įteisinti nedidelį sėkmės mokestį.

 Savižudžių Lietuvoje bene daugiausia pasaulyje. Kol Lietuva nenustos žudytis, apie jokį Lietuvos prestižą pasaulyje ar pavyzdį Ukrainai negali būti ir kalbos. Žmonės žudosi, kai visuomenėje veikia keturi pragaištingi veiksniai, Pirma: žmogus nenori gyventi, nenori būti, nes neturi perspektyvos. Antra: ir artimiausia aplinka (giminės) jo nenori ir jam tai demonstruoja. Trečia: tolimesnė aplinka (mieste, kaime, televizijoje) beprasmiška, pilna nevilties, visokio negatyvo, kuris veikia kaip narkotikas. Ir ketvirta: žmogus žudosi, kai visi šie veiksniai suveikia kartu, t.y. kai kiekybė pereina į kokybę.


Sustosime, trumpai, prie trečios sąlygos. Mūsų viešoje erdvėje palaikoma negatyvo, gyvenimo neigimo kultūrą, kuriama patyčių kultūra. Atrodo Lietuviams taikoma taip vadinamoji ALaino Dalleso doktrina: tvirkinti, erzinti, kad jaustųsi blogai ir elgtųsi taip, kad atrodytų, jog patys dėl to kalti ir kad jiems taip ir reikia. Ar dabar suprantate, kodėl spauda, internetas ir televizija pila į žmonių galvas negatyvo srautus? Beveik visi televizijos kanalai perpasakoja policijos suvestines (iš kur jas gauna), todėl atrodo, kad visur – tik nusikaltimai. Atrodo, baisu išeiti į kiemą. Internete sėdi etatiniai rašeivos, rašo visokias užsakytas nesąmones ir kai kas, pripratęs prie šito narkotika, jas skaito ir aptarinėja. Pramogai skirti filmai ir spektakliai ir serialai pagrįsti smurtu. Tai smurto propaganda siekiant, kad žmogus pradėtų savęs nekęsti ir imtųsi smurto prieš save. Intelektualai besišaipydami, kad Lietuva – durnių laivas, tokius dar ir pastumia. Tada ir žudosi.


Kapitalizmas be žmogiško veido: bastard capitalism

Politinei klasei, dominuojantiems ekonomikoje ir kitus, tokia padėtis palanki, nes traumuoti žmonės negali būti iniciatyvūs, susipratę piliečiai, pamąstyti, kai ateina prie balsavimo urnų. Jiems pakanka, kad kas nors per televiziją trenkia kumščiu ir rėkia“ : Bolivaras negali nešti dviejų. Balsuok už mane“.

 Iš visų organizacijų ir politinių arenų, kur daroma politika, tik Bažnyčia, propaguojanti meilę gailestingumą ir humanizmą, grumiasi su šiuo chaosu. Ir nelieka nepasmerkta: prieš šventes visada atsiranda spaudos organas, kuris pasakoja istoriją apie kunigą, kuris nesilaikė celibato dogmų. O štai, kai Kauno naujasis arkivyskupas ingreso pamoksle sakė, kad valdžia privalo stiprinti silpniausią visuomenės grandį, valdžios vyrai neklauso.

 Visa tai rodo, kad didžiausias pavojus Lietuvai, lietuviškumui, lietuvių kalbai, gamtai ir t.t. yra pačioje Lietuvoje. Nes mūsų politinė klasė jau sukūrė ir toliau  kuria kapitalizmą su nežmonišku veidu, vadinamąjį benkartą (BASTARD CAPITALISM). Tokių istorinių laikotarpių istorijoje, taip pat ir Lietuvos istorijoje, jau buvo: čia nieko naujo.


Pirmasis pirmą kartą tokiu būdvardžiu (angl „bastard“) santvarką (feodalizmą) apibūdino Charless‘as Plummer‘as. Jis 1885 m. leidžiamos knygos “The Governace of England“ (angl. „Anglijos valdymas) įžangoje rašė: „Tai niekinga feodalinės sistemos karikatūra, kur visa visuomenė, nuo pačių pažemių iki čiukuro, apraizgyta ir dėl to laikosi (neišyra) dėl hierarchinės korupcijos‘.

 Pasak Ch. Plummer, benkartinis feodalizmas atsirado dėl perversmo, kurį visuomenėje padarė pinigai. Iki tol Anglijoje buvo klasikinio (tikrojo) feodalizmo laikotarpis, kai lojalumas viešpačiui (Lietuvoje bajorui) nebuvo perkamas už pinigus, t.y. buvo natūralus. Karalius už nuopelnus valstybei aristokratams skirdavo žemės. Šie ją išdalindavo sklypais valstiečiams, kurie už tai turėjo eiti dirbti dvaro žemių. Suprantama, kad valstiečiai buvo dvarui dėkingi ir lojalūs, natūralu, kad pašaukti ėjo į karą. Vėliau, maždaug 15 amžiuje, o dar ryškiau 16 amžiuje, kai valdė Henrikas VIII, atsiskyręs nuo Vatikano ir įkūręs savo bažnyčią, o katalikų parapijų ir vienuolynų žemes išdalinęs savo šalininkams (dėl to karaliaus valdžia ir įtaka labai sustiprėjo visoje teritorijoje), santykiai tarp valdančiųjų (dominuojančiųjų) ir žemųjų sluoksnių pasikeitė. Valstiečiai jau galėjo neiti dirbti į dvarą, jeigu sumokėdavo dvarui tam tikrą mokestį. Vėliau baronai, perai ir kiti aristokratai ėmė grobti valstiečių žemes, nes labiau apsimokėjo auginti avis ir pardavinėti vilnas. Atėjo aptvėrimų epocha, kai valstiečiai buvo nuvaryti nuo žemės. Tačiau Didžiojoje Britanijoje niekada benkartinis feodalizmas neįgavo tokios bjaurių formų kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Tam buvo priežasčių: Magna Charta.

Atgal