VISUOMENĖ
02 08. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
„I know you know / Your intelecktual protests
Are a bore“ (iš populiarios anglų dainos)
„Aš žinau ir tu tai žinai/
Tavo žodiniai protestai nuobodūs./
Masinis lietuvių bėgimas iš šalies, kaip ir bėgimas į alkoholizmą, savižudišką elgesį ir įvairias narkomanijas (seksą be meilės, sėkmės bet kuria kaina /kai nužudo partnerį ir pasisavina akcijas/ svaigulį, svaiginimąsi valdžia ir pan.), kelia jai egzistencinę grėsmę. Susidaro įspūdis, kad toks elgesys (angl. escapism) susijęs su dominuojančios politinės klasės vidaus real politik, kurios tikslas – stiprinti baudžiavinį kapitalizmą (angl. bastard capitalism).
Argi gali būti, kad tauta pati sau grasintų ar norėtų išnykti? Autoriai, analizuodami dominuojamųjų ir dominuojančios politinės klasės elgesį kaip išorinį jų tikrųjų motyvų atspindį, siunčia signalą sau ir pasauliui, kad Lietuva, nekreipdama į tai (egzistencinę grėsmę) dėmesio, darosi neprognozuojama valstybė.
Uptonas Sinclair‘is, humanistas ir socialiai pažemintųjų (angl. „inferiorized“) bičiulis, savo romano „Džiunglės“, JAV literatūros klasikos, potekste apie tai prabilo aname amžiuje. Paskui, įsisukęs į politinės kovos su Amerikos dominuojančia politine klase verpetą, ieškojo, gal ir atrado kelią, kuriuo Lietuva turėtų eiti, kad pasuktų iš skurdo ir neteisingumo džiunglių namo (į namus), t.y. imtų kurti kapitalistinę santvarką visiems – kaip Danijoje, Švedijoje. Airijoje ar Estijoje. Šis tekstas apie tai.
Įžanga
Lietuvai būtina atsisakyti benkartinio kapitalizmo, kitaip naujojo feodalizmo. politikos nekovoti su skurdu ir neteisingumu. Taip pat būtina turėti pabėgėlių reikalų ministeriją bėgantiems nuo skurdo, neteisingumo ir kitų politinės klasės ištvirkavimo (angl. political debauchery) formų į užsienį ir savižudybes suskaičiuoti ir laidoti
Upton‘o Sinclair‘io, Nobelio premijos laureato, romanas „Džiunglės“ (angl. „The Jungle“), tapo aktualus dabar, kaip niekada, kai lietuvių, Lietuvos piliečių, bėgimas svetur tapo masinis.
Tada, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kai amerikiečių literatūros klasiko vaizduotei kažkodėl užkliuvo lietuvių (angl. „Lithuanian“, matyt, melodingai skambėjo kaip negirdėta egzotika) emigrantų gyvenimas Čikagoje, tokio sąjūdžio nebuvo. Vėliau iš buržuazinės Lietuvos į Ameriką šimtai, ir tūkstančiai bėgdami nuo skurdo. žinojo, kad jų ten niekas nelaukia ne tik su pyragais, bet ir su juoda duona. Ir neraštingieji, taigi negalėję skaityti romano, žinojo, kad važiuoja į džiungles. Ir neapsiriko: jų darbas Čikagos skerdyklose toks, koks pavaizduotas romane, labiau primena koncentracijos stovyklą. Pragiedruliai tų žmonių gyvenime buvo virtualūs: malda, prisiminimai apie Lietuvą, dainos, vizitai į salūną pasigerti, kaimiečių kalba ir apkalbos, stipri viltis sugrįžti. Kaip parašė laureatas, lietuvių likimas tose Čikagos džiunglėse buvo liūdnas: pagrindinis herojus žūsta, toli nuo tėvynės.
Nes emigrantų funkcija kaip ir tų kiaulių: paskersti ir paversti mėsa, kad neštų pelną. Kaip žinoma, kol kiaulė gyva jos reputacija bloga (sako, kad nešvari), kai paverčiama mėsa, jau o‘key: o mėsa pinigais - jau nekvepia.
Dabar į Vakarų džiungles bėga ne kokie nešvarūs kaimo primityvai, bet, kaip ir tada, pasirengę dirbti bet kokius nešvarius darbus. Ką jie jaučia, niekam nerūpi.
