VISUOMENĖ
08 11. Paukščiai ir žmonės – tuo pačiu vardu
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Gandras, gužas – kaip paukštis
Mūsų praeities istorijoje, vadovėliuose buvo aiškinama gandro, gužo vardo reikšmė. Lietuvių kalbos žodyne rašoma, kaip dar vadinamas gandras: Gandras – gužas – gužutis – garnys – starkus – busilas, didutis. Yra baltasis gandras, juodasis. Sakoma:
Parskridęs gandras vienas baloj braido.
Lapė, ant laukų medžiodama, gandrą sutiko.
Stybrakojis gandras, stypinėdamas po laukus, renka šapus.
Kad gandras velėną neša, bus lytaus, kad gandras virbą neša, bus vėtrų.
Jei gandras ant vienos kojos stovi, bus giedra.
Gandras, gandras tur ilgas kojeles.
Gandrai išskrenda, o vaikai lieka.
Gandras parlėkdamas parneša, išlėkdamas išneša pavakarę – gandrui pavasarį parskridus, pradedama valgyti pavakariai, rudenį išskridus – nustojama.
Gandras vandenį peika, kad plaukti nemoka – jei kas ko nepasiekia, sakos to ir nenorėjęs.
Gandras žino savo čėsą – žino, kada parskristi.
Ir gandras ne kiekvienam laimę žada.
Su gandrais išlėksi, o su žvirbliais nukrisi.
Su gandrais išsikėlė, su varnoms nukrito– sakoma apie tuos, kurie labai nori iškilti, bet jiems nepasiseka.
Vaikščioja kaip gandras po balas varlinėdamas.
Vienas gandras dar ne pavasaris.
Nors Biblijoje visi ilgakojai gyviai priskiriami „nešvariems gyvūnams“ (plg. ibis), vis dėlto gandras laikomas laimės simboliu. Pirmiausia todėl, kad naikina gyvates. Tai sieja jį su Kristumi ir jo mokiniais, kurie naikino Šėtono padarus.
Šiaurės šalyse nuolatinis gandro grįžimas pavasarį gretinamas su Prisikėlimo švente. Dėl šių asociacijų tikriausiai atsirado gandro – „vaikų teikėjo“ įvaizdis, nors tą įvaizdį stiprina ir kiti simboliniai gandro aspektai (pvz., gandras „dvasios paukštis“, ryšys su kūrimo vandenimis, iš kurių kyla bet koks vaisingumas).
Vienoje antikos legendoje pasakojama, kaip gandras maitino nukaršusį tėvą, ir tai pavertė jį vaiko meilės tėvams simboliu. Taip pat manyta, kad gandras labai ilgai gyvena, todėl jis tapo – pirmiausia Kinijoje – ilgaamžiškumo simboliu. Ramus stovėjimas ant vienos kojos kelia orumo, mąslumo ir budrumo įspūdį, todėl gandras siejamas su meditacija bei kontempliacija.
Senasis vokiečių kalbos žodis „Adebar“ kilęs iš veiksmažodžio „bern, bero“ (nešti, atnešti) ir „Od“ (nuosavybė) arba „Atem“ (kvėpavimas), todėl gandras laikomas arba dovanų (turtų), arba kvėpavimo – gyvybės, vaikų tiekėju. Žmogus mažai kreipia dėmesio į liaudies sukurtas legendas, kurios paremtos jų patirtais pojūčiais. Tačiau palikti simboliai -tai raktas suvokti dvasiniam pasauliui, kuo žmogus gyveno anksčiau, ko neturim pamiršti. Žmogui būtini praeities simboliai, kuriais vadovaudamasis sužino apie tai, ko negali įsivaizduoti, perkelti į suvokimo erdvę ir siekdamas tikslo išsiaiškinti. Tai suvokimas tikrų dalykų simboline sąvoka. Taip reikia suvokti ir gandro-gužo sąvoką. Juk simbolika persmelkta mūsų kasdienė kalba. Gyvenimo simboliai išreiškia idėjas ir išaiškina kultūros istorijos raidą, mūsų tėvų, senelių palikimą.
