VISUOMENĖ
01 30. Gautama, jo tarnas Chana ir Kszysztofas Zanussi‘s
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Tekstas - koliažas apie pasikartojančias situacijas nuo gilios senovės iki dabar: vis atsiranda personažų, kurie išgirsta tautos likimą šaukiant
Įžanga
Šeši šimtai metų prieš Kristų Indijoje, netoli Benareso miesto, gyveno aristokratas, vardu Gautama Sidata (Siddhattha).
„Jis gyveno grožyje ir turtuose, visa aplinka siūlė ir teikė malonių, bet jo siela negalėjo pasitenkinti. Jisai lyg ir jautė tautos likimą šaukiant. Jisai jautė, kad tas gyvenimas, kurį gyveno, nebuvo gyvenimo realybė, bet šventadienis ir tai toks šventadienis, kuris užsitęsė ir perdaug įkyrėjo“ – rašoma „Pasaulio istorijoje“, kuri išleista Lietuvoje 1922-tais (paliekame tuometinę leksiką ir sintaksę, kad būtų įdomiau).
Toliau Pasaulio istorija rašo: „Būdamas tokioje dvasios nuotaikoje, Gautama pamatė keturis dalykus, padilginusius jo protą. Kartą besivažinėdamas, jis pamatė amžiaus prislėgtą senelį. Tasai sukumpusio vargšo vaizdas užgavo jo protą. „Štai koks gyvenimas“, pastebėjo jo vežėjas Chana, ir mes visi to susilauksime“. Dar tebebūdamas to vaizdo įtakoje , Gautama pamatė kitą žmogų, kankinamą kažkokios bjaurios ligos. „Štai koks gyvenimas“, ir vėl pastebėjo Chana. Trečias reginys buvo tai neužkastas lavonas, ištinęs, be akių, bjaurus, paukščių ir žvėrių draskomas. „Štai tau gyvenimo keliai“, pastebėjo Chana“.
Taip rašoma „Pasaulio istorijoje“ apie budizmo (rašoma „budybės“) atsiradimą. Gautama Sidata nenuėjo tuo keliu, kurį propagavo jo tarnas Chana. Vėliau Gautama Sidata buvo pavadintas Buda (Buddha) - kai sukūrė mokslą, vadinamą Arijų takas arba Arijų teisybė (kai kurios jo tezės: teisingas pažiūros, teisingi troškimai, teisingos kalbos, teisingas elgesys, teisingas gyvenimas).
Kam tarnauja kultūra, o kam sauna
Keista, bet tai aktualu ir dabar. „Primityvios kultūros kalba gali perduoti tik primityvius jausmus ir mintis”, - kalbėjo vienas įžymiausių lenkų kino režisierių Kszysztofas Zanussi’s interviu “Literaturnaja gazeta” (Maskva) korespondentei Žanai Vasiljevai. Manome, kad skaitytojams bus įdomios lenkų menininko mintys apie tai, kodėl bankininkai, vyriausieji gydytojai, advokatai per televiziją žiūri absoliutų šlamštą. Pasak K.Zanussi, žmogus turi skaityti ir žiūrėti tada, kai jį apninka abejonės, kai gyvenimas darosi beprasmiškas, kai jaučia savyje tuštumą. Tada, kad padėtų sau, žmogus turi užmegzti dialogą su menu.
Lietuvos žmonėms menininko mintys turėtų būti labai aktualios, ne pas mus žudosi daugiausia pasaulyje, o dabar dar ir žudyti pradėjo visai nekaltus žmones. Kaip kasdien matome, televizorių ekranus užplūdo vulgarybės, banalumas, smurtas, pornografija, spausdinami keiksmažodžių romanai. Kultūra nustumta į pašalį. Kam rūpi, kad lietuvių mintys ir jausmai būtų primityvūs? Tai klausimas, vertas, kaip sako amerikiečiai, 64 tūkst. dolerių.
