VISUOMENĖ
03 10. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias (2 - 1 dalis)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
„I know you know / Your intelecktual protests
Is a bore“ (iš populiarios anglų dainos)
„Aš žinau ir tu tai žinai/
Tavo žodiniai protestai nuobodūs./
Masinis lietuvių bėgimas iš šalies, kaip ir bėgimas į alkoholizmą, savižudišką elgesį ir kitas narkomanijas (seksą be meilės, sėkmės bet kuria kaina, nužudant savo biznio partnerius, svaigulį, svaiginimąsi valdžia ir pan.), kelia jai egzistencinę grėsmę. Susidaro įspūdis, kad toks elgesys (angl. escapism) susijęs su dominuojančios politinės klasės vidaus real politik, kurios tikslas – stiprinti baudžiavinį kapitalizmą (angl. bastard capitalism).
Argi gali būti, kad tauta pati sau grasintų ar norėtų išnykti? Autoriai, analizuodami dominuojamųjų ir dominuojančios politinės klasės elgesį kaip išorinį jų tikrųjų motyvų atspindį, siunčia signalą sau ir pasauliui, kad Lietuva, nekreipdama į tai (egzistencinę grėsmę) dėmesio, darosi neprognozuojama valstybė.
Uptonas Sinclair‘is, humanistas ir socialiai pažemintųjų (angl. „inferiorized“) bičiulis, savo romano „Džiunglės“, JAV literatūros klasikos, potekste apie tai prabilo aname amžiuje. Paskui, įsisukęs į politinės kovos su Amerikos dominuojančia politine klase verpetą, ieškojo, gal ir atrado kelią, kuriuo Lietuva turėtų eiti, kad pasuktų iš skurdo ir neteisingumo džiunglių namo (į namus), t.y. imtų kurti kapitalistinę santvarką visiems – kaip Danijoje, Švedijoje. Airijoje ar Estijoje. Šis tekstas apie tai.
U.Sinclair‘io kova su džiunglėmis
Kaip U.Sinclair‘is, Nobelio premijos laureatas, humanistas ir amerikiečių literatūros klasikas, nuspėjo Lietuvos likimą - kai lietuviškas identitetas bus malamas į realų pelną nešančias dešras.
Taigi, kaip sakyta, Lietuvio identiteto “kvietkeliui“ sunku augti ir Lietuvos dirvoje. Įdomiausia, kad U.Sinclair‘is per savo ilgą gyvenimą (mirė 1968 ? m.) netiesiogiai, pats to nenorėdamas, išaiškino kodėl.
Žinoma, žinoma, „Džiunglės“ yra tik žodžiai. Žodžiai situacijos nekeičia. Net ir tuo atveju, kai nemeluojama. Žmonės, taip pat politikai, žino ką ir kaip reikia daryti, bet nedaro. Nes pirmasis elgesio psichologijos dėsnis sako, kad elgesys nepriklauso nuo žodžių, žinių, žinojimo.
Bet dabar, kai atsirado bihevioristinė ekonomikos teorija, reikalas gali pajudėti iš aklavietės. Elgesys tampa ekonomine kategorija ir ne tik toje srityje, kur antraeilėse pareigose darbuojasi užsienio kalbas mokančios mokytojos, studentės ir skaisčiaveidės moksleivės. Didžių žmonių, pavyzdžiui, bankininkų, elgesys, kai priima sprendimus, kurie keičia milijonų gyvenimą, sukelti eilinę krizę, priklauso nuo įpročių, nuo praeities. Kas sėmėsi laimės iš vergovės šaltinių, vargu, ar ein moment persitvarkys, pakeis savo elgesį ir ims tarnauti laisvei. Jeigu ir tarnaus, tai tik žodžiais, t.y. meluos.
Upton‘as Sinclair‘is buvo ne toks, ne melagis. Jo humanizmas nebuvo tik žodžiai (kai užjautė emigrantus, skerdžiamus skerdyklose), t.y. ne abstraktus, o konkretus. Jis savo gyvenimu patvirtino tai, ką rašė.
