VISUOMENĖ
03 19. Jie padeda pakelti rūpesčių naštą
sustiprina tikėjimą dar gražesne Lietuvos ateitimi
Vytautas Paliukaitis
Kiekvienas iš mūsų yra išsaugojęs, gal net ir užrašęs savo dienoraštyje įspūdžius, neišdylančius iš atminties apie susitikimus, regėtus įvykius, kuriuose žmonės, įveikusieji, paprastai tariant, ugnį ir vandenį, nesigiria, nedemonstruoja savo pranašumo prieš kitus, bet daugelį privertė susimąstyti, jog turime reikliau pažvelgti į kiekvieną kliūtį.
Gyvenimo patirtis išmokė – prieš pradėdamas vykdyti didelę užduotį, pirmiausia pasveriu savo sumanumo ir energijos atsargas, neskubu, nes tikslas gražus, kadangi tai bus daroma ne tik savo, bet ir visuomenės labui.
Retą dvasios stiprybę atskleidė žmogaus teisių, tautos, religijos gynėjai Antanas Terleckas ir Nijolė Sadūnaitė. Vaizdžiai juos apibūdinčiau palygindamas – pabuvoję liūto narve, jei ne tik išliko sveiki, bet ir toliau tęsė savo veiklą. Visad, kiek galėdamas eidavau į renginius, kurių metu girdėjau gyvą žodį. Dažnai grįždavau su jų autografuotomis knygelėmis. Kas žino, koks N.Sadūnaitės likimas būtų buvęs, jei pasaulio šviesuoliai ir JAV prezidentas R.Reiganas nebūtų iškovoję jos reabilitavimo... O domėtis kaip 1957-1959 metų laikotarpiu Kauno apylinkėse buvo varžomas katalikų gyvenimas, mane paskatino kunigas Jonas Gribulis. Entuziazmas liejosi per kraštus, nupiešiau keletą šio, daug literatūrinių vaizdelių sukūrusio, portretų natūrinių eskizų. Jau gyvendamas Vilniuje skubėdavau į susitikimus su iškovojusiais pripažinimą rašytojais, o kartais, norėdamas atsidėkoti už pažįstamo man atliktą gerą darbą, nueidavau pas juos į namus. Džiugina tai, kad nei J.Baltušis, nei Just.Marcinkevičius (pastarąjį rasdavau Mildos g.Antakalnyje ir lankiausi čia keturis kartus, grįžęs užsirašydavau apie ką mes pakalbėjome). Pradžiuginau ir kaimo gyventojus, nuvežęs minėto mano mėgstamo poeto knygų su ranka įrašytu linkėjimu. Darbų sūkury vos suspėjau gauti plačiai pripažinto, prestižinės premijos laureato Eduardo Mieželaičio Maskvoje išleistą vieną iš naujausių šio rašytojo nedidelio formato knygelę. Poetas, man net neklausus, pats paaiškino: mintį jam pasiūlęs vienas iš maskviečių. Taip šiandien tas brangus leidinys puikuojasi sesers knygų, mano dovanotų šv. Kalėdų, šv. Velykų ir jos gimtadienio progomis kolekcijoje Kaune.
Kadangi apie kitas asmenybes, su kuriomis teko bendrauti ilgiau, čia pritrūktų vietos net „apkarpant“ pateikti, pasistengsiu ateityje atskirai parašyti. Juk nepaprastai įtaigus, jaudinąs daugelį skaitytojų L.Veličkaitės str. (2016 02 27) „Lietuvos aide“ tiesiog uždega savotišką liepsną krūtinėje, skatina grįžti prisiminimų gijomis prie tikrų, tvirtų žmonių, koks ir buvo mons.Alfonsas Svarinskas. Raskime laiko geriems žodžiams, rašykime apie įvairių profesijų šviesulius.
Atgal
.jpg)
