VISUOMENĖ
08 10. Ar panašūs mūsų miesto ir kaimo gyventojų rūpesčiai?
Vytautas Paliukaitis
Žmonės, gyvenantys skirtingoje aplinkoje, elgiasi taip, kaip ten yra įprasta, daro tai, kas daugumai suprantama. Šiandien, kai gyventojai iš didžiųjų mūsų miestų išvyksta atostogauti, o kartais ir dvi poilsio dienas praleisti kaime, kur jie yra gimę ir užaugę, Vilniuje ir Kaune matau atvykusius iš užsienio šalių turistus, aplankiusius čia savo giminaičius Lietuvos išeivius.
Sostinė sparčiai keičiasi. Iš gražių pavyzdžių verta paminėti įvestą naują tvarką Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių kampe esančiame skvere. Anksčiau čia vakarais mėgdavo ilgai šurmuliuoti alkoholio mėgėjai, bet gerą pusmetį policija juos „tikinusi“, jog nedera daryti gėdą Vilniaus centrui, suteikė galimybę kultūringiems žmonėms čia pabuvoti, pasigrožėti augmenija ir gėlėmis. Dabar švaru, galima net ir temstant drąsiai pasivaikščioti, įkvėpti viršutinėse terasose vyraujančio neužteršto oro.
Iš kelerių metų lankymosi skirtinguose Lietuvos regionuose išvada apie nesustabdomą alkoholio vartojimą ir kaltuosius už aplinkos teršimą kaimuose ir mažuose miesteliuose, liūdna. Didžiuosiuose miestuose EKO supirktuvės sumoka renkantiems ir į jas pristatantiems žmonėms už antrines žaliavas. Būtent tai padeda palaikyti švarą sostinėje ir Kaune. Kaime, dažniausiai pakelėse, prie krūmų gali pamatyti savaitėmis gulinčius vyno ir ypač degtinės butelius. Reikėtų stengtis sukurti tarnybą, kuri savo teritorijoje surinktų net ir plastikinius alaus indus.
Kiek daug gero apie senąjį mūsų kaimą, jo pavyzdingus ūkininkus, mokytojus ir kunigus rasdavau tarpukario „Lietuvos aido“ puslapiuose, kai rinkau medžiagą apie dailininkų kūrybą, skirtą paruošti pranešimus įvairioms konferencijoms.
Dabar mūsų valstybės gyventojų patriotinis lygis ir dorovė nebe tokie, kokie buvo pagarbiai žvelgiant į kiekvieną pilietį: Vaižganto ir vadinamieji Smetonos laikai – aukštuma, į kurią atsigręžiame su šviesiu pavydu. Iš socializmo laikų paminėsiu pavyzdį, parodantį ilgėjimąsi vienkiemių, juose viešpatavusios ramybės, neribotos laisvės džiaugtis gamta. Prieš 45-erius metus Kostas Janulaitis, dirbęs mokytoju ir gyvenęs Vilkaviškyje, užsakė man nutapyti gimtinę, kurios peizažą nutarė pasiųsti į Kanadą broliui. Bandėme fotografuoti – iš visų pusių ją dengia medžiai, pastatų nematyti, paaiškino man užsakovas, kai nuvažiavome į Pilviškių apylinkėse gerai prižiūrimą jų šeimos „lizdą“. Iš vietoje sukurtų natūrinių eskizų grįžęs nutapiau dvi vidutinio dydžio drobes; viena iškeliavo į tolimąją Kanadą, kita pasiliko Vilkaviškyje. Juk mes visi žinome, kad miesto grožybės nenustelbia tų vaizdų, kurie visam laikui išlieka slapčiausiuose atminties labirintuose. Atskiri epizodai keletą kartų per metus su visais niuansais ir man atgyja sapnuose. Senosios sodybos – lyg šimtmečiai, karus pergyvenę lietuviai; su sava paslaptinga aura, o kartais ir istorinių įvykių, asmenybių liudininkai.
Apie idėjinį, išplėtotą keliomis kryptimis kaimo gyventojų lygį laikas surengti konferenciją, pasitarimus, nuspręsti ko tiems žmonėms trūksta kaip duonos.
Kaip mes, persikėlusieji į miestus, šiuo atveju - Lietuvos širdį Vilnių, čia išsaugojome neblėstančius reiškinius iš vaikystės ir vėlesnių metų, puikiai įtikina vyriausiojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus Algirdo Pilvelio poezija: „Kaminu leidžias/lizdo sukti varnelė. Miestas žaliausias.“ Tai liepos 14 d. laikraštis, o gerai prisimenu atvejus, kai atvėsus orams, siautėjant pūgai paukščiai įsitaisydavo erdviame kamine, kuriame būdavo sukabinti ir skilandžiai. Mama iškart siųsdavo brolį, kad išardytų pradėtus krauti lizdelius, nes virtuvėje laikėsi dalis dūmų.
Grįžtant prie minėto autoriaus kūrybos, norėčiau pabrėžti, kad kaimo tema primena gerbiamiems skaitytojams, jog ryšys su žeme išlieka lietuvio kraujyje. Už trijų, keturių dešimtmečių, be abejo išleistoje praėjusio periodo antologijoje, kaip vieno iš rimčiausių kūrėjų, sugebėjusių sujungti kaimo ir miesto vaizdus, skaitytojai galės pasigėrėti ir A.Pilvelio poezija.
Užbaigdamas apmąstymus sudėtinga tema, drąsiai galiu teigti – kaimas bando įsisavinti šviesos proveržius, sklindančius iš miesto, o čia... dar irgi randame tamsių pusių. Pavyzdžiui, paradinio Vilniaus puošimui negailima milžiniškų pinigų, o štai akad. A.Sacharovo aikštės surūdijusią, pasenusią lentelę pakeisti nauja nesistengiama. Tarptautinio masto žmogaus teisių gynėjui prie Spaudos rūmų pritvirtintas užrašas rodo, kad mes jo nuopelnų negerbiame, tiesiog pamiršome.
Atgal
.jpg)
(1).png)
