VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04 08. Kalbos dienos… Ką jos reiškia?

Aldona Paulauskienė

Vasario 16 švenčiau prie televizoriaus, leidžiančio ir negaluojančiam žmogui dalyvauti Tautos šventėje. Nustebino ekrane pasirodžiusi reklama, skelbianti, kad nuo vasario 16 iki kovo 11 vyks lietuvių kalbos dienos. Gimtoji kalba! Tai turėtų būti ne dienų, ne mėnesių ir net ne metų, o viso gyvenimo didžiausias rūpestis.

Kaip ir siūlyta reklamoje, apsilankiau VLKK svetainėje ir sužinojau: „Lietuvių kalbos dienos – tai daugybė vasario 16 – kovo 11 d. visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojamų renginių, skirtų lietuvių kalbos sklaidai šalyje ir užsienyje, kalbos prestižui didinti“. Iš programos supratau, kad siūloma ne dirbti, o švęsti. Bet kaip švęsti, kai baisiai liūdna ne tik dėl iki šiol tebevykstančios kalbos išdavystės, bet ir dėl žiauriai niekinamų talentingiausių grožinės kalbos kūrėjų – Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Justino Marcinkevičiaus, ieškant būtų ar nebūtų jų nuodėmių?

 Prisiminiau kirgizų rašytoją Čingizą Aitmatovą. Nors jis ir smerkė Lietuvos pasitraukimą iš TSRS, bet vis dėlto buvo talentas, iš sovietinio gyvenimo patirties išlukštenęs mankurto sąvoką ir paaiškinęs mankurtų kūrimo technologiją: imama šviežiai nulupta kupranugario oda, uždedama jaunuoliui ant galvos ir paliekama džiūti. Džiūdama ji spaudžia smegenis tol, kol galų gale ištrina iš atminties visą praeitį. Tada jaunuolis neprisimena ne tik tautos istorijos, bet ir praėjusio savo gyvenimo, pačių artimiausių žmonių – tėvo, motinos, brolių ir seserų. Smegenyse lieka tik ši diena. Todėl iš praeities jis nieko vertinga negali nusinešti į ateitį.

 Dabarties kalbininkai dar girdi vyresniųjų raginimus susiprasti ir galvoti, bet negalvoja: mes jiems ne autoritetai. Tad kaip šia proga neprisiminsi V. Krėvės žodžių: „Daugel dalykų žmogus nesupranta tik todėl, kad apie juos negalvoja ir neranda nei laiko, nei noro galvoti“ (V. Krėvė. Dangaus ir žemės sūnūs. V., 1987, p. 643)? Albertas Zalatorius šio Krėvės veikalo įžanginiame straipsnyje „Kančioj ir abejonėj gimstanti tiesa“ rašė: „Riboto proto, savimi pasitikinčių teisuolių Krėvė nemėgo. Apie juos dar jaunystėje užsirašė tokį aforizmą: „Tiktai tas gali pasigardžiuodamas ir užtikrintai kalbėti, kas mažai žino apie kalbamąjį dalyką; todėl jis ir tiki savo teisumu“ (p. 6). Neribotos šiuolaikinės demokratijos, labai lengvai virstančios anarchija, laikais atsirado daugybė negalvojančių teisuolių, kurie, užuot išvien dirbę tautai reikšmingą darbą, tuntais eina į nuomonių ringus parlamente, spaudoje, televizijos forumuose ir vis rodo, į ką ir kaip mesti akmenį. Justinas Marcinkevičius, įskaudintas pirmojo į jį pataikyto akmens, rašė:

 

Mylėk mus, akmenie! Juk pats matai,

koks baisiai reikalingas mums esi:

išgirdę kas kur kada taip ar kitaip,

tuoj puolam prie tavęs; pagelbėk! Ištaisyk!

 

Tai ačiū – kantriai mus ir mokai, ir taisai

akmens žodžiu ir šūkiais įvairiais.

Tai apsigyvenk mūs gerklėse! Visai.

Kaip Mosėdyje. Nė ieškot nereiks.

 

Tik prasižiosim – ir akmuo išlėks:

nereiks patrankų, nes užteks gerklės.