Nors ir brangiai gali kainuoti, reikia priminti, kad kažkam Lietuvoje reikia, kad žmonės būtų apatiški, kad vieni iš kitų tyčiotųsi ir neapkęstų . Nustatyta ir seniai žinoma, kad žudosi tie, kuriuos apninka gyvenimo beprasmybė. Žmogus bėga nuo tikrovės (angl. escapism). Jo elgesys tampa kompensacinis, t.y. neadekvatus, gyvybę saugančio elgesio pakaitalas . Žmogus ima nekęsti savęs, mano, kad niekam nereikalingas, paskui mato, kad ir artimai aplinkai (šeimai, jeigu turi, giminėms, draugams, politikams, daktarams ir t.t.) nereikalingas. Įsijungia televizorių, o ten ta pati beprasmybės ir apatijos propaganda. Kai šios keturios sąlygos ima veikti kartu, t.y. kai kiekybė pereina į kokybę, žmogus pasitraukia. Lietuvoje žudosi daugiausia pasaulyje. Bet niekam tai nerūpi.
Ar dėl to, kad neturime vadovų ir sekimo modelių su tokia charizma kaip lenkas K. Zanussi?
Ką kalbėjo Kszyisztofa‘as Zanussi‘s
Ž.Vasiljeva. Ponas Zanussi, kažkada jūs prisiminėte savo tėvo žodžius, kad jeigu daiktą gerai perka, vadinasi, nekokybiškas. Rolsroisas negali būti prieinamas visiems. Kuriate filmus intelektualams, elitui. Matyt, manote, kad filmas, skiriamas visiems, negali būti geras.
K. Zanussi. To aš niekada nesakiau, kad manęs neapšauktų dogmatiku. Būna kūrinių, kurie egzistuoja dviejuose lygmenyse – prastuomenei ir elitui. Tai arba išimtys, ar genijų kūriniai. Dauguma Williamo Shakespeare’o žiūrovų tikriausiai buvo neraštingi, bet pažiūrėti W. Shakespaere’o jie eidavo su malonumu. Nors neraštingi, šie žmonės jam kėlė aukštus reikalavimus, ieškodami pjesėse ir išminties, ir grožio. Masinėje kultūroje taip pat galima rasti tokių kūrinių, pavyzdžiui, “Matrica”. Į šį filmą plūdo žiūrovai, bet jis įdomus ne tik tuo (dėl ko jie plūdo). “Matricos” ir anglų klasiko pavyzdys rodo, kad šis principas ne visada veikia. Bet išimtys tik patvirtina taisyklę: negali publika, turinti aukštą (išplėtotą) estetinę ir filosofinę sąmonę, patirti malonumą, kai žiūri filmus, kurie patinka visiems. Vėl pamėginsiu pacituoti savo giminaičius. Praėjusio amžiaus pradžioje mano teta stebėjosi, kad kuriama literatūra tarnaitėms. Dar anksčiau tarnaitės buvo neraštingos ir niekas nesirūpino literatūra joms. Dabar romanai tarnaitėms – beveik visi bestseleriai, skirti absoliučiai primityviems žmonėms. Nežinau, kas pas jus (t.y Rusijoje) išleidžiama masiniais tiražais. (Šie autoriai retai verčiami į užsienio kalbas - Ž.Vasilejevos pastaba). Vokietijoje, pavyzdžiui antrojo dešimtmečio pradžioje buvo toks rašytojas Kurizmalleris, dabar visiškai užmirštas. Lenkijoje taip pat buvo rašytojas, kurio romanus prieš karą spausdino milžiniškais tiražais. Tačiau šių rašytojų kūrybos niekas nelaikė rimta.
Dabar baisiausia, kad tarnaičių literatūrą skaito, filmus, skirtus imbecilams (patologiškiems debilams), žiūri banko direktorius ir vyriausiasis gydytojas. Ir sako: “Man reikia pasismaginti” arba “Man reikia pailsėti”, užmiršdami, kad menas – ne poilsis, pailsėti reikia eiti į sauną. Ir aš visiems siūlau traukti į mišką arba sauną, kai nori atsipūsti.
Man kultūra – tai ryšys, dialogas. Žmogus tam turi būti parengtas, turi turėti jėgų dialogui, kitaip jis į viską žvelgia nekritiškai. O tai jau pavojinga. Ne: žmogus turi skaityti ir žiūrėti tada, kai jį apninka abejonės, kai jo gyvenimas netenka prasmės, kai savyje jaučia tuštumą. Tada, kad padėtų sau, verta pasiimti knygą ir naudotis kultūra, kuri kelia žmogų aukštyn, plečia akiratį, suteikia gyvenimui prasmę. Taip kultūroje buvo ir bus, tam ir tarnauja kultūra. O visam kitam tarnauja sauna.
