VISUOMENĖ
02 20. Saulės taku (2 dalis)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
O gal todėl nepajėgia, kad nenori, nežino jų papročių, nemėgsta geltonu takeliu gimtinės laukais pėdinančios lietuvybės, niekam negrasinančios, o tik saugojančios savuosius su savo spalvų spektru, kurį priešiškai nusiteikusiems nelengva iškreipti ir žmones paversti kitokiais. Piktavaliai tikėjosi, kad greitai bus taip, kaip jie nori. Jie neperprato kitokių papročių ir kultūros žmonių, blogai suprato ir dar blogiau kalbėjo lietuviškai. Senelis pasakė, jog esą daltonikų žmonių, kuriems kito žmogaus širdies spalvos apskritai nereikalingos, nes jie vaikšto savais bespalviais takais, vedančiais iš nakties į naktį. Gyventi vien naktyje, vaikui atrodė per daug nyku. Vaikas džiaugėsi, kad saulės takai negeriems žmonėms nepasiekiami, o saulės upelių tėkmė ir jų pakrančių grožis nesunaikinami.
Senelis prisiminė, kaip kartą kuoduotoji viršininkė net buvo pažadėjusi vyrams, atvažiavusiems į malūną: išnaikinusį pakrančių geltonį apdovanos. Berniukas nesuprato, kaip tada vaikščios lietuviškos dvasios, jei dings saulės spalva, apskritai, kaip galima išnaikinti saulės spalvą?! Būdavo, jog geras žmogus, labai panorėjęs, nuo Stirnabalės iki dangaus skliauto pamatydavo nušvitusią vaivorykštę, kurios viduriu auksiniu saulės taku, garbingų žmonių vėlės kilo į dangų. Dabar vaikas žinojo, kad gražiuoju saulės taku vaikšto lietuvybė, – tai buvo šių vietų senųjų protėvių pramintas takas.
Jeigu jau yra toks takas, tai vėlės gal juo ir kildavo aukštyn, mąstė namo eidamas berniukas, bet sielos tai pasilikdavo su žmonėmis, nes kokie būtume lietuviai su svetimomis sielomis. Tada prie to malūno buvusių vyrų akys nukrypę į berniuko tėvą, šalia kurio namų tyvuliavo nuostabusis geltonio tvanas. Vyras, nelaukdamas savųjų raginimo, juo labiau nurodymo iš viršaus, susirinkusiems ne tik girdint, bet ir prunkščiant, čiaudint ar kosint, pažadėjo, kad daugiau purienų žmona nebesės ir negražiai vadinama atvykėlė iš bažnytkaimio liko patenkinta. Kai pavakare vežimas su miltais įdardėjo kieman, žmona jau žinojo, kas nutiko prie malūno. Vyras piktai metė žvilgsnį į nežinią ir paleidęs pro dantis seilių čiurkšlę, iškošė žmonai: kiekvienas silpnaprotis savaip kvailioja. Vaikas girdėjo ir pašiurpo: žvėris, ir dar sergantis, tai jau tikrai menki juokai, nieko gero nelauk.
Priešingai atsibastėliams, vietiniams gyventojams patiko upelio geltoni krantai, vaivorykšte jungiami su kalvotomis, miškingomis, labai vaizdingomis apylinkėmis, kurias, žinoma, labiausiai puošė purienos, ir kurių žmonės negalėjo nenorėti. Berniukas įsivaizdavo, kaip nuo kaimynių prašymų motina gynėsi: tik didžiajame kiemo darželyje po svetainės langais ir galinių namo palangių gėlinukuose, kaip tėvai vadino nedideles beveik kvadratines žiedais apsipylusias lysveles, gėles prižiūrinti, jų sėklas rudenį renkanti, o pavasarį sėjanti, moteris išpuoselėjo tokį grožį, bet tikriausiai slapukavo, kad nesėja purienų, nes tokios gražios savaime argi gali išaugti, o mamos gėlių prašytojos, matyt, labai purienų pageidavo. Vaikas nesuprato, kaip galima tokį grožį kitur turėti, jeigu ten joks upelis neteka. Pavasarines saulutes vaikas matė tik prie savojo upelio, o kitas upelis nežinia ar kur nors dar buvo. Besijuokiančios geltonžiedės pilnavidurės saulutės, iš aukštybių maloninamos skaisčios saulės, nusaulino, nuauksino visus krantus. Tėtis net svarbų žodį, sprendžiant iš motinos prie lūpų pridėto piršto, pasakė – labiau sulietuvino kažkieno nutautinamas apylinkes. Vaikui pats neilgas upelis buvo mielas, su kuriuo susidraugavo, kurį su malonumu kasmet išbraidydavo iki pat tiltelio, ties kuriuo upelis siaurėjo, gilėjo, po juo gargaliavo ir šėlo, o už tiltelio garmėjo į griovį ir skubėjo į mišką.