„Džiunglės“ buvo tik platforma kovojant prieš realias džiungles, bet ir tai padarė JAV vidaus politikai didžiulę įtaką.. Paskui, susigriebę, liberalai ir literatūrologai rašė, kad romanas silpnas, nes pabaigoje U.Sinclair‘is deklaratyviai pasisako už socializmą. (Dabar, dairantis į praeitį, nesunku būti protingiems, kai žinoma, kaip ir kodėl sužlugo socializmas kaip projektas, kai norėta sukurti santvarką, t.y. siekti rezultatų pagal išankstinį planą, kuriame pagrindiniai punktais buvo imperialistiniai.) Ką jis, U. Sinclair‘is, pažemintųjų (angl. „inferiorized“) gynėjas, turėjo daryti, (padėtis beviltiška: kur bėgti, į kokią ideologiją), kai matė, kaip Čikagos skerdyklose žmones mala į dešras ir niekas to nepastebi? Beje, nepastebėjo net JAV prezidentas, kol neperskaitė „Džiunglių“ (apie prezidentų elgesį žemiau).
Parašęs „Džiungles“ U.Sinclair‘is ėmėsi konkrečių žygių prieš džiungles, t.y. nebėgo iš JAV, pavyzdžiui, į Europą su Lietuva (kurią gal ir pamilo, kuriai turėjo būti dėkingas už skaitytojų vaizduotę dirginančią etnografinę ir verbalinę egzotiką). U.Sinclair‘is nebėgo, kaip Lietuviai dabar bėga į Vakarus, o ėmėsi veiksmų, kad pataisyti padėtį. Nei daugiau, nei mažiau: jis nusprendė eiti į gubernatorius ir panaikinti skurdą Kalifornijoje, kur tada gyveno.
Tuo metu (1933 m.) Kaliforniją valdė respublikonai, demokratų neįsileisdavo, parlamente turėjo visas vietas, visus etatus, visas mašinas, visas privilegijas, t.y. įstatymų leidimą jau buvo pavertę verslu. U.Sinclair‘is buvo socialistas, nors ir ne bolševikinės, net ir ne l komunistinės atmainos, bet pasiprašė iškeliamas kandidatu į gubernatorius nuo demokratų. Ir jį gana lengvai, be didelių pinigų, iškėlė. Prasidėjo rinkimų kampanija.
U.Sinclair‘is paskelbė savo programą. Ji vadinosi EPIC. Tai jo rinkiminės kampanijos pagrindinio obalsio (šūkio, slougano) pirmosios raidės: END POVERTY IN CALIFORNIA“), angl. „Baigti su skurdu Kalifornijoje“. Kaip pas mus Amerikoje įprasta, prieš rinkimus, reikia susigalvoti ateities metaforą, pasirinkti emblemą. U. Sinclair‘is pasirinko bitę. Sakė, bitė darbšti, be to, turi cheminį ginklą ir moka apsiginti. Sakė, kaip žmogus, jis negali pakęsti erelių ir kokių kitų grobuonių net kaip simbolių.
Perspektyva gubernatoriumi turėti žmogų, kuris kaip bitė ką nors darytų, kad būtų mažiau nelaimingų skurdžių, ne juokais išgąsdino tuometinę Kalifornijos politinę klasę. Ir ji ėmėsi priemonių, kad U.Sinclair‘is nebūtų išrinktas gubernatoriumi. Be abejo, jis būtų buvęs prastas gubernatorius, bet ir tokiu jam būti neleido (dar kartą įrodydami, kad demokratija veidmaininga). Ir toks jis jiems buvo pavojingas.
Kalifornijos turčiai, kuriems atstovavo respublikonai, pasitelkė pinigus, daug pinigų ir rinkimus pavertė turgumi. Ir U.Sinclair‘į, kaip jis paskui pats rašė knygoje „How I Got Licked“ (angl. „Kaip mane išdūrė“), „išdūrė“.
Kaip tai padarė, verta, paskaičius tą knygą, prisiminti ir kitiems priminti, nes tos technologijos visai nepaseno, nepasikeitė ir kaip tokios paplito po pasaulį. Tai savotiškas politinis vėžys, kai partijos susitaria nesitarti dėl problemų, ima veikti kaip metastazės: tiks sau, tik sau.
Melo metastazių fabrikas
Kaip politikos (angl. „policy“) vėžys gamina vis naujas metastazes, kad nebūtų pažangos, kad nebūtų sprendžiamos realios problemos, pavyzdžiui, skurdo. Per rinkimų kampanijas mieli rinkėjai nekviečiami į diskusijas ką reiktų daryti. „Policy“ jiems primetama.
Prieš rinkimus 1933 m. U.Sinclair‘is parašė 64 puslapių knygą, kurioje išdėstė savo programą „I, the Governor of California and How I Ended Poverty“ Tai buvo futuristinis grožinis kūrinys, pasakojantis kaip jie gyvens, jeigu bus išrinktas. Tai buvo istorija būsimajame laike: 1934 m. išrinktas gubernatoriumi ir per ketverius metus suvaldo skurdo metastazę.