Eil. „Epigrama“ („Nemunas“. 1993, Nr. 11 – 12, p. 5)

 

Į VLKK numatytų kalbos dienų programą įrašytas ir profesorės Reginos Koženiauskienės septyniasdešimtmečio minėjimas, vykęs vasario 10 d. Vilniaus universitete. Iš jos atsakymų į Loretos Vilkienės klausimus išskiriu vieną sakinį „Ir man tikrai pakanka stilistikos ir retorikos laukų, nes jie yra beribiai, turintys pradžią Antikoje, bet niekada nesibaigiantys“, ir sakau, kad Lietuvoje jie pasibaigę! Vadovėliuose dar yra ir stilistika, ir retorika, bet be rimtos praktikos nieko neišeina. Vien iš vadovėlio neįmanoma išmokti važiuoti dviračiu. Be to, nuo pačių pirmųjų nepriklausomos Lietuvos žingsnių, kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine ir įkurtos jos saugojimo institucijos, prasidėjo kalbos išdavystė, pasigirdo balsų, kad apskritai mums (kaip ir anglams) nereikalinga kalbos kultūra. Nors VLKK komisija daug dirbo: sudarinėjo didžiųjų klaidų sąrašus, rėmė įvairius kalbotyros darbus ir jų leidybą, tvarkė įstatymų kalbą ir kt., bet netrukus teko įsivelti į nevaisingą ir gal net gėdingą diskusiją dėl svetimųjų tikrinių vardų rašybos.

Sunku suprasti, kodėl nugalėjo mažuma. Juk buvo rašomi straipsniai į spaudą ir į Seimą su daugelio žinomų mokslo ir kultūros žmonių parašais. Į tai buvo tiesmukai pasakyta, kad esame pasiilgę sovietinių tankų. Vincui Urbučiui pasirodė, kad prieš mus sukilo nemirtingoji KGB šmėkla. Tada paliko jis savo pamėgtas žodžių etimologijas ir ėmėsi rašyti knygelę „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006; 2007). Tai emocingas mokslinis darbas. Emocijos moksliniam stiliui netinka, bet neįmanoma abejingai rašyti, žinant, kas išduoda. Klausiau Urbučio, kodėl jis kaltina ne tuos, kurie išduoda, o VLKK. Man buvo atsakyta, kad VLKK įkurta prie Seimo, ir tik jos pareiga pasirūpinti, kad būtų priimtas tinkamai suformuluotas valstybinės kalbos įstatymas.

  Juodžiausias „intelektualų“ pokalbis apie lietuvių kalbą ir jos gynybą užfiksuotas 2010 m. 5 – 6 ir 2011 m. 1 žurnalo „Naujasis židinys. Aidai“ numeriuose, kai Seime buvo pareikalauta Lietuvos piliečių lenkų asmens dokumentuose rašyti vardus ir pavardes ne valstybine, o lenkų kalba, kai dėl to ėmė blogėti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nes turėta žinių, kad viename pokalbyje Lietuvos prezidentas tarsi buvęs pažadėjęs Lenkijos prezidentui nesunkiai sutvarkyti šį „smulkų“ reikalą.

Žurnalo diskusijoje dalyvavę „intelektualai“ (nurodyti titulai, mokslo laipsniai, vardai ir pareigos) tvirtino, kad asmens vardas ir pavardė yra ne kalbos, o asmens nuosavybė ir turi būti rašomas taip, kaip asmuo pageidauja. Liaudiškai tariant, į šuns dienas buvo dedami ir vyresnės kartos kalbininkai, besirūpinantys kalbos taisyklingumu, ir lietuvių kalba. Štai rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus žodžiai: „Buvo, sakykim taip, įvesta kariuomenė į tą kalbą, tarsi karinė padėtis, norėta ją galbūt apsaugoti iš tikrųjų, apsaugoti nuo tų visų svetimybių, kurių ji buvo pilna, bet, man atrodo, tiesiog ta kariuomenė laiku neišėjo […]. Šiandien, man atrodo, nebėra reikalo taikyti karinę padėtį lietuvių kalbai, nes jinai yra labai gryna, per gryna lyginant su kitomis kalbomis […]. „Kalbininkas“ Algis Ramanauskas pritarė, kad tikrai ta kalba skurdi, o rašytojas Ivaškevičius tęsė: „Ir labai skurdi iš tikrųjų, ypač susiduriant, rašant“. Bet jie tiesiog plepėjo, nepagalvodami, kad skurdi kalba negali turėti net 20 labai didelės apimties tomų žodyno, didelio tautosakos ir klasikinės grožinės literatūros lobyno, gerų mokslinio bei publicistinio stiliaus tekstų, puikių vertimų iš svetimų kalbų.

