VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05 06. Lietuvos istorinės nesėkmės

Stasys Bartulis

Apibendrinant Liublino unijos reikšmę Lietuvai, reikia pripažinti, jog po jos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis, privedęs prie ponų savivalės, seimų tvarkos irimo ir, galiausiai, prie „Liberum veto“ teisės įsigalėjimo – vienas išdavikas paversdavo niekais viso seimo nutarimą dėl įmokų kariuomenės išlaikymui Respublikos laisvės gynimui.

Imant dėmesiu lenkų ponų savanaudišką charakterį, nenorą aukotis dėl savo krašto ir išdavikiškumą - nėra ko stebėtis, kad iš galingos jungtinės valstybės, kuri prie Žalgirio sutriuškino galingiausią ano meto Europoje Kryžiuočių ordino kariuomenę-liko išdalinta, išgrobstyta ir pasiliko vergauti 120 metų iki I-jo pasaulinio karo pabaigos.

Lietuvos krikštas per Lenkijos kunigus buvo lietuviams nesėkmingiausias - pateko jie į lenkų kunigų įtaką, kurie pasinaudodami savo pirmenybe, nebaudžiami klastojo lietuvių asmens dokumentus, vertė lietuvius naudoti lenkų kalbą bažnytinėse apeigose, su panieka žiūrėjo į lietuvius baudžiauninkus kaip žemesnės kilmės žmones...

Išdavoje, 500 metų laikotarpyje bendro egzistavimo, daug lietuvių sulenkėjo, pamiršo savo tėvų kalbą... Tarp kitko, neturėjimas savo rašto buvo viena iš neigiamų aplinkybių, vedančių prie sulenkėjimo. Dar viena žalinga aplinkybė buvo ta, kad bajorai po Liublino unijos (1569 m.) apsivesdavo lenkes privilegijų gavimui, kurių lenkai turėjo daugiau.

Lenkės, per santuoką tapdamos Lietuvoje poniomis, atsiveždavo iš Lenkijos dvarą aptarnaujantį personalą ir dvare visi kalbėdavo tik lenkiškai. Lietuviai, iš laisvųjų valstiečių buvusių Didžiųjų Kunigaikščių laikais, liko padaryti baudžiauninkais dvaro žemių apdirbimui. Kadangi Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje baudžiava buvo viena iš sunkiausių Europoje, tai lietuviai baudžiauninkai liko padaryti skurdžiausiais kaimo žmonėmis ir labiausia ponų išnaudojamais. Visi tie baudžiavos įpročiai liko paimti iš Lenkijos ponų, kas sukėlė Lietuvos kaimo valstiečių-baudžiauninkų kultūros vystymosi regresiją gana ilgu laikotarpiu.

Nors baudžiavos dar negalima pavadinti vergija, bet kai kuriais atvejais ji buvo į vergiją panaši, nes baudžiauninkas neturėjo teisės pabėgti nuo žiauraus pono, o pabėgęs pas ,,geresnį“ galėjo būti sugrąžintas ir dar už pabėgimą baudžiamas nuplakimu pagal pono savininko nuožiūrą. Baudžiauninkai buvo ponų nuosavybė ir būdavo atvejų, kad ponas išmainydavo baudžiauninką į šunį, arklį arba parduodavo...

Praėjus 440 metų nuo žalingos Lietuvai Liublino unijos, mes turime išdavas lygiai žalingas kaip pounijiniame laikotarpyje.

Tai, kad Lietuva ir toliau tebėra Lietuva kaip buvusi, mes turime būti dėkingi pirmiausia Dievo Apvaizdai ir mūsų krašto taikiems kovotojams (jų visų neįmanoma įvardyti), kurie savo pasiaukojimu ir kantriu darbu vykdė Tautos švietimą, kėlė sąmoningumą, politinę atsakomybę, drausmingumą, sąžiningumą, teisingumą ir visas kitas dorybes, kurios kartu sudarė tvirtus pamatus mūsų valstybei.

Lankų atstovo Tomaševskio išsišokimas Seime yra vienas iš eilinių lenkiško charakterio pasireiškimų, bet tai nereiškia, kad Tomaševskis turi teisę Seime ardyti nustatytą tvarką, o tokie jo veiksmai rodo mūsų Seimo vadovybės nesusiorientavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnio primoji dalis skelbia, cituoju: ,,Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“. Tai reiškia, jog Lietuvos lenkų mažumos Tomaševskio asmenyje ,,autonomijos“ reikalavimai yra antikonstituciniai – priešvalstybiniai, ir tokie išsišokimai iš lenkų mažumos pusės turėtų būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Suvereniteto pažeidimai.

Ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė yra Vilniaus miestas, kuriame nuo amžių gyveno tik baltų kilmės žmonės, o L.D.K. Gediminas (1316-1341 m.) Vilnių padarė Lietuvos sostine.

Artimiausi lenkų giminės ,,mozūrai“ radosi maždaug 350 km į pietvakarius nuo Vilniaus (dabartinės Ostralenkos ir Lomžos miestų vietovės sudarė ribą tarp mozūrų ir baltų giminių - jotvingių.)

Kaip aukščiau minėta, lenkai į Lietuvą pradėjo skverbtis po Liublino unijos - dėl pavienių bajorų parsidavėliškumo ir giminystės ryšių su lenkų ponais. Tas skverbimasis tapo labiau intensyvus XVIII a. gale; t.y. maždaug prieš 220 metų, kada iškilo Lietuvai grėsmė nuo Rusijos, o patys Lietuvos bajorai, tarp kurių nebuvo vienybės, nebeįstengė apsiginti. Kariuomenė ir krašto gynyba Lietuvoje buvo atskira nuo Lenkijos, taigi lenkai, būdami toliau, jautėsi saugiai ir lietuviams į pagalbą nėjo, o tik skverbėsi į Lietuvą dvarais. Tai buvo Respublikos padalijimo ir ponų savivalės laikotarpis.

Lenkų kalba Lietuvoje įsivyravo per ilgą bendros valstybės laikotarpį, o tam pradžią davė Liublino unija, nors po jos dar ilgą laiką Lietuvos vidaus santvarka, net iki XVIII amžiaus galo, pasiliko skirtinga nuo Lenkijos.

Priežastys buvo įvairios:

-naudojimas lenkų kalbos bažnytinėse apeigose, ką vertė daryti lenkų kunigai, atvykę su krikštu,

-lietuvių asmens dokumentų klastojimas krikšto metu, sulenkinant pavardes ir rašant į bažnytines knygas, vedamas lenkų kalba,

-Lietuvos bajorų susigiminiavimas su lenkų ponais ir lenkių vedybos, ko dėka į Lietuvos dvarus privažiavo lenkiškai kalbantis aptarnaujantis ir dvaruose dirbantis personalas su šeimomis,

-atsižadėjimas savo gimtosios kalbos dėl geresnio ir geriau apmokamo darbo dvare, kur buvo kalbama lenkiškai,

-privažiavimas į Lietuvos miestus įvairių amatininkų, prekybininkų, verslininkų, kalbančių lenkiškai ir nenorinčių mokytis lietuviškai, nes save laikė aukštesnės kilmės pagal lenkišką charakterį ir įprotį,

-buvo tai Lietuvos kolonizacija lenkais, kaip tai anuo metu vyko visame pasaulyje, bet apie tai anuomet Lietuvoje niekas nepagalvojo ir negalėjo pagalvoti, nors atvykusių lenkų kunigų nenoras mokytis lietuviškai ir vietinių Lietuvos gyventojų vertimas mokytis lenkiškai akivaizdžiai rodo nesąžiningas lenkų kunigų intencijas bei neigiamą nusistatymą lietuvių atžvilgiu.

Lietuva kaip valstybė yra ,,vientisa ir nedalijama“ į kokias nors provincijas, nes tam nėra reikalo, o ir mažiausio pagrindo. Čia nėra kitų tautybių žmonių, gyvenusių nuo priešistorinių laikų, o visi kitų tautybių žmonės, kaip tai: rusai, gudai, vokiečiai, lenkai, žydai, čigonai, totoriai, karaimai ir kiti atvykėliai, įvairiais laikais bei aplinkybėmis – sudaro tautines mažumas.

Negali būti palyginimo lietuvių tautinės mažumos ir jų teisių Punsko-Seinų rajone su lenkų tautine mažuma Lietuvoje.

Šio rajono lietuviai, nuo priešistorinių amžių gyvenantys toje pačioje vietoje, liko klastos ir smurto būdu pavergti, kai lenkai į baltų apgyvendintas sritis (jotvingių, lietuvių, prūsų) įsibrovė kaip atėjūnai per karus įvairiais istoriniais laikotarpiais - ypatingai po lenkų Suvalkų sutarties sulaužymo (derybose dalyvavo taip pat ,,Santarvės“ atstovai), pasirašytos tarp Lenkijos ir Lietuvos delegacijų 1920 m. spalio 7 d.

