VISUOMENĖ
02 22. Saulės taku (Pabaiga)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Lietuviška dvasia kaip podukra ar kokia kampininkė lietuvio namuose turėjo užpečkyje glaustis, tirtėti nuo baisių grasinimų, o dabar dar bus deginama su iki raudonumo įkaitinta geležimi! Nuo to vaikui pasidarė suvis baisu, ypač dėl baisiai įkaitintos geležies, ir jis, laužydamas šakeles, greičiau iškrito, negu išlipo iš medžio ir tolesnio pokalbio nebegirdėjo.
Bet ir užgirsto užteko: jis net numanyti negalėjo, jog užguitas lietuviškumas, lietuviška dvasia, anot senelio, be kurio negali lietuvis gyventi, tamsiame užpečkyje tūno ir nuskriausta, gal net susargdinta, bijo sukosėti, nes vienkiemyje ar prie vienkiemio pasala keitė pasalą. Žinoma, jos lietuviškos dvasios tykojo. Berniukas išmaišė visus namo užkaborius, net papečkin buvo palindęs, bet nė vienos, ne tik lietuviškos, bet jokios dvasios nerado. Kad jų yra, vaikas neabejojo, nes tai ten, tai šen sutemus pasigirsdavo brazdenimas, tai iš ten ar iš šen atsklinda nepažįstami garsai. Jis ne kartą buvo nulindęs užkrosnin ir ilgokai tykojo – o gal išdrįs pasirodyti ar per neapsižiūrėjimą pasirodys, bet nesulaukė; užsikoręs ant aukšto iššniukštinėjo palėpes, net ant kraigo iškišo galvą, –nieko; grįžo prie mažiausių ir tamsiausių lentynėlių, net vieną įtartiną grindų lentą atplėšė, bet nieko nerasdavo, nematydavo, net neužuosdavo. Žinoma, kad skriaudžiamos lietuviškos dvasios namuose brazda, nes daugiau nėra kam rimtį trikdyti, bet jos tokios nedrąsios, tokios išgąsdintos, o gal drovios, ir nėra kas jas padrąsintų, paguostų ir apgintų. Jeigu geltonuoju taku į Stirnabalę nusileistų didžiavyriai, tai jie tuoj pat atstatytų teisingumą, o dabar, kai visi kaime, galima sakyti, vienas kito bijo, ir ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų, ir saugojasi ne tik atvykėlių, bet ir savųjų privengia, tai niekas ir nesikeičia. Net kilnia intencija vaikas niekaip jų negali surasti: buvo pasišovęs suradęs jas paguosti ir nuraminti, net kamaroje nužiūrėjo jo mėgstamiausios aviečių uogienės puodynę, iš kurios norėjo suradėles pavaišinti. Jis net garsiai jas kvietė ir šaukė, bet jos vis tiek nesirodė.
Iš nusivylimo vaikas atsisėdo ant grindų. Jis galvojo, kad lentos tai tikrai žino paslaptį: nuo seno čia gulėdamos matė ir girdėjo kiek čionai melstasi, prašyta, keikta ir raudota, bet grindys jam dar nieko nepasako ir nepasakys, nes esantis per mažas, ir, matyt, per mažai gerų darbų padarė. Bent jau tėtis taip kalbėjo: kai užaugsi, visas paslaptis sužinosi. Lengva pasakyti – užaugsi. Bet augama taip lėtai! O paslaptis, ne bet kokia, o baisiai svarbi, tiesiog degina papades, kaip norisi sužinoti dabar. Berniukas privalėjo surasti lietuviškas dvasias, nesvarbu kieno užguitas ir kur nulindusias, labai nuskriaustas, sulysusias nuo praradimų sielvarto ir suvis liūdnas nuo neteisybės, bet dar brazdančias, vadinasi, dar gyvas, todėl ieškojimų negalima atidėlioti, o kad neranda, tai todėl, kad dar ne visur ieškojo, nepasižiūrėjo daržinėje, kur jos galėjo įsikurti. Vaikas tuoj pat ten nukako. Viena šalinė iki grendymo buvo tuščia, už tai kita prikrauta šieno. Vargais negalais užsiropštė, visus pasienius apžiūrėjo, palėpes išlandžiojo ir tik slapukės vištos, kurią esant mama įtarė, gūžtą pilną kiaušių, kurie vos tilpo vaiko besnapėje ir baltinėliuose, surado. Mama, žinoma apsidžiaugė sūnelio radiniu ir vaikas, dar pasisiūlęs paieškoti, nurūko.