***
Už tvarto iki pamiškės savo vaisiais viliodamas ir miško nuo vėjų saugomas suaugo gražus sodas. Gerai išmokęs karstytis vaismedžių kamienais ir šakomis, berniukas motinai priskindavo raudonšonių nuo pačios obels viršūnės, nors prisirpusių obuolių buvo ir žemiau; surinkdavo visus krituolius, o jei reikėdavo, dar ir pats papurtydavo šakas ir pakrėsdavo vaisių, kuriuos mama skirstė: vieni kiaulėms, kiti obuolienei, o dar kiti kompotui arba kepimui. Nors visi vaisiai buvo skanūs, bet valgymui iš vytelių tėčio pintoje vaisinėje ant stalo stovėjo alyviniai, saldiniai ir dar kitokie gardūs obuoliai su geltonomis, raudonomis ir mėlynomis slyvomis. Kartą atėjęs kaimynas, žiūrėdamas į spalvotus vaisius, pasiguodė, kaip per juos prarado priekinius dantis. Žmogus geltonųjų ir raudonųjų slyvų atsinešė iš kitur, o namuose priskynė žalių, bet irgi prinokusių didžiausių vaisių. Pirmokė dukrelė išdėliojo vaisius, matyt, parinkusi nevykusią spalvų kompoziciją, kad pamatęs valdininkas ant stalo naujos valdžios jau uždraustą sunaikintos valstybės vėliavą. Kol šeimininkas susiprotėjo, karininkas dėl tokio spalvų derinimo jau buvo pajuodęs iš pykčio ir taip rėžęs ginklo rankena šeimininkui į dantis, kad priekiniai dantys išsilakstę po pastalę ir pasuolius. Iki paryčių kruvinas šeimininkas naminuke malšino svečio politinį skausmą ir stengęsi užglaistyti mažos dukrelės nusikalstamą apolitiškumą.
Vieną popietę į vienkiemį užvažiavusiai kuoduotai viršininkei iš bažnytkaimio, patiko pamatyti obuoliai didelės alyvinės obels viršūnėje. Vyras buvo darbe. Berniukas suprato iš motinos akių ir kaip mat įsirangė į pačią vaismedžio viršūnę ir juos nuskynė. Patenkinta viešnia atidarė šokoladinių saldainių dėžutę ir pakvietė vaiką pasivaišinti. Vaikas, nors ir labai norėjo, neišdrįso paimti viso saldainio, kad neužtrauktų namams nemalonės, tik menką nuoskilą tepaėmė. Paskui berniukas dar lipo į kriaušę ir slyvą ir nuskynė tuos vaisius, kurių pageidavo neprašyta viešnia. Taip vienkiemis pelnė valdžios ramsčio palankumą, net pamiršusios savo nurodymą daugiau purienų nebesėti.
Atsitiko taip, kad su mama atėjusi kaimynės dukra atsinešė kačiuką, kuriam nusibodo ramiam ant mergaitės rankų sėdėti ir jis ištrūkęs nušoko ant žemės. Šuo, rodės, tik to ir laukė– puolė katiną, kuris akimirksniu jau buvo medyje ir vis dar lipo aukštyn ir aukštyn, kol atsidūrė laiboje nuo vėjo ir katino svorio svyruojančioje beržo viršūnėje. Šaukimas, kvietimas ir maistu viliojimas nieko nepadėjo, rodėsi katinui patinka medžio viršūnėje suptis vėjyje.