Ta prasme aš pritariu, kad visa, kas yra aukštesnio lygmens, negali būti (dėl savo prigimties) prieinama visiems, tačiau socialinės stratifikacijos ir kultūros lygis gali ir nesutapti (t.y. ir žemo luomo žmonės gali turėti aukštesnė kultūros reikmių). Bankų direktorius, vyriausiuosius gydytojus, advokatus ir politikus, kurie mėgaujasi absoliučiu šlamštu, kultūros šlamštu, priminiau neatsitiktinai. To metu jie nustoja priklausyti elitui. O kas žino, galbūt tarp ofisų (kontorų) šlavėjų ir jaunų kompiuterininkų jau randasi naujas elitas, reikalaujantis daugiau, t.y. rafinuotesnės kultūros. Savo ruožtu ši kultūra pareikalaus naujos kalbos. Išraiškos priemonės, kalba mus riboja, nes primityvios kultūros kalba galima perduoti tik primityvius jausmus ir mintis.
Ž.Vasiljeva. Ar save laikote religiniu menininku? O gal jums riba tarp pasaulietinio ir religinio menininko trapi?
K.Zanussi. Aš labai atsargiai vartočiau sąvokas “pasaulietinis” ir “religinis”. Religija man gyvenimo dalis, bet aš ne dvasininkas. Mano, kaip menininko, misija - išreikšti tiesą taip, kaip aš ją jaučiu, o ne taip kaip man diktuoja tikėjimo doktrinos. Ta prasme aš negaliu riboti savo laisvės, nes už tai galima sumokėti pačia tiesa. Jeigu visi religiniai kūrėjai didaktiški, jeigu jie Mokytojai, tai aš jiems nepriklausau.
Tačiau manau, kad pasaulio didysis menas turi kažkokį religiškumo elementą, net ir tuo atveju, jeigu kūrėjas netikintis, kaip, pavyzdžiui, save tokiu laikęs Albert’as Camu. Tačiau jo kūriniuose yra transcendencija, begalybės perspektyva… Ta prasme menas yra ta sritis, kurioje žmogus susimąsto dėl savo likimo, dėl savo egzistencijos kosmose. Taip mes atsiduriame lauke, kur religija mums gali padėti – religijoje užkoduota išmintis. Tačiau reikalingą ją iššifruoti. Neverta iš religijos laukti gatavų atsakymų, kaip žmonės supermarkete laukia gatavų prekių. Tai procesas. Sportininkas, užsiimantis rytietišku kovų menu, žino, kad iš pradžių negalima gauti visų atsakymų. Tas pats ir religijoje. Savo filmuose aš pasakoju apie tą procesą ir rodau, kai kažkas kartais gauna nedidelę dalį to atsakymo. Tai nereiškia, kad gauti atsakymai į visas problemas. Ką pasiekėme vakar vakare, rytą jau kelia abejones, nes aštuoniomis valandomis pasenome. Renkame tuos įvairius momentus į visumą, tai darome, kad nesubyrėtume ir nebūtų chaoso. Ta prasme menas priartėja prie tos srities, kurioje veikia ir religija, bet tai skirtingi komunikacijos žanrai.
Ž.Vasiljeva. Dabar laibai populiarūs filmai su herojais- dvyniais, kurie negali suvokti savęs kaip vienų. Ar po “ autorių mirties” atėjo eilė mirti ir herojams?
K.Zanussi . Amžiaus pabaiga – toks momentas, kai kultūra skaidosi. Ji skaidėsi daug kartų. Aš tikiu, kad ją galima iš naujo surinkti XXI a. Matau tą tendenciją (skilimo) ir laikau ją labai pavojinga, nors galbūt ji ir būtina. Matyt, norint ką nors surinkti į visumą, reikia, kad tai būtų sudužę. Bet neįmanoma gyventi, kai viskas dūžta ar daužoma.
Ž.Vasiljeva. Vienoje savo kalboje jūs pavadinote amerikiečių kultūra – nugalėtojų kultūra, turėdamas omenyje masinę, komercinę kultūrą. Kuo gali remtis europiečių kultūra spirdamasi prieš amerikietiškąją?
