VISUOMENĖ
02 08. Vis tas noras kam nors įtikti
Gintautas Iešmantas
Sena mūsų liga: „O ką pasakys kiti?“ Tokie balsai pasigirdo, ginčijantis, kaip turėtume pasuose rašyti pavardes. Esą pasirodytume vakariečių akyse nekultūringi, jei pirmajame puslapyje teiktume jas tik lietuviškais rašmenimis. Būtume neva baltos varnos Europoje. Iš tikrųjų tie mūsų „kultūringųjų“ nuogąstavimai byloja apie baimę išsiskirti, būti savimi, išduoda taikstymosi įprotį įsigraužusį nuo amžių širdyse ir protuose. Kur tas įprotis nuvedė, žinome visi, net tie „kultūringieji“. Šiandien sąlygos, suprantama, kitokios negu prieš kelis šimtmečius. Bet nepagarbus tonas apie mūsų kalbos savitumą, kurį ardo originalus pavardžių rašymas – ne tik asmens dokumentuose, visur – labai panašus. Rašymas lietuviškais rašmenimis esąs toks menkniekis, apie kurį ir kalbėti neverta. Viena ar trys raidės!Argi tai svarbu? Užtat mes prilygsime kultūra vakariečiams, mus gerbs už palankų žingsnį, ypač kaimynai lenkai. Bet kaip mes patys jausimės, kokią įtekmę gyvenime turės šiurkštus savitumo nepaisymas? Tik retrogradai, girdi, gali baimintis. O štai latviai nesiekia kam nors įtikti, rašo viską savaip, nors jų kalba yra kur kas modernesnė. Jie saugo esantį savitumą kaip akies vyzdį. Juk kalba ir yra tautos akys, jos sielos esmė. Lankstančius stuburą likimas dažnai skaudžiai nubaudžia. Gaila, kenčia dažniausiai nekalti.
Atgal
.jpg)
