VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

12 29. Andersenas vėl mums padėjo atskirti tikrąsias ir tariamas vertybes

Šv. Kalėdų pasakos ir istorijos

Vytautas Paliukaitis

Šį kartą sutarėme aplankyti iš pradžių mūsų kaimą, ir tik po to tautos gyvybingumo saugotoją Kauno didmiestį. Nesitikėjau išgirsti priekaišto, jog į Vilnių nevažiuosim, bet dėl to nemirtingasis danų rašytojas net apsidžiaugė, nes turėjo suspėti į keletą šalių.

Brangaus svečio laukiau savo tėvų dvarelyje, kuriame mes, ketvertas vaikų, išvydome dienos šviesą. Girionių kaimas prigludęs Kazlų Rūdos miškų šiaurės rytų pusėje iki šiol saugo nemaža „neiššifruotų“ paslapčių.

Staiga prasiskyrė pilki debesys, pasklidusių saulės spindulių pluoštas apšvietė besileidžiančias roges vidury erdvaus kiemo. Iš jų išlipo Hansas Kristianas Andersenas. Mano širdelė daužėsi iš džiaugsmo. Ar tik aš nesapnuoju? Pamirkčiojęs greitai atsipeikėjau, - pasisveikinome ir pradėjau pasakoti apie tai, ką iš Dievo stebuklų pajėgiau suprasti. Išklojau apie tai, kaip carizmo laikais apylinkėse gyvenę rusai buvo sumanę užtvenkti tarp krantų srovenančią upę ir pastatyti vandens malūną. Šias žinias esu gavęs iš mano krikštatėvio Jono, kuriam visa tai papasakojo tėvas. Kadangi esu pirmo pokario dešimtmečio vaikas, dar prisimenu vandeny stovėjusius polius; o iš abiejų krantų supiltiems pylimams iki šiol yra išlikusios daubos. Viena iš jų plyti prieš gyvenamojo namo pietų fasadą. Bandydavau įsivaizduoti rusų armijos mūšį I pasaulinio karo pabaigoje su vokiečiais ir laikytus tuomet dar stiprių sienų gyvenamojo namo kambariuose pastarųjų belaisvius. Iki šiol su metalo ieškikliais specialistai šaltinio krantuos teberanda „Valterio“ šautuvo kulkų, šiek tiek išlikę ir apkasų žymės.

Nuostabių istorijų kūrėjas klausėsi manęs įdėmiai ir nepertraukė. Po minutės paklausė, ar mokykloje literatūros ir kalbos mokytojai neskatino jūsų surinkti po kruopelę apie sodybos istoriją?.. Ir kaip ji daugiau kaip šimtą metų gyvuoja? Klevai prie vartų, ąžuolai prie kluono ir liepa vidury kiemo be abejo simbolizuoja čia tėvo ir motinos išaugintas atžalas, tai žinau iš valstietijos laikų tradicijų.

„Prašom pažvelgti į dangų remiančių trijų eglių viršūnes. Ištekančio iš kirsės (tikr. drėgnos pievos be medžių pavad.) klampynės šaltinio pietrytinėje pusėje vienos iš jų forma labai primena kažkurio iš mano tėvų laiminančios rankos tris sudėtus pirštus“, - nekantraudamas laukiau filosofiškai vertinančio sudėtingus reiškinius pagal išorėje matomas formas, paaiškinimo. „Nustebinote mane polinkiu sudvasinti net spygliuotas egles“, - tepasakė Andersenas, bet greitai pridūrė: „Man ką tik atplaukė mintis – štai kaip Europos centre išaugo skandinavistas – pasakų, legendų, na, ir, aišku, moderno stiliaus dailėje ir architektūroje gerbėjas ir tyrinėtojas“.

Įlipome į sidabru ir brangakmeniais papuoštas roges ir netrukus nusileidome Kauno rotušės aikštėje, deja, irgi besniegėje. Vėjai jas gena į tą pusę, kuri, pasakų ir istorijų meistrui vos mostelėjus stebuklinga lazdele, pakreipiama į reikiamą pusę. „Tokio grožio Kalėdų eglės gali pavydėti stambiausi pasaulio miestai; kiek čia jūsų kūrėjai parodė savo išmonės – ištisas kompleksas su įsimenančiomis vaikų skulptūrėlėmis“ – atsigavęs po pirmojo įspūdžio ištarė svečias. Pasižvalgę po alsuojančią optimizmu aikštę, šį tą iš suvenyrų įsigiję, vėl įsitaisėm į roges. Akimirksniu perskridę Vilniaus ir E.Ožeškienės gatvių pastatus ir Karo muziejų, jau išlipome K.Donelaičio gatvės vietoje prie paminklo vienam iš šviesiausių pasaulio lietuvių Stasiui Lozoraičiui. „Originaliai sugalvota“, - šūktelėjo rašytojas, kai apžiūrėjo gabaus skulptoriaus kūrinį. Trumpai jam papasakojau, kad nedaug ir trūko, kad šis taurių siekių išeivijoje savo išmintimi pagarsėjęs mūsų tautietis būtų visiems laikams įrašytas į Lietuvos valstybės istoriją... Nepamirštu 1993 m. kandidatavusio į Nepriklausomybę nelengvai atgavusios šalies Prezidentus St.Lozoraičio susitikimo sostinės „Žinijos“ draugijos II aukšte. Tiesiog šiluma sklido iš visų jo žodžių, ir kai vienas, drebėdamas iš pavydo, kad kandidatas taip paprastai pelnė visų palankumą ir pagarbą, bandė savo degutu išteptą liežuvį įterpti, apjuodinti, susirinkusieji ėmė trypti kojomis. Sustabdė degraduojantį solidaus amžiaus pilietį. „Visais laikais prie skaidrios minties skelbėjų ir platintojų bando prisiartinti ir „juodieji“ pasiuntiniai“, - tarė pasaulio matęs keliautojas.

Padėkojau įžvalgiam menininkui už išmintį, padėsiančią man „sustatyti visus daiktus į vietą“, pažadėjau išsiųsti ką tik lietuviškai išleistas jo kūrinių knygas. Atsisveikinome ir H.K.Andersenas išvyko ten, kur jo laukė jaunieji skaitytojai.

 

Atgal