Gandras, gužas – kaip žmogus
Šiuo gandro – Gužo vardu žmonės suteikė sau pavardes, kurią turi ir šio straipsnio autorius. Aš didžiuojuosi šia pavarde, nes ji aprašyta ne tik paukščių istorijoje, bet minima ir žymių žmonių enciklopedijoje.To nieks negali nei ištrinti, nei paneigti, nebent sudeginti daug knygų ir darbų tų žmonių padarytų nuopelnų tėvynės ir žmonijos klestėjimo labui.
Gužų pavardė Lietuvoje labai paplitusi. Žmonės šia pavarde buvo vežami gyvuliniuose vagonuose į Sibirą, vyrai ėjo į miškus partizanauti ir žuvo, kad mūsų Tėvynė Lietuva būtų laisva. Rokiškio rajone, netoli Žiobiškio, yra Gužų kaimas. Reikia manyti, kad praeityje šiame kaime gyveno daugiausia Gužai. Įvykdžius antrąją okupaciją, iš šio kaimo buvo ištremti į Sibirą paskutiniai čia likę Gužai.
Sičiūnų kaime, ties Panemuniu (Rokiškio r.), kuriame gimiau ir augau iki 16 metų, prabėgo mano patriotinio brendimo metai. Čia išmokau kovoti su okupanto aktyvistais, čia patyriau didžiausias kančias Rokiškio areštinėje. Ką žmogus gali bemąstyti, kada į jo pirštų panages badoma adatomis, bandant ištvermę? Nieko nepavyko, mano balso neišgirdo. Parašęs ant karcerio sienos „Mano likimas Dievo rankose“, išėjau į laisvę, nes viską iškentėjau: žmogaus niekinimą, žeminimą, neteisėtą kankinimą. Man tuomet buvo tik 16 metų. Iškankinę tris savaites, išleido, neturėdami nei liudininkų, nei įrodymų (nors kovojau prieš okupantą, kaip tuo metu sugebėjau). Pandėlio progimnazijoje buvau suorganizavęs pasipriešinimo gimnazistų būrelį (17 gimnazistų), dalyvavau su partizanais Panemunio miestelio užėmime (1945 12 15), dariau viską, kad įgaučiau drąsos kovoti su okupantu.
Tai buvo mano žingsnis į tolimesnį gyvenimą, kuris pakeitė kovos taktiką į susitaikstymą kovoti tik mintimis. Įsijungiau į tuo metu legaliai gyvenusią visuomenę.Toliau biografija daug kur aprašyta, bet ji neišsemta, daug paslapčių joje slypi. Galbūt kada nors ji bus atverta.
Sičiūnų kaime gyveno keturios šeimos Gužų pavarde. Jie buvo ir artimi giminės, ir neturintys giminystės ryšio, bet nei vienoje Gužų giminėje nebuvo Tėvynės priešų. Tačiau iš antrų pusių (Gužų žmonų) giminių jutau jų tam tikrą pritarimą okupantui. Gerai, kad tiek, nes buvo atvejų, kad toje pačioje šeimoje būna ir išdavikų. Rašau apie tai, nes pats tai patyriau, būdamas tarp jų, kurie buvo pamiršę mano kovų dienas.
Paukščiai išskrenda ir parskrenda. Žmogus miršta arba žūsta skirtingomis paralelėmis. Paukščiai laisvesni, jie gali pasirinkti. Lietuviai turi savo lokalią gyvenimo vietą. Jei jie myli savo Tėvynę, tai joje ir gyvena, kartu tauta kovoja už geresnę rytdieną, už vaikų, vaikaičių ateitį ir jų laimę.
Atgal
.jpg)
(1).png)