Pilsudskio iš anksto paruošta kariuomenė (dvi pėstininkų ir viena raitelių divizija – pavadintos lietuvių bei gudų divizijomis), generolo Želigovskio vadovaujamos, atseit sukilusio prieš centrinę Lenkijos vyriausybę ir Pilsudskio karinę vadovybę, spalio 9 d. užėmė Vilnių ir veržėsi toliau į Lietuvą, bet prie Širvintų ir Giedraičių liko Lietuvos savanorių sumuštos - tai išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę, bet Rytų Lietuvos rajonai liko lenkų vergijoje.

Pavergimas dar neduoda teisės į nuosavybę, taigi nuo amžių lietuviški vietovių pavadinimai pasilieka kaip buvę lietuviški, ir lenkai neturi teisės jų sulenkinimui, iškraipant pirminę reikšmę, taigi lietuviški pavadinimai turi pasilikti pirmine reikšme, rašant lietuvių kalba, nes lenkų rašmenimis negalima jų teisingai užrašyti. Kalbama apie Punsko-Seinų rajoną, užgrobtą klastos būdu – sulaužant Suvalkų sutartį.

Tuo tarpu Lietuvos lenkų mažumos gyvenamuose rajonuose (Vilniaus, Šalčininkų) pirminiai pavadinimai buvo nuo amžių lietuviški, o lenkams smurtu okupavus Vilnių ir aplinkinius rajonus 1920 metais ir pradėjus lenkinti vietovių pavadinimus, prasidėjo nuolatinis vietinių gyventojų – lietuvių - teisių pažeidimas.

Tos pirminės teisės, kurias okupacinė lenkų valdžia akiplėšiškai pažeidinėjo, turi būti grąžintos į savo pirminę padėtį, o lenkų tautinė mažuma neturi teisės kelti sąmyšio, pažeisdama vietinių gyventojų - lietuvių - teises, kurios lenkų okupacijos metais (1920-1939) buvo akiplėšiškai paminamos, vykdant neteisėtą lenkinimo politiką.

Po Liublino unijos (1569 m.), įvykdytos Lenkijos ponų ypatingu spaudimu - nežiūrint Lietuvos bajorų ilgo ir atkaklaus priešinimosi, lenkai, pasinaudodami daugumos persvara, skverbėsi į Lietuvą visokiais būdais ir dėl jų ypatingo akiplėšiškumo, o lietuvių nuolaidaus būdo Lietuva pateko į nuolatinę lenkų prievartos politiką ir dėl susidariusių nepalankių tarptautinių santykių su kaimyninėmis valstybėmis Respublika liko padalinta ir pavergta. Tai įvyko dėl įvairių aplinkybių, bet daugiausia dėl Lenkijos ponų savivaliavimo...

Istoriškai imant, Lietuvos lenkų tautinė mažuma neturi jokio pagrindo tvirtinti esanti „vietine“, tai yra „pirminiai“ Lietuvos gyventojai, kadangi palaipsnis lenkų atvykimas į Lietuvą, o ypatingai XVIII amžiaus gale ir vėliau neduoda jiems teisės į tą garbę.

Tuo tarpu, jeigu dėl savo lengvabūdiškumo, kvailumo, savo tautos garbingos istorijos neišmanymo ar nežinojimo, kas nors per klaidą apsivilko „svetimą rūbą“, tai laisva valia svetimą nusimetęs gali apsivilkti savą, bet neturi teisės iškraipyti garbingos Lietuvos istorijos, kaip tai bando daryti Tomaševskis per savo akiplėšiškumą.

Niekas Lietuvoje nebuvo ir nėra persekiojamas dėl jo kitatautiškumo ar religinių įsitikinimų, išskyrus komunistinės rusų vergijos laikais (1940-1941; 1944-1990), kada žmonės buvo tremiami į gulagą, persekiojami ir kankinami KGB rūsiuose, įtariant juos esant nepatenkintais tarybine valdžia bei santvarka.

Nereikėjo jokių įrodymų ar teismų - užteko vien įtarimo, ir žmonės ešelonais, šimtais tūkstančių, buvo vežami į Sibirą ar tolimąją Šiaurę sunkiausiems „katorginiams“ darbams neribotam laikui, kur badavimo sąlygomis buvo pasmerkti sunaikinimui.

Atgal