VISUOMENĖ
01 12. Kodėl nebegirdime „Dieve, skalsink” ir panašių, taupumą akcentuojančių minčių?
Vytautas Paliukaitis
Daugelis prisimena epizodus, kai kaime atėjęs pas gyventoją pažįstamas žmogus, išvydęs pusryčiaujantį šeimininką, palinki jam skalsos. Aš, užaugęs namuose, dengtuose šiaudų stogais, girdėdavau šiuos žodžius, kol sulaukiau šešerių... Valstiečių tradicijos, perduotos iš kartos į kartą, mane kartais stebino, nes mokykloje buvome auklėjami kitoniškai. Vėliau, penktoj-septintoj klasėj sujudo ir Kauno apylinkių kraštotyrininkai; užrašinėdavo net ir tai, kas socializmo avangardistams atrodė nepriimtina.
Šiandien net Vilniuje, kai sveikas, rankas ir kojas turintis jaunuolis tingi aplink jį besimėtančius plastiko, stiklo, makulatūrai skirtus popierius surinkti ir nunešęs į „EKO“ supirktuves pristatyti, jis renkasi gėdingą būdą – šaltais vakarais klaupiasi prie stambiausio maisto prekybos centro Mindaugo g. (buv. Baldų parduotuvė) ir tiesiog erzina praeivius. Neseniai krante, kuriuo laiptais pro buv. „Lietuvos“ kino teatrą į „Maksimą“ kopia vilniečiai, pamačiau duoną, numestą į šalį nuo vidurinės terasos. „Paimsiu, sutrupinsiu balandžiams, žiemą jie alkani, neišgyvens“, - pagalvojau. Tai buvo pati brangiausia duonutė, aš sau net nepajėgiu tokios nusipirkti.
Prisimenu, kai studijuodamas menus mieste prie Nevos papasakojau bendrakursiams apie lietuvių pagarbą nelengvai išaugintiems javams, grūdų malimui ir kepimo darbams, tai net netyčiom nukritusią duonos riekelę pakelia nuo grindų ar žemės ir ją net pabučiuoja... Jie labai tuo stebėjosi, nes apie tai nebuvo niekad girdėję.
Užtat rugių grūdai, pradedant pokario dešimtmečiais – deja, nesustabdomai, racionaliai panaudojami žmonių sąmonės žalojimui – alkoholio prekyba taip suklestėjo ir tapo nesustabdoma kaip maras. Vien tik mano bendraamžių, septynmetės bendraklasių nemažai per šiuos svaigalus nukeliavo į kapines. Čia, kaip kokia Dievo bausmė – buldozerinis ateizmas siekė išvaryti krikščioniškąjį mokslą iš vyresniųjų galvų, stabdė tikėjimą juo; jaunosios kartos neatsparios, nejautė tautos šaknų. O siekusieji karjeros buvo tiesiog trumparegiai.
Nepriklausomybės periodu bandoma pristabdyti svetimųjų mums primestas idėjas, bet į šią veiklą turėtų įsijungti kuo daugiau piliečių. Jei nori vadintis patriotu – nepamink to, ką mūsų seneliai ir tėvai gynė ir saugojo.
Pastarųjų savaičių dienomis vyko stebuklų. Patikėkite, gyvenu taupiai, bet stabtelėjus prie Santuokų rūmų, priartėjo mergina ir ant klevo lapų paklojo 5 eurų banknotą. Dar daugiau, šįkart dvasinio pakilimo suteikė vyr. redaktoriaus Algirdo Pilvelio eilės apie žiemą, dangų, prisiminimai apie kaimą, o A.Kavoliūno „Prieškalėdinis esė“ (gruodžio 22 d.) atgaivino sielą.
Atgal
.jpg)