Tada mergaitė lyg tarp kitko išpyškino, kad berniukui, jeigu jis panorėtų, būtų vieni niekai iškelti bėglį. Moterys nedrįso vaiko prašyti lipti į tokį aukštį, o mergaitė maivėsi ir neprašė. Nespėjo visos kaip reikiant susigaudyti, o berniukas su katinu jau lipo žemėn. Paklaustas, ką iš aukštybių matė, atsakė:
–Saulės taką.
–Ką tokį? – perklausė mergaitė.
–Taką, kuriuo vaikščiojame!
Mergaitė patempė lūpą: berniūkščio būta ne pėsčio – mokėjo atsilyginti.
Vaikas galėjo įsliuogti į aukščiausius beržus, juodalksnius ar pušis, nuo kurių matėsi į girią sukantis vieškelis, kuriuo važiuodavo tuščios ar su gyvuliais arba kareiviais mašinos. Kartais mašinos būdavo dengtos ir ką veža negalėjai žinoti. Nulipęs žemėn jis pasakydavo tėčiui ar mamai ką matė.
Kitą dieną berniukas pastebėjo kelias mašinas su kareiviais vieškeliu girion nurūkstančias. Naujienos nebuvo kam pasakyti, nes išvažiuodami į bažnytkaimį tėvai įspėjo, kad šįkart grįš labai vėlai, gal net paryčiais.
Baigęs vakarinę ruošą vaikas dar neskubėjo gulti, bet, kaip įpratęs, įsiropštė į pačią juodalksnio prie upelio viršūnę. Vakaras nebuvo nei vaiskus, nei ramus: nuo pievų jau kilo rūkas, tiesa, poskystis, bet tirštėjo kartu su vakaro sutemomis, o girioje girdėjosi šaudant; vieškeliu burzgė mašinos, keliuku nudardėdavo vienas kitas vežimas. Žmonių beveik nesimatė o laukuose nakčiai palikti labiau nei kada bliovė gyvuliai; arba tai ten, tai šen girdėjosi ne visai aiškūs garsai ar šūkaujant svetima kalba, kad net šunys pradėjo pikčiau skalyti.
Tirštėjančiose sutemose tarp Stirnabalės krūmuotų kelmų berniukas pastebėjo judantį baltą daiktą. Jis keistai zigzagais artėjo prie upelio ir dingo pakrantės krūmuose. Berniukui nekilo abejonių, jog tai pas jį atėjo jo ieškoma dvasia. Gal būt ten, kur jį ištirpo, yra tako tarp gyvybės ir mirties pradžia. Gal jis pats ten laukiamas, kad patirtų tai, ko dar nebuvo patyręs. Vaikas nusliuogė nuo juodalksnio ir tekinas pasileido upelio pakrante. Žolėje gulėjo basas, vienmarškinis tik su apatinėmis kelnėmis žmogus.
-Ar jūs dvasia? – paklausė vaikas.
Vyras atsimerkė ir žiūrėjo į klausiantįjį.
– Aš ieškau lietuviškos dvasios, – paaiškino vaikas.
-Kam tau jos reikia?
-Aš noriu jai padėti.
– Padėti? – perklausė gulintysis. – Nubėk pakviesti tėvą ar ką nors iš suaugusių.
– Nieko nėra, aš vienas. Eime.
– Aš sužeistas, negaliu eiti.
Dabar berniukas pastebėjo, kad vyro rūbai kruvini.
Berniukas nieko nepasakęs paėmė sužeistąjį už pažastų ir truktelėjo į vandenį. Srovė pagavo ir pradėjo nešti, berniukui tereikėjo laikyti pakeltą vyro galvą.
– Ar matote, artėjam prie tiltelio. Mums reikia ant jo užsiropšti, – pasakė vaikas.
Kaip jie abu besistengė, bet upelis sužeistojo nepaleido. Vyras tvirtomis rankomis įsikabino į tiltelį. Berniukas dairėsi, jis bijojo, kad nepasirodytų tie, kurie ėda žmones.
– Palaukit, aš tuoj sugrįšiu, – pasakė staiga nubėgdamas.