Todėl Lietuvai be galo svarbu turėti pabėgėlių reikalų ministeriją, kad galėtų mėginti pakeisti trendą: rūpintųsi pabėgėliais, t.y. teiktų humanitarinę pagalbą, tuo milijonu, kuris jau evakuotas į Vakarų džiungles. Galima čia ir biznį padaryti: iškelti lyg ir pakasynas tam milijonui, o tam reikia biurokratizuotos institucijos, kuri tai organizuotų.
Dabar Lietuva rengiasi priimti pabėgėlius iš Afrikos. Tai kažkas nauja, Lietuva turės kai ko išmokti. Iš čia pabėgusiam milijonui, tarp jų nemaža dalis su universitetiniu išsilavinimu, nebuvo sąlygų įgyvendinti elementariems lūkesčiams, bet Lietuva rengiasi, pagal komandą iš ES, sudaryti tokias sąlygas afrikiečiams. Jie bėga nuo karo, tai akivaizdu.
Bet koks karas vyksta Lietuvoje, kad iš jos masiškai, neorganizuotai bėga ten, kur, iš esmės (tai visiems – ir evakuojamiesiems, ir evakuatoriams – žinoma), jų niekas nelaukia? Tai klausimas vertas, kaip sako Amerikoje, 64 tūkst. dolerių.
Jie, pabėgėliai lietuviai, patys, diskriminuojami ir žeminami, turi įsikabinti į svetimą aplinką, kentėti, nepasiduoti, išmokti išlikti kitų dominuojamoje aplinkoje, žinant, kad praradimai neišvengiami. Tam, t.y. kompensacijoms už praradimus, ES neskiria 10 tūkst. eurų. Ir pabėgėliai, kuo daugiau iš pradžių jaučiasi pažeminti (angl. „inferiorized“), tuo išradingiau keikia tėvynę Lietuvą, ir greičiau, atsikratę lietuvybės atributų, pritampa prie naujos aplinkos. Kai kurie vėl tampa Lietuvos patriotais. Painiodamiesi, ar tyčia painiodami, tautybės ir pilietybės sąvokose, prašo dvigubos pilietybės.
Kaip žinoma, pilietis, pilietybė, politika (politics ir policy) pareina nuo žodžio „polis“, t.y. pilis. Kam jam, ypač Anti-Lithuanian Lietuviui, pilietybė, kuri įpareigoja pilį ginti, jeigu pabėgo iš pilies, iš savo pasaulio, vadinasi, ją išdavė?
Jeigu Lietuvos institucijoms pavyks suteikti humanitarinę pagalbą, t.y. pasirūpinti, tais šimtais ar tūkstančiais, kurie iš Artimųjų Rytų ir Afrikos atbėgs čia pasislėpti nuo karo, tai mūsų valstybinės institucijos, sukaupę patirtį, galės ją pritaikyti vietiniams, kurie jaučiasi ir yra čia nereikalingi, kai jiems paskiriamas likimas būti pažemintiems skurdu ir neteisingumu. Vien dėl tos pamokos privalu tų afrikiečių ir arabų priimti nei daugiau nei mažiau – tiek, kiek ES liepia.
Atrodo, Lietuva bus priversta steigti pabėgėlių ministeriją arba bent departamentą, nes problemos didelės. Ir humanitarinės, ir politinės, ir dvasinės, ir psichologinės, ir psichinės. Parlamentinės komisijos su aktyviuoju Valdu Vasiliausku, kaip nuo anų vergov4s laikų įprasta, tos dūminės propagandos uždangos neužteks. Priėmus pabėgėlius iš Afrikos teks siekti rezultatų (kad afrikiečiai nebėgtų į Vokietiją). Kažkas turi būti, arba bent imituoti, atsakingą, kad neatrodytų, jog už tai atsakinga korupcijos sistema.
Visi į mus žiūrės, kaip mūsų politinės klasės čiukuras mokysis meilės savo žmonėms, rūpindamiesi svetimais pabėgėliais. Kad mes nesirūpiname savais pabėgėliais, ES pelninga, jiems reikia pigios, ir baltaodės, darbo jėgos: gali mokėti trečdalį atlyginimo, kurį gauna savieji, kurį čia pat išleidžia, ne Lietuvoje, ten moka mokesčius.
