VISUOMENĖ
02 20. Vieni juos saugoja, kiti iš jų tyčiojasi ir niokoja
Vytautas Paliukaitis
Per pralėkusius dešimtmečius daugybę laisvesnių valandėlių skyriau gražiausių iš Dievo sukurtos augmenijos – medžių stebėjimui. Kaip mano apmąstymai evoliucionavo, gerb. skaitytojai supras iš žemiau pateiktų faktų.
Prie upės, ištekančios ir pasiekusios per girią – iš už septynių km.esančio Ežerėlio durpyno – mūsų pavyzdingai tėvų tvarkytą, prižiūrėtą sodybą, didžiąją medžių dalį sudarė abiejuose jos krantuose sulapoję alksniai. Mat ši, kaip aš savo pažįstamiems vadinu „demokratiškiausia“ medžių rūšis mėgsta drėgmę, o vaikystėje, kai bandydavau kuo aukščiau į apystorį alksnį palipti, trapios šakelės greitai lūždavo. Kartą, kai vėjuotą dieną pasiekiau aukšto alksnio pačią viršūnę, tik triokštelėjo ir nusiritau per apatines šakas žemėn, kurioje vešliai augo žolė. Tai buvo paskutinėmis vasaros atostogų dienomis, rudenį jau mokiausi 5-oje klasėje. Tas alksnio, likusio be viršūnės įvykis privertė likusiais dešimtmečiais su ypatinga meile, pagarba paliesti pavasariais besiskleidžiančio jauno medelio šakeles, rudens spalvų margumyne pakelti umbros (Italijoje Umbrijos vietovėje kilusi dailininkams žinoma nuo seniausių laikų) atspalvio žemėn nukritusį žalsvai rusvą lapą. Ilgai stebėjausi, kodėl piešimo pamokų užduotys mūsų Zapyškio septynmetėje mokykloje apsiribodavo klevo ir ąžuolo lapais...
Nors beržų mačiau įvairaus amžiaus, vieni jų žavėjo plačiai išskleistomis šakomis, mat augo laisvėje, žmones nuo jų skyrė aptvarai, kiti stebino vyravusiais kamiene baltesniais už sniegą plotais, kas nuolat gražindavo mane prie klausimo: kaip iš tamsios žemės išauga švariausias galiūnas? Pradėdavau išvesti paraleles – juk ir turtuolių rūmuose – Lietuvos istorija daugelį kartų įvedinėta juodais darbais pasižymėjusių vyrų, pasirodydavo šviesuoliai.
Naujausias reiškinys iš sostinės, vieno iš naujausių gyvenamųjų rajonų sušildė mano krūtinę. Praeidamas pėsčiųjų alėja pro vaikų darželį, išvydau prie maždaug kumščio storio berželio besikalbant mergytes. Pirmoji, matyt, jau iš vyresniųjų grupės, rodė į medžio šaknis ir aiškino mažajai: „Žiūrėk, čia jo kojos, o rankos – retos, bet į saulę iškeltos“.
Toje pačioje vietovėje, ant kalvelės, lietingą dieną tarp medžių jauni vyrai mėgsta lapuočių priedangoje išgerti stipriųjų alkoholinių gėrimų. Norisi ir atsisėsti. Atsinešę iš namų, nupjauna 10 cm skersmens drebulę ir pasidaro... suoliuką. Dar „gražiau“ elgiasi tie, kurie landšaftiniame draustinyje, iš Žvėryno transporto magistralės šiaurinėje pusėje, dar neprivažiavus T.Narbuto stotelės, organizuoja taiklumo pratybas – prie pušies prikalę didoką balto kartono stačiakampės formos lakštą, iš nuotolio mėto peiliais. Tokio tyčiojimosi iš gamtos iki šiol dar nebuvau regėjęs. Apie 10-13 metrų nuo taikinio pamačiau ištuštintus degtinės butelius. Ne kartą literatūros kūriniuose mes randame, kaip stipriai lietuviai jaučia medžio poveikį. Prisimename didžiausio mūsų prozos meistro dzūko Vinco Krėvės kūrybą.
Susiedamas su mūsų tikrovės aktualijomis vieno iš drąsiausių Seimo opozicijos lyderio gerb.A.Kubiliaus straipsnį „Lietuvos aide“ (02 06), drįstu teigti, kad jis tvirtybe prilygsta ąžuolui.
Atgal
.jpg)