K.Zanussi. Amerika – Europos duktė, tiksliau Europos ir viso kito pasaulio. Ji jauna, pasitikinti savimi, pilna iliuzijų, turi savo mitus, kurių, kaip ir visų mitų, negalima patikrinti, bet žmonės jais vis dar tiki. Europa egzistuoja keletą tūkstantmečių, todėl jos požiūris į laiką kitoks. Tame mūsų jėga. Europa turi tai, ką amerikiečiai vadina gyvenimo kokybe (“quality of life”), kuri čia daug aukštesnė (daugiau išplėtota). Kad gyvenimo kokybė būtų aukšta, reikia atminties (kad būtų ką atminti), tradicijų, patirties, ištisų kartų. Taip, mes mokame gyventi daug gražiau, bendrauti daug gražiau, dargi gražiau rengtis. Gražiau statome savo nedidelius namus. Ir mes mokame džiaugtis tuo, kuo amerikiečių kultūra nemoko džiaugtis. Dažnai gyvenu Amerikoje, pažįstu Ameriką. Man europietiško gyvenimo turtingumas patrauklesnis negu amerikiečių energija.
Žinoma, aš visur jaučiuosi europiečiu. Rusų kultūra – taip pat mano europietiškumo ženklas: dažnai net užmirštu, kad iš dalies buvau auklėtas rusų kultūros dvasioje, kad mano kultūra atsiremia į rusiškas šaknis.
Aš tikiu, kad Europa, tiek kartų istorijoje prisikėlusi, įstengs pasikelti ir XXI a. Būtų labai liūdna, jeigu Europa šiame amžiuje mirtų ir nueitų nuo scenos.
Kas bus globalizuotame pasaulyje? Ar tilpsime visi į vieną laivą? Nežinau. Vis dar užmirštam, kad didžioji pasaulio dalis neišėjo į plėtros kelią, gyvena baisiausiame skurde ir mes su tuo pasauliu taip turime palaikyti ryšius.
Ž.Vasiljeva. Pastarajam savo filme jūs kalbate apie mirtį. Čia kyla du klausimai. Ar galima iš mirties daryti atrakcioną? Man šį klausimą uždavė giliai tikintis žmogus, pažiūrėję filmą, kuriame Zbignievas Zapaseviczius suvaidino labai gerai (turbūt mirties sceną). Ir antra: ar tai nereiškia, kad su religija galima mirti, bet negalima gyventi?
K.Zanussi. Manau, kad antroji spėlionė absoliučiai klaidinga. Gaila žmogaus, kuris atranda religiją mirdamas. Gaila tokio žmogaus, nes religija suteikia gyvenimui tokį, matavimą, kurio jam trūko.
O kas dėl atrakciono… Žinote, nuo graikų tragedijos laikų, mirtis ir meilė visada buvo du meno verti siužetai. Mirtis vaidino svarbų vaidino ir W.Sakespeare’o (Šekspyro), ir Miguelio de Cervantes’o (Servanteso), ir Pierre Corneille’iaus (Kornelijaus), ir kitų mūsų kultūros klasikų kūryboje. O “Ivano Ivanyčiaus mirtis” - taip pat mirties reginys. Manau, kad galima jį rodyti ir žiūrėti, nes Ivanas miršta oriai.
Ž.Vasiljeva. Ar būna situacijų, kai Zanussi’s menininkas konfliktuoja su Zanussi’u kataliku? Ir kaip tada šis konfliktas sprendžiamas?
K. Zanussi. Tikėjimas – dinaminis procesas. Laimei, aš ne kunigas. Mane apninka abejonės, sunkumai, apie tai aš pasakoju savo filmuose. Tokio globalaus konflikto nebuvo. Jeigu būtų buvęs, aš apie tai jau būčiau papasakojęs. (Iš rusų kalbos interviu vertė Jonas A.Patriubavičius)
Kai teatras – nemalonumas. Ir gyvenimas
Kai K.Zanussi‘s kalbėjo apie knygą ir meną, kuris gali atkurti pasimetusio ar pažemint žmogaus ryšius su pasauliu ir vėl pradėti dialogą, tai režisierius, kaip pranašas ar filosofas sakė absoliučią tiesą. Yra pavyzdžių, kai skaitymas ir poezija, t.y. dialogas, su menu, padeda beviltiškoje situacijoje atsidūrusiam žmogau neprarasti savęs ir išlikti.