Kaip žinoma, žmogus, gyvenantis skurde ar už skurdo ribos, nėra laisvas, nes negali įgyvendinti savo elementarių lūkesčių. Tai elementaru, visiems suprantama, nereikia profesorių išminties, nereikia Marxo, nei Friedmano. Pagaliau politika (t.y. ėjimas į valdžią, t.y. prašymas leistis piliečiams būti valdomiems) turi būti su vektoriumi į ateitį, t.y. pasižadėjimas, veikti taip, kad būtų geriau, ir kad tuos pozityvius pokyčius būtų galima išmatuoti. Todėl labai keista, kad dominuojanti tuo metu politinė klasė elgėsi kaip nenormali: žūt būt išlaikyti status quo, nieko nekeisti, t.y. daryti taip, kad amžinai būtų taip, kad būtų galima reikšmingai linguoti galvomis ir vis kartoti: yra kaip yra.
U.Sinclair‘io programa, be kita ko, numatė steigti kooperatyvus gaminti produkcijai, kuri „reikalinga ir naudinga“ (angl. „production for use“), o ne vien beprasmiškai beprasmiškam pelnui generuoti.
Reikia pasakyti, kad šia idėja U.Sinclair‘is pataikė į dešimtuką, t.y. pažvelgė toli į ateitį, tarsi į dabarties velnio veidą: pasaulis, nepaklausęs savo pranašo, atsidūrė prie katastrofos, nes dėl beatodairiškos gamybos tik dėl pelno Žemės klimatas sparčiai keičiasi. Dar U.Sinclair‘is rašė, tapęs gubernatoriumi, sumažinsiąs pardavimų mokestį (angl. „sales tax“, Lietuvoje jo atitikmuo - PVM) o pajamas, didesnes nei 50 tūkst. dolerių per metus, apdėsiąs 30 proc. mokesčiu. Taip pat sakė sukursiąs draudiminės medicinos tinklą.
Kol U.Sinclair‘is rašė būsimuoju laiku, nebuvo politinei klasei pavojingas, kai pasinešė į politiką, su juo tvarkėsi kaip su priešu. Tam pasitelkė melą. Aleksandras Solženycinas savo Nobelio kalboje sakė, ir tai teisinga: paskui melą eina nusikaltimas.
To meto Kalifornijos politinės klasė išsigando, kad nukirs šaką ant kurios seniai ir patogiai sėdi laikydama piliečius skurde ir neteisingume. Vėliau tas imigrantų iš Lietuvos gynėjas, 1934 m. laimėjęs, didele persvara, Kalifornijos demokratų partijos pirminius rinkimus ir iškeltas kandidatu į gubernatorius, aprašė, kaip jį „išdūrė pasitelkę melo fabriką“.
Kaip vadinosi tas melo fabrikas
Dabar partijų lyderiams nereikia sukti galvos kaip laimėti rinkimus ir kaip mulkinti rinkėjus, davusius jiems mandatą pagerinti jų padėtį. Dabar realią politiką daro politinių konsultacijų firmos. Lietuvoje taip veikia ir žiniasklaidos priemonės.
Tuojau parašysime, kuo vardu, o veikė taip, kaip veikia ir dabar. Technologija, ypač jos filosofija, beveik nepakitusi, paplito po visą pasaulį, naudojama ir demokratinėse, ir totalitarinėse, ir autoritarinėse valstybėse. Dabar partijų lyderiams, einant į valdžią, nereikia sukti galvos, kaip ir ką kokia seka daryti, už juos galvas suka politinio konsultavimo arba politinės reklamos (gali visaip vadintis) firmos. Dėl to pravartu su ta technologija nors paviršutiniškai susipažinti.
U.Sinclair‘is aprašė tą technologiją savo knygoje „How I got licked“ (angl. „Kaip mane išdūrė“. Čia pateiksime, kiek sugebėsime, juodųjų priemonių sąrašą ir kaip jos buvo naudojamos. Tai gana paprastas, bet genialus, mechanizmas žmonėms, mieliems rinkėjams, kurie nori ar leidžiasi būti apgauti, apgaudinėti.
U.Sinclair‘io žygis į gubernatorius su EPIC programa supurtė visą Ameriką. Šimtas literatų pasirašė laišką, kad palaiko EPIC. Kai kurie ekonomistai įrodinėjo, kad EPIC gyvybinga, neprieštarauja rinkos dėsniams. Visoje Amerikoje, universitetuose ir miesteliuose steigėsi komitetai „sinklerizmi“ palaikyti.