Kai vaikas su karučiu priartėjo prie tiltelio, ne juokais išsigando: sužeistasis stovėjo ant tiltelio pakraščio ir svyravo kaip žilvytis vėjyje. Jeigu neišsilaikys ir nuvirs į vandenį – atsidurs anapus, iš kur sugrįžti dar nėra takelio ir bėglys pražus.
-Laikykitės! – suriko vaikas, stumdamas priekyje savęs karutį, link svyruojančio žmogaus ar dvasios, linkstančios virš karučio ir visai be garso įslinkusios vežimaitin.
-Tai aš atėjau gyvybės taku, – lyg pats sau, lyg vaikui pasakė vyras. Jis kabinosi rankomis į žolę, net į kietą perdžiuvusią žemę, net karančiomis sužeistomis kojomis stūmėsi ir vaiko tempiamas karutis išriedėjo iš daubos. Berniukas atnešė palaikes tėvo kelnes ir mamos išplautą puodkelį, kurį sužeistasis plėšė atraižomis, kuriomis užveržė kojas, bandydamas sustabdyti kraujavimą.
– Tikriausiai žinai, nuo čia netoli miške yra dvilypis ąžuolas, ar įstengsime jį pasiekti? –paklausė vyras.
-Žinoma, – net nesuabejojęs atsakė berniukas.
Kai karutis sustojo prie iš šaknų išaugusio dvikamienio galiūno, vyras nusliuogė nuo karučio ant žemės ir, padėkojęs, paliepė berniukui greičiau grįžti namo.
– Tai ar jūs lietuviška dvasia? – neatlyžo vaikas.
– Aš kaip ir tu, kaip dauguma mūsiškių, ir lietuviška dvasia, ir kūnas.
– Bet kodėl man kelyje labiau nepašvietėte, gal nebūčiau į akmenis nusimušęs pirštų?
– O akmenys tam ir yra, kad berniukai nusimuštų kojų pirštus. Tada berniukai greičiau auga!
Matydamas sutrikusį vaiką, sužeistasis ramiai tarė:
– Todėl, kad važiavome savaime aiškiu lietuviško kraujo taku. O kai rytoj pažiūrėsi į Stirnabalę, matysi mūsų stiprybės – lietuvybės saulėtą taką!
Vėlyvą rytą jį prikėlė nuo gyvulių ruošos grįžę tėvai. Iššokęs iš lovos, vaikas pirmiausia pripuolė prie lango: ir tikrai, nuo Stirnablės iki girios švietė nuostabi vaivorykštė su saulės taku viduryje.
Jis papasakojo tėvams apie sutiktą vienmarškinę lietuvišką dvasią ir saulėtą lietuvybės taką, kuriuo einant išliekama oriu žmogumi. Tėvai buvo patenkinti mažiaus apsiskaitymu, jo lakia fantazija, bet vis dėlto motina sunerimo, todėl apie Saulėtą taką, vedantį į mūsų savastį ir ją padedantį saugoti, patarė kalbėti nebent tik su saviškiais.
***
Žemėje berniukui buvo neįdomu. Dažniausiai šmižinėjo svetimi žmonės, o kartais ir su savo šunimis. Berniukas iš pasiektų aukštybių labiau stebėjo aplinką, negu klausė žemėje vaikščiojančių žmonių kalbų. Tačiau kartą sėdėdamas slyvoje prie lauko virtuvėlės, vaikas nugirdo jį sudominusį moterų pokalbį tik iš pradžių visai neįdomų: pas motiną atėjusios audėjos kalbėjo apie mestuvus, ir muštuvus, apie skietą, šaudyklę ir šeivas, stakles, trinyčius ir dar kitokius neįdomius dalykus, kai staiga viena moteriškaitė pašnibždomis paklausė, ką audėjos galvoja daryti su geltona spalva, kurios audekluose valdžia nepageidaujanti matyti, net geltonos juostos neleidžiama įausti – kuoduotoji valdžia pagarsinusi, kad lietuvišką dvasią iš visur reikia įkaitinta geležimi išdeginti, visais bizūnais ir vytiniais išguiti ir ji taip padarys.
Atgal
.jpg)