Svetimtaučiai labiau vertino ir gerbė lietuvių kalbą negu laisvos Lietuvos „intelektualai“. Štai amerikiečio Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) žodžiai: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis […]. Nėra jokių abejonių, kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai, išrutuliojusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara“ (Cituojama pagal: Pikčilingis J. Žodžio interviu. V., 1982, p. 31 – 320). Ir Anglijos karalienė, atvykusi į svečius, priminė, kad lietuviai turi unikalią kalbą.

 Mantui Adomėnui atrodo, kad lietuvių kalba net normaliai mąstyti trukdanti: „Viename debate su kalbininkais buvo iškeltas klausimas – kas svarbiau: ar mąstymo poreikiai, ir tada lietuvių kalbą reikia pritaikyti jiems išreikšti, ar vis dėlto kalba, ji esanti pirmapradė tikrovė ir visa kita turi būti jai palenkta? Jei lietuviškai neišeina išreikšti tam tikros mąstymo sekos, vadinasi, reikia tokio mąstymo atsisakyti […]“. Toliau Adomėnas skundžiasi lietuvių kalbos skurdu, kad joje trūksta žodžių įvairioms būsenoms, jausenoms, nuotaikų atspalviams, kultūriniams dalykams išreikšti. Ir dar tvirtina, kad lietuvių kalba turtinga konkrečių formų, tačiau „iki galo neatlaiko perėjimo nuo buvimo valstiečių kalba iki kultūrinės kalbos“. Baisu skaityti, kai žinai, kad bendrinė lietuvių kalba jau tenkina visus mąstymo raiškos poreikius. Šiam gimtosios kalbos atžvilgiu apakusiam ponui reikėtų paskaityti stilistų Juozo Pikčilingio ir Kazimiero Župerkos darbus, tada gal sugebėtų atakti.

Filosofė Nerija Putinaitė dejuoja, kad sunku versti iš anglų kalbos filosofinius tekstus. Jai atrodo tobula esanti nevaldoma anglų kalba, kuri netrukus tapsianti vienintele tarptautine kalba.  Bet ji per mažai skaito ir nežino, ką mano britas, vienas žymiausių kalbotyros autoritetų. O jis rašo štai ką: „ 2000 žodžių rašinį baigiau spėjimu: pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė“ (David Crystal. Kalbos mirtis. V., 2005, p. 8). Populiariai parašyta knyga. Tad skaitykite visi ir sužinokite, kodėl tai būtų didelė nelaimė visam pasauliui.

 Jokiais argumentais nepagrįstas lituanistės Loretos Vaicekauskienės teiginys: „Kalbotyra nuo pat pradžių buvo preskriptyvi ir tada iš tikrųjų buvo nurodinėjama, kaip ką sakyti. Bet kai ji tapo deskriptyvi, kai ji tapo mokslu, nuo to laiko tiktai aprašinėjamos kalbos sistemos realizacijos arba tiriama pati sistema, jau nebeturėtų būti nurodinėjama“. Ką reiškia nurodinėjama? Be to, jei jos galvoje jau nebūtų išsitrynusi praeitis, ji žinotų, kad, be deskriptyvinės lingvistikos, būta ir yra kitų kalbos mokslo šakų. Garbės jai nedaro ir kitas teiginys: „Jeigu žmogus ieško minties, jis negali tuo metu sąmoningai kontroliuoti tarties“. Žinomas filosofas Eugenijus Meškauskas studentui už tokį kalbos ir mąstymo ryšio supratimą būtų parašęs tik neigiamą pažymį. Neigiamas pažymys už pasakymą, kad lietuvių kalba trukdanti mąstyti, būtų grėsęs ir Mantui Adomėnui.