Aišku, kad tuo metu valdęs gubernatorius, respublikonas, ėmėsi nepaprastų priemonių, kurių iš pirmo žvilgsnio negalima sieti su gangsterizmu, nes kovą su EPIC apiformino kaip politinę. O tai jau leidžiama.
Taigi U.Sinclair‘io priešininkai pasamdė melo fabriką, kuris vadinosi „Campaigns, Inc.“.
„Campaigsn, Inc“ istorija trumpai
Kas nori sprogstamąsias medžiagas pardavinėti kaip saldainius, pasisamdo „Campaigsn, Inc“
Tai buvo pirmoji politinių konsultacijų (kaip laimėti rinkimus, sužlugdyti referendumus) agentūra pasaulyje. Vadinosi „Campaigns, Inc“ Ją įkūrė žurnalistas Clem Whitaker su savo partnere Leone Baxter. Jis taip pat turėjo firmą, kurioje gamino straipsnius provincijos laikraščiams, siuntinėjo telegrafu. Iš pradžių firmos dirbo biznio monopolijoms, tokioms kaip Standard Oil, Pacific Telephone and Telegraph, Pacific Gas and Electric, DuPont. Sakysim, DuPont, gaminusi sprogstamąsias medžiagas, buvo suinteresuota, kad tą dinamitą vartotojai pirktų lyg saldainius. Monopolijos, kaip ir dabar, buvo agresyvios ir piktos (pas mus pavyzdys pieno perdirbimo), nesiskaitė su niekuo ir joms reikėjo, kad politikai leistų palankius įstatymus, t.y. turėjo politinių siekių, kuriuos reklamavo kaip komercinius. Kai „Campaigns, Inc“ sužlugdė demokratų inicijuotą referendumą prieš vieną iš tų monopolijų, tapo žinoma ir įtakinga politikos arena.
Po to „Campaigns, Inc“ demokratams niekada nedirbo, tik respublikonams. Šie ir pasamdė agentūrą, kai U.Sinclair‘is pasinešė į gubernatorius. Pagrindinis tikslas buvo jį sužlugdyti su visa humanistine EPIC programa, .t.y. viskas buvo daroma, kad rinkėjai balsuotų prieš save, prieš savo interesus. Iš tikrųjų ta „Campaigns, Inc“ buvo geniali ir sugebėjo pakeisti rinkėjų smegenų poliarizaciją. Politika pasidarė kaip ir kitas biznis: rinkėjai, patys to nepastebėdami, išvirto į pirkėjus, t.y. vartotojus.
Ką jie darė
Kaip du intelektualūs paleistuviai išdūrė Nobelio premijos laureatą
Clem Whiteker ir Leone Baxter paskyrė vadovauti „Lygai prieš „sincklerizmą“. Iki rinkimų buvo likę pora mėnesių ir lyga išvystė pašėlusią veiklą. Jų biudžetas buvo keli milijonai dolerių, honoraras – šimtai tūkstančių. Tuo metu doleris buvo tik ką atsegtas nuo aukso standarto, vadinasi, brangus.
Kaip vėliau rašė JAV spauda, U.Sinclair‘is pralaimėjo prieš melo fabriką iš dviejų žmonių, todėl, kad pats rašė, buvo rašytojas ( jau buvo parašęs knygą apie lietuvius, kurių identitetą mala į dešras –Džiunglės, angl The Jungle)
Clem W. ir Leone B., įnikę į tai ką jis parašė, užsidarydavo savo namuose, kuriame buvo baseinas su pašildomu vandeniu (tais laikais, prieš karą), trims dienoms. Tokia emigracija nuo laikraščių, radijo ir kasdienių rūpesčių davė dvejopų padarinių: asmeninių ir visuomeninių. Clem W. išsiskyrė su žmona ir susidėjo su Leone B. Sako, kad ji buvo raudonplaukė, rengėsi kaip Audrey Hepburn, žodžiu, buvo daili, nors ir našlė. Taigi partnerių biznyje persipynė visi interesai, todėl ir sekėsi. Nenuostabu, kad iš 75 politinės reklamos kampanijų, kurioms pritaikė savo metodus, laimėjo beveik visus.
Kaip vėliau U.Sinclair‘is rašė savo knygoje „How I Got Licked“ melo fabrikantai, ieškojo jo raštuose kompromato. Ir „rasdavo“. „Los Angeles Times“ du mėnesius prieš rinkimus, kasdien pirmame puslapyje, spausdino citatas iš jo raštų, kurios buvo įrėmintos langelyje. U.Sinclair‘is pateikia pavyzdį.
Atgal
.jpg)