Susidaro įspūdis, kad iki šiol mūsų institucijoms, mūsų partijoms, mūsų vadovams net į galvą netoptelėjo, kad iš Žiežmarių, Skaudvilės, Perlojos, Pakruojo ar Kruonio svajojančius bėgti jaunus žmones galima integruoti savo teritorijoje, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Juodkrantėje. Tauta neišsilakstytų. ES tam galėtų skirti tiek kiek pabėgėliams iš Eritrėjos. Dabar parama žmonių nepasiekia, kažkur dingsta. Akivaizdu, kad mus į ES priėmė tik kaip teritoriją – be žmonių. Iš tikrųjų tai tik įspūdis: visi, ir ES, ir Lietuvos institucijos, viską gerai suvokia, nes, imdamiesi priemonių prieš bėgimą, negalėtų įgyvendinti savo slaptos politikos (angl. „policy“ ): kuo daugiau evakuotų į užsienį, tuo mažiau Lietuvoje bedarbių, tuo daugiau pinigų atsiųs (sako, čia apsilankę išleidžia ar atsiunčia apie 2 mlrd. eurų). Kuo mažiau čia bus lietuvių, tuo didesnis globalumas. Kvailai atrodo mūsų liberalai per televiziją gąsdinantys dar nepabėgusius mūsų piliečius, kad kelių šimtų vargšų iš Artimųjų Rytų ar Afrikos negalėsime priimti.
Žinoma, mūsų politinei klasei tai didelis, ir netikėtas, galvos skausmas ar akibrokštas: savais nesirūpino, o čia reikia prisiversti, nes verčia ES, pasirūpinti svetimais. Ir aišku, kad čia proceso neužteks, reikės rezultatų. Štai kodėl politinei klasei ištikima žiniasklaida, tas melo fabrikas, įjungusi juodąsias manipuliavimo bures, pučia baimės miglas. Įbaugintus, apmautus ir išdurtus (angl. „licked“) žmones lengva valdyti, bet šį kartą, atrodo, politinei klasei teks sukrusti: svečiai – ne savi, jų maustyti ir išdūrinėti (apie tai žemiau) neišeis, nes integracijos procesą prižiūrės vyresnieji broliai anglai ir vokiečiai.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vokiečių okupacijos laikais, gal 1942 ar 1943 m., kai rusai nemokėjo kariauti, Wermachtas į nelaisvę paėmė tiek rusų karių, kad nebuvo kur dėti, nacių okupacinė valdžia nepasimetė: išdalijo belaisvius Lietuvos valstiečiams, kad dirbtų kaip bernai. Mūsų kaime įkurdinti trys rusai. Vietiniams gyventojams atsirado naujų įspūdžių. Atrodo, dargi žvelgiant iš šių laikų, kad tuos rusus, nepaisant Gebelso propagandos ir tų žvėriškumų, kuriais per trumpą laiką spėjo pasižymėti komunistinė tarybų valdžia, mūsų žmonės priėmė su didele meile. Tiesiogine prasme. Mūsų kaimo panelės atrado naują orgazmo šaltinį ir, atrodo, skubėjo pasinaudoti atsivėrusiomis naujomis seksualinės įvairovės galimybėmis. Vienas belaisvis, vardu Grigorijus, turėjo ypač didelį pasisekimą. Buvęs politrukas vaikščiojo po kaimą išlygintomis, švariomis kelnėmis, po darbo vakare visada plovė kojas. Visi apie tai kalbėjo, kraipė galvas. Ir tuo tas bernas kėlė smalsumą ir visuotinį susižavėjimą. Tuo metu Lietuvoje buvo Antano Vienuolio paskenduolių laikai, socialinės kontrolė griežta. Kampiškių klebonas Bridžius per pamokslus grasino pragarais, bet kaimietės neklausė. Iš viso buvo apvaisintos keturios. Trys vaikai mirė vos gimę (viena panelė pagimdė nuo Grigorijaus net du vaikus, bet jie neišgyveno, nes mama sirgo tuberkulioze). Mūsų žiniomis, viena iš tų internacionalinės pagalbos laikų atsiradusi atžala iki šiol gyvuoja.
Ši ekskursija į baisius laikus, kai reikėjo pasirūpinti nukentėjusiais nuo karo, moko, kad baimė dėl kelių šimtų pabėgėlių, kurie atvyks iš Artimųjų Rytų, nepagrįsta ir eskaluojam sąmoningai siekiant savanaudiškų politinių tikslų.