 Kitai kalbininkei, Rūtai Marcinkevičienei, pasirodė įtartinos ir taisytinos neva plintančios vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitos formos. Sunku patikėti, kad tokio rango mokslininkė silpna teorinės lingvistikos srityje: nežino, kad lietuvių kalboje greta vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitos formų atsiradimas yra dėsningas, kad šioje lietuvių kalbos daiktavardžio kategorijoje dera kaityba su naujų žodžių daryba: stalas – stalai (kaityba), o vidurys – viduriai „žarnynas“ (daryba). Natūraliausi pasakymai net su skaičiaus nereiškiančiais skaitvardžiais: Devyni prakaitai išpylė; Gardu kaip du medu.

Tąsyk istorikas Alfredas Bumblauskas laikėsi gana ramiai: prisiminė Adomo Mickevičiaus pagiriamuosius žodžius lietuvių kalbai, bet buvo nepatenkintas zanavykų diktatūra šnekamajai kalbai ir žemaičiams. Jam derėtų žinoti, kad be bendrinės kalbos negali išsiversti jokia kultūringa valstybė. Jos poreikis iškyla kartu su raštu. Jei bendrinė kalba sukuriama dėl tam tikrų istorinių ar lingvistinių aplinkybių kokios nors vienos tarmės pagrindu, ji ne tik tolsta nuo kitų tarmių, bet ir nuo tos, kurios pagrindu sukurta. Pavyzdžiui, senovės graikų bendrinė kalba (koinē), susiformavusi IV a. pr. Kr. Atikos tarmės pagrindu, I a. antrojoje pusėje suskilo į naujas tarmes. Dabartinė lietuvių bendrinė kalba nesuskils į naujas tarmes, nes yra ne kokios imperijos, o mažos tautos kalba, prarandanti prestižą sparčios integracijos į svetimą kultūrą sąlygomis. Jeigu norime išlaikyti savo bendrinės valstybinės kalbos unikalumą, turime ją gerbti ir labai daug dirbti.

Bumblauskas lietuvių rašto istorijos nežinojimu pasireiškė vėliau kartu su žurnalistais. Ne taip seniai per LRT kultūros kanalo laidą „Didžioji Lietuva“ buvo parodytas Mažvydo Katekizmo prakalbos puslapis su W, aktorius Rimantas Bagdzevičius iškilmingai skaitė tekstą, o Bumblauskas pasigyrė, jog kalbininkams vis primenantis, kad ir Vytauto Didžiojo vardas buvęs rašomas su W. Todėl, jo nuomone, reikėtų pritarti socialdemokratų užmojams pataisyti atitinkamą konstitucijos straipsnį ir leisti Lietuvos piliečiams lenkams turėti išrašytus asmens dokumentus lenkų kalba. Laidos rengėjai ir profesorius neprisiminė, kad senieji lietuvių kalbos paminklai buvo rašomi ne lotyniškomis, o gotiškomis raidėmis. Latviai gotiškąjį alfabetą naudojo gana ilgai. Tik 1920 specialiuoju nutarimu buvo visuotinai pereita prie raidyno, sudaryto lotyniškojo alfabeto pagrindu (Bankavs A., Jansone I. Valodniecība Latvijā: fakti un biogrāfijas. 2010, p. 27). Juo rašyba sudaryta vėliau, juo geriau ji atspindi tarimą.

Verkaujantiems „patriotams“ dėl žodžių stokos kultūrinėms ir filosofinėms sąvokoms reikšti galima priminti, kad lietuvių kalba netrukdo Arvydui Šliogeriui filosofuoti, Viktorijai Daujotytei rašyti esė ir Alfonsui Tekoriui versti filosofinius tekstus iš vokiečių kalbos. Prieš rašydama straipsnį, specialiai paklausiau, kiek Alfonsas išvertęs filosofinių knygų. Sakėsi, kad šiuo metu maždaug apie dvidešimt. Ir Viktorijos, ir Alfonso esu klaususi, kaip jie susikuria trūkstamus žodžius. Abu atsakė maždaug vienodai, kad mąstymas diktuoja: suvokiant, kas norima pasakyti, atsiranda ir žodis. Taigi teisus Romualdas Granauskas: „ … kai jovalas galvoj – jovalas ir kalboj“ (Lietuvos įdomybės. V., 2009, p. 63).

