VISUOMENĖ
12 22. Žaliojo tilto žalvarinis švytėjimas
Vytautas Baškys
Kalėdos ir stebuklų naktis praturtina vaizduotę. Kiltinių kraštų, mandrai įvardintų etnografinių regionų metais, vizijos nuveda prie Vilniaus Žaliojo tilto, kuris, atsikratęs sunkmečio palikimo, apaugo apmąstymais,idėjomis. Viena jų – 2015 m. rugsėjyje „Lietuvos aide“ publikuota dr. Ričardo Kalyčio: „Tiltas – tai ne vien fizinis statinys jungiantis du upės krantus. Tai didžiausias žmonijos išradimas, ilgainiui tapęs ir dvasine kategorija“. Žemaitės literatūrinės premijos laureatas piktinosi šiurpą keliančiais bedvasiais apsvarstymais apie tiltą, numetusį skaudžios praeities krūvį, iškėlė čia tautos dvasios reiškėjus, bet tik ne politinius veikėjus-valdininkus.
Tai ir kalba apie tiltą kaip dvasinę kategoriją, jo įvaizdįtautinės prigimties jausena.Tiltas jungia du Neries krantus kaip abipusio pasaulio suvokimą, kaip ryšį tarp pakilumo laisvei ir laisvės. Greta Žaliojo esantis Karaliaus Mindaugo tiltas sutelkia dėmesį į istorinį paveldą. Senieji šaltiniai primena Lietuvos diplomatiją, jog 1251 m. derybose dėl krikščionybės sutarus su kurija savojo tikėjimo neatsisakė nei pats Mindaugas, nei jo kariai. Volynės metraštis pažymėjo, jog lietuviai ties Vozviagliu pagarbino Dievą Rikį (Diveriks) ir Angdievį.
Nors reikšmės kinta, bet amžių amžiais gyvavusios prigimtinės pasaulėjautos vertės išliko. Naujosios religijos paveikė baltų lietuvių-latvių pasaulėjautos paveldą,bet nuo Dionizo Poškos ąžuole įžiebtos tautinio atgimimo kibirkšties, nuo Daukanto, Basanavičiaus išsiplėtojusios mokslinės studijos, moderni semiotiko Algirdo Juliaus Greimo lietuvių mitologija, menininkų darbai. Opoezija primena:„Bet vis tiek man atrodo – netekom kažko tyro ir būtino“ (Robertas Keturakis).
Ir nesvarbu, ką apie tai mano, ir ką yra darę kiti, kuriems rūpėjo užgniaužti lietuvišką dvasią. Idėjos įvaizdyje kultūrinį peizažą ant Žaliojo tilto per Nerį paakina 2015 m. išleista banknotųserija su iš graikų mitologijos pasirinktu deivės Europos atvaizdu. Europą – Finikijos karaliaus dukterį suviliojo dievas Dzeusas, pasivertęs jaučiu nugabeno ją į Kretą. Šis pasakojimas įkvėpė senovės graikus vardą Europa naudoti kaip geografinį pavadinimą.
Artėjančio atkurtos Lietuvos valstybės 100 m. jubiliejaus programa turi strateginius sostinės išvystymo ekonominius ir moralinius kriterijus. Diskutuojant dėl buvusių skulptūrų ant Žaliojo tilto likimo neatsiejama – Vilnius yra lietuviško savitumo ir tautinės dvasios stiprybės atsparos vieta, kurią gerbiame kaip ir Neries upę, jos gyvybišką srovę. Šiuo požiūriu Vilniaus Žaliojo tilto provaizdžio idėja susisieja su Berlyno Pilies tiltu (Schlossbrucke), kurį puošia XIX a. iš balto marmuro sukurtos aštuonios statulos-šedevrai su mitologine pergalės deivės „Nikės" herojiška istorija, Olimpo kalno herojų įvaizdžiais. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas buvo sugriautas, bet statulos jau buvo išmontuotos ir išsaugotos, o 1984 metais sugrąžintos į joms skirtą vietą.
Šiuolaikiškai atgaivintas mitologinis deivės Europos personažo atvaizdas,Berlyno Pilies tiltas įkvepiaLietuvos sostinės, kaip paveldėto tautos dvasinio centro tvirtinimuiŽaliojo tilto skulptūrinei raiškai išsirinkti simbolius iš plataus baltų pasaulėjautos dievybių rato. Žinoma, tai nelengva, bet galimi įvairūs dievybių įvaizdžių: Perkūno-Laimos, Ukapirmo- Medeinos, Rupeikio-Mildos, Rykanto-Gabijos, Santvaro-Laumės, Vaižganto-Žemynos skulptūros, kurios atspindėtų gamtinį bei istorinį lietuvių tautos paveldo turinį, o kartu ir gyvybinę paveldo prasmękaip šviesią baltų savitumo ir pakilumo į pasaulio pažinimą žymę. Nėra veiklos praeityje, kuri neatlieptų dabartyje.
Žaliasis tiltas kaip istorinė-dvasinė kategorija pasaulėvaizdyje gyvuoja kaip legenda, bet tikrovėje jo žalvarinis švytėjimas – tai nelengva užduotis. Svarbu, kad toleranciją skelbiančios religinės bendruomenės nesibaimintų jutiminės krašto pasaulėjautos artumo ir kiltinių kraštų metų raiškos slenkstyje negožtų prasminės likiminio paveldo erdvės.
Senas pasaulis tarsi išgyventas įvykis atminime – begalinis. Ištikimybė Tėvynei, tautos dvasiniams idealams pasiekia kiekvieno lietuvio širdį, jaudina Laisvės idėjų dvasia. Tai ne atodūsis, o šaukianti baltų autentikos žymė – čia toji šalis, kur glūdi pakilus prigimtinis prisirišimas prie Žemės, Gamtos supratimas, o iš širdies veržiasi meilė, protėvių tautos savitumo ir gyvavimo šauksmas, kuris vaizdingapoeto mintimi primena: „Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą, pilnatį ir žmogų, kuris galės išgirsti ir suprasti, ką mums bylos iš ąžuolo iššokusi liepsna".
Atgal
.jpg)
(1).png)