Bet tai bus naujas etapas Lietuvos istorijoje, kai savo identitetą eksportuojanti šalis, taps importuotoja, nors ir ne savo valia.
Ta proga verta sugrįžti į tuos pabėgėlių laikus, t. y 20-ojo amžiaus pradžią, kuriuos aprašė Uptona Sincklair‘is. Jeigu bus įkurta valstybinė įstaiga, kuri rūpinsis humanitarine pagalba pabėgėliams ir svajojantiems pabėgti, pirmasis jos veiksmas turėtų būti praktinis: apšviesti, atverti akis. Kad pabėgėliai neturėtų iliuzijų ir pasiruoštų visokiai diskriminacijai (parduoti ar atiduoti savo vaikus, neturėti socialinių garantijų, nukęsti užgauliojimus, įveikti primestą antrarūšiškumo kompleksą, mirti nuo apendicito kaip ta 38 pabėgėlė iš Lietuvos aną mėnesį mirė Norviče ir t.t.) reikėtų jiems įteikti, galima ir iškilmingai, sakysim, Valdovų rūmuose, U.Sincklair‘io romaną „Džiunglės“. Nes nuo to laiko, kai U. Sinclair buvo gyvas, niekas nepasikeitė: džiunglės visada džiunglės ir yra džiunglės. Ir pabėgėliams, kurie apsigyvens Lietuvoje, Lietuva atrodys kaip džiunglės. Jeigu parodytume, kaip lietuviams buvo sunku Amerikoje, kad ne visiems pavyko gyviems pasprukti iš džiunglių, irakiečiams, sirams ar eritrėjams būtų lengviau kęsti adaptacijos kančias.
Kaip rašė Edward Lucas, Londono laikraščio „The Economist“ Baltijos šalių ekspertas ir to laikraščio (neetatinis?) inkaras (svarbi figūra, angl. „anchor“) per nepriklausomybės laikotarpį Latvija neteko daugiau gyventojų negu per visas okupacija ir deportacijas. Kitame eksperto tekste, 2011 m. interviu, E. Lucas vadino Lietuvą neprognozuojama valstybe. Girdi, Vašingtone Lietuvos vardas tariamas kaip keiksmažodis (neva, Lietuvos politikai nesusigaudė JAV politikoje dėl START). Rašo, kad Lietuvos politikai impulsyvūs: iš pradžių, meilindamiesi JAV, leido Antaviliuose (taip ir parašyta) įsteigti CŽV kalėjimą, o paskui nepagerbė prezidento, kai jis atvyko į Prahą. Nežinia, ar už šias ar kitas „įžvalgas“ ponas Lucas‘ui buvo suteiktas vieno mūsų universiteto garbės daktaro vardas, tai dabar, pamalonintas, gal mūsų vyresnysis brolis bus ne toks kategoriškas. Ponas gal gi ne klasikinis rasistas, bet nepasinaudojo proga patylėti ir paslėpti savo pasidygėjimą „Tiny Lithuania“. Tuo geriau, nes ta tiesa, kurią pasakė apie Latviją, tinka ir Lietuvai. Ir tai, kad Lietuva neprognozuoja savo ateities, taip pat tiesa. Jeigu mes taip kalbėtume ar parašytume, niekas nekreiptų į tai dėmesio, nors po ledu gal ir nepakištų. Bet vyresnysis brolis, juolab anglas, pagal idėją, negali nusišnekėti.
Kaip sakė Galileo Galieo, „viską reikia išmatuoti ir išreikšti skaičiais, taip pat sudaryti sąlygas, išmatuoti tai, kas neišmatuojama“. Tuo metu, kai didysis italas gyveno mokslo žmonės siekė išmatuoti Visatos atstumus, kad galėtų nuspėti ateitį (astrologija). Praėjo tiek amžių, galvos sukasi nuo progreso, o Lietuvoje skaičiais neoperuojama.
Niekam nepasisuka galva, kad šalį paliko milijonas, daugiau negu per okupacijas ir deportacijas. Ir ką jie ten veikia, kiek prostitučių, kiek prostitutų, kiek miršta, kiek nusikalsta, kiek išmėsinėtų parduoda organais persodinimui ir t.t.
Atgal
.jpg)