Besisukiojant po daržinę, vaikui toptelėjo galvon: kaip jis nesusiprato, juk šalinėje šienas su viksvomis, kurios braižo ir pjausto kojas, rankas ir net kaklą, o ant tvarto dar apsčiai buvo pernykščio šieno ir ne bet kokio, o švelnučio atolo. Štai kur reikėjo ieškoti!
Kopėčios buvo dingusios, bet į tvarto sieną stovėjo atremta kartis, tai geram laipiotojui medžiais ja užsliuogti ant tvarto buvo vieni niekai. Apmetęs ieškančiu žvilgsniu šieno paviršių, pirmiausia nuropojo prie langelio ir labai nustebo pamatęs, kad šiene tėtis paliko batą. Norėjo paimti ir parnešti namo, bet batą patraukus, sujudėjo šienas ir atsisėdo kažkas baisaus – nei žvėris, nei žmogus, nematyta neregėta pabaisa, jog vaikas staigiai metėsi atgal, pakaušiu trenkėsi į stogo sutvirtinimą ir nuvirto pastogėn.
Nesulaukusi sūnaus prie stalo, motina atskubėjo jo parsivesti. Ji iškart atkreipė dėmesį, kad kopėčių nesimatė, o nuo tvarto per daug nuūriota šieno. Vaikas tiek nuūrioti negalėjo – nuo tvarto su šienu nušliaužė suaugęs žmogus. Išsigandusi pradėjo šaukti, kol pasirodė šienuota vaiko galvelė.
Parvestas į kambarį vaikas skaniai ir sočiai pavalgė, bet nepratarė nė žodžio, net nepadėkojo už valgį. Motina jį nuprausė ir paguldė miegoti. Grįžusiam vyrui ne ką tegalėjo papasakoti. Tik po kurio laiko vyras susiprotėjo, kad sūnus aptiko pasaloje lindėjusį baudėją, nes anie manė pamiškėje besiglaudžiančiuose vienkiemiuose besilankančius kovojus su svetimųjų valdžia.
***
Laikas ėjo, o berniukas nekalbėjo. Buvo parodytas vietiniam gydytojui, o kai tas nepadėjo, nuvežė į miestelį. Bet viskas veltui. Dar vienas gydytojas, apžiūrėjęs vaiką ir nieko įtartino neradęs, patarė kurį laiką palaukti ir kol kas duoti ligoniukui valią.
Kartais įsitaisęs tolėliau nuo kranto, kartais įsiropštęs į medį, nes apylinkėje nebuvo medžių, nesvarbu ar su žemai, ar labai aukštai augančiomis pirmosiomis šakomis, į kurį berniukas negalėtų įlipti, įsliuogti, įsikarti, įsiropšti, vaikas neatsisakė savo įpročio..
Bet labiausiai vaikas mėgo ąžuolus, kurių, kaip ir liepų su klevais, šakos nebuvo labai aukštai ir į juos įsikorus ant tvirtų susipynusių šakų buvo lengva ir gera įsitaisyti – susirangyti ir stebėti kas dedasi apačioje
O apačioje tampydamas žąslus linksmas vyras muštravo žirgą, vis taikėsi pervažiuoti tiltelį. Vaikas suprato, kad tereikia atleisti vadeles ir žirgas pats saugiai pervažiuos tiltelį. Bet važiavo ne bet kas, o girtas papadinis, apie kurį sakyti, jog esąs girtas, negalima, o kad jis važiuoja linksmas – galima. Vaikas matė, kai linksmuolis arklį vos ne įstrižai ant tiltelio užvedė ir priekinis vežimo ratas nuslydo nuo storų puslenčių, vežimas apvirto, bet vyras tik iki kelių atsidūrė vandenyje. Prablaivėjusio išsimaudžiusio valdininko linksmumas dingo. Esą, vienkiemio prakeiktos dvasios pabaidė arklį ir šeimininkas dabar privalo atsilyginti, jeigu nori didelių nemalonumų išvengti. Dieve sergėk nuo bet kokių valdžios nemalonumų, kurių ir taip žmonėms apsčiai užteko. Šeimininkui nebuvo kur trauktis: ant stalo atsirado pusbutelis ir užkanda. Vos tik vyrai pradėjo vaišintis, kaimynų merga, veterinaro giminaitė, atnešė sunegalavusiam veršeliui vaistų. Viešnia valdininko reikalavimu, buvo pakviesta prie stalo ir prie jo pasodinta. Vaikas kas antro valdininko žodžio nesuprato, bet matė jo rankas, kitus judesius ir kimstantį balsą, jog nebuvo abejonės, kad nusigeriantis valdininkas gyvulėja, Staiga jis griebė merginą į glėbį, žadėdamas padaryti ją laimingą. Ta