VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04 20. Branduolinio sapno paunksnėje

Gintautas Iešmantas

Nerimas suspaudžia širdį: prie Lietuvos sienų - rytuose ir vakaruose - statomos branduolinės jėgainės. Kad jos gali būti pavojingos, dar kartą perspėjo Japonijos įvykiai, sukrėtę visą pasaulį. Sukruto net mūsų valdžia, ilgai skeptiškai žiūrėjusi į negeras kaimynų užmačias. Pradedama suprasti, kad katastrofos atveju visa Lietuva atsidurtų radiacinio pavojaus zonoje, o Vilnių galbūt net tektų evakuoti. Bet ir be avarijos per kraštą tekančios Neries vanduo būtų paveiktas reaktoriuose vykstančių procesų.

Vieni spėja, kad jėgainės statyba Astravo rajone netoli mūsų sienos yra Baltarusijos kerštas už tai, kad norime statyti naują Visagino atominę elektrinę. Kiti, kaip antai buvęs prezidentas V. Adamkus, mano, jog tai Kremliaus sumanymas iš abiejų pusių statyti tokius pavojingus objektus. Be to, baltarusiams parinkus jėgainei vietą kur nors prie Dniepro, grėstų, kaip Černobylio atveju, pavojus Rusijai. Beje, būtų galima sakyti, kad statybos prie sienų rytuose ir vakaruose yra Maskvos kerštas už tai, kad Lietuva sugriovė Tarybų Sąjungą. Bet spėlionės, žinoma, ir lieka spėlionėmis. Padėtis šiandien yra tokia, jog pramiegota daug brangaus laiko, patogaus atkreipti pasaulio dėmesį į pavojų ne tik mūsų kraštui. O ir dabar, nors ir pavėluota, maža tik reikalauti, kad būtų bent siekiama tarptautinių saugos taisyklių. Kaip V. Adamkus sako, reikia sukelti visas galimas organizacijas, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos saugumo poreikius.

Bet yra ir kita padėties pusė. Achilo kulnu teisingoje kovoje tebėra mūsų valdžios noras turėti savo branduolinę jėgainę. Jai nė motais, kad tokiu atveju Lietuva būtų iš trijų pusių apstatyta pavojingais objektais, nors mūsiškis neva būsiąs patikimesnis. Bet kas gali žinoti, kokie kataklizmai laukia ateityje? Mokslininkai pateikia duomenų praeityje buvus tose vietose (taip pat Baltarusijoje) stiprių žemės drebėjimų. O ir pačios jėgainės statyba taptų nepakeliama našta žmonėms. Juk už pastatymą reikės atlyginti užsienio kompanijoms. Jos norės atgauti ne tik įdėtas lėšas, ir ne bet kokias, o su palūkanomis, turėti, žinoma, pelno. Manoma, kad su viskuo susidarytų, ko gero, apie 50 milijardų litų. Antra vertus elektrą brangintų dideli darbuotojų atlyginimai, juk dirbtų daugiausia užsienio specialistai. O gal paruošime savus? Teisybę sakant, privalėtume.

Negalvojama apie ateitį ir kitu požiūriu. Jau šiandien susiduriama su didžiuliais sunkumais uždarant senąją atominę jėgainę. O kur dar branduolinių atliekų saugyklų statyba ir saugojimo priežiūra! Dabar uždarymui lėšas skiria Europos Sąjunga. Ateis laikas, kada ir naująją jėgainę, jeigu ją pastatysime, reikės uždaryti. Bet tuomet lėšų niekas tam reikalui neduos. Teks patiems manytis. Tai dar viena našta būsimosioms kartoms! Gali, be to, atsitikti, kad nebus net spėta atsilyginti už pastatymą, o jau reikės ieškoti lėšų uždarymui. Jokia valdžia apie tai negalvoja: toli, ko čia rūpintis. Turbūt ir neįstengia žiūrėti taip toli. O reikia, būtina viską numatyti, paskaičiuoti.

Štai dėl ko metas pabusti iš branduolinio sapno ir pasakyti: mes nestatome, užtenka žaisti su ugnimi. Ką ten su ugnimi! Ant kortos Lietuvos ateitis, tautos likimas. Tuomet ir iš kaimynų turėsime teisę reikalauti. Ir apskritai: ar negeriau, užuot išlaidavus, susirūpinti alternatyvių energijos šaltinių paieškomis.

Atgal