Štai unikalus tokios, taip sakysim, tiesioginės terapijos pavyzdys.
1939 m., tuo metu, kai buvo Sovietų Sąjungoje buvo rengiamasi pasirašyti Molotovo-Ribentropo paktą, Kremliuje kurpė bylą prieš užsienio reikalų ministrą Litvinovą, buvo suiminėjam užsienio reikalų ministerijos tarnautojai. Suimtas ir spaudos skyriaus vedėjas poetas Eugenijus G. Prieš tai į užsienio reikalų ministeriją atvyko CK komisija (Molotovas, Malenkovas, Berija) ir klausinėjo, kokią antitarybinę šnipinėjimo organizaciją buvo subūręs Litvinovas ( kurį, prieš susidedant su Hitleriu, reikėjo išvyti, nes buvo žydas). Nebuvo, sakė poetas, bet CK komisija netikėjo, visaip, visokiomis ironiškomis tiradomis, žemino poetą, o Berijos pensnė grėsmingai žybsėjo.
Po kelių dienų poetas G. buvo suimtas centriniame telegrafe ir atvestas į Berijos kabinetą, pasodintas prieš jo stalą, o iš šonų ant kėdžių atsisėdo Berijos pavaduotojas Kobulovas ir NKVD leitenantas. Tik vėliau paaiškėjo, kam jis čia reikalingas, tokiame aukštame kabinete. Berija pasakė, kad organai nustatė, jog poetas G. priklausė antisovietinei organizacijai ir šnipinėjo Vokietijai , Anglijai ir Prancūzijai. Patarė prisipažinti, esą tai palengvintų jo likimą, (straipsnis 58 prim reiškė sušaudymą). Poetas neprisipažino, ir tada Kabulovas jam smogė į ausį, o iš kitą ausį, iš kitos pusės smogė NKVD leitenantas. Ir taip talžė - kaip boksininkai kriaušę per treniruotes. Paskui paguldė ant grindų ir mušė dubinkomis. Bet poetas neprisipažino, nes nieko nebuvo padaręs, tiksliau, prisipažino, kad yra nekaltas ir nesupranta, ko iš jo nori. Egzekucijos tęsėsi kelis mėnesius.
Iš esmės šią istoriją čia papasakojome tik frazės, kurią pasakė Berija. Štai kaip tą frazę komentuoja pats poetas („Novyj Mir“, 1988 m. Nr. 7, psl. 181): „Po kurio laiko mane vėl pristatė į narkomo kabinetą. Ir vėl du budeliai mane talžė dubinkomis asmeniškai Berijai stebint. Atsimenu vieną Berijos repliką per antrąjį seansą. Pasilenkęs ties manimi, Berija tarė: „Valingas žmogus. Kad mums tokį perverbuoti į savo pusę“. Gerai žinodamas, kad aš nesu šnipas, ne nusikaltėlis, jis pasufleravo patogią savęs apšmeižimo formulę – pasirengimą (rus. „gotovnost‘) užsiverbuoti darbui NKVD. Purvina purvino subjekto niekšybė (rus. „vychodka). (...) Negaliu prisiminti, kiek truko ši, antroji, egzekucija. Budeliai dar kartą įsitikino, kad aš atsisakau prisipažinti kaltu ir apšmeižti Litvinovą, vėl įgrūdo mane į karcerį.. Ir vėl stovėdamas išrengtas ant akmeninio suolelio, aš deklamavau Puškiną, Bloką, ilgą Gumiliovo poemą „Amerikos atradimas“, taip pat jo „Šeštąjį jausmą“. Matyt, deklamavau ir savo eilėraščius. Ypač veikė Večeslavo Ivanovo sonetas, kurį žinojau nuo studijų laikų. (...) Avantiūristas, tik paviršutiniškai susipažinęs su kultūra, negali suprasti kito, kuris gyvena intelekto gyvenimą. Tai jaučia (kad negali suprasti), todėl priduoda savo manieroms ir kalboms inteligentišką pavidalą (rus. obličija“; Novyj Mir, 1988, Nr.7 psl. 183).
Atgal
.jpg)
(1).png)