ištrūko, bet vėl buvo nutverta. Klykiančios viešnios puolė gelbėti motina, bet gavo atgalia įkaušusio ir įkaitusio vyro ranka per galvą ir nuvirto pasienin. Tada nuo stalo pakilo tėtis, kumščiu taukštelėjo valdininkui per galvą, tikrai, netgi kaip reikiant nešėrė, o tik stuktelėjo savo kaulėta dešine kalade, ir kai tas paslikas išsitiesė viduryje kambario; pakėlė žmoną, įsitikino, kad viskas gerai, priminė jai nepamiršti atsiskaityti už atneštus veršiukui vaistus ir palydėti viešnią iki galulaukio. Tada ant grindų tįsantį valdininką užsimetė ant peties ir, išnešęs į kieme stovėjusį vežimą, kaip kokią nuodėmę, gal teisingiau, kaip atsikratomą nuodėmių maišą įmetė vežiman. Paėmęs už apynasrio per tiltelį saugiai pervedė pakinkytą arklį, ir, nusikeikęs bei nusispjovęs, paragino arklį bėgti namo. Arklys buvo pratęs prie valdininko lėbavimų ir ne kartą nusigėrusį iki žemės graibymo ir vežime užmigusį šeimininką saugiai pagabendavo į savo kiemą.
O vaikas kaip nekalbėjo, taip nekalbėjo. Motina jam ir gardesnį kąsnelį palikdavo. Ne tik per šventes vaikui bryzelį lašinių ar gręžinėlį dešros arba nedidukę riekelę kumpio padėdavo. Su duonyte ir svogūnų laiškais tai buvo neišpasakytas skanėstas. Jam motina pieno šlakeliu kitu daugiau sriubą užbalindavo, o nueidama nuo stalo braukdavo ašarą – vaikas neištarė nė žodžio. Berniukui nebedraudė karstytis po medžius, netgi įsliuogti į patį aukščiausią beržą, kad paklaustų: ką jis iš tokio aukščio matąs. Vaikas tylėjo: ar nieko nematė, ar nemokėjo pasakyti.
Dienai slenkant į pavakarę, berniukui iš medžio patiko stebėti kiemą: kiek ten visko buvo, vyko, atsitiko. Štai dėl prie šuns skardinės nukritusių kelių trupinių susikivirčijo žvirbliai. Iš pradžių jie barėsi, rėkavo iškeltomis galvomis ir pašiauštomis papurusiomis plunksnomis straksėjo vienas prie kitą, stengėsi įrodyti savo pranašumą. Jiems besipešant atsirado varna ir nugvelbė žvirblelių nužiūrėtus skanėstus. Šuo, matyt, supyko dėl tokios neteisybės, išlindo iš būdos ir nuvijo paukščius, bet susidūrė su prie kelmo žolėje savo aukos tykančiu katinu. Tas išlenkė nugarą, pašiaušė plaukus, tarytum provokavo: tai gal nori pasigalinėti? Šiuos du peštukus geriau iš karto išskirti, kol vienas kitam akių neiškabino ar kitaip nesužeidė, nesužalojo. Berniukas išlipo iš medžio ir įsitaisė ant šuns būdos. Katinas pasitraukė.
Tirštėjo sutemos. Už miškelio buvo girdėti bliaunančias avis, mekenančius ėriukus. Saviškės jau buvo tvarte. Kažkur sulojo šuo, jam atitarė kitas ir karvė sumūkė veršiuką šaukdama, kuris tuoj pat atsiliepė mukimu. Prie lauko virtuvėlės su sauja sausuolių priėjo tėtis. Jis pasirinko sausą nešakotą pliauską ir priskaldė balanų. Jas sudėjo ant popieriaus skiaučių ir apklojo sausuoliais. Prakuros pečiuke buvo paruoštos. Motinai beliks pakišti uždegtą degtuką.
Ji artėja atsinešdama pilną prijuostę skepetaite pridengto kažko skanaus vakarienei ir dar ne tuščią kibirėlį laiko rankoje. Tyliai užkaičia puodą, pakursto ugnį. Vyras ima peilius ir eina prie namo durų, jas pradaro ir į slenkstį galanda. Sugrįžta ir jau abiejų rankose blizga ašmenys. Jie sėdasi ant suoliuko ir prisitraukia pilną bulvių pintinę. Kartu vakarienei bulves lupa ir potyliai šnekučiuojasi, todėl vaikas jų negirdi. Tėvų nuluptos ir išvirtos bulvės būna skaniausios. Ir berniukas užsidirbo vakarienę: pamatęs, kad mama pila grietinę į muštuvę, nekviestas prisistatė ir pats sumušė gal visą kilogramą sviesto. Ir rankutės neskaudėjo, na, nebent truputį.