Kai baigsiu rašyti šį straipsnį, VLKK sumanyti renginiai tikriausiai bus pasibaigę, bet apie juos pamąstyti verta. Nesunku iš geriausių atrinkti geriausius ir paskui iškilmingai apdovanoti. Į konkursus eina tie, kurie tikisi nugalėti, o tikrovė pasilieka tokia, kokia ir buvusi. Neseniai portale Delfi skaičiau Vaicekauskienės straipsnį, kuriame ji persako svetimtaučių nuostabą, kad XXI amžiuje dar už viešųjų užrašų netaisyklingumą Lietuvoje imamos baudos. Tačiau dar nuostabiau, kad laisvės sąlygomis negalime pakilti į normalų viešosios kalbos kultūros lygį.

Grafičiai kaip koks kiaulių maras atėjo iš svetur, bet iš kur atėjo sumanymas viešbutį, teikiantį įvairias sveikatinančias kūno procedūras, pavadinti Europa royale? Ilgai mąsčiau, kokia kalba tai parašyta, nes garsinėje reklamoje skaitoma paraidžiui. Tik Druskininkuose sužinojau, kad taip reiškiamas bendradarbiavimas su prancūzais. Prancūziškai turėtų būti parašyta Europe royale ir neskaitoma e nebylė, o lietuviškai būtų Karališkoji Europa (pažyminys turi eiti prieš pažymimąjį žodį) ir turi būti skaitoma paraidžiui. Bet, užuot taisyklingai užrašę dviem kalbomis, padarėme kalbų mišrainę ir skaitome paraidžiui, o lietuviškai užrašytas žodis Europa dažnai sukirčiuojamas netaisyklingai. Ant duonos kepalo užrašyta angliškai toste, o skaitoma paraidžiui. Štai puikuojasi PICERIJA, o ant jos lango pizza. Jeigu jau yra kalbos inspekcija, ji turėtų pereiti visus didžiuosius Lietuvos miestus, suregistruoti tokius užrašus ir valstybės mastu spręsti problemą.

Programoje numatyta paminėti Juozą Pikčilingį ir Juozą Balčikonį, visą gyvenimą paskyrusius gimtosios kalbos puoselėjimui. Apie Pikčilingį jau pakalbėta ir išsiskirstyta be jokių įsipareigojimų. Balčikonį minės Panevėžys. Ir kokia tokių pasibuvimų nauda, jei nesirengiama eiti šių tautos sūnų pramintu taku? Prisiminimuose apie Balčikonį Juozas Girdzijauskas rašė: „Kalba sujungia žmones, kultūras, suvienija praeitį ir dabartį, nutiesia kelius į ateitį. „Kalba, - rašė Balčikonis 1930 metais – yra didžiausias mūsų tėvų palikimas, ir vaikai, kurie tą palikimą griauna, yra nevertingi vaikai. Geri vaikai tėvų palikimą ne griauna, bet didina“.

Juozas Balčikonis buvo geras sūnus: tėvų palikimą jis neregėtai padidino, įpareigodamas ir mus tą turtą ne mažinti, bet dauginti. Juozo Balčikonio asmenyje derinosi kalbininko, literato ir tautosakininko talentas. Jaunystėje profesorius rašė eilėraščius, vėliau vertė pasaulyje išgarsėjusias pasakas, užrašinėjo žmonių dainas. Jam sklido poezija iš kiekvieno gyvo lietuviško žodžio ir sakinio, kaip iš originalaus eilėraščio ar pasakos, kaip iš druskininkiečių dainos“ (Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną. V., 2006, p. 294).

Dabar pagalvokime apie save. Stebiu laidą „Tūkstantmečio vaikai“ ir nė karto negirdėjau, kad gabaus mokinio svajonė būtų pasirinkti filologo lituanisto specialybę. Pagaliau ir visa mūsų politika orientuoja į šalies ekonomikai naudingas specialybes. Bet reikia žinoti, kad ekonomika negali pakilti smunkant visuomenės humanitarinei kultūrai. Kažkur skaityta, kad iš septynių didžiųjų nuodėmių Dievas neketina atleisti godumo, pavydo ir tinginystės.

Atgal