VISUOMENĖ
02 02. Gautama, jo tarnas Chana ir Kszysztofas Zanussi‘s
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Gaila bet Lietuvoje nėra tokių atsiminimų, kaip Berijos draugai kankino. Pulkininkas Mykolas Kalmantas-Kalmantavičius. 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis ir didvyris, prieškario Šaulių sąjungos vadas, ne A. Smetonos draugas, yra parašęs atsiminimus, kaip 1941 m. birželį jį enkavėdistai mušė ir kankino (turime ir kameros nuotrauką, kur tai vyko). Ir patys kankintojai per šiuos 25 laisvės metus, išlaisvinti iš savo priesakų, kolonizatoriams, nepasidalijo savo įspūdžiais ir pergyvenimais, kaip jie jautėsi, žinodami, kad kankina nekaltus žmones. Bet ar tai reiškia, kad ir dabar Lietuvos gyvenime nėra enkavėdizmo apraiškų. Ir kiek.
Štai teatras, menas, kur žmogus apturi malonumą (meno psichologijoje tai vadinama katarsiu), ieškodamas dialogo su aukštesne realybe. Deja, vis dažniau teatre žiūrovas patiria nemalonumą. Štai viena režisierė, gyvenanti Londone, anais metais pastatė P.Čaikovskio operą „Eugenijus Onieginas“. Tai „modernus“ (pigus?) pastatymas: per balių Tatjanos dvare artistai scenoje valgė tikrą keptą vištą ir gėrė degtinę. Visoje salėje sklido Kentucky chicken kvapas, sužadinti pilvai išdavikiškai gurgė virškinimo simfoniją. Tai kokios čia visai nepoetiškos metaforos, ko jomis siekiama? Pažeminti intelektą ir suniekinti katarsį, kad per meną nepažintume žmoniškumo esmės?
Ir operos idėja sumoderninta“, girdi, Eugenijus Oneginas negalėjo vesti Tatjanos, nes buvo ne tradicinės orientacijos. Vadinasi, jis buvo kitoks ir nevesdamas Tatjanos lyg ir protestavo, kad jo kitokios prigimties nepripažįsta. Berods, programoje (kažkur nusimetė) parašyta, kad P.Čaikovskis buvo taip pat netradicinės orientacijos ir ieškojo pateisinimo savo egzistencijai ar dar kokios kitos išeities. (Ar čia tik nenuklysta į gretinimą su Oscar‘u Wild‘u, kuris išėjęs iį kalėjimo tikrai, bet prancūziškai, parašė tokių savo elgesį, save ginančių kūrinių). Perskaitėme A.Puškiną originale, ten jokių aliuzijų į homoseksualinius jausmus nėra.
Ir už tai Kultūros ministerija statytojams mokėjo, mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos jie išleido užsienyje. Tai dar vadinama menininko nepriklausomybe ir laisve, pliuralizmu.
Kai kurių, turbūt visų komercinių, Lietuvos televizijų neįmanoma žiūrėti, ten nėra jokio pliuralizmo, vienas nuogas negatyvas. Štai šiomis praėjusių švenčių dienomis viena televizija rodė kriminalą Klaipėdoje, kaip policija ieškojo, kas viename name butų duris ir rankenas ištepliojo fekalijomis. Reikia tik pagalvoti: važiavo su kameromis, fotografavo, kentėjo fekalijų smarvę, degino benziną, keitė žemės klimatą, o paskui 5 minutes demonstravo kaip pagrindinę švenčių naujieną.
Susidaro įspūdis, kad televizija norėjo išteplioti šventę. Ir tai padarė, išleidusi nemažai pinigų (šį kartą privačių, galbūt tų, kurių nesumokėjo kaip mokesčių). Televizija, kaip tas Gautamo tarnas Chana (Šventajame Rašte toks pat personažas vadinamas Chamu), sufleravo žiūrovams, kaip jie turi galvoti apie šventę: štai kokie tie lietuviai, štai kokia ta Lietuva, štai jums svoboda, štai jums Landsbergis. Tai ir yra enkavėdizmo aidas, kai kuriamas alternatyvus tikrovės vaizdas, siekiant nutraukti žmogaus ryšį su aukštesniosiomis vertybėmis.
Tai kam tai naudinga, turi būti kam nors naudinga. Matyt, to reikia (kad žmonės būtų pasimetę, apatiški ir tik glamžytų, nulenkę plikas galvas, savo kepures kaip baudžiauninkai) mūsų politinei klasei.
Susidaro įspūdis, Lietuva valdoma per užkeikimus, transliuojamus per televiziją, ir konvejeriu kurstant asmeniniu susidūrimus. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministras susibarė su Seimo pirmininke, ir tai pateikta kaip didžiausia naujiena. Arba Mazuronis kažką pasakė dėl migrantų ir tai gromuliuojama kelias dienas kaip didžiausias atradimas.
Taip dirbtinis tarnaičių kambario skandaliukas parduodamas už gryną pinigą ir apie tikrąsias problemas, kurios kankina žmones, jau galima nekalbėti, dėl jų nesitarti (apskritai susitarta nesitarti) ir, vadinasi, nespręsti. Visada lengviau personifikuoti kokį nors reikalą (kai nenori gilintis, kas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, sako, kad tai buvo Stalino, Hitlerio, Čerčilio, Roosevelto karas) negu suformuluoti problemą ir dėl jos tartis, ieškoti kompromisų ar išeičių.
Susidaro įspūdis, kad štai čia toks užkeikimas: kas nors, eidamas valdžios koridoriais, išstena, kad mokytojams negalima padidinti algų, nes tokia ekonominė situacija. Visiškai neaiškinama, kuo ta situacija ypatinga ir kuo ji, sakysim skiriasi nuo situacijos Airijoje ar Estijoje. Ar ne užkeikimas, kad mums nereikia vykdyti įsipareigojimo NATO skirti gynybai 2 proc., mes galime NATO remti savo sugebėjimais?. Ar ne užkeikimas, kad pernai bėgimas į užsienius padidėjo todėl, kad nenori eiti į kariuomenę? Tais užkeikimais tik pasufleruojama, kaip žmogus turi galvoti.
Pernai, metų pabaigoje, BBC pasakojo vieno įkaito istoriją. Anglą X. įkaitu paėmė Afganistane Talibano smogikai, ir neišleido, kol negavo pinigų. Kai paleido, jis papasakojo, kaip jį kankino (kaip ir Berija), bet jis nesmerkė Talibano, o smerkė Afganistano valdžią. Sakė, kad šioje šalyje kovojama su visokia iššūkiais nerimtai. Ir pateikė tokį palyginimą. Sako, sakysim, jūsų virtuvėje atsirado tarakonų. Ką daryti? Galima juos išmušti, ir nebus. Galima padėti nuodų, ir jie išnyks. Bet po kurio laiko vėl atsiras. Ką daryti, kad padėtis susitvarkytų iš esmės. Reikia virtuvėje padaryti tvarką, ją reguliariai plauti vandeniu su muilu arba fiary. O Afganistane reikia įveikti korupciją, tada ir Talibanas neturės palaikymo, sakė anglas, buvęs tos korupcijos įkaitu.
Lietuvoje visiškai tas pats, vienas prie vieno. Štai šiomis dienomis Kėdainių ponas, sako, kad ne girtuoklis, nužudė du vaikaus, įmetė į šulinį. Chamai vėl sako, štai jums ir laisvės, štai koks gyvenimas, štai kokia ta Lietuva. Ir tai įvyko praėjus kelioms savaitėms po Kražių skerdynių (dabar apie tai jau užmiršo). Vyriausybė ar kažkokia jos agentūra per televiziją pareiškė, kad steigs komisiją, kuri darys tvarką: mažins alkoholio pardavimo taškų skaičių, uždraus reklamą, gal alkoholikus gydys ir už tai mokės iš biudžeto, kompensuos vaistus, į mokyklas ir bendruomenes siųs agitatorius ir psichiatrus, kurie aiškins alkoholizmo žalą.
Deja, tokios priemonės nieko nepakeis. Net ir akla višta žino., kad žinios, žinojimas (kas yra blogai ) žmonių elgesiui neturi įtakos; elgesys priklauso nuo genų, nuo įpročių, aplinkos, praeities. Kvaila rašinėti ant alkoholio reklamos tuos perspėjimus (vartodami alkoholį , kenkiate sau, visuomenei ir šeimai), nes tie perspėjimai reikalingi tik degtindariams ir vyriausybei, kuri tuo būdu visą kaltę suverčia žmonėms ir toliau gaudo tarakonus, o esminių, struktūrinių, alkoholizmo užkardymo reformų nediegia, pavyzdžiui, švedo Ivano Bratto sistemos (iš Miliūtės laidos atrodo, kad apie ją net nežino). Ir nežinos, ir nedarys, toliau žmones girdys. Ir toliau žmonės kentės nuo girtuoklių smurto.
Nes po šių šiurpių pasauliniu mastu įvykių, kaip jokioje Ruandoje, niekas nepasikeitė: kai prie Lesbo saloje buvo į krantą išrauktas mažas berniukas, visą savaitę BBC ir CNN graudino Žemės planetą. O kad dar baisesni dalykai dedasi ES (ne I.S) valstybėje: nieko nesakė: matyt, tik į saują prunkščia ir politkorektiškai šaiposi,
O turėtų pasakyti, kad Lietuva per savo politinę klasę nevykdo priedermės saugoti savo žmones. Ir kad kompromituoja Europos Sąjungą.
Per visą šią savaitę masinės informacijos priemonėse nebuvo apie tai, nė karto, kalbama rimtai. Antai profesorius (vienas iš supratingiausių ir humaniškiausių) ir pagarsėjęs laidos vedėjas kalbėjo apie tai, kad visiems nereikalingiems (sakė, neambicingiems) žmonėms reikia mokėti išmokas, sakysim du šimtus eurų. Kaip jau buvo sakyta kažkas pasiūlė steigti dar vieną biurokratinę instituciją, kuri koordinuotų visas institucijas, turinčias saugoti vaikus.
Deja, tai tik administracinė, biurokratinės priemonės, kurios naudingos oligarchams. Reikalingos sisteminės reformos skurdo ir nelygybės mažinimo, tokios kaip savo laiku įvykdytos Skandinavijos šalyse. Taip pat ir Europos Sąjunga turi surimtėti.
Nes Europa Lietuvą po savo sparnais priglaudė kaip teritoriją, atrodo, be žmonių. Apie žmones negalvojo, paliko juos likimo valiai. Taip, teikia paramą, bet ne žmonėms. Struktūrinių fondų pinigais atstatinėjami dvarai ir vis tiesiami ir remontuojami keliai, Kas jais važinės? Kokie nors kolonistai? Bet ar jiems pro mercedeso langą bus malonu matyti tokius namelius, kaip tame Kėdainių rajono kaime“ Ar galima leisti, kad keturi mažamečiai vaikai angl. „toddlers“) gyventų tokiomis sąlygomis? Jeigu tiek pinigų skiriama bajorų infrastruktūrai, tai tiek pat reikėtų skirti žmonių gyvenimams sutvarkyti. Kas neleidžia tokiai sugyventinių šeimai skirti šešių tūkstančių dolerių, kaip vietiniams emigrantams, kurie nesugeba savo gyvenimo susitvarkyti, socialiniam nameliui pasistatyti? Tiesiog padėti tuo pinigus į kreditinę kortelę, kurią ištuštintų firma, pastačiusi namelį.
Šešių tūkstančių dolerių suma čia paminėta neatsitiktinai. Tiek buvo skiriama Haičio gyventojų, kurių trobeles (tokias pat skurdžias kaip tame Kėdainių kaime), sugriovė drebėjimas, atstatyti. Išviso buvo skirta 5 mlrd. dolerių. Toks namelis, kaip mūsų kolektyviniuose soduose, pastatyti ten, Haityje, kainuoja apie 5.5 tūkst. dolerių. Tai kiek namelių galima buvo pastatyti?
Uždavinys pradinių klasių mokinukui. Bet tarptautinės organizacijos, tokios galingos ir humaniškos, kaip Jungtinės Tautos, neišsprendė. Tuos milijardus atidavė korumpuotai Haičio valdžiai. Ir prezidentas, ir vyriausybė tuos pinigus paskirstė savo bičiuliams, žinoma, ne tiesiogiai, bet „projektams“ įgyvendinti. Ir ką gi: iki šio nuo žemės drebėjimo nukentėjusieji gyvena palapinėse. Pinigai iškeliavo į ofšorus.
Lietuvoje tokia pati padėtis. ES pinigai atiduodami biurokratams, ne žmonėms arba nužmogėjusiems žmonėms.. Šie susigalvoja projektus, kurie nereikalingi arba neturi reikšmės. Mūsų kaimuose pristatyta visokių pastatų, vaikų dienos centrų, individualaus pasilinksminimo kompleksų, kuriuos paskui perduoda privatiems asmenims.
Ir taip ES pinigai nepasiekia vietinių gyventojų, iššvaistomi. Dar daugiau, arba to maža. Europos Sąjunga pakenčia, kad Lietuva kankina savo gyventojus skurdu. Tai tikras skurdo terorizmas. Atrodo, kad Lietuvoje iš jūros galvą iškišo koks biblinis Leviatanas (žr. rusų režisieriaus Zvegincevo filmą „Leviatan“).
Mūsų politinė klasė tai daro (didina skurdą, didina neelygybę0 per finansus. Pas mus biudžeto pinigų santykis su BVP yra mažiausias Europos Sąjungoje. Visur, Europos Sąjungoje, kur kapitalizmas su žmogišku veidu (kai nelygybė neįgauna šėtoniško masto ir deda auksinius kiaušinius visoms klasėms), šis santykis sukasi apie 40 proc. Pas mus - 18 proc. 2008 m. Oficialūs JT duomenys). Jeigu mūsų politinė klasė susitartų pakeisti visuomenės galvose per 25 metus niekšiškai suformuotą neigiamą požiūrį į didesnius mokesčius pozityviu (kaip Vokietijoje, Anglijoje ar Airijoje), tai būtų daugiau pinigų ekonomikai skatinti, mokytojams, policininkams, daktarams, meistrams santechnikams ir elektrikams ir kitiems integruoti į vidurinę klasę, tą jos dalį, kurią dabar sudaro biurokratai, privatizavę valstybės funkcijas. Mes neturime tokios skatinimo sistemos kaip Didžioji Britanija - QE (tariama kūi arba chūi). Turėtume remtis savo ištekliais, susitarę, kaip ragina Bažnyčios hierarchai, pasirūpinti silpniausia visuomenės grandimi.
Deja, mūsų politinė klasė neklauso nei Bažnyčios, nei Jungtinių Tautų, nei Tarptautinio valiutos fondo, nei Pasaulio banko.
In sum
Ir ką gi turėtume, jeigu Lietuva, kaip valstybė, savo pajamų šaltinius nukopijuotų iš Airijos ir turėtų didesnį biudžetą? (Pastaba į šalį. Dabar sako, kad padidins įplaukas kovodami su korupcija. Bet kodėl niekas neskaičiuoja, kiek per tą korupciją gavo neteisėtų pajamų, už kurias nemokėjo, nemoka ir nemokės jokių mokesčių, taip pat už turtą, kurį korupcionieriai įsigijo?
Ilgainiui iš Skaudvilės, Perlojos, Kruonio Barevičių, Anglininkų, Lašinių (kaimai Kaišiadorių rajone ant Kauno marių kranto) nereikėtų bėgti į Didžiąją Britaniją, kur Ministras pirmininko pajamos apmokestinamos 45 proc. Nes būtų pinigų ekonomikai skatinti., tai būtų mūsų QE.
JAV prezidentas gauna 400 tūkst. dolerių per metus, iš karto jam atskaito 28 proc. Ir moka. Ir turėdamas milžinišką galią neteikia įstatymų dėl lubų, kad mokėtų mažiau (taip yra pas mus, Lietuvoje).
Didžiosios Britanijos BVP yra 1.9 trilijono dolerių, Biudžetas 1 trilijonas dolerių; t.y. per biudžetą perskirstoma 55 proc. šalies ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų. Dabar Didžioji Britanija nori išstoti iš ES, nes ekonominiams pabėgėliams, taip pat ir iš Lietuvos, reikia mokėti dideles išmokas (nedarbo, vaikams, invalidams). Suprantamas anglų pasipiktinimas lietuviais: leidžia savo politinei klasei išsidirbinėti, o mokėti turi jie iš savo didelių mokesčių.
Lietuvos BVP – 55 mlrd. dolerių. Anglijoje,jeigu būtų tiek gyventojųkip Lietuvoje, tai 3 mln. gyventojų BVP būtų – 96 mlrd. t.y., tik du kartus daugiau negu Lietuvos. Tuo atveju DB biudžetas būtų 96 mlrd. X iš 55 (čia perskirstymo procentai) ir dalyti iš 100. Gauname 52 mlrd. dolerių. Tiek pinigų anglų valstybė išleidžia 3 mln. savo gyventojam teikiamoms paslaugoms finansuoti. (Štai kodėl Mano saloje yra mokyklėlė, kurioje mokosi viena mokinė, Ir valstybė vis tiek tą mokyklą laiko: mokytoją, sargą, infrastruktūrą, moka už elektrą ir šilumą. Pas mus Kaišiadorių r. Dainiuose yra mokyklėlė, kurioje yra 12 mokinukų, Ją nori uždaryti.) Dar kartą: Didžiosios Britanijos 52 mlrd. biudžeto 3 mln. gyventojų, Lietuvoje – 10 mlrd. dolerių, t.y. 5 kartus mažiau. Klausimas: kodėl Lietuvos biudžetas yra 5 kartus mažesnis negu Didžiosios Britanijos, jeigu šios BVP tik 2 kartus didesnis?
Tai klausimas vertas, kaip sako Amerikoje, 64 tūkst. dolerių. Atrodo, klausimas ir uždavinys paprastas, iš pradinės klasės uždavinyno. Visi dabartinės Lietuvos vadai, dauguma jų buvo ir yra finansų ministeriai, šio uždavinės nesprendė, išsisukinėjo. Matyt, neturėjo politinės valios. Susidaro įspūdis, kad jų valia , viešpatauti (pagal Nietsche‘ę ) ir skurdu žmones terorizuoti yra beribė, maždaug tokia, kaip Rusijoje.
Sausis Lietuvoje – tragiškas mėnuo. Prieš 25 metus žmonės atsiliepė, kaip tas Gautama, kurį citavome šio teksto pradžioje (teisingos pažiūros, teisingas elgesys, teisingos kalbos), į likimo šauksmą, išėjo į kelionę, kad kaip oficialiai sakoma, kautųsi už laisvę. Daug negrįžo. Tai rodo, kad idealistų visada buvo ir bus – kaip prieš Kristų, taip ir po jo. Tą kelionę turime tęsti, jeigu esame krikščionys, visi, taip pat ir politinė klasė. Kol kas nematyti, kad mūsų politinė klasės rengtųsi į tą kelionę
Čia, reziumuojant, galima pasakyti, kad mūsų valstybė nefunkcionali, neatlieka žmonių nuo išorinių ir vidaus priešų, taip pat gyvybės apsaugos ir lūkesčių išpildymo funkcijos. Bet tai nereiškią, kad žmonės turi tokią valstybę keikti ir iš jo bėgti (Gautama tai nebėgo iš Indijos į Ameriką). Kaip įrodė Timothy Snyder savo knygoje „Juodosios žemės“ (The Blacklands“) bet kokia valstybė, net ir bloga, net ir nefunkcionali, saugo žmones nuo genocido.
Jeigu žmonės, mieli rinkėjai, nesugeba daryti įtakos savo politinei klasei, tai turi palaukti, kol ši visiškai išsigims ir pražiopsos tą momentą, kad jos ne tik nemyli, bet ir neapkenčia. Tada ir ateis, kaip sako anglai, „the Hour of reckoning“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