Senas didelis ketinis puodas kunkuliuoja. Nukeltas nuo plytos jis garuoja, jame išvirė ėdalas kiaulėms. Šuo užuodė ir savo vakarienę. Jis unkšdamas užšoko ant būdos ir pradėjo berniukui laižyti veidą.
– Tėvai, žiūrėk, šuo prausia vaiką...
– Gal ryte nesiprausei, sūnau?
Tai buvo tokia palanki nors vienskiemenį žodį ištarti situacija, kad tėvai neabejojo išgirsiantys vaiką. Tačiau tas nieko nepasakė, tik atsistojo ant būdos ir rankute parodė į upelį: supraskite, štai kur jis prausėsi.
***
Vieną rytą motina tekina nuskubėjo prie vyro, taisiusio arklio pakinktus. Rankose ji laikė pravyniotą ryšulį, rastą ant tiltelio pakraščio. Jame išplautos jos vyro palaikės kelnės ir labai brangių šokoladinių saldainių dėžė, ant kurios puikavosi ranka užrašyti žodžiai: „Einančiam Saulės taku“.
Sutuoktiniai nieko nesuprato. Sustojo ant tiltelio ir dairėsi nežinia ką tikėdamiesi pamatyti. Besidairydama į šalis motina atsiduso: „Nesuprasti, o gal tai į gera.“ Vyras atitarė: „Taigi, tas ir yra.“ Motina toliau svarstė: „Juk ne iš nieko taip staiga: savo vyro kelnės ir šokoladas.“ Vyras kaip visada: „Taigi, tas ir yra.“ Kai aną rudenį baudėjai, sako, atsitiktinai nušovė kito pamiškės vienkiemio šeimininką, motinos mokytas brolis pasakė: „Vietoj žadėto gero, atnešė viską teršiančią ir ryjančią nuodėmę – nusikaltimą!“ Motina surypavusi: „O kas tokius dalykus laikys namuose? Ir išneša kitiems!“ Vyras vėl ramiai atitarė: „Taigi, tas ir yra.“ Gal jis pritarė žmonos minčiai, žinoma, kad ne kitaip, bet suprask jį kaip nori. Vyras savo gyvenime daug mirčių matė, kaip ir daugelis išgyvenę karą ir pokarį ir dar su tokia maištinga jaunatviška siela ir su priešiškumu tiems, kurie negerbia vietinių žmonių. Sudėtingi buvo laikai, mažai pasikeitę. Jį patį iš mirties gniaužtų išplėšė žmona. Jiems abiems visko užteko, gal todėl žmona buvo atlaidi mylimojo posakiams. Vyro įprastas posakis „Taigi, tas ir yra“, jam tinkantis ir kai jis pritaria arba kai nenori ką nors aiškaus pasakyti, ar kai abejoja ką atsakyti, dabar, tikriausiai, netiko, bet vis tiek jam išsprūdo: „Taigi, tas ir yra...“
Po kojomis šnabždėjo tilto puslentės ir jas sutvirtinantys gal trijų metrų ilgio brusokai, bet rytinio radinio nustebinti ir sugluminti tėvai nieko negirdėjo. Ak, kad žmogus girdėtų tą išmintį, kuri po jų kojomis puse lūpų tariama daiktų! Tik iš atbėgusio berniuko ir išgirdusio dėl ko tėvai mina tiltelį, nutrūktgalviško šokio ir, tėvams prisiminus ankstesnį vaiko pasakojimą apie lietuvišką saulėtą kelią, sutuoktiniams daug kas paaiškėjo. Visa šeima juokėsi su saule, šviečiančia nuo Stirnabalės ir nutiesusia saulėtą taką, kuriuo visi suėjo į namus.
Motina surado mūrelio lentynėlėje ąžuolo gylių ir iš jų išvirė skanią kavą, kurią gėrė su šokoladiniais saldainiais. Gėrė taupiai, palikdami ir kitiems kartams.
Dabar tiek daug žinantis apie Stirnabalę ir purienkrantį upelį, vaikas nuo vandens, tėvų prašomas, atsitraukė, bet besimainančias spalvas bėgančiame vandenyje stebėjo iš toliau ir jomis gėrėjosi. Kartą paėmęs dvigubą sąsiuvinio lapą, nupiešė žalią namą, virš kurio švietė didelė geltona saulė, nuo kurios auksinis takas vedė prie tiltelio, anot močiutės, geriems žmonėms jungusio upelio abu krantus.
