VISUOMENĖ
02 08. Saugokime savo širdžių statinius
arba Kada įvyks abejingumo laidotuvės Lietuvoje
Aleksandras Kavoliūnas
Savotiškas šiandienos gyvenimas: trypiama viskas, kas gali būti sutrypta (visur ir kiekviena pasitaikiusia proga), t. y. žmogus nebegali nuo kitų žvilgsnių, o dažniau – liežuvių nei pabėgti, nei pasislėpti. Gyveni lyg zooparke: visi viską mato, viską nori sužinoti apie visus – jokio privatumo!
Kaimynų balsai už tavo buto sienų, už kurių turėtum jaustis lyg tanke, girdėti, lyg jie būtų tavo buto gretimame kambaryje... Net buityje jokio privatumo, taigi ir jokios pagarbos.
Viskas išrenginėjama ir apnuoginama: jei ne fiziškai, tai bent apkalbomis... Kas tu, kur buvai, ką ir kodėl darei ir t. t. Koks gi tikslas arba tokio elgesio rezultatas?! Nagi apkalbomis bandoma žmogų išrengti bei apnuoginus tokiu būdu – pažeminti.
Visuomenė tuo mėgaujasi (ir paslapčia džiaugiasi – kad tik ne pas juos) ir toleruoja: tai, kas asmeniška, brangu bei sakralu, bandoma sutrypti bei visaip išniekinti! Masiniai linčo teismai už akių. Kažkokios pamišimo lenktynės... Akivaizdžios cinizmo pamokėlės... O ką jau kalbėti apie vaikų grobimus iš šeimų..?!
Sąlygos arba keli žingsniai iš tokios padėties išeiti...
Yra toks dėsningumas: jei padarai vieną žingsnį link nepagarbumo, sekančio panašaus žingsnio tikimybė padidėja. Taip pat, jei padarai pagarbų gęstą, sekantis galiausiai bus panašus...
...Jei matai besityčiojant iš tau brangaus Asmens, nutrauki tiradą, ar netgi žiūrint kokią nešvankią TV programą, pasišalini ir nebežiūri laidos, kurioje tyčiojamasi iš tavo pamatinių vertybių ar tau brangaus žmogaus: ,,Atstumk nuo savęs nedorą burną, ir iškrypusios lūpos tebūna toli nuo tavęs“ (Patarlių 4, 24). Raštas taip pat sako, kad palaimintas žmogus, kuris nesėdi su apjuokėjais (Psalmių 1, 1).
Pas Valdensus (keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija. Valdensai savo dvasia buvo ypatingai artimi Reformacijai, nes siekė pažinti tiesą iš paties jos šaltinio ir atskirti Kristaus mokymą nuo žmogiškų tradicijų) buvo toks paprotys: jei kas kalbėdavo nepagarbiai apie kitą asmenį jam nesant, tokį iškart nutraukdavo. Deja, deja, bet net šių dienų krikščionys tuo nepasižymi...
...Kartą pamynęs principus, širdies nuostatas, kurios tau brangios ir kurios gal net patraukė prie tavęs žmones (jei tu vedlys), gali išjudinti ne tik statinio sienas, bet ir visą vertybinį širdies statinį: pasitikėjimą, moralę, šventumą, principingumą ir net dvasinį imunitetą!
Todėl – neįsileiskime parazitų bei graužikų nei į sodą, nei į šeimos, Tautos bei Bažnyčios vynuogyną! Geras sodininkas tuo ir pasižymi, kad laiku apgenėja medelius bei išnaikina parazitus. Senovės tautos turėjo tokios rūšies tarnystę: sargus ant miestų sienų, trimituojančius ir įspėjančius apie atslenkantį priešą bei kitus pavojus. Sargai ir yra tam, kad juos (graužikus bei visokius kenkėjus) vytų lauk. Bet vietoj to, juos pačius veja lauk!!!
Sargai (budinti bei valdžią prižiūrinti visuomenė ar pavieniai asmenys) ir yra tam, kad identifikuotų priešą, t. y. vilkus avies kailyje. Ne, ne, ne – tai tikrai ne vietinės raganos–astrologės ar vangos su nostradamusais...
Nuo ko viskas prasideda...
O viskas prasideda nuo mažo: nuo neišplauto puoduko, nešvarios lėkštės, paduotos savo artimui, nuo apčiulpto šaukšto, kuriuo dedi košės svečiams...
Smulkmenos..?! Gal... Bet smulkmenose slypi didelė jėga: ant mažo paslysti, nuo mažo pakyli dideliam...
Kas tas mažas ar ta banano žievė, ant kurios paslysti? Neatsargus žodis, kurio nebegrąžinsi... Atminkim, kad žodis (kaip dviašmenis kalavijas): žeidžia arba gydo – nelygu kaip panaudosi. Panašiai, kaip ir vaistas: jei nedaug – gydo, jei piktnaudžiauji – kenkia...
Smulkmenos gali sugriauti net didžiausią statinį: netikusi cemento kokybė ir t. t. Nėra nereikšmingų dalykų, yra tik mūsų abejingumas (neatleistinas) ir apsileidimas.
Todėl atminkim, kad tą dieną – dieną X: sugriovimo ir galimų netekčių, galima sustabdyti! Tad budėkime ir melskimės, kad ta diena mūsų neužkluptų netikėtai. Ir neužmirškime, kad mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių, (žr. Patarlių 18, 21).
Tad palinkėjimas būtų toks: saugokime savo širdis, savo gyvenimo privatumą, šventumą, šeimos skaistumą, nes kas sakoma draugui, nebūtinai turi girdėti priešas.
Tai Dievo trimitas tautai, įspėjantis, prašantis paklausyti ir nebeignoruoti Jo balso, nebeatmesti Jo malonės, duotos išsigelbėti žmonijai nuo amžinų kančių...
Todėl Dievas vėl nustato tam tikrą dieną: ,,Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Hebrajams 4,7).
Atgal
.jpg)