Matyt iš po žmonos pado ištrūkęs į vienkiemį užsuko su baudėjais į girią važiuojantis papadinis pikčius. Jis žinojo, kad tokiems aukštiems svečiams, kaip jis save laikė, šeimininkas suras naminės butelaitį. Bet šeimininkas arba neturėjo ką ant stalo padėti, arba iš viso nenorėjo ant stalo padėti. Besidairydamas valdininkas laukė ir staiga kampe etažerėje pamatė vaiko geltonuojantį piešinį ir puspilnę šokoladinių saldainių dėžutę, kokios jis pats sau ne visada leisdavo nusipirkti. Papadinis pasiuto: už tokius dalykus reikėtų prie sienos statyti visą šeimą. Išsitraukė pistoletą ir burnodamas, blevyzgodamas, besišvaistydamas, besikėtodamas ir besidarkydamas ginklu užkliuvo ant sienos pakabintą šventojo paveikslą, kuris nukrito ant žemės ir sudužo. Papadinis iš pasiutimo pamėlo, pradėjo šaudyti į lubas ir kojomis trypti numestą paveikslą. Atrodė padėtis taps nebekontroliuojama. Tada šeimininko rankose suteliūškavo du buteliai. Šeimininkė, ant krosnies paslėpusi vaiką su dar trupučiu likusių saldainių, atnešė užkandos. Tada geradarį vaizduojantis papadinis suplėšė vaiko nupieštą paveikslą ir pagrūmojo, kad nusikalstama veikla ateityje nepasikartotų. Draugiškas pagrūmojimas šeimininkui dar vieną butelį atsiejo.
Neprašytiems svečiams išsinešdinus, berniukas nulipo nuo krosnies. Tėtis šlavė anksčiau įrėminto paveikslo stiklus, mama susėmė tai, kas liko iš sutrypto, suplėšyto šventojo paveikslo, o berniukas rankiojo po visą kambarį išmėtytus piešinio skutelius. Jis neverkė, tik jo liūdnos akutės aprasojo. Motina neišmanė, kodėl dabar taip elgiamasi su žmonės, kuo ir kam prasikalto ji pati, kad taip skriaudžiamas jos mažius, kuris nuo krosnies atnešė saldainius ir pirštukais paprašė valgyti, nes kitą kartą nekviestieji svečiai vis tiek atims. Motinai saldainis strigo gerklėje. Ji atsisėdo ant grindų, pakėlė tolėliau gulėjusias kelias popieriaus skiautes, padavė sūneliui ir pakėlė skarelės kraštelį prie akių. Neteisybė ir atgaila ją, kaip ir visus namus, grauduliu apgaubė. Raselės nudžiuvo nuo berniuko akių. Jis prigludo prie motinos. Vyras tylėdamas žiūrėjo į šeimą, paskui staiga pakilo nuo suolo ir nieko nesakęs išėjo iš namų. Moteris nelaukė sugrįžtančio vyro, ji su berniuku atsigulė ant krosnies.
Kai gaidys ankstyvą rytą kėlė visą vienkiemį, vaikas pabudo kartu su motina. Tėvų lova matėsi tuščia. Motina išskubėjo laukan, o paskui ją ir berniukas. Abu iškart pamatė prie tiltelio atsiradusį koplytstulpį, kurio viršuje švietė medinė saulė. Vaikas net patrynė akis: juk ne medinė, švietė auksinė saulė, o jos spinduliais geltonas Saulės takas vedė į jų namus. Prie koplytstulpio atsiklaupęs tėvas akmenimis baigė tvirtinti Saulėto tako pagrindą.
-Tėti, - sušuko berniukas, - Nuostabus Saulės takas!
Išgirdęs sūnaus balsą, tėvas visu kūnu sudrebėjo. Lėtai priėjo ir paėmė jį ant rankų. Lyg Saulės tako apakinta, motina akis užsidengė skarele ir kukčiodama įsikniaubė į vyro krūtinę.
Tylaus berniūkščio ieškančiomis ir atrandančiomis akimis pagyvenęs vyras žiūrėjo čia į savo šeimą, čia į naują plieskiantį Saulės taką.
-Žiūrėkite! – vėl tylą nutraukė berniukas.
Tėvai sužiuro, kur rodė vaiko rankutė: už Saulės tako ir geltonų purienų žiedų, sultingoje Stirnabalės pievelėje ganėsi stirnos